Nereikalingos mergaitės šiandien ir senovės Graikijoje

 

Galime tik priminti, kad feminizmas dar nieko nenužudė, tačiau mačizmas žudo kiekvieną dieną.

 Giulia Foïs, prancūzų žurnalistė

 

Šių metų gegužės pradžioje Prancūzijoje, Bordo priemiestyje, moteris savo buvusio sugyventinio buvo pašauta į koją, o paskui gyva sudeginta. Trijų vaikų motinos nužudymas šiais metais buvo trisdešimt devintas Prancūzijoje. (Kai rašau šį tekstą, t. y. liepos pabaigoje, nužudytų moterų skaičius išaugo iki 43.) Neseniai išleista knyga „Nusikaltimai iš aistros neegzistuoja“ (Les crimes passionnels n’existent pas) yra dviejų prancūzų istorikų ir italų fotografės darbo vaisius. Knygos atspirties taškas – Ariannos Sanesi fotografijų albumas „I would like you to see me“ (2015) moterų nužudymo tema Italijoje: gyvybę joms atėmė vyrai, sugyventiniai, meilužiai. Antikos istorikė Lydie Bodiou ir moderniojo laikotarpio istorikas Frédéricas Chauvaud analizuoja smurtą prieš moteris ir jų žudymą skirtingais istorijos laikotarpiais, taip parodydami temos aktualumą, kalbėdami apie praeitį dabartyje: šiuolaikinės nuotraukos puikiai iliustruoja praeities įvykius.

 

 

●

 

Smurtas prieš moteris egzistavo ir egzistuoja dėl įvairių priežasčių, tačiau jeigu jos žudomos, tai todėl, kad jos yra moterys. Viduramžiais moterys buvo kaltinamos raganystėmis ir dėl to deginamos ant laužo, o antikos laikotarpiu mergaitės buvo eliminuojamos vos tik gimusios, kaip ir kūdikiai, turintys negalią ar išsigimimo požymių, – jie buvo paliekami likimo valiai. Mergaitės laikytos tam tikra investicija, kuri galiausiai neduodavo jokio pelno: joms ištekant šeima turėjo sukrauti kraitį, o jeigu šeimoje negimdavo berniukas, vienturtei arba vyriausiai dukrai atitekdavo visas turtas, kuris teisiškai pereidavo jos sutuoktiniui. Prancūzų istorikas Pierre’as Brulé, analizuodamas Mažosios Azijos miestų šeimų sudėtį III–II a. pr. Kr., patvirtino tokios praktikos egzistavimą, ji ilgai buvo slepiama arba tiesiog istorikų ignoruojama. Vos viena iš dviejų mergaičių sulaukdavo brandos, o tai leidžia įsivaizduoti kūdikių atsisakymo mastą.

Šiandienos istorikams sunku analizuoti kūdikių palikimo praktiką senovės Graikijoje, nes patys graikų autoriai apie ją nekalba, matyt, todėl, kad visa tai buvo savaime suprantama ir banalu. Kūdikis galėjo būti paliekamas netrukus po gimimo, t. y. prieš Amfidromijų šventę, kuri vykdavo penktą arba septintą dieną po kūdikio gimimo. Šventės metu nuogas kūdikis buvo paguldomas ant žemės priešais tėvą, o šis turėdavo jį pakelti, priglausti prie krūtinės ir apnešti aplink namus. Šis veiksmas turėjo taip pat simbolinę reikšmę, nes taip tėvas pripažindavo tėvystę ir įsipareigodavo vaiką auginti ir auklėti, kol šis taps miesto piliečiu. Šią ceremoniją tėvas švęsdavo tik su tais kūdikiais, kuriuos ruošdavosi maitinti ir neapleisti. Praėjus kelioms dienoms po šios ceremonijos, vaikui buvo duodamas vardas. Kol kūdikis neturėjo vardo, jis dar nebuvo šeimos dalimi, todėl jo atsisakymas ir nebuvo suvokiamas kaip praradimas.

Šeimos tėvas spręsdavo, ar atsiras vietos dar vienai burnai prie šeimos stalo, o aktą atlikdavo moterys. Kūdikio atsisakymas siejamas su mirtimi, kuri senovės Graikijoje buvo suvokiama kaip susitepimas. Kai kurie šiandien išlikę šventyklų įstatymai mini, kad moterims, kurios atsisakė kūdikio, draudžiama keturiasdešimt dienų įeiti į šventyklą. Tokie draudimai taip pat galiojo po menstruacijų ir gimdymo, nes moterys buvo laikomos „susitepusiomis“, todėl turėjo praeiti tam tikras laikotarpis, kad moteris taptų „švari“ ir galėtų įeiti į šventyklą. Nusprendus, kad kūdikis nebus auginamas dėl jo silpnumo, išsigimimo ar lyties, jis buvo įdedamas į krepšį: graikų tragedijose minima, kad tokiems vaikams prisegami papuošalai ar amuletai, kurie turėtų apsaugoti nuo pavojaus ir padėti jį atpažinti, jeigu jam pavyktų išsigelbėti. Toks krepšys dažnai buvo paliekamas lankomoje vietoje, pavyzdžiui, kelių sankryžoje, kur kūdikį galėjo priglausti kokia šeima arba vergų pirkliai. Lyginant su moderniuoju pasauliu, XIX a. Prancūzijoje moterys taip pat palikdavo savo kūdikius prie bažnyčių laiptų ar sankryžose, tik dėl kitų priežasčių nei senovės graikės.

 

●

 

Įdomu tai, kad tylus mergaičių žudymas, turėjęs demografinių pasekmių senovės Graikijoje, nebuvo vien tik archajinė praktika. Šiandien dėl medicinos progreso susiklostė abortų praktika Azijos šalyse, pavyzdžiui, Indijoje ar Kinijoje, kur, nustačius lytį, vaisius gali būti pašalinamas. Šiandien Azija kenčia dėl moterų stygiaus – šio pasaulio dėl abortų neišvydo gausybė mergaičių, šis reiškinys aiškinamas tuo, kad Indijoje šeimos neišgali dukterims sukrauti kraičio, o štai Kinijoje mergaitės gimimas reiškia negarbę šeimai. Nuo 1980 m. ultragarso tyrimai ir po jų atliekami abortai praktikuojami dideliu mastu, dėl to vyrai paprasčiausiai neberanda nuotakų, tad egzistuoja toks reiškinys kaip sužadėtinių turgus, o kartais moterys „pasidalijamos“ keleto vyrų.

Greitu laiku Azijoje gyvens milijonai vienišų vyrų ir tai, žinoma, turės įtaką šiandienos visuomenei. Seksualinių nusikaltimų ir prostitucijos Indijoje tik daugėja, jaunoms merginoms gatvėse darosi vis pavojingiau: kiekvieną dieną galime išgirsti kalbant apie grupinius išprievartavimus. 2003 m. Indijos policija užregistravo 15  800 išprievartavimo atvejų, vienas iš penkių – nepilnametės mergaitės, tačiau, kai kurių autorių nuomone, šie skaičiai neatskleidžia tikrosios padėties, nes tik nedidelė dalis nusikaltimų užregistruojama. Ką jau kalbėti apie bausmes: Bangladeše ir Pakistane išprievartavimas nesuvokiamas kaip nusikaltimas, auka dažnai laikoma tiek pat kalta kiek ir prievartautojas. Kai kurios pakistanietės atsiduria kalėjime dėl to, kad buvo išprievartautos: parašiusios skundą, jos apkaltinamos neištikimybe ir paleistuvavimu. Tad dauguma aukų net nemėgina kreiptis į policiją, o kai kurios paprasčiausiai nusižudo arba yra nužudomos šeimos narių, kad būtų nuplauta šeimos gėda (daugiau informacijos https://www.hrw.org/reports/pakistan1999.pdf).

 

●

 

Smurtas prieš moteris ilgai buvo, o gal vis dar yra tabu. Pirmieji pokyčiai prasidėjo XIX a., kai prancūzė kunigaikštienė Françoise Sébastiani Praslin peilio dūriais buvo nužudyta savo vyro. Kai kurie autoriai netgi mano, kad tai buvo viena iš 1848 m. revoliucijos priežasčių, nes šis skandalas padidino liaudies nepasitenkinimą tuometiniu Prancūzijos karaliumi Liudviku Pilypu. To meto socialinė struktūra pradėjo irti, nes imta suvokti smurto prieš moteris mastą – net ir aukščiausiuose socialiniuose sluoksniuose vyrai žudo savo moteris. Po keleto dešimtmečių prancūzai sužinojo, kad egzistuoja serijiniai žudikai, žudantys tik moteris, pavyzdžiui, Martinas Dumollardʼas XIX a. viduryje giljotinuotas dėl dvylikos moterų nužudymo. O štai maždaug po šimto metų, 1989 m., Monrealio mieste Kanadoje vienos aukštosios mokyklos studentas įsiveržė į pastatą šaukdamas: „Nekenčiu feminisčių“ ir nužudė 14 studenčių, o paskui nusišovė. Tuomet išpuolis buvo palaikytas nusikaltimu prieš jaunus žmones, užmirštant, kad visos aukos – moteriškosios lyties. Šiandien tai gali būti interpretuojama kaip teroristinis aktas prieš feministes.

Individualiu, kolektyviniu ir ideologiniu požiūriu ilgai nekalbėta apie smurtą prieš moteris artimoje aplinkoje. 1992 m. pasirodžiusi Jill Radford ir Dianos E.  H.  Russell knyga „Femicide. The Politics of Women Killing“ sukėlė susidomėjimą moterų žudymo tema visame pasaulyje. Senovės Graikijos mergaitės, viduramžių raganos ar šiandien Indijoje, Pakistane ar Prancūzijoje gyvenančios moterys vienu ar kitu gyvenimo momentu kentė ir kenčia smurtą ir miršta dėl savo lyties.