Vorupė

Kambarys „Vorupėje“
Linos Ringės piešinys

„Vorupė“ – buvusi „pedagoginio“ poilsiavietė Palangoje, J. Basanavičiaus gatvėje, šalia Rąžės ir kino teatro „Jaunystė“. Tai dviejų aukštų vila, kurioje buvo įrengta 70 poilsio vietų. Vieną kelialapį gavę tuometinio instituto darbuotojai galėjo ilsėtis 10 dienų, per sezoną pailsėdavo apie 900 darbuotojų. Kada vila buvo pastatyta, informacijos nepavyko aptikti nei man, nei vyresniems kolegoms, bet tuometinio Vilniaus pedagoginio instituto (VPI) darbuotojai pamena, kad jau 1963 m. šioje viloje atostogavo.

Mano pačios ankstyviausi atsiminimai siekia aštuntojo dešimtmečio pradžią, kai važiuodavom į „Vorupę“ vasaroti su šeima ar tik mes dviese su tėvu, VPI dėstytoju. Tais laikais gyvendavome antrame aukšte viename iš abiejose koridoriaus pusėse išsidėsčiusių dviviečių kambarėlių. Visi jie buvo apstatyti kukliais baldais, vienintelį langą dengė baltos medvilninės užuolaidos. Interjeras visur standartinis – prie sienų stovinčios metalinės lovos su spyruokliniu tinkleliu, šalia jų – rudais aliejiniais dažais nudažytos ir ne kartą perdažytos dvi medinės taburetės ir toks pats stalas su vieninteliu stalčiumi, į kurį buvo sudėti „bendro naudojimo“ aliuminio įrankiai ir peilis ruda medine rankena. Stalčius kvepėjo duona, matyt, jame poilsiautojai laikė maistą, net prisimenu jame pabirusias „barankėles“. Atvykę ant stalo rasdavome briaunotų stiklinių, baltos keramikos lėkščių ir žalios spalvos virdulį nudaužtu emaliu, tėvo vadinamą „čainiku“, kurį kaisdavome bendroje vilos virtuvėje, iš anksto užsiėmę eilę prie dviejų dujinių viryklių. Virtuvėje buvo padėta puodų, keptuvių – poilsiautojai dažnai gamino maistą patys – stovėti eilėse prie valgyklų ne visi turėjo kantrybės.

Visa vilos „sanitarija“ buvo įrengta šalimais atskirame pastate – tupyklos, dabar sakytume „indiško“, bet tuomet įprasto „kareivinių“ ar „mokyklų“ stiliaus, ir prausykla – kelios metalinės kriauklės, į kurias iš žalvarinių čiaupų silpna srovele tekėjo šaltas vanduo, skardžiai atsimušdamas į parudavusį dugną. Rytais ir vakarais, užsimetę rankšluosčius ant peties ar sprando, dantis ten valė profesoriai, docentai, kandidatai ir studentai. Dušą ir vonią atstojo sūri Baltijos jūra.

Negaliu pasakyti, ar buvo tuo metu įrengti triviečiai ir keturviečiai kambariai, bet tikrai buvo keletas daugiaviečių kambarių pirmame aukšte, skirtų studentams, kurie atvažiuodavo į darbo praktikas pagal savo specializaciją. Pamenu buities kultūrą studijavusias merginas, dirbusias Palangos skalbykloje ir vakarais ant suoliukų mezgančias.

Mano šeimos kurorto dienotvarkė buvo panaši kaip ir kitų poilsiautojų: iki pietų – laikas pliaže, paskui pietūs valgyklose ar namie, o popietė skirta poilsiui arba darbui. Mama net rašė savo draugei: „Tėvas, pasirodo, neturi laiko atostogauti – vis dirba…“ Kol mūsų tėvai „akademikai“ net ir atostogaudami rašydavo straipsnius, vadovėlius ir disertacijas – mes, jų vaikai, žaisdavom kieme, landžiodavom po mediniu tiltu per Rąžę, lakstėm į šalia esančią kavinukę „Lakštingala“ valgyti ledų, išdrąsėję nubėgdavome net iki jūros, pakeliui spaudos kioske nusipirkdami atvirukų su Palangos vaizdais. Vakare visa šeima patraukdavom į parką ar link jūros.

Vila rekonstruota ne vieną kartą – buvo pastatytas priestatas su keliais triviečiais kambariais, keitėsi interjerai, spalvos. Išnyko metalinės lovos, vietoj jų sustatytos sofos ir tachtos, atsirado kambariuose modernybių – šaldytuvai, puodų rinkiniai, puodeliai. Ne visos renovacijos vyko sklandžiai – darbuotojai prisimena, kai aštuntajame dešimtmetyje už vilos būklę atsakingas vietinio profsąjungos komiteto atstovas pradėjo vilos remontą, vyr. buhalteris – toksai Rūkštelė – neleido šiam reikalui naudoti biudžeto pinigų. Tada profsąjungos vadovas už medžiagas ir darbus apmokėjo iš profsąjungos lėšų. Bet respublikinė komisija nurodė, kad profsąjungos lėšos negali būti naudojamos valstybės turtui remontuoti. Tada Rūkštelė, pasak pasakotojo, tapo dar rūk(g)štesnis profsąjungos aktyvistų atžvilgiu. Vėliau vilos reikalus perėmė ūkio skyrius, įsteigė komendanto etatą. Paskutinės didžiausios renovacijos metu „patogumai“ iš lauko buvo perkelti į vidų – kai kurie apartamentai turėjo atskirus WC ir dušines, o kai kurie dalinosi jais su kaimyniniais. Poilsiautojai įeidavo į dušinę kiekvienas iš savo kambario – neužkabinęs kaimynų kambario durų, galėjai nemaloniai su jais susitikti duše, o pamiršęs jas atkabinti, sulaukti skandalo.

Paskutinį kartą šioje viloje ilsėjomės 2009 m. Kai kieme pradėjo veikti atrakcionai, booster kabinos beveik įlėkdavo pro langą į kambarį – aplinka darėsi vis triukšmingesnė. Buitinės sąlygos ir higiena nekėlė rūpesčių, nors pamenu, kaip ilsintis devintojo dešimtmečio pradžioje mus dar kandžiojo blakės.

Apie 2005 m. pasirodė straipsnis viename dienraštyje, kad tokie universitetų poilsio namai yra sovietinis reliktas, parašė, kad ten „lepinosi ir VPU rektorius“. Kai kurie universitetai ir dabar išlaikę vilas Palangoje. Sunaikinus Lietuvos edukologijos universitetą, vila buvo parduota aukcione. Dabar ji iš „Vorupės“ pavirto į „Basankę 777“.

Upės pradeda tekėti nauja vaga, vorupės virsta prisiminimų ežerėliais…