Ekononarcisizmas: infliuotas, romantizuotas ir išnaudojamas ekonomisto vardas Lietuvos viešojoje erdvėje

Žodis „ekonomistas“ Lietuvos viešojoje erdvėje turi nekvestionuojamą universalų intelektualinį ir moralinį autoritetą. Likus metams iki prezidento rinkimų Gitanas Nausėda savo socialinėje paskyroje pasigyrė, kad kaip ekspertas per dieną dalyvavo trijose visuomeninio transliuotojo laidose. Su potekste, kad vos ne labdara nelabai norėdamas dėl mūsų užsiima. Niekas nesuabejojo, ar jis pakankamai kvalifikuotas, kad tokiose skirtingose situacijose kalbėtų nacionaliniu mastu. Ar darbovietė netrukdo objektyviai vertinti situacijos? Apie kaupiamą politinį kapitalą irgi vargu ar kas susimąstė. 2016 metais valstiečiams suformavus Seimo daugumą Žygimantui Mauricui tapti premjero Sauliaus Skvernelio konsultantu visuomeniniais klausimais sutrukdė vidinės banko taisyklės. Niekas nepaklausė, ar „Nordea“ vyriausiojo ekonomisto ideologinės pažiūros neprieštarauja centro kaire besivadinančiai koalicijai. Vietoj to žurnalistas (-ė) paskambino kitų bankų ekonomistams ir paklausė, ar jiems nebuvo pasiūlyta panaši pozicija. Nutarus konsultuoti ir formaliai neįteisinus statuso, niekas nepasidomėjo, ar su šešėliu kovojančiai Vyriausybei nereikėtų vengti tokių šešėlinių natūriniais mainais įformintų ryšių (vienam ego pakutentas, kitas mano, kad į komandą gavo autoritetą). Arba kreiptis į Etikos komisiją, Mokesčių ar Darbo inspekciją – dėl mistinių neoficialiai įformintų darbo santykių. O aš vieną kartą įsijungęs televizorių ir pamatęs kito banko vyriausiąjį ekonomistą – šį kartą su gydytojo chalatu einantį per palatas, gydantį pacientus ir duodantį patarimus jauniems medikams – net nenustebau. Tik paskui, mano nuostabai, man paaiškino, kad ten buvo ne Nerijus Mačiulis, o žymus lietuvių aktorius Ramūnas Rudokas, vaidinantis gydytoją seriale „Rezidentai“.

Supažindinsiu su atitinkamu Lietuvos požymiu, pagal kurį galbūt pirmaujame pasaulyje. Jo savybėmis, istorija, susidarymo aplinkybėmis ir įvairių interesų sugebėjimu juo pasinaudoti. Reiškiniu, kuris tiek įsiparazitavęs viešojoje erdvėje, kad daugelis net nepastebi, ir ant kurio net iki prezidento posto sugebėta nujoti. Tikiu, yra nemažai tokių, kurie suvokia, kad ne taip turėtų veikti liberalios demokratijos mechanizmai, – bet nesame pajėgūs ką nors pakeisti, o kartais net sunku įvardinti šį fenomeną. Aš naudoju ekononarcisizmo įvardijimą.

Pradžioje, kad nepasirodyčiau baisiai negeras ir piktas žmogus, norėčiau pasakyti, kad detalesnis suvokimas, kaip veikia pasaulis (įskaitant socialinius mokslus), nekyla iš sveiko proto, buitinės logikos, doro dievobaimingo gyvenimo ar sėkmingo verslo ir pinigų maišo turėjimo. Tuomet viską būtume žinoję jau prieš tūkstančius metų. O yra darbas ir procesas. Dalykai, kuriuos reikia gerbti ir kuriais ekononarcizai paprastai neužsiima, – jie ir taip viską žino.

Čia bus rašoma apie dalies ekonomistų, žiniasklaidos ir visuomenės įsitikinimą, kad ekonomistas yra virš purvinos politikos ir žmogiškų peripetijų pakilęs šviesos žiburys, nepriklausomas dangaus kūnų orakulas ir faktų vietininkas žemėje. Ekononarcisizmas – tai idėja, kad yra kažkokia lengvai ranka pasiekiama ekonomika (dažniausiai matoma tik kokiam ekonomistui), kuri kiekvienoje situacijoje mus veda link objektyviai teisingo sprendimo. Tai kai kurių šios profesijos atstovų naivus tikėjimas, kad sudėtingi pasaulio dėsniai atsiskleidžia jų pavienėse neprotingose galvose. Užsiminimai, kad žmonės nėra racionalūs individai, nuolat užmirštant, kad jie yra lygiai tokie patys žmonės. Žurnalistų, painiojančių statusą ir pasitikėjimą su išsilavinimu ir kompetencija, nuolatinis skambinimas tiems patiems bankų lobistams semtis išminties. Politikų galvojimas, jog sprendimas yra apolitiškas vien dėl to, kad jis įforminamas susiejant kelis rodiklius ar pasitelkiant kokią taisyklę. Ar tikėjimas, kad eilinė žiniasklaidos priemonė yra vos ne mokslinė literatūra, nes vadinasi „Ekonomistas“.

Istorinis kontekstas. Ekonomistas (tuo labiau dirbantis privačiame banke), aiškinantis visus valstybės gyvenimo aspektus, nėra nei universalus, nei natūralus reiškinys, o politinis ir socialinis fenomenas. „New York Times“ ekonomikos ir verslo apžvalgininko Binyamino Appelbaumo knygoje „Ekonomistų valanda: melagingi pranašai, laisvosios rinkos ir visuomenės lūžis“ (The Economists’ Hour: False Prophets, Free Markets, and the Fracture of Society) apie siauro ideologinio ruožo ekonomistų iškilimą į intelektualų ir politikų zenitą, jų naudą ir žalą pasauliui rašoma: dar 1950 metais JAV centrinio banko valdybą sudarė teisininkai, bankininkai ir net vienas ūkininkas iš Ajovos valstijos ir nė vieno ekonomisto. Ekonomistai paprastai būdavo žmonės skaičiuokliai, neturintys jokio patariamojo balso valstybės vykdomuose projektuose. Centriniame banke šios profesijos atstovai buvo uždaryti pusrūsyje. „Jie nežino savo ribų ir savo analizėmis pasitiki daugiau, negu turėtų“, – paaiškino ekonomistų vietą tuometinis pirmininkas.

Nobelio premija yra prestižinis mūsų laikų apdovanojimas. Ji pagal dinamito išradėjo Alfredo Nobelio testamentu išreikštą valią teikiama asmenims, fizikos, chemijos, medicinos, literatūros ir taikos srityje labiausiai prisidėjusiems prie žmonijos gerovės. Švedijos centrinis bankas ekonomikos premiją įsteigė viso labo 1968 metais (ji pradėta teikti 1969 metais). „Viešųjų ryšių akcija, skirta ekonomistų reputacijai pakelti“, – taip šį procesą apibūdino Nobelio prosūnėnas žmogaus teisių advokatas Peteris Nobelis. Yra nemažai diskusijų, ar ekonomika verta šio apdovanojimo. Praeitais metais ji buvo skirta dviem ekonomistams už patobulintą aukcionų teoriją.

Teisingumas. Hintono Rowano Helperio 1857 metų knyga „Gresianti Pietų krizė: kaip ją sutikti?“ (The Impending Crisis of the South: How To Meet It) yra vienas iš pirmų ekonominės analizės veikalų. Joje bandoma parodyti, kad Jungtinių Valstijų vergovės bėda yra ne amoralumas, bet grėsmė pačių baltaodžių vyrų ekonominei pažangai. Kitaip nei daugelis įsitikinę, vergovė Valstijose nebuvo atsilikęs ir iš lėto mirštantis pasaulis, o, kaip rašoma Edwardo E. Baptisto knygoje „Pusė, kuri nebuvo papasakota: vergovė ir Amerikos kapitalizmo kūrimas“ (The Half Has Never Been Told: Slavery and the Making of American Capitalism) ar Sveno Beckerto „Medvilnės imperijoje: globalioje istorijoje“ (Empire of Cotton: A Global History), gyvybingas ir besikeičiantis į globalią pasaulio ekonomiką integruotas pasaulis. Santvarka, kuri teikė turtų ir laisvių, iki tol matytų tik karaliams, ir kurioje buvo propaguojamas paternalistinis vergų kapitalisto įvaizdis. Jei ekonomikai ir būtų buvę geriau – skirtumas būtų menkai apčiuopiamas. Ar verta dėl to antrepreneriams aukoti savo neliečiamas teises į privačią nuosavybę?

Su kiekvienu dešimtmečiu darantis vis sunkiau meluoti dėl mokesčių lengvatų turtingiesiems naudos, gal verta išbandyti kitas idėjas? Gal galima ekonomiką skatinti juos baisiai apmokestinant ir valstybei leidžiant surinktas lėšas? Ar „elitas“ sutiktų pasiaukoti ir tai išbandyti?

Ekonomika nėra iš vieno paimti, o kitam atiduoti. Sprendimai turi tikėtinus ekonominius rezultatus, tačiau jie nepasiskirsto vienodai – kažkas laimi daugiau, kažkas mažiau ir beveik visuomet kažkas pralaimi. Mes vykdome politiką, kur viena grupė laimi 1  000 eurų, tokio paties dydžio grupė praranda 500 eurų (Kaldoro-Hickso efektyvumas) – idealiu atveju kompensuojame nuostolius pralaimėjusiems ir visi patenkinti. Bet tos kompensacijos niekuomet nėra.

„Ekonomistų valandoje“ aprašomas kaštų ir naudos analizės atvejis puikiai iliustruoja šiuos aspektus. Mažamečiai vaikai užstrigdavo paplitusiame atlošiamame krėsle ir patirdavo smegenų traumas. Ekonomistai apskaičiavo, kiek įmonei kainuotų pakeisti baldų, esančių apyvartoje ir produkcijoje, mechanizmą, ir palygino su tikėtina žala vaikams – įskaitant gyvybes. „Rekomenduojame nieko nekeisti“, – toks buvo objektyvus verdiktas. Protestuose, atkreipiančiuose dėmesį į mūsų neveiksnumą visuotinio atšilimo atžvilgiu, visuomet yra matomi plakatai su užrašais „Klimato teisingumas“. Čia mes ant svarstyklių dedame skirtingus žmones, valstybes ir interesus. JAV ir kiti pirmojo pasaulio privilegijuoti asmenys labiausiai prisidėjo prie šios problemos. Didžiausias skausmas pirmiausia teks bioįvairovei, neturtingiems globaliems Pietums, diskriminuojamoms mažumoms – žmonėms, kurie beveik niekuo prie šios krizės neprisidėjo. „Ar ji vyriausioji ekonomistė, kas ji? Aš sutrikęs“, – Davose turėdamas omeny klimato kaitos aktyvistę Gretą Thunberg juokavo Donaldo Trumpo iždo sekretorius Stevenas Mnuchinas ir pasiūlė jai pasimokyti ekonomikos. Ekonomikos vėzdas aukoti dėl didesnio pyrago dažniausiai ateina tų, kurie nepajėgūs apsiginti, – liberalizuojant darbo kodeksą, naikinant viešąsias gėrybes, kertant miškus ar atimant ateitį iš dar negimusių.

1860 metų lapkritį Abrahamas Lincolnas buvo išrinktas JAV prezidentu. Gindamos savo interesus vienuolika nuo vergovinės santvarkos priklausomų pietinių valstijų paskelbė atsiskiriančios. Varginantis pilietinis karas truko ketverius metus. Per jį žuvo daugiau amerikiečių nei per abu pasaulinius ir Vietnamo karus kartu sudėjus. Abejotina, ar ekonominiai argumentai pasiteisino. Vargu ar kam tai labai rūpi.

Kapitalas. Pasaulis, deja, neveikia taip, kad mokslui pasiekus įdomų atradimą kitą dieną apie jį visi sužinotume. Dėl to turi gerai veikti mokslo populiarinimo žurnalai, iš jų įdomesnius dalykus pagriebti populiarioji žiniasklaida ir įterpti tarp naujienų apie žvaigždžių plastines operacijas. Kad būtų praktiškai pritaikytos, mokslo žinios turi būti kam nors naudingos, taip pat turi susikaupti pakankamai politinės valios. Be šių aspektų prestižinėje mokslinėje žiniasklaidoje paskelbti įdomūs straipsniai lieka visiškai nepastebėti.

Tarp mokslo ir įstatymų yra milžiniška pilkoji zona su savo dėsniais (politika, lobizmu, viešaisiais ryšiais), kur įvairūs dalyviai gali viską pakreipti sau naudinga linkme. Dėl to ekonomika (politikai svarbus mokslas) šiais laikais yra kaip kulkos, kurias įvairios interesų grupės šaudo siekdamos savo tikslų. Bet net ir didžiausia bomba nelabai ko verta, jeigu nėra kam jos susprogdinti, o mažiausias menkniekis gali tapti masinio naikinimo ginklu sviedžiant dideliu vėzdu.

Ką puikiausiai iliustruoja Europoje vykdant taupymo (austerity) režimą paskelbtas ekonomistų Carmen Reinhart ir Kennetho Rogoffo straipsnis „Augimas skolos laikotarpiu“. Autoriai rašo, kad valstybės skolai pasiekus 90  % bendrojo vidaus produkto šalies ekonomiką ištinka bėdos. Vieną dieną eilinis studentas, bandydamas atkartoti skaičiavimus, aptiko elementarius apsižioplinimus ir visas šis darbas virto pajuokų objektu komikų laidose. Net ir be klaidų, tame straipsnyje nebuvo nieko, kas vestų prie jo išvadų. Darbas nebuvo perėjęs įprasto mokslinio proceso, jame buvo per mažai duomenų, nepaaiškintas nei mechanizmas, nei kas atsirado pirmiau: skola ar lėtesnis ekonomikos augimas (juk stojant ekonomikai dėl atitinkamų mechanizmų – padidėjusių išmokų socialinėms reikmėms ir sumažėjusio surinkimo – dažniausiai auga valstybės skola). Tokia rašliava niekam neturėtų rūpėti, bet fiskalinės drausmės konservatoriai ją naudojo kaip nenuginčijamą dogmą stumdami daug skausmo sukėlusią politiką. Jai prieštaraujantys buvo kaltinami populizmu.

Kitas pavyzdys – medikų bendruomenės konsensusas dėl alkoholio apmokestinimo ir jo vartojimo mažėjimo – dešimties metų darbo ir įvairių stebėjimų (įskaitant skirtingų JAV valstijų politiką) rezultatas. Tai jokiu būdu nereiškia, kad turime diegti atitinkamas priemones – Hipokrato priesaika mūsų nekausto. Galime vietoj to pasirinkti atitinkamas laisves, gyvenimo būdą ar elementarią savigarbą – negi leisime kažkokiems išrinktiems kaimiečiams mums nurodinėti? Bet noras tikėti, kad pelnams iš tokios veiklos nėra kaštų, yra galingas dalykas. „Pasaulio sveikatos organizacijoje paprastai dirba gydytojai, epidemiologai, jie dažnai linkę ignoruoti elementarius ekonomikos parametrus. Lietuva nėra Islandija, nėra sala“, – vykdydamas viešųjų ryšių akciją paskelbė viešosios įstaigos „Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai“ (ESTEP) valdybos pirmininkas Klaudijus Maniokas. Studiją užsakė Lietuvos prekybos įmonių asociacija, bet, anot paties autoriaus ir užsakymo gavėjo, tai „tyrimo“ turiniui įtakos neturėjo.

Pavienių ekonomistų nauda stambiajam kapitalui bei kovojant Šaltąjį karą buvo bene pagrindinė priežastis, kodėl šios profesijos atstovai iškilo į viešosios erdvės zenitą Jungtinėse Valstijose (prieš pusę amžiaus jų citatos atsirado tokiuose žurnaluose kaip „Playboy“). Tai puikiausiai iliustruoja austrų ekonomikos mokyklos atstovo Friedricho von Hayeko atvejis. Verslininkas Williamas Volkeris jam mokėjo atlyginimą Čikagos universitete, o „General Motors“ išleido jo knygos „Kelias į vergovę“ komiksą, skirtą vaikams, jaunesniems negu vidutinis jos skaitytojas. Hayekui, paties ekonomisto nuostabai, 1974 metais buvo įteikta Nobelio ekonomikos premija, kai net ideologinis kolega Miltonas Friedmanas nelabai žavėjosi jo ekonomisto talentu. Britanijos pilietybę turėjęs ekonomistas tikėjo, kad premija jam buvo įteikta siekiant atsverti jos įteikimą priešingo politinio spektro ekonomistui. Daug labiau tikėtina, kad apdovanojimą reikėjo padalyti dviem ekonomistams norint pateisinti jo įteikimą Hayekui.

Ekononarcisizmą Lietuvoje pradėjo skleisti Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekonomistai Žilvinas Šilėnas ir Rūta Vainienė. Laisvoje šalyje kiekvienas turi teisę dalyvauti politiniame ir visuomeniniame gyvenime. Bet vargu ar bakalaurai, neturintys mokslinio darbo patirties, turėtų būti cituojami kaip ekspertai bet kokiu klausimu nacionaliniu mastu. Tai buvo maskuojama stebuklingu žodžiu „ekonomistas (-ė)“, taip jiems suteikiant platformą net ten, kur instituto klientai neturėjo interesų.

Valstybei artėjant prie pilnametystės, ekononarcisizmo vėliavą palaipsniui perėmė SEB prezidento patarėjas. Kiti bankai, pamatę atsivėrusias galimybes, prikūrė vyriausiojo ekonomisto pozicijų. Pastarosios, sprendžiant iš darbo aprašymų ir tolesnių karjerų, yra prekės ženklo kūrėjo, lobisto, atstovo viešiesiems ryšiams ir „laisvo oro direktoriaus“ mišinys.

Nerijus Mačiulis buvo niekam neįdomus, kaip jis pats apibūdino, mokslo vadyba užsiimantis ISM darbuotojas. Tikriausiai jau praradęs šansus įprastiniais metodais pasižymėti tarp kolegų ar apskritai ką nors įdomaus nuveikti gyvenime. Kol „Swedbank“ vadybos pirmininkas prie pietų stalo pasiūlė jam šį naujai sukurtą etatą: „Atlikti „tyrimus“ ir komunikuoti juos visuomenei.“ Dabar Mačiulio asmeninę nuomonę vos ne kiekvienu klausimu, – tpfu, tai yra nepriklausomą ekonominę analizę, – tenka išgirsti visai Lietuvai. „Verslo žinioms“ paklausus, ar banko apsisprendimui turėjo įtakos tai, kad jis libertaras, „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas išsirangė tarytum įgudęs politikas: „Galbūt taip sutapo!“

Pabaiga kitame numeryje