NIKOLAJ GUMILIOV. Poezijos vertimai
Marius Samavičius. Klasių karai. 2018
Rugpjūčio 26 d. sukanka šimtas metų, kai bolševikai sušaudė rusų poetą, prozininką, vertėją, vieną iš akmeizmo pradininkų ir teoretikų Nikolajų Gumiliovą (1886–1921). Monarchistinių ir religinių pažiūrų neslėpęs Peterburgo rašytojų sąjungos skyriaus pirmininkas buvo apkaltintas dalyvavimu tariamame antivalstybiniame Tagancevo sąmoksle ir sovietų slaptosios policijos (ČK) iki šiol tiksliai nenustatytoje vietoje sušaudytas drauge su dar šešiomis dešimtimis „sąmokslininkų“. 1992 m. Gumiliovas oficialiai reabilituotas.
Credo
Aš nežinau, iš kur atėjęs
Nei kur išeiti lemta man,
Triukšmingoj šventėj atžibėjus
Sode linksmybių kupinam,
Kai persisotinsiu grožybės,
Glamonės rožių nusibos,
Kai siela paprašys ramybės,
Svajos nuvarginta guvios.
Bet aš dar čia – šešėlių dūmuos
Prieš pabaigą didžios dienos,
Many – akimirkų trapumas,
Raudonos paslaptys liepsnos.
Šitam pasaulyje džiaugsmingam
Diena man draugė ir naktis
Ir eteryje iškilmingam
Linksmų planetų spindesys.
Liguisto nesiekiu tikrumo,
Iš kur, ko ieškau ir kodėl.
Žinau: pilna šviesaus švelnumo
Bučiavo žvaigždę ten žvaigždė.
Žinau: prie grožio sosto liejos
Daina melodija kilnia,
Kai pynės į vainiką gėlės
Skaistaus baltumo – lyg sapne.
Širdis karšta stebuklais žavis
Ir dangui veriasi aukštam.
Paskleisiu, kur benukeliavęs,
Tą sapną gamtai ir daiktam –
Tą gyvą, kerintį, galingą –
Ir jo simfonija skrajos
Tarsi vaivorykštė spalvinga
Virš amžinybės prarajos.
1903
Užutėkiai
N. V. Annenskajai
Saulė slepias pavargusi
Pažadėtame slėnyje.
Ir tykūs užutėkiai darosi
Gardžiakvapiai ir mėlyni.
Sušnara švendrės – ar gal
Šikšnosparnis šauna prošal
Iš miško ošesio…
…Į namus grįžti ruošiasi
Tie, kas turi juos:
Žydromis langinėmis,
Sofomis antikinėmis,
Su žarijomis židiniuos.
Aš vienas lieku už vieškelio
Į snūdų užutėkį žvelgti,
Kur taip gera plaukioti priešpietį,
O vakarą – verkti,
Nes aš myliu Tave, Viešpatie.
1908
Afrika*
O, riaumojimo, dūmų ir trankesio
Apimtoji! Tai tavo likimą,
Mano Afrika, svarsto padangėse
Aukštose pašnabždom serafimai.
Evangeliją tavo papiruse
Beskaitydami tūkstančiaspalvę,
Gaili angelo jie nepatyrusio,
Kur prižiūri tave nutrūktgalvę,
Apie poelgius tavo, fantazijas,
Apie sielas žvėrių tavo klausia.
Amžinajame medy Eurazijos
Tu kabi tarsi milžinė kriaušė.
Aš į dainą, tau pasmerktas, perkelsiu
Leopardų medžiotoją jauną,
Kuris veda per mišką į pergales
Tamsiaveidžių gentainių kariauną,
Tavo kaime daug šimtmečių menančio
Stabo šypsnį klastingą ir platų
Ir liūtus, kur piktai virš gyvenviečių
Sau į šonkaulius uodegas plaka.
O mainais duok man kelią brūzgynuose,
Kur drąsiausieji žūsta suklupę,
Tegu mano vardu ten vadinasi
Olose pasislėpusi upė.
Ir suteik man malonę tuo rytmečiu,
Kai pašauks amžinybėn Kūrėjas:
Leisk numirti po tuo pačiu figmedžiu,
Marija kur su Kristum ilsėjos.
1918
Atmintis
Vien gyvatės meta seną odą,
Kad kerotų siela į valias.
Mūs likimas priešingai atrodo:
Keičiam sielas, o ne kūnus mes.
Atmintie, kiekvienas tau paklūsta,
Tu valdai gyvenimo vadžias.
Tark man žodį apie tuos, kam būstu
Šitas kūnas buvo lig manęs.
Štai pirmasis: negražus, liesokas,
Mėgęs paslaptis miškų gūdžių,
Kritęs lapas, magiškas berniokas,
Lietų sustabdydavęs žodžiu.
Medį ir atklydusį šunėką
Į draugus jis pasirinko sau.
Atmintie, jokios žymės nelieka,
Liudijančios, jog tai aš buvau.
Antras – mėgo vasarą ir saulę,
Jam visur girdėjosi lyra,
Teigė: laimė – draugė, o pasaulis –
Kilimas po kojomis yra.
Jis man nepatinka: tas vaikinas
Taikė į dievus ir karalius,
Iškabą poeto pakabinęs
Man virš durų į namus kuklius.
Myliu aš jūreivį atradėją,
Laisvės išrinktąjį iš visų.
Ak, jam bangos nuostabiai skambėjo,
Pavydėjo bandos debesų.
Skleisdavęs jis aukštą palapinę,
Stiprūs buvo mulai jo greiti,
Saldūs aromatai jį svaiginę
Ir kraštai, baltųjų nerasti.
Atmintie, silpsti tu bėgant metams:
Jis – ar kitas? – valanda žiauria
Linksmą laisvę be dvejonių metęs
Dėl šventos kovos lauktam kare.
Troškulys ir badas jį kankinę,
Ilgas kelias, atilsio stoka.
Šventas Jurgis dukart jam krūtinę
Lietė, ir ją aplenkė kulka.
Užsispyręs aš statau šventovę –
Ji didingai kyla migloje,
Gausinti prisiekiau Tėvo šlovę
Žemėje – taip pat, kaip danguje.
Deginančiu sielvartu kamuosis
Man širdis iki lemtos dienos,
Kai žėrės Jeruzalės naujosios
Kupolai gimtos šalies laukuos.
Ir padvelks tada stebuklų vėjas –
Ir šviesa pasklis neįprasta:
Tai bus Paukščių Takas pražydėjęs
Lyg planetų spindinčių puota.
Nepažįstamas pastos man kelią,
Bet iškart atspėsiu aš, kas jis:
Liūtas glausis romiai jam prie kelių,
Aukštumoj pas jį erelis skris.
Šauksiu aš… Bet neateis paguoda, –
Argi sielą man išsaugos kas?
Vien gyvatės meta seną odą,
Keičiam sielas, o ne kūnus mes.
1920
Kalakutas
Ankstaus prisiminimo skutas:
Žingsniuoja tarp gėlių margų
Toks pasipūtęs kalakutas,
Kuriam svajojau tapt draugu…
Jis laisve ir pykčiu gyveno,
Puikus, su gerkle ugnine.
Dėl ketverių metukų mano
Jis aiškiai niekino mane.
Ir nei skanėstai mėgstamieji,
Nei ananasinis vanduo
Manęs anuomet negalėjo
Iš gėdos jausmo išvaduot.
Štai vėl nelaimė atplasnojo,
Vėl gėda degina mane:
Tu, mylimiausioji, piktoji,
Man ištari išdidų „Ne!“
Bet visa tai išnyks lyg putos,
Kančia ir meilė dings kartu.
Man kelia šypsnį kalakutas,
Kaip kelsi kada nors ir tu.
1920 m. gruodis
●
Tolimojoj žvaigždėj Veneroj
Saulės auksas ryškiau liepsnoja.
Ten Veneroj, ak, ten Veneroj
Medžių lapija – mėlynoji.
Ten čiurlena vandenys jaukiai:
Geizeriai, kriokliai ir upokšniai
Visą dieną laisvės giesmę traukia,
Naktį kaip žibintai švyti puošniai.
Ten Veneroj, ak, ten Veneroj
Žodžių nėr piktų ar skausmingų.
Vien iš balsių skamba Veneroj
Angelų kalba melodinga.
Jeigu sako „ėa“ ir „oy“ –
Laimės vienas kitam jie linki.
„Ūo“, „ao“ – jiems reiškia rojų
Auksine širdimi atminti.
Ten Veneroj, ak, ten Veneroj
Niekad laidotuvių nedaro.
Jeigu kas numiršta Veneroj,
Tai pavirsta į lengvą garą.
Ir auksiniai ūkai apninka
Vakarais mėlynuosius uosius
Ar kaip džiūgaujantys keliauninkai
Lanko savo brangius gyvuosius.
1921
Vertė Andrius Krivas
* Originalus pavadinimas „Вступление“ („Įžanga“), nes Gumiliovas šiomis eilėmis pradeda eilėraščių rinkinį „Palapinė“ (1921).
