Povestuvinė Geltonojo deimanto kelionė

  

Lienytė Mednė-Sparė (g. 1956) – latvių rašytoja, redaktorė, vertėja. Drauge su rašytojais sutuoktiniu Valdžiu Spare ir Juriu Zvirgzdiniu yra išleidusi romaną „Uodų metas“ (Odu laiks, 1 d. – 1994, 2 d. – 2009). 2019 m. pasirodė apsakymų rinkinys „Dainuojantis smėlis“ (Dziedošās smiltis). Iš jo čia publikuojamas kūrinys Dzeltenā dimanta kāzu ceļojums (dar vienas šio rinkinio apsakymas „Juk mes esame draugai“ skelbtas žurnale „Nemunas“ (2020, Nr. 9; vertė J. B.).

 

 

– Tikriausiai visai pasenau. – Alfredas pervažiavo delnu per šonkaulius. – Kai gatvėje sutinku jaunas merginas, nebeįtraukiu pilvo.

– Pagaliau! – nusijuokė Evelina. – Jau maniau, kad net per karsto kraštą vis dar spoksosi į mergas.

– Ką jau čia tau įtraukti, tėti, – Haraldas, atsilošęs krėsle, abiem rankomis užplojo per savo apvalų pilvą su užrašu ant sportinių marškinėlių „Eat Sleep Fuck Repeat“.

– Taip, senelis laikosi gerai, ar ne? Nepasakytum, kad jau perkopė aštuoniasdešimt. – Evelina lengvai, lyg šluostydama nematomas dulkes nuo brangaus antikvarinio daikto, paglostė Alfredui petį, paskui pažvelgė į sūnų ir pridūrė: – Bet tau tikrai nepakenktų truputį sublogti. Kad negautum kokios nors širdies ligos, nešiodamas tiek daug nereikalingo svorio.

– Kaipgi jis sublogs? Su tokiu gyvenimo ritmu! – vyrui į pagalbą puolė Veronika. – Iš ryto, kai tik atsikelia, tuojau į mašiną, darbe visą dieną prie popierių, vakare tik ir telieka jėgų pavalgyti ir nukristi prie televizoriaus. Ir viskas! Ar nenori dar gabalėlio kepsnio? – Ji jau siekė serviravimo šakutės.

– Na, įdėk! – linktelėjo Haraldas. – Šiandien galima. Ir dar po vieną kapitoną Morganą! – Jis pakėlė taurę. – Na tai dar kartą už tas Geltonojo deimanto vestuves!

Visi skersai išilgai susidaužė romo pripildytomis taurėmis, kurios susiliesdamos subumbsėjo dusliai ir neskambiai, kaip ant karsto dangčio krintančios žemės saujos.

– Taip, – svajingai sumurmėjo Veronika, įgrūdusi už žando lengvai sūdytos lašišos gabalėlį, – šešiasdešimt metų kartu…

– Baisu! – suriko Madara, akimirkai atplėšusi žvilgsnį nuo išmaniojo telefono. – Aš išvis nugyvenau tik trečdalį to, kiek jūs susituokę.

– Iš tikro. – Alfredas nusišluostė lūpas popierine servetėle. – Tau taip pat jau laikas būtų eiti už vyro.

– Dar pora metų, ir būsi senmergė, – pritarė Evelina.

– Dabar jaunimas taip anksti nesituokia, – užstojo dukterį Veronika.

– Taip, kiti laikai. – Haraldas pripildė taures. – Tegul iš pradžių baigia studijas, o tada galvoja apie vedybas.

– Kurgi tavo Andrejus šiandien užkliuvo? – Alfredas, pastūmęs šalin tuščią lėkštę, atrėmė rankas su stipriai sugniaužtais pirštais į stalą.

– Viskas, seneli, mes išsiskyrėme! Aš jo daugiau nebenoriu matyti!

– Kuriam laikui šį kartą?

– Aš tau sakau – viskas! – Madara, staigiu judesiu sukryžiavusi liesas rankas ant krūtinės, prispaudė prie skruostų kumščius, ir žvakių apšviestoje pavakario prieblandoje akimirką atrodė, kad prie virtuvėje padengto šventinio stalo kažkas iškėlė piratų vėliavą su kaukole ir dviem po ja sukryžiuotais blauzdikauliais. – Šį kartą viskas! Jis mane įsiutino galutinai.

– Na, na? – Evelina susidomėjusi pasisuko į anūkę.

– Jis turi kitą! Aš juos pagavau tiesiog už rankos, – Madara šnibždėjo taip garsiai, kad girdėtų sėdintys prie stalo. – Dešimt metų vyresnė už mus. Supranti? Ji trisdešimt dvejų! Stora senė. Radau jo mobiliajame žinutę, atseit aš tave galėčiau suvalgyti, toks esi saldus, ir nekantraudama laukiu mūsų kito susitikimo… Ištryniau viską nafig kartu su jos numeriu. Ir kompe panaikinau visus kontaktus.  

– Vadinasi, nesi jam visiškai abejinga, jeigu taip stengiesi. – Alfredas pro akinius metė pašaipų žvilgsnį į anūkę.

– Abejinga? – Madara paniekinamai suprunkštė. – Jis man bjaurus. Jau vien pagalvojus, kaip čepsi valgydamas… Tiesiog norisi vemti. Paprasčiausiai, jeigu aš neturiu, tai tegul ir jis nieko neturi, – pridūrė ji ir, pasilenkusi arčiau Evelinos, tyliai iškošė: – Man… Aš išvis susipažinau su vienu vaikinu… 

– Reikia tikėtis, jog šį kartą ne rusas! – Alfredas vis dėlto girdėjo.

– Ne! – Madara nervingai pamojavo ore telefonu. – Tikrai ne rusas. Jis… Na, truputį kitoks. Geriau tau parodysiu.

Susirietusi ir truputį nusisukusi į šalį, ji greitai slydo pirštu per ekraną. Radusi reikalingą fotografiją, jai nusišypsojo ir ištiesė aparatą Alfredui. Evelina pasilenkė arčiau vyro peties, ir kurį laiką abu tylėdami žvelgė į ekraną.

– Juodukas? – Išvakarėse rūpestingai nudažyti Evelinos antakiai pakilo.

– Tavo telefonas vėl krečia juokus? – paklausė Haraldas ir ištiesė ranką. – Duok, pažiūrėsiu, koks čia reikalas.

– Ne, tas vaikinas, – paaiškino Alfredas. – Jis juodasis.

– Negras… – Evelina atsilošė ir pasisukusi metė į Madarą linksmą žvilgsnį.

– Ak, Dieve! – Veronika abiem rankomis sugriebė kairiąją krūtį.

– Na visiškai juodas nėra, – gynėsi Madara. – Greičiau jau toks rudokas. Tik trys jo seneliai juodieji, o tėvo motina – ispanė. Pasižiūrėk, kokia graži jo nosis. – Atrėmusi alkūnę į Evelinos kelius, ji kitos rankos pirštą kišo į ekraną. – Matai? Visai ne kaip negro.

Pasistiebusi per vyro pilvą, Veronika išlupo iš Alfredo rankos išmanųjį. Metusi žvilgsnį į ekraną, ji skaisčiai nuraudo, garsiai atsiduso ir, įgrūdusi jį į suglebusią Haraldo saują, atsisuko į Madarą.

– Kas jis?

– Tai Maiklas, aš jį vadinu Mikelyčiu, – nekaltai mirksėdama greitai pasakojo Madara. – Jis mokosi trečiame kurse, jau kalba latviškai, bus gastroenterologas ir žaidžia universiteto krepšinio komandoje. Turi tokius garbanotus plaukučius ir tokią aksominę odytę…

– Madara! – suspiegė Veronika. – Ką tu čia kalbi? Kokie plaukučiai, kokia odytė? Ką tu turi bendro su tuo? Juk jis negras! Haraldai, na, pasakyk ką nors!

– Tikrai negras, – pritarė Haraldas, ilgokai tyręs fotografiją, ir pakėlė į žmoną nesuskaičiuojamų romo taurių aptemdytą žvilgsnį. – Ir ko čia jaudintis, juk ne žydas.

– Teisingai! – Alfredas sudavė delnu per stalą. – Turėsite juodą žentelį.

– Seneli! – priekaištaujamai sušuko Madara.

– Ir rudus anūkus, – papildė Evelina.

– Močiute! Na kokie anūkai, juk mes tik šiaip sau… – Mergina patenkinta išsišiepė. – Mes draugaujame.

– Ne, ne! – Alfredas nutaisęs rimtą miną papurtė galvą. – Dabar, jei juodasis draugauja, – pakėlęs rankas ore padarė kabutes, – su baltuoju, gimsta dryžuoti vaikai.

– Zebroidai, – taip pat rimtai pridūrė Evelina.

– Ne, iš tikrųjų, – suburbėjo Veronika. – Jums abiem visada iš visko tik pasijuokti, o aš darbe negalėsiu pakelti akių. Ką man pasakys kolegos?

– Pasakys, kad tavo duktė daltonikė, – juokėsi Alfredas.

– Užtai ne rasistė, – Evelina paslėpė šypseną kumštyje.

– Geriau išgerkime! – Haraldas, atidavęs telefoną dukrai, pakėlė taurę. – Išgerkime už…

– Už tautų draugystę! – pertraukė jį Alfredas.

– Ir už jūsų būsimus anūkus! – Evelina kviečiamai atkišo savo taurę marčiai.

Veronika numojo ranka, vienu gurkšniu išgėrė romą, nusipurtė kaip iš purvinos balos išlindęs šuo, abiem delnais už ausų priglostė smulkiai susigarbanojusius plaukus ir, įsimetusi į burną rokforu įdarytą kiaušinio puselę, prisimerkusi pasisuko į Madarą.

– O tu, Madyte, dėl nieko nesijaudink, – skubiai prašneko Evelina. – Jeigu turėsi rudą vaikelį, tėtis ir mama jį mylės dar labiau.

– Jis bus jų pirmas ir mylimiausias anūkas. – Alfredas metė į sūnų klausiamą žvilgsnį. – Ar ne, Haraldai?

– Ir kai aš mirsiu, ji paveldės didelį smaragdo žiedą, – pažadėjo Evelina. – Tą, kurį senelis man padovanojo mūsų vestuvių penkiasdešimt penktosios sukakties proga.

– Tu manai, kad bus mergaitė? – niūriai paklausė Haraldas. – Su mergaitėmis visada terlionė.

– Jei bus berniukas, gaus taip pat, – atsakė Evelina. – Juodiesiems pritinka puoštis.

– Kodėl jau iškart tą smaragdą… – nepatenkinta suburbėjo Veronika.

– Todėl, kad žalia ant rudo gerai atrodo, – nusišaipė Alfredas.      

– Žinau, Nika, kad tas smaragdo žiedas tau labai patinka, bet mano pirštai daug plonesni. – Evelina lyg teisindamasi nusišypsojo Veronikai. – Todėl tau atiteks safyro auskarai iš mūsų keturiasdešimt penktosios sukakties.

– O man, senele? – Madara pakėlė susidomėjusį žvilgsnį nuo išmaniojo telefono. – Kas man?

– Tau, Madyte, kaip savo vienintelei anūkei, skiriu šitą! – Evelina išdidžiai pakėlė ranką, ant kurios didžiojo piršto dviejų karatų akimi mirksėjo žiedas, kurį iš pat ryto, dar lovoje, jai įteikė Alfredas.

– Man geriau kryželį su rubinais, – dalykiškai paprieštaravo Madara.

– Madara! – sušnypštė Veronika. – Juk žiedas su briliantu daug vertingesnis.

– Bet man patinka kryželis. – Madara pakėlė pečius. – Kryžiai visada madingi.

– Ne! – pakratė galvą Evelina. – Jis liks Reginai. Senelis man jį padovanojo, kai ji gimė, ir jau tada taip nutariau.

– Tai ko pati neatvažiavo iš savo Anglijos? – šaižiai paklausė Veronika. – Toks senelių jubiliejus!

– Ji negali atvažiuoti, – atsakė Alfredas, – daug darbo. O dabar dar tas breksitas.

– Kai be šeimos, tai gerai daryti karjerą užsienyje, – įnoringai pareiškė Veronika.

– Na, jei žiedas, tai žiedas. – Madara ištiesė ranką. – Duok pasimatuoti!

– Kai numirsiu, ir pasimatuosi, – Evelina sugniaužė kumštį ir įspraudė ranką į skreitą.

– Aš ir taip žinau, kad tiks. – Madara padėjo telefoną ant stalo krašto ir ore pakratė rankas su išskėstais pirštais. – Mano pirštai ploni. Kaip tavo ir tėčio.

Veronika staigiai įsigrūdo burnon kepsnio gabalą ir, numetusi šakutę į lėkštę, sukišo plačius delnus tarp šlaunų, įspraustų į nuodingai mėlynas kelnes. 

– Taip išeina, kad vienintelis Haraldas liks be paveldėjimo, – pasakė ji, nurijusi kąsnį.

– Kaip be? – susiraukė Alfredas. – Haraldui atiteks mano auksinis kišeninis laikrodis. Jis nuo pat vaikystės jam patiko, visada prašydavo duoti pažaisti. Dabar pagaliau gaus.

– Na, ačiū, tėti, tai jau… – Haraldas susvyravęs pasilenkė į Alfredo pusę ir tvirtai įkibo pirštais į jo petį, stengdamasis pasukti į save, kad apkabintų. – Tai kažkas tokio, ko nelaukiau…

– Ko gi tu laukei? – Alfredas atsargiai išsilaisvino iš sūnaus rankų. – Kad pasiimsiu su savimi į kapą?

– Ne, jokio kapo! – Evelina smarkiai papureno sidabrinę berniukišką galvutę. – Mes su seneliu taip sugalvojome… – Ji sutriko ir pažvelgė į Alfredą. – Kaip čia pasakius?  

– Mes norime, kad mus sudegintų! – Alfredas tvirtai sugriebė žmonos plaštaką.

Madaros ranka, besiekianti telefono, sustingo ore, ji palinko į priekį ir, perkreipusi kaklą, išvertusi akis įsisiurbė į Alfredo veidą, Veronika užspringusi pradėjo kosėti, Haraldas, įsipylęs romo, greitai ištuštino taurę ir pravėrė burną, ketindamas kažką sakyti, bet lūpos išspaudė tik tylų: „E-e pff…“

– Užkąsk, kitaip sugadinsi skrandį! – Veronika į burną įgrūdo rūkytos dešros griežinėlį ir, prispaudusi prie viršutinės lūpos sugniaužtą kumštį, dar kartą sukosėjo.

– Kokia prasme? – atsargiai paklausė Madara.

– Tiesiogine, – atsakė Alfredas. – Mes norime, kad po mirties mus kremuotų.

– Vien pagalvojus, kad aš ten, apačioje, iš lėto pūsiu ir dar mane grauš kirminai… – Evelina išsiviepė. – Fui!

– Ir laidotuvių ceremonija tada daug paprastesnė, – tęsė Alfredas, raminamai suspaudęs Evelinos pirštus. – Trumpas atsisveikinimas krematoriumo mažojoje salėje, paskui lavoną nuleidžia į rūsį, vėliau patys sudegina ir po kurio laiko atiduoda urnelę artimiesiems. 

– Mes nenorime jokių ilgų gedulingų kalbų, jokio snargliavimosi, jokio vaikščiojimo apie karstus, – tvirtai nusprendusi papildė Evelina. – Tegul viskas būna trumpai ir greitai.

– Iš tiesų su krematoriumu jau viskas sukalbėta, sutartis dėl paslaugos teikimo sudaryta ir apmokėta, – paaiškino Alfredas. – Jums beliks tik gauti mūsų pelenus. Juos subersite į vieną urną…

– Mes norime ir po mirties būti kartu, – įterpė Evelina.

– Sumesite ten mūsų sutuoktuvių žiedus ir smarkiai sukratysite, – linksmai užbaigė Alfredas.

– Tai bus toks simbolinis susijungimas, – pridūrė Evelina.

– Net, sakyčiau, simbolinis aktas, – nusišypsojo Alfredas.

– Na jūs duodate! – prislopintai suprunkštė Madara. – Pomirtinis seksas, tai jau kažkas tokio!

– Ne, iš tiesų! Kokios kalbos ir dar tokią dieną? – apvalūs Veronikos žandai paraudo, lyg juos jau būtų apšvietusi krematoriumo krosnies ugnis. – Jums dar gyventi ir gyventi…

– Na teisingai, tėti, jūs tikrai lyg mirti susiruošę, – Haraldas įtemptai nusijuokė. – Ir dar abu vienu metu. Kaip tie du Kalifornijoje, prisimenate? – Evelina peržvelgė spindinčiu žvilgsniu šeimyną. – Mes skaitėme internete. Atšventė septyniasdešimt penktąją vestuvių sukaktį ir ligoninėje mirė. Jiems dar atskirą palatą davė. Lovos greta, kad galėtų susikabinti rankomis.

– Na, iš mūsų sveikatos apsaugos sistemos tokios prabangos tikėtis nėra ko, – paniekinamai išspaudė Veronika. – Paliks numirti patvoryje.

– Ar jau iš tiesų patvoryje? – Evelina, nuleidusi rankas į skreitą, akimirką stebėjo žiedą, kuris padrąsinančiai merkė ryškią brilianto akį. – Nebent jei užsimuša, pavyzdžiui, autokatastrofoje.

– Važiuojant į Paryžių? – Alfredas iš šono pažvelgė jai į veidą.

– Ne, grįžtant, – atsikirto Evelina. – Kas dabar dėl mirties atsisakys Paryžiaus?    

– Neprisišaukite nelaimės! – Veronika tris kartus nusispjovė per kairį petį. – Su mirtimi juokauti negalima.

– Kokie čia mūsų amžiuje juokai, – Evelinos smulkiomis raukšlelėmis išvagotame veide pasirodė vos pastebima šypsena.

– Žiūrėk iš kurios nori pusės, bet ta mirtis mus aplankys anksčiau negu jus, – atsakęs į žmonos šypseną, Alfredas vėl kreipėsi į Haraldą. – Ir apie pelenus buvo galvota rimtai, nes vienas pagalys, kaip sakoma, nedega.

– Taip yra, – pritarė Veronika ir, su visu krėslu prislinkusi arčiau vyro, sunkiai atsirėmė į jo petį.

– Ir tai sutvarkyti turėsi tu, Nika! – Alfredas pažvelgė į marčios veidą. – Haraldas, kaip visuomet, tik skėsčios rankomis ir spręs, iš kurio galo pradėti, o tu, kai būtina, visada sugebi susiimti.

– Mes tavimi pasikliaujame, – budriai pritarė Evelina. – Padarysi?

Veronika nusisuko ir žvilgsniu įsisiurbė į pravertą langą, kurio stikle atsispindėjo besileidžiančios saulės spinduliai, užliedami grindis vaiduoklišku atspindžiu, iš daugiaaukščio namo vidinio kiemo virtuvės sklido pritildyti paauglių balsai, lyg iškvėpdama paskutinį priešmirtinį atodūsį, sugargėjo ir liūdnai nutilo kažkokia iš vėlyvų reikalų sugrįžusi kaimynų mašina, mestelėdama į orą silpną išmetamųjų dujų kamuoliuką, šis, prasismelkęs kiaurai pro šiukšlių konteinerius budriai saugojantį smarvės debesį, pakilo iki lango ir susivijo su gėlėtų užuolaidų klostėmis kartu su pora rudeninių musių.

– Padarysiu! – Veronika atsilošė, vienu gurkšniu ištuštino taurę ir sunkiai, lyg užantspauduodama svarbų dokumentą, pastatė ją ant stalo.

– Paskui galite su ta urna daryti, ką tik geidžia širdis, – Alfredas tingiai išsitempė krėsle. – Užkaskite žemėn, nukiškite į kokią nors spintą arba atiduokite Reginai, jeigu ji nori.

– Ne, na kodėl Reginai? – paprieštaravo Veronika. – Palaidosime kapeliuose. Kad viskas būtų kaip priklauso.

– Kokiuose kapeliuose, ką tu? – Madara, dėbtelėjusi į motinos pusę, pasisuko į Eveliną. – Močiute, seneli, aš jus laikysiu savo kambaryje. Ant židinio

– Iš kur tu taip staiga gausi židinį? – paklausė Haraldas.

– Tada daugiau nebesitrinsiu šiame lauže, – mergina pabaksnojo pirštu į septynių kvadratinių metrų dydžio tarnaitės kambarėlio durų pusę. – Juk butas atiteks mums, ar ne? Jūs liksite savo kambaryje, o aš persikelsiu į tą, kur dabar gyvena močiutė su seneliu. O ten yra židinys!

– Na, jei taip… – nutęsė Haraldas ir metė klausiamą žvilgsnį į Alfredą, kuris pritariamai palingavo galva.

– Įsivaizduokite, pas mane ateina svečiai, o aš jiems – opa! – Madara pakėlė rankas į viršų, lyg tarp jų jau būtų urna su pelenais. – Susipažinkite, tai mano seneliai! – Ji papurtė delnus, sukratydama įsivaizduojamą urną. – Matai, kaip duodasi viduje! Baisiai stilinga! Mano draugai išvis jumis susižavėję, niekas netiki, kad esate taip baisiai seni.   

– Ačiū, vaikeli, – sarkastiškai tarė Alfredas.

– Tiki ar ne, bet metai verčia pasirūpinti savimi, – atsiduso Evelina. – Esu truputį pavargusi. Turiu ruoštis poilsiui, tik reikėtų nurinkti indus ir maistą sudėti į šaldytuvą. Negerai, jei po švenčių ant stalo lieka tokia netvarka.

– Aš čia viską sutvarkysiu, tik eikite! – sujudo Veronika. – Jūs ryt turite keltis anksčiau, kad su šviesa pasiektumėt Lenkiją.

– Ir kokios čia idėjos? – Haraldas sunkiai pakraipė galvą. – Senatvės pabaigoje dar trenktis į Paryžių.

– Tą kelionę tavo motinai pažadėjau, kai ji sutiko už manęs tekėti, – pasakė Alfredas. – Juk nelįsiu į kapą, neišpildęs pažado.

– Apie tai mes svajojome visą gyvenimą, – patvirtino Evelina. – Pamatyti Paryžių…

– Ir išvis tai bus povestuvinė kelionė, – pertraukė ją Alfredas. – Mūsų Geltonojo deimanto povestuvinė kelionė.

– Bent jau lėktuvu galėjote, – suburbėjo Haraldas. – Vis dėlto lengviau.

– Lėktuvu? – susiraukė Alfredas. – Tai jau būtų pernelyg stipru.

– Tiek daug žmonių! – pridūrė Evelina ir, palenkusi galvą, vos girdimai pridūrė: – Gatavas terorizmas.

– Taip, tai terorizmas, – pagavo Veronika. – Visus oro uostus prikišę bombų, lėktuvai krenta kaip pasiutę, vienas po kito, vienas po kito… Su mašina beveik saugiau.

– Tikrai! – Alfredas atsistojo. – Su mašina bus visiškai saugu.

– Na, tai dar po paskutinę! – Haraldas pakilęs skubiai pylė į taures romą, skystis šlakstėsi per kraštus, gelsvomis dėmėmis išplisdamas ant baltos staltiesės, ir Veronika, piktai grūdusi alkūne vyrui į šoną, ištraukė jam iš rankų butelį.

– Pats vos laikaisi ant kojų, – pašnibždomis suburbėjo ji, užsuko beveik tuščio butelio dangtelį ir jau garsiau pridūrė: – Geriau žiūrėk, kad rastum kelią iki lovos!

Suėmęs už alkūnės Alfredas padėjo Evelinai atsistoti, ir vienas kitam nusišypsoję abu išėjo, palikdami už nugaros marčios nuobodų pyktį, indų skimbčiojimą, svirduliuojančio sūnaus žingsnius ir anūkės žvalų balsą, gryna rusų kalba linksmai į išmanųjį dėstantį kažkokią istoriją, kurią per pusę žodžio minkštu bumbtelėjimu nutraukė užsidarančios mažojo kambarėlio durys, taip ir neleisdamos seneliams sužinoti, ką ji – na jau visai greitai – padės ant židinio krašto greta urnos su pelenais.

 

2018 m. lapkritis

 

 

Vertė Jurgis Banevičius