Sakalas; Suopis
Sakalas
Aš sugavau sakalą. Rankomis. Nežinau, ar dar kam nors yra tai pavykę. Man viskas klojosi labai paprastai. Išėjęs pro duris, už obels, netoli sienos pamačiau jį. Primygęs kojomis, suleidęs nagus, snapu jis plėšė gerklę balandžiui. Tas jau buvo nebegyvas – nejudėjo, kraujavo. Plėšrūnas atsisuko į mane ir laukė. Priėjus arčiau, sunkiai pakilo su visu grobiu ir nusileido kitoje gatvės pusėje prie kaimynų gyvatvorės. Aš neatstojau ir nusekiau iš paskos. Tada jis paliko laimikį ir kadangi aš buvau jau arti, pamėgino pakilti pralindęs pro gyvatvorę. Nepamatė, kad už krūmų dar yra tinklo tvora. Čia ir įstrigo, o man tereikėjo paimti jį į rankas.
Suėmęs už suglaustų sparnų, parsinešiau į kiemą. Jokio spurdėjimo ar panikos, tik atidus, ramus ir ilgam įsimintinas mane stebintis žvilgsnis. Kadangi jau buvau apsirengęs, užrakinęs namus ir pasiruošęs važiuoti, tai atsargiai perėmiau jį laikyti už kojų viena ranka ir sėdau į mašiną. Turėjau pavažiuoti visai netoli, taigi šiaip taip susidorojau ir viena ranka. Visą laiką jis elgėsi visiškai ramiai, tik jeigu aš neatsargiai per daug pakreipdavau ranką, jis ištiesdavo sparnus lyg pusiausvyrai palaikyti. Atrodė puikiai. Užlipęs į ketvirtą aukštą, paskambinau prie durų. Įleisti mes tikrai padarėme įspūdį buto šeimininkei. Tuojau į prieškambarį atėjo ir mano draugas, didelis, tingus rusų melsvųjų veislės katinas. Netikėtai belaisvis sukliko šaižų karo šūkį ir pamėgino išskleisdamas sparnus ištrūkti iš rankos ir pulti. Tai buvo vienintelis bandymas ištrūkti per visą mūsų bendravimo laiką. Ištrūkti, kad pultų. Tą pačią akimirką katino nugara išsilenkė lanku, kailis pasišiaušė, o akys paklaiko.
Įsiamžinome ne vienoje nuotraukoje, buvo užfiksuotas ir tas į mane nukreiptas žvilgsnis, kuris verčia suabejoti, kas čia belaisvis. Paliko jis man įspūdį, bet ir ragino per daug negaišinti skrajūno. Prie atdaro lango atsisveikinome. Šovė jis aukštyn ir grakščiai nusklendė.
Suopis
Vienkiemyje įrengtose dirbtuvėse vienas dirbau kruopštumo reikalaujantį, nuobodų darbą. Nusprendęs pailsėti, išėjau į kiemą „išvynioti“ atbukusio žvilgsnio aplink plytinčiuose laukuose. Kitame nupjauto lauko pakraštyje teka upelis, kyla kalvelė, krūmai. Patraukiau ten link. Prieš mane, lig tol nepastebėtas, nuo žemės pakilo didelis, plėšrus paukštis. Stabtelėjęs stebėjau jo skrydį. Jis tęsėsi tik iki tos kalvelės – plėšrūnas sunkiai nusileido už jos. Susidomėjęs pasileidau artyn. Per kalvelę jis manęs besiartinančio nepastebės, o aš galbūt galėsiu pamatyti jį iš arti. Turiu pasakyti, kad man labai patinka plėšrieji paukščiai.
Atsargiai priėjau tą kalniuką, atsargiai pakilau ant jo, bet niekur nemačiau skrajūno. Nuėjau link krūmų ir jau besileisdamas žemyn pamačiau jį ten. „Viršuje susipynę krūmai – jis negalės pakilti“, – sumečiau aš ir, matyt, medžioklio instinkto vedamas, puoliau artyn. Leisdamasis netyčia nusigriebęs nulaužiau ir pasiėmiau su savim sausą išsikėtojusią šaką. Matydamas mane artėjantį, neturėdamas išeities, paukštis išsitiesė, atstatė krūtinę, praskleidė sparnus. Poza, žvilgsnis – jis buvo įspūdingas, bauginantis, bet aš jau nesustojau. Tik pripuolęs ta šaka prispaudžiau jo galvą ir paleidęs šaką čiupau rankomis…
Laikydamas, nešdamas, negalėjau atsistebėti, kokia jėga jis stengėsi išskėsti sparnus. Turėjau stipriai laikyti, kad tai nepavyktų.
Vien kojomis atsiridenau į lygią vietą dirbtuvėse rastą didelį plastmasinį indą, pavožiau savo laimikį po juo ir prislėgiau akmeniu. Buvo aišku, kad negalima ilgai taip palikti, nes jam trūks oro. Greitai radau kartoninę dėžę nuo vyno, išpjoviau joje keletą skylių ir būgštaudamas, bet sėkmingai perkėliau belaisvį ten. Kol tvarkiausi vis pasižiūrėdamas į dėžę, pamačiau, kad snapu ir viena koja su galingais nagais jis jau stengiasi išsivaduoti, pradidindamas skylę. Prisiminiau skaitęs, kaip erelių dresuotojai elgiasi su ką tik pagautais jaunikliais – jie uždeda jiems gaubtą ant akių. Greitosiomis iš po ranka pasitaikiusių medžiagų sukonstravau ir aš kažką panašaus. Pravėriau dėžę ir uždengiau jam akis. Paukščio elgesį tai visiškai pakeitė. Nereikėjo net dėžės uždarinėti – jis prigludo prie žemės ir visai nejudėjo.
Kai parėjau namo dideliu kroviniu nešinas, tuojau apspito labai susidomėję vaikai. Pastačiau dėžę ant taburetės, užstojęs nuo nerimstančių vaikų atidariau ir pasitraukiau. Jie nekantraudami puolė artyn ir tuojau sustojo. Po garsaus klegesio įsivyravo visiška tyla. Iš dėžės pakilo monumentali paukščio galva, o vaikai žengė po žingsnį atgal. Įsmeigęs į juos žvilgsnį plėšrūnas sustingo, o tie susimetė į krūvą ir pasislinko arčiau manęs.
Visa delegacija aplankėme laiptinės kaimyną, kuris turėjo daug įvairiausiu žinių ir knygų. Lygindami su portretais knygose, vienbalsiai nusprendėme, kad mūsų svečias – vakarinis suopis. Paukštis laikėsi ramiai, bet neėmė jokio mūsų siūlomo maisto.
Atsigrožėjom, atsisveikinom ir rytą aš grįžau į vakarykštę savo darbo vietą kartu su tų laukų šeimininku. Kai dirbtuvių kieme išėmiau iš dėžės ir paleidau ant žemės, jis neskubėdamas žengė keletą žingsnių į priekį ir sustojęs atsisuko. Ilgu, rūsčiu žvilgsniu nudelbė mane, lyg norėdamas ateičiai prisiminti vieną iš tų apačioje ropojančių, paskui sumojavo dideliais sparnais, pakilo ir nuskrido.
Aptarinėdami šį įvykį su kitais tokiais pat „specialistais“, priėjome prie išvados, kad sveikas suopis negalėjo leistis taip lengvai pagaunamas. Nusprendėme, kad jis galbūt buvo sumedžiojęs kokią apnuodytą pelę, nes prieš tai tie laukai buvo purkšti kažkokiais chemikalais.
