Skiriančios ir vienijančios

Buvo laikas, kai atrodė, kad teritorijos apibrėžimas nebetenka prasmės – jis amžiams liks istorija. Valstybių sienos atsivėrė, ribos išsitrynė, regėjosi – visam laikui, ir žmones ėmė vienyti vertybės. Jas kiekvienas suprato savaip, todėl vertybės dažniau skyrė nei vienijo, tačiau į tai mažai kas kreipė dėmesio.

Atrodė, kad senaisiais metodais užkariauti ir valdyti teritorijų nebėra prasmės – juk tai galima padaryti ekonomiškai, kultūriškai ar dar kitaip. Nebebuvo prasmės ir atsiriboti – demokratija įsivyravo, visi keliavo kas kur norėjo, susikūrė net toks gyvensenos tipas – be kelionės nė pusmečio, kelionė kaip visaverčio gyvenimo privaloma dalis, jei nematei Milano katedros, tai su tavimi apskritai nėra apie ką kalbėti. Niekas nenorėjo atsidurti lūzerio pozicijoje, todėl keliavo visi – su kūdikiais, šunimis, meilužiais. Viso pasaulio senjorai, niekada gyvenime nesidomėję menu, stovėjo didžiulėse eilėse prie Rafaelio. Ir aš su jais!

Europa ir visas pasaulis pavirto į Marshallo McLuhano apibrėžtą globalų kaimą, o nuotaikos panašėjo į Stefano Zweigo aprašytąsias, vyravusias prieš Pirmąjį pasaulinį karą: „Kokios beprasmiškos tos sienos, jei kiekvienas lėktuvas juokaudamas gali jas perskristi, sakėme sau, kokios provincialios, kokios dirbtinės tos muitinės ir pasienio sargyba, kaip jos prieštarauja mūsų laikui, kuris akivaizdžiai trokšta vienybės ir pasaulinės brolybės! Šis jausmo polėkis buvo lygiai toks nuostabus kaip tų aeroplanų skrydžiai; man gaila kiekvieno, kuris savo jaunystės nenugyveno tais paskutiniais pasitikėjimo ateitimi metais Europoje“ (Stefan Zweig, Vakarykštis pasaulis, vertė Giedrė Sodeikienė, Vilnius: Tyto alba, 2014).

Bet debesys kaupėsi. 1968-ųjų įvykiuose dalyvavę Vakarų Europos jaunuoliai patys tapo senjorais, aplinka darėsi nebe tokia jauki, gyvenimas nebe toks džiaugsmingas, išsikovotų teisių ir laisvių suformuotoje Europoje lyg kokie šešėliai ėmė šmirinėti rytų europiečiai, kurie erzino, o vertybes suprato savaip. „Gal reikėtų atsiriboti?“ – vis dažniau pasigirsdavo nuomonių Vakaruose, kol viena valstybė ėmė ir atsiskyrė.

Kitoje Europos pusėje problemas sprendė tradiciškai grubiai – ėmė ir aneksavo visą pusiasalį – su žeme ir gyventojais. 26 tūkstančiai kvadratinių kilometrų ir 2 milijonai gyventojų pagerino nuotaiką ir statistiką.

Kitas jau seniai pumpurą brandinęs, o pandemijos metu visu grožiu išsiskleidęs žiedas – žmonių judėjimo erdvėje nuolatinis ir beveik nekontroliuojamas sekimas. Kas nežino – kiekvienas mūsų žingsnis, visa mūsų teritorinė elgsena kartu su išmaniųjų telefonų atsiradimu nuteka kažkur už Lietuvos ribų, bent į keletą draugiškų ir nelabai draugiškų valstybių, duomenys ten yra kaupiami ir pardavinėjami arba laikomi kokiam nors ypatingam atvejui. Sukauptos ir susistemintos didžiulės duomenų bazės, apie kokias mūsų Statistikos departamentas negali net svajoti. Tačiau ne visi šį žmonių judėjimo visuotinį sekimą laiko problema, kai kurie Didžiojo Brolio gerbėjai siūlo tokią piliečių priežiūrą įteisinti ir išplėsti.

Taip po truputį, po truputį teritorija – ribas turinti geografinės erdvės dalis – kaip sąvoka, kaip objektas ir subjektas vėl įgijo prasmę. Ribos ėmė galynėtis su vertybėmis ir per keletą metų, dar iki pandemijos, jas nugalėjo. Daugelis pripažino, kad vertybės vertybėmis, bet gyventi be ribų negalima. Kai kam ir taip buvo aišku – žmogaus veikla visada buvo organizuota teritoriškai, vadinasi – visada su vienokiomis ar kitokiomis, švelnesnėmis ar griežtesnėmis ribomis, tvoromis. Čia norėtųsi papildyti, regis, Sigito Gedos pastebėtu raidės t nereikalingumu tvoroje, ją numetus: tvora – vora, tverti – verti; o nuo verti ir iki vertės, vertybės nebetoli.

Ir vis dėlto užklupus pandemijai niekas neįsivaizdavo tokių greitų pokyčių. Ne tiek pačių pokyčių, kiek juos lydėjusios atmosferos. Įdomiausia tai, kad pandemijos pradžioje prieštaraujančių valstybių sienų uždarymui neatsirado. Visi nuščiuvo, lyg tai būtų savaime suprantama. Europos Sąjungos lyderiai staiga prisiminė esantys kurios nors valstybės piliečiai. Niekas net nesvarstė kitokio teritorinio atsako – tegul valstybės tvarkosi pačios; dažnai konkuruodamos viena su kita, net trukdydamos kaimyninės šalies piliečiams grįžti į tėvynę. Sukitės kaip išmanote, apie vienijančias vertybes pagalvosime vėliau.

Ir štai dabar – jau kitų, iki šiol mums mažiau rūpėjusių (tiksliau – visiškai nerūpėjusių) procesų kontekste – net Lietuva ėmėsi statyti sieną, vangiai, daugiau žodžiais, nors žadama veikti skubiai – pažiūrėsime, nes uždavinys, švelniai tariant, klampus net tiesiogine šio žodžio prasme. Realus Lietuvos ir Baltarusijos valstybių sienos ilgis – apie 687 kilometrai, vielos siena planuojama kiek trumpesnė – apie 500 km. Kad lengviau įsivaizduotume – nuo Vilniaus iki Klaipėdos ir atgal iki Kauno. Siena driekiasi meandruojančiais Maros, Igaros, Katros, Dysnos ir daugeliu kitų upelių, palei Čepkelių raistą, kai kur – per neįžengiamus pelkynus, kur net rokadinių kelių nėra. Fizinio barjero pastatyti daug kur tiesiog fiziškai neįmanoma. Tarkim, kad sunkiai išeinami ruožai nepavojingi – niekas per juos nesibraus. Tarkim. Bet kiek tūkstančių žmonių reikės naujosios sienos nepertraukiamai priežiūrai ir kontrolei? Kyla sudėtingų klausimų, apie kuriuos krizės akivaizdoje, regis, nenorima galvoti. Kaip nors bus. Žinoma. Iš tiesų nėra lengva stabdyti į rojų besiveržiančius. Sunku rasti argumentų. Nebent pasitiktume pragaru, ko jau mums patiems nesinori, nors kažką panašaus į skaistyklą organizuojame. Ateitis neprognozuojama, bet tikėtis, kad į mūsų kraštą – iš tiesų gyventi puikią vietą – niekas ir toliau neatkreips dėmesio, mūsų pačių piliečiams jį paliekant, neverta. Žvelgiant į tokią raidos kryptį – Europos utopiją, Europos viltį, ilgai puoselėtą ir trapią Europos vienybės idėją griaunančią, ji niekam – net prisiekusiam šiuolaikinės gyvensenos kritikui – negali ir neturi patikti.

Tačiau vidinis geografas manyje prieštarauja ir džiaugiasi. Pernelyg uolus ir užsitęsęs teritorinių skirtumų neigimo etapas, atrodo, baigsis, o teritorijos: valstybės, kraštai, regionai, centrai ir pakraščiai, iki smulkiausių apylinkių, kiekvienas šios įstabios mozaikos gabalėlis su savo gyventojais ir jų vertybinėmis nuostatomis – ši objektyvi tikrovė, ši neišvengiamybė su skiriančiomis ir vienijančiomis ribomis, – kaip buvo iki šiol, taip liks ir ateityje; paradoksaliai ir nešiuolaikiškai skamba – kaip stabilumą užtikrinantis veiksnys.

Ir vis dėlto labai norėtųsi manyti, kad po kokių penkiolikos metų naujoji siena bus tapusi aprūdijusiu turistiniu objektu.