Septyni „Nusikaltimo ir bausmės“ slėpiniai

 

Šiemet minimas rusų literatūros klasiko, vieno žymiausių ir įtakingiausių pasaulio romanistų Fiodoro Dostojevskio (1821–1881) 200 metų jubiliejus (beje, ir 140-osios mirties metinės). Ta proga siūlome rusų filologės, Maskvos valstybinio universiteto absolventės, XIX a. rusų literatūros specialistės, humanitarinių mokslų daktarės Anastasijos Perškinos įžvalgų apie pirmąjį vad. Dostojevskio „didžiosios penkiaknygės“ romaną – „Nusikaltimą ir bausmę“ (1866).

 

 

1. Chronologijos mįslė

 

Romanas prasideda tokia fraze:

 

Liepos pradžioje, per didžiąsias kaitras, vakarop…*

 

Tačiau toliau tekste niekur nepatikslinama, kokia diena tai buvusi. Nėra ir vėlesnių įvykių kalendorinių nuorodų. Ar įmanoma tai išsiaiškinti ir ar svarbu tai žinoti?

Rašyti romaną Dostojevskis pradėjo 1865 metais. Rugsėjo mėnesį savo ketinimus jis išsamiau pristatė žurnalo „Russkij vestnik“, kuriame planavo skelbti tekstą, redaktoriui Michailui Katkovui. Be kita ko, Dostojevskis paminėjo, kad romane „veiksmas vyksta dabartiniais laikais, šiais metais“. 1865-ieji Peterburgo gyventojams įstrigo į atmintį dėl anomalaus karščio. Miesto meteorologijos stočių duomenimis, liepos 9 dieną temperatūra pasiekė maksimumą – 24,8 laipsnio pagal de Réaumuro skalę (+31 °C); mieste ilgiau nei savaitę nelyta.

Pirmoje romano dalyje Marmeladovas, pasakodamas Raskolnikovui apie savo gyvenimą, praneša algą namo parnešęs prieš šešias dienas. Valdininkams Rusijoje tradiciškai buvo mokama pirmą kiekvieno mėnesio dieną. Išeitų, personažų pokalbis vyksta liepos 7 dieną. Žmogžudystė įvykdoma po dienos – liepos 9-ąją, t. y. pačią karščiausią tos vasaros dieną. Susieti tolesnius romano įvykius ir tikrąją chronologiją nesudėtinga:

Liepos 10 dieną Raskolnikovas iškviestas prisistato į policijos nuovadą. Vakare jis pradeda klejoti ir klejoja keturias dienas, t. y. nuo liepos 11 iki 14 dienos, – apie tai jam, atitokusiam, praneša jo bute susirinkę draugai ir artimieji.

Liepos 15 dieną Raskolnikovas ateina pas Sonią ir prašo paskaityti jam Evangeliją apie Lozoriaus prisikėlimą.

Liepos 16 dieną miršta Katerina Ivanovna, Raskolnikovas dviem trims dienoms praranda laiko nuovoką: „[...] tartum migla staiga nusileido priešais jį ir panarino jį beviltiškoje ir slogioje vienumoje.“

Liepos 19 dieną herojus atgauna nuovoką: tądien laidojama Katerina Ivanovna (pagal tuo metu galiojusius įstatymus velionį buvo galima laidoti tik praėjus trims dienoms po mirties). Tada įvyksta paskutinis Raskolnikovo pokalbis su Porfirijumi Petrovičiumi.

Liepos 20-osios naktį nusišauna Svidrigailovas, o tos pačios dienos vakarą Raskolnikovas nueina į Senajos aikštę, kur bučiuoja žemę, o paskui prisistato į policijos nuovadą ir prisipažįsta dėl žmogžudystės.

Pirmąkart liepos 20 dieną Raskolnikovą išvystame prie namo, kuriame apsistojusios jo motina ir sesuo. Herojus ateina atsisveikinti:

 

Jo drabužiai buvo baisūs: visas purvinas, kiaurą naktį lydęsis, suplyšęs, susiglamžęs. Jo veidas buvo beveik nebe žmoniškas iš nuovargio, blogo oro, fizinio išsekimo ir kone visos paros grumtynių su pačiu savimi.

 

Matyt, Raskolnikovas pateko į lietų, ir ne šiaip sau: liepos 20-oji pagal senąjį kalendorių – Elijo diena. Laikyta, jog šią dieną pranašas Elijas dardąs per dangų vežimu, todėl griaudžiąs griaustinis, žaibuoją: taip šventasis triuškinąs demonus ir Dievo įstatymą sulaužiusius žmones. Lietus tądien apiplaunąs nuo blogio.

Vadinasi, tikslus „Nusikaltimo ir bausmės“ įvykių datų nustatymas padeda atskleisti gilesniąją bent vienos detalės – lietaus tą dieną, kai Raskolnikovas pasidavė policijai, – prasmę.

 

2. Sonios Marmeladovos „pirmojo karto“ mįslė

 

Pasakodamas apie savo šeimynos gyvenimą Marmeladovas ypatingą dėmesį skiria vakarui, kai Sonia pirmą kartą išeina prekiauti savo kūnu:

 

[...] Sonečka pakilo, apsirišo skarele, užsivilko burnosėlį ir išėjo iš buto, o devyniomis ir vėl parėjo. Parėjo ir tiesiai prie Katerinos Ivanovnos, ir ant stalo, priešais ją, trisdešimt rublių tylėdama išklojo.

 

Kalbama apie sidabro rublius**, o 30 tokių rublių 1865 metais buvo milžiniška suma. Raskolnikovo motina, mirus vyrui, pensijos gaudavo 120 rublių per metus. Už 9 rublius 50 kapeikų Razumichinas nusipirko dėvėtų drabužių: kepurę, kelnes, batus, marškinius ir apatinius. O garsiausio tuometinio Peterburgo viešnamio „Malinika“ darbuotojos už naktį gaudavo po 30–50 kapeikų. Ar galėjo jaunai merginai pirmą kartą tiek sumokėti?

Greičiausiai ne. Greičiausiai esmė ta, kad Dostojevskiui čia svarbi buvo biblinė simbolika: 30 sidabro rublių – tai 30 sidabrinių, už kuriuos Sonia parduoda ir išduoda save. Skaičius „30“ romane dar kelissyk iškyla „išdavystės“ kontekste. Paskutines 30 kapeikų iš Sonečkos „pagirioms“ paima Marmeladovas. Už „30 tūkstančių sidabrinių“ Svidrigailovą iš skolininkų kalėjimo išperka būsimoji jo žmona Marfa Petrovna, ir paskui ne kartą jam prikaišioja šią sumą. Tiek pat Svidrigailovas siūlo Duniai Raskolnikovai, kad ši bėgtų su juo.

 

3. Franto su papirosu mįslė

 

Klaidžiodamas po Peterburgą žmogžudystės išvakarėse, Raskolnikovas bulvare pastebi girtą merginą ir vidutinio amžiaus vyrą, kuris ją seka. Raskolnikovui atrodo, kad „frantas“ nori ja pasinaudoti, jis pribėga prie policininko ir ragina jį kaip nors įsikišti:

 

Štai jis truputį pasitraukė, stovi, tartum papirosą sukdamas… Kaip mes jam sukliudytume? Kaip mums ją namo pargabenti, – pagalvokite!

 

Policininkas sureagavo į Raskolnikovo įkalbinėjimą. Kodėl? Jis pajuto užuojautą merginai ar sunerimti privertė koks franto poelgis? Prisiminkime, kas aprašytuoju laiku dėjosi Peterburge. Dėl anomalaus karščio ir padažnėjusių gaisrų Senatas išleido dekretą, draudžiantį rūkyti miesto gatvėse. Liepos 3-iąją buvo paskelbtas dokumentas, kuriame vis dėlto būta ganėtinai daug aptakių frazių. Bet tvarkos sergėtojai ėmėsi akyliau žvalgytis rūkalių, tad miestelėnai nerizikavo užtraukti dūmo viešose vietose.

Kad Senato sprendimas realiai įsigaliotų ir būtų patvirtintos nuobaudos, atitinkamą įsakymą turėjo išleisti sostinės policijos viršininkas – oberpolicmeisteris. Tai įvyko liepos 30 dieną. Naujajame dokumente buvo patikslinta, kad rūkyti draudžiama prie sandėlių su degiomis medžiagomis, prie Žiemos rūmų ir prie visų miesto cerkvių, o kitose vietose – leidžiama. Aprašomomis dienomis (1865 m. liepos 7–20 d.) veikėjai apie minėtąsias išlygas dar nežino, tačiau potencialūs pažeidėjai jau sekami.

 

4. Kanalo mįslė

 

Po senės palūkininkės nužudymo Raskolnikovas svarsto, kaip atsikratyti pavogtų daiktų:

 

Bet kurgi eiti?

Tas dalykas buvo jau seniai nuspręstas: „Sumesti viską į kanalą, ir baigta, ir po visam.“

 

Su tuo pačiu kanalu*** Raskolnikovas „susiduria“ traukdamas į Alenos Ivanovnos namus, o paskui pakeliui į policijos nuovadą, kur eina prisipažinti padaręs nusikaltimą. Vadinasi, kanalas drauge su gatvėmis ir aikštėmis yra viena iš pagrindinių romano veiksmo vietų. Šis žodis (канава) romane minimas daugiau kaip 20 kartų – ir visada reikšmingame kontekste. Prie kanalo yra palūkininkės namai, jis matomas ir iš Sonios Marmeladovos namo. Kanalo krantine bėga išprotėjusi Katerina Ivanovna, jame Raskolnikovo akyse skandinasi miesčionė Afrosiniuška.

Kas tai per kanalas? Visi kada nors dalyvavę ekskursijoje po Peterburgą žino, kad mieste yra keli nedideli kanalai, kurie vadinami grioveliais (канавки), bet griovys (канава) mieste buvo tik vienas. Taip peterburgiečiai vadino Jekaterinos kanalą (dabar – Gribojedovo kanalas). Pirmaisiais XVIII amžiaus dešimtmečiais jo vietoje tekėjo sekli upelė Krivuša, arba Kurčioji upelė. Buvo nuspręsta ją aptvarkyti ir įtraukti į miesto kanalų sistemą – pradėti platinimo ir gilinimo darbai. Tačiau net ir po šių procedūrų kanalas kurį laiką ir toliau naudotas nuotekoms rinkti ir iš esmės atliko griovio funkciją. Viena vertus, daugeliu atvejų vartodamas būtent šį Jekaterinos kanalo įvardijimą, Dostojevskis perteikia vietos gyventojų požiūrį į jį. Kita vertus, žodis „griovys“ kaip niekas kitas tinka apibūdinant ypatingą Peterburgo varguomenės kvartalo atmosferą.

 

5. Peterburgo geografijos mįslė

 

Kitą dieną po senės palūkininkės nužudymo Raskolnikovas eina į policijos nuovadą, kur jį iškvietė po šeimininkės, kuriai buvo skolingas už butą, skundo. Ten jis susitinka su poručiku Ilja Petrovičiumi Paraku ir raštvedžiu Zametovu. Šie policijos pareigūnai dar pasirodys romano puslapiuose. Zametovą Raskolnikovas pamatys smuklėje: raštvedys dar pasakys „mūsų nuovadoje antai senę nužudė“. Paraką romano pabaigoje herojus vėl sutiks policijos nuovadoje, kai prisipažins:

 

Raskolnikovas nustūmė ranka vandenį ir tyliai, su pertrūkiais, bet aiškiai pasakė:

– Tai aš tada nužudžiau senę valdininko našlę ir jos seserį Lizavetą kirviu ir apiplėšiau.

Ilja Petrovičius išsižiojo. Iš visų pusių subėgo žmonės.

Raskolnikovas pakartojo savo pareiškimą.

 

Atrodytų, kad Raskolnikovo susitikimuose su įstatymo tarnais nėra nieko keisto. Tačiau realiame gyvenime jie negalėjo įvykti, ir štai kodėl. Kaip prisimename, Raskolnikovas gyvena ir už butą nemoka Kazanės policijos komisariato teritorijoje, o Aleną Ivanovną nužudo Spasko teritorijoje. Vadinasi, jis turi atsidurti skirtingose įstaigose ir bendrauti su skirtingais policijos pareigūnais.

Iš kur tai žinome? Romano pradžioje Raskolnikovas du kartus eina iš savo namų į tą vietą, kur gyvena senė palūkininkė. Dostojevskis išsamiai aprašo herojaus maršrutą, paminėdamas, kad šis kerta „griovį“ (kaip jau išsiaiškinome, Jekaterinos kanalą), kuris skyrė dviejų policijos nuovadų teritorijas.

Kodėl Dostojevskis nekreipė dėmesio į administracinį miesto suskirstymą? Viena vertus, meniniais tikslais: norint didinti įtampą, reikėjo sumažinti veikėjų skaičių. Raskolnikovas turėjo jaustis užspeistas į kampą: išsigąsti iškvietimo į policiją iškart po nusikaltimo, o paskui dar gintis nuo Zametovo įtarinėjimų. Kita vertus, Dostojevskiui buvo svarbu įkurdinti savo herojus skirtingose kanalo pusėse ir sukurti maršrutą, kuriuo Raskolnikovas kirstų simbolinę vandens sieną.

Be to, toks romano geografijos išdėstymas turi ir kitą prasmę. 7-ojo dešimtmečio viduryje Dostojevskis pats gyveno netoli nuo tariamo Raskolnikovo namo Stalių skersgatvyje, Kazanės rajone. 1865 metų pradžioje jis susipažino su leidėju Fiodoru Stelovskiu, su šiuo vėliau sudarė vergišką sutartį dėl savo kūrinių rinktinės leidimo. Leidėjas gyveno priešais Jusupovo sodą – netoli nuo menamo senės palūkininkės namo Viduriniojoje Podjačeskojos gatvėje. Per šias vietas Raskolnikovas grįžta namo po žmogžudystės. 1865 metų vasarą tuo pačiu keliu rašytojas vaikščiojo grįždamas iš leidėjo ir, veikiamas neigiamos asmeninės patirties, galėjo sąmoningai įtraukti jį į romaną.

 

6. Alenos Ivanovnos ir procentų mįslė

 

Palūkininkė Alena Ivanovna dėsto Raskolnikovui savo finansinę politiką:

 

Tai va, širduli: jei per mėnesį po griviną nuo rublio, tai už pusantro rublio priderės iš jūsų penkiolika kapeikų, už mėnesį pirmyn.

 

Daug tai ar mažai? Grivina buvo vadinama dešimtakapeikė. Vadinasi, senei tenkantį pelną sudaro 10 procentų nuo kiekvieno mokėjimo. Jei Dostojevskis būtų vaizdavęs ne 1865 metų vasarą, o kiek ankstesnius laikus, herojus būtų galėjęs palūkininkę apskųsti policijai. Lupikavimas carinėje Rusijoje praktikuotas daugelį metų. Valdžios institucijos periodiškai išleisdavo oficialių dokumentų, reglamentuojančių ir ribojančių skolinančiųjų už palūkanas veiklą. Ypač svarbus buvo minėtųjų procentų dydžio klausimas. 4-ajame dešimtmetyje įvestas privatiems asmenims skirtas ribojimas – ne daugiau kaip 6 proc. per mėnesį. Už šių taisyklių pažeidimą taikytas įspėjimas. Po pakartotinio skundo – skiriama bauda arba areštas. 1864 metais išleistas naujas teisės aktas, kuriuo leista iš skolininko imti iki 10 proc. per mėnesį. To reikalavo besiplėtojanti ekonomika, augantys gyventojų poreikiai ir pajamų mažėjimas. Todėl Alena Ivanovna tam tikra prasme yra laiko ženklas. Senutė – naujos ekonominės realybės atstovė, ir tai kelia jos klientų pasipiktinimą.

 

7. Baltosios karštinės ir hipochondrijos mįslė

 

Kone pirmas dalykas, kurį sužinome apie herojų, yra prasta jo sveikatos būklė:

 

[...] tik jau kuris laikas jį viskas ūmai suerzindavo, jo jausmai būdavo įtempti, tartum hipochondrija sirgtų.

 

Medicina XIX amžiuje, kaip ir dabar, hipochondriją suprato kaip perdėtą rūpinimąsi savo sveikata ir nuolatinę baimę dėl savo gyvybės. Net iš šios trumpos citatos aišku, kad šis klasikinis apibrėžimas sunkiai pritaikomas Raskolnikovui. O štai kaip Dostojevskis apibūdina savo paties hipochondriją laiške savo pažįstamam Totlebenui: „[...] buvau pernelyg dirglus [...] gebantis iškraipyti įprasčiausius faktus ir suteikti jiems kitą reikšmę bei mastą.“ Pasirodo, Raskolnikovą kamuoja ne medicininė, o „dostojevskiška“ hipochondrija.

Tai, beje, ne vienintelis mįslingas herojaus negalavimas. Po žmogžudystės Raskolnikovas sapnuoja košmarus, ir šeimininkės tarnaitė Nastasja įtaria, kad jame „kraujas rėkia“: „Kai jam jau nebėra kur eiti ir kai jeknose pradeda krešėti, tai ir ima vaidentis…“ XIX amžiuje tokių paslaptingų simptomų ligos buvo gydomos kraujo nuleidimu – tiesiogine prasme praduriant venas ir išleidžiant „perteklinį“ kraują. Tačiau Dostojevskiui svarbu ne tiek, kad kraujas ėmė krešėti, o kad „rėkia“. Tai nuoroda į Bibliją, pavyzdžiui, Dievo kreipimąsi į Kainą: „Tavo brolio kraujas šaukiasi manęs iš žemės!“ Riksmas ar šauksmas apie nusikaltimą, kylantis į dangų, gana populiarus Senojo Testamento įvaizdis. Jis pasitelkiamas baisių piktadarysčių, už kurias vėliau tikrai bus sulaukta bausmės, atvejais.

Kelių personažų teigimu, Raskolnikovas kenčia nuo baltosios karštinės. Štai ką sako jo motina, remdamasi šeimininkės tarnaitės Nastasjos žodžiais:

 

Staiga ji mums sako, kad tu gulįs ir baltąja karštine sergąs, ir ką tik pabėgęs vogčiomis nuo gydytojo kliedėdamas į gatvę, ir kad tavęs išbėgę ieškoti.

 

XIX amžiuje „baltosios karštinės“ sąvoka buvo platoka, be kita ko, taip vadino ir ūmų, trumpalaikį proto pakrikimą, nebūtinai sukeltą girtuokliavimo. Tai atsispindi tiek to meto enciklopediniuose žinynuose, tiek Dalio rusų kalbos žodyne. Taip baltosios karštinės reikšmę suprato ir „Nusikaltimo ir bausmės“ recenzentai. Leidinių „Rusų invalidas“ ir „Viešasis teismas“ kritikus žeidė tai, kad rašytojas jaunosios kartos atstovą pavaizdavo taip, tarsi šiam reikštųsi „visi baltosios karštinės požymiai; jam viskas tik rodosi; elgiasi jis visiškai atsitiktinai, kliedėdamas“. Tačiau Dostojevskiui nė karto neprikišama, kad šis sukūręs Raskolnikovą girtuokliu.

 

 

* Čia ir toliau cituojama iš: Fiodoras Dostojevskis, Nusikaltimas ir bausmė: šešių dalių romanas su epilogu, Vilnius: Vaga, 1973. [Vertė J. M. Balčiūnas] (Čia ir toliau – vert. past.)

** Rusiškas tokio rublio pavadinimas – целковый.

*** Lietuviškame vertime žodžiu „kanalas“ ne visai tiksliai verčiamas žodis канава, iš tiesų reiškiantis „(nuotekų) griovį“.

 

 

arzamas.academy

Vertė A. P.