Pradžia ir galas – religinis detektyvas

Katharina Vestre. Tavo gyvenimas iki gimimo:
nepaprasta kelionė nuo ląstelės iki žmogaus. Iš anglų k. vertė Jurgita Jėrinaitė. K.: Lectio divina, 2019. 170 p.

280 dienų iki gimimo. Apie tai, ką pamiršome nuo apvaisinimo iki to momento, kai nusprendėme gimti. Katharina Vestre pasakoja apie stebuklingą žmogaus vystymąsi gimdoje. Autorė sumanė į skaitytoją kreiptis taip, tarsi jis skaitydamas šią knygą būtų motinos kūne ir kas mėnesį augtų. Nuo dviejų tėvų ląstelių derinio, virstančio keturiomis, paskui šešiomis, aštuoniomis, atsirandant širdžiai, klausai, regėjimui, plaučiams, pirštams ir pan. Būtų galima priekaištauti, kad autorė beveik nekalba apie gimimą. Vis dėlto knyga – apie gyvenimą iki gimimo. Vestre yra Oslo universiteto biochemikė. Knygą papildo autorės sesers piešiniai. Net ir užrašams yra palikta vietos.

Labai daug įdomių detalių apie ankstyvąją mūsų raidą. Įdubimas tarp viršutinės lūpos ir nosies radosi dėl nepatogaus veido formavimosi proceso. Juk iš pradžių mes buvome panašesni į krevetę. „Penktos savaitės pradžioje jūs esate žirnio dydžio. Mažas kūnelis susisukęs ir permatomas, galva prisispaudusi prie ilgos uodegos. Tikro veido dar neturite, tik neryškius akių kontūrus abiejose galvos pusėse. Iš tiesų, neįmanoma įžiūrėti, kad iš jūsų išaugs žmogus; kol kas dar primenate krevetę. Jūsų kakle atsiradusios keturios nedidelės gilios raukšlės; o šiek tiek žemiau yra širdis, išsišovusi kaip pulsuojantis raudonas guzas“ (p. 73). Kairiarankiai, net ir mamos pilve, pirmiausia čiulpia kairės rankos pirštą.

Šiaip jau galime atsipalaiduoti, nes gimdami patyrėme didžiausią stresą savo gyvenime. Kitus įdomius ir netikėtus faktus norėtųsi palikti būsimam knygos skaitytojui. Beje, knygoje ne tik surinkti faktai apie mūsų atsiradimą, bet ir paaiškinama jų atradimo istorija – pradedant Aristotelio eksperimentais su vištų kiaušiniais ir baigiant molekuline biologija.

Smalsu, kokia kalba ir kaip kalbama apie mūsų kūnus ir procesus, kurie vyksta dar iki kūno ar mamos kūne. Pavyzdžiui: gimdoje esanti membrana panaši į kempinę, ląstelių kekė primena avietę arba trijų sluoksnių sumuštinį. Neatsitiktiniai sąryšiai su vaisiais ir augalais. Šešių mėnesių esame papajos dydžio, kraujagyslės šakojasi kaip medžių šakos, auga vienas kitas stiebelis, gausu dubenėlių ir maišelių, plaučių vamzdelių ir pan.

Gyvybės formavimosi epas – amžinas siužetas. Be to, perfrazuojant autorę, norisi priminti, jeigu iki galo skaitote šią apžvalgą, jūsų smegenys jau bus šiek tiek kitokios, nei buvo pradėjus ją skaityti.

Jean-Miguel Garrigues. Mūsų mirties valandą: priimti amžinąjį gyvenimą. Iš prancūzų k. vertė Gediminas Žukas. K.: Vox altera, 2019. 117 p.

Netikėta priimti mirtį kaip meilės kupiną dviejų laisvių susitikimą. „Mirtis taip pat yra laisvas žmogaus atsakas. Visi, kurie yra lydėję mirštančiuosius, žino, kaip iš vėžių išmuša suvokimas, kad ligonis mirties akivaizdoje slėpiningai yra laisvas. Tiesa, mirštama nuo ligos ar dėl nelaimingo atsitikimo, bet galiausiai mirštama tada, kai sutinkama mirti. Tai – susitaikymo su mirtimi slėpinys, žmogaus, atsiliepiančio į Dievo kvietimą ir einančio su Juo susitikti, paskutinis laisvės aktas. Kai kurie žmonės, nesutikdami mirti, tęsia nepabaigiamą merdėjimą, nes tiesiog nėra pasirengę, bijo susitikti su Dievu. Pasirengimas mirčiai labai susijęs su mūsų laisvės, mūsų sielos pasirengimu susitikti su Dievu. Mūsų mirties akimirkai būdingas laisvės bei slėpiningumo matmuo neleidžia mirties laikyti neišvengiamai užprogramuota kokios nors faktiškai ar bent potencialiai mūsų visų nešiojamos ligos pabaiga. Tai – akimirka, kai Dievas mums taria: „Ateik“, o mes atsakome: „Viešpatie, aš ateinu“ (p. 21).

Galime prisiminti baroko laikotarpiu itin populiarius „mirimo vadovėlius“, savotišką mirimo pedagogiką. Lyg ir nesinori susitaikyti su tuo, kad esame mirtingi? Tarsi galime laisvai disponuoti savo ateitimi ir kontroliuoti laiką? Jeanas-Michelis Garriguesʼas kviečia išdrįsti tarti tikėjimo žodį apie mirtį. Skelbia krikščionišką požiūrį. Kartu klausia, kas nutinka, kai išgirstame diagnozę, atsiduriame ligoninėje. Kokie virsmai vyksta? Ar maištaujantis žmogus susitaiko? Koks vaidmuo tenka atleidimui? Kartu – apie medikų visagalybės klausimą ir artimųjų melą, su kuriuo tenka susidurti ligoniams, kai stengiamasi nuo jų nuslėpti mirtį.

Garriguesʼas yra ne tik kelias dešimtis knygų parašęs, bet ir pastoracinį darbą Avinjono ligoninėje dirbęs katalikų teologas, į amžinąjį gyvenimą lydėjęs onkologinius ligonius. „Mūsų mirties valanda“ kyla iš palydėjimo patirties, teologinio mąstymo, taip pat ir mirties kaip išskirtinės žmogaus patirties filosofinės interpretacijos. Paskaitų, skaitytų parapijoje, rinkinys, kuriam būdinga lakoniška kalba, trumpi skyreliai, kaip rašo Garriguesʼas, „skaitytojas supras, kaip sunku aptarinėti tokią temą, asmeniškai neįsitraukiant“.

Jaroslavas Melnikas. Adata. Romanas. V.: Alma littera, 2019. 433 p.

Jaroslavo Melniko „Adatą“ geriausia skaityti, kai pradeda tamsėti, nuo spalio antros pusės iki Kalėdų. „Nuo pat ryto krapnojo šlykštus lapkričio lietus, bet Lietuvoje jau niekas į jį nekreipė dėmesio. Kaip nekreipė dėmesio ir į tai, kad nėra saulės“ (p. 289). Neatsitiktinai per Kalėdas įvyksta stebuklas ir sugrįžta šviesa, kuri nugali tamsą.

Vis dėlto kodėl pavadinta „Adata“? Dėl priebalsių d ir t supanašėjimo. Sąskambis, kuris suteikia galimybę šį žodį perskaityti ir iš vienos, ir iš kitos pusės. Iš kairės į dešinę ir atvirkščiai. Kartu ir užuomina apie „gėrio“ ir „blogio“ sąryšius bei sąlygiškumą. Melnikas norėtų, kad „Adata“ būtų panaši į Dostojevskio „Nusikaltimą ir bausmę“. Ten irgi detektyvas. Autorius teigia, kad svarbu ne žanras, o tai, ar rašytojas turi ką pasakyti. Ir ko tik tie rašytojai autoriaus žodyje neprirašo. Šiaip jau knyga turėtų būti įdomiausia krikščionėms, besidominčioms ornitologija, šiuo metu auginančioms kūdikį ir maitinančioms krūtimi. Tokia ideali skaitytoja – reta, tai ir krikščionims, ir ornitologams, ir mamoms, ir tėčiams, ir detektyvų mėgėjams skirta knyga.

Neįprastas nusikaltimas įvyksta, kai šaliai dar vadovauja prezidentė. Kaip skandinaviškame detektyve vaizduojama Lietuva? Tarsi pasakotojas naudotųsi turistinių lankstinukų medžiaga, kurioje rašoma, kaip ir kada tapome NATO ir ES nariais. Atrodytų, gana vienpusiškas socialinis šalies fonas, klimatas, landšaftas. Kaip ant adatos galiuko. Buvo skelbiama, kad „Adata“ tuo pat metu turėjo pasirodyti ir prancūzų kalba. Prancūzams romane vaizduojama Lietuva turėtų būti kur kas įdomesnė nei lietuviams. Kita vertus, tokia ganėtinai blanki Lietuva ir blyškus Vilnius sudaro ir kuria kontrastą nusikaltimo subtilumui.

Pirmas šimtas puslapių – apie mamos pieną. Ir kad vyrai drąsiai žinda krūtis, perka pieną, nes šis stiprina imunitetą, padeda apsisaugoti nuo vėžio, kai kurių kitų ligų. Lietuvoje egzistuoja juodoji motinos pieno rinka. Pasirodo, Niujorke restorano šefas iš žmonos pieno gamino sūrį ir jį pardavinėjo savo restorano lankytojams. Tiesa, neilgai. Ši veikla buvo uždrausta. Mėgėjai teigia, kad motinos pienas šiek tiek primena ananasų sultis. Beje, Lietuvoje ne tik egzistuoja juodoji pieno rinka, bet ir veikia labai įdomi krikščioniška sekta, kuriai rūpi visokiausi paukštukai ir aukų reikalaujantis Dievas.

Melnikas moka paspausti ir atleisti. Skaitai kaip ant adatų. Tačiau pabaiga – banaloka ir nuspėjama. Kažin ar galėtų būti kitaip. Ne tik „blogis“ banalus, bet ir „gėris“. Autorius rašo: „Nusikaltėlis mane domina ne savo nusikaltimu, o minčių eiga, savo jausmais.“ Tenka apgailestauti, kad nusikaltėliui šiame romane ne tiek jau daug, kiek norėtųsi, skirta dėmesio. Mažoka, o jis čia kaip tik ir yra įdomiausias. Telieka laukti spalio antros pusės ir džiaugtis lietuvišku krikščionišku detektyvu, kuriame šitiek kartų minimas Kristus.