Išskridus gervėms lieka girgždesys
Ieva Rudžianskaitė. Iš gervių. Eilėraščiai. K.: Kauko laiptai, 2021. 104 p.
Sunku būtų eliminuoti materijos dėmenį iš kontempliatyvaus individo ir aplinkos santykio. Būties įsisąmoninimas, prasmės paieška retai kada apsieina be realių objektų pagalbos išreiškiant jausenas ar minties eigą. Žmogaus rankų kūryba šioje užduotyje dažnai varžosi su savaiminio egzistavimo prigimčiai priskirtinais aplinkos elementais. Poetė, filosofė, literatūros kritikė Ieva Rudžianskaitė 2021 m. išleido savo trečiąją knygą „Iš gervių“. Turint galvoje žodžio „gervė“ įvairiaprasmiškumą (gali būti interpretuojamas ir kaip paukščių rūšis, ir kaip kėlimo mechanizmas), įdomu paanalizuoti, kokį gi vaidmenį atlieka materija šiame subtiliai meditatyviais tekstais pasižyminčios autorės eilėraščių rinkinyje.
„Oranžinė užuolaida dengia langą / tarsi viduje degtų amžinas rytas“ (p. 99), – knygos lyrinio subjekto jausena išreiškiama pasitelkus spalvas, daiktiškumą ir gamtos reiškinį. Taip būsenai ar emocijai tarsi priskiriami daiktams būdingi bruožai ar materialiais parametrais išreiškiamos objektų savybės. Spalva, forma, sandaros elementai tarsi įžemina, įgalina juslėmis pažinti transcendencijos gelmėse plevenančią mintį. Įsivietinimo poreikį ir būsenos išraišką materijos savybėmis galima aptikti eilutėse: „paskausta / ištiestas žvilgančias kojas / (atrodo lyg būtų / metalinės) // mums labai reikia erdvės / nusileisti / arba / išsisklaidyti“ (p. 7). Šiuo atveju gyvasties (Kūrėjo veiklos rezultatas) atributas įgauna ir dirbtinio darinio medžiagai priskirtinų savybių.
Individo prasmės paieška dažnai susijusi su įsivietinimo (tiek sociume, tiek plačiąja prasme kosmose), asmens integravimosi į aplinką (kartu ją įsileidžiant ir į savo vidinį pasaulį) problema. Šią problemą supaprastinti galėtų padėti vietos įsisąmoninimas, apibrėžimas, konkretizavimas, kitaip tariant, išreiškimas pasitelkus materialius objektus. Juk „ilgesys be kūno / pasmerktas būti beribis“ (p. 25). Fantasmagorijos, subjekto vidinio išgyvenimo ir tikrovės susipynimas atskleidžiamas eilutėmis: „sušvinta rausvas pakaušis / tarsi plika akimi regimas Marsas // iš pradžių net nesuprantu / kuris peizažas priklauso mums“ (p. 11). Troškimas rasti ir prisijaukinti erdvę, kurioje įmanoma įsišaknyti ar bent jau kvėpuoti, aptinkamas ne viename rinkinio eilėraštyje. Žmogus neegzistuoja vakuume, kūnai daro įtaką vienas kito trajektorijoms, palikdami pėdsakus, slinktis, randus. „Perspėk / jei tavo erdvėje / prisodinsiu per daug gėlių / kurios laikui bėgant sumedės / ir sunku bus išrauti“ (p. 12), – tarytum nenorėdamas jaustis nepageidaujamas prašo rinkinio lyrinis subjektas. Individo ir aplinkos vienis atskleidžiamas vietos ir objekto vaidmenų transformavimu, kai asmens vidinis pasaulis tampa lauku išorės elementams tarpti: „debesys vis dar apsunkę / o krūtinėje užsiliepsnoja tulpė – // taip voratinklį laiminu“ (p. 22). Tiesa, kartais vietos konkretizavimas lyriniam subjektui negarantuoja pilnatvės pojūčio ar integravimosi į supančią erdvę sėkmės. Vienatvės, nepritapimo prie pasaulio problemą galima aptikti eilutėse: „tylūs tavo žingsniai / dar tylesnės / kaukolės nugrimzdusios / į gilų miegą – / jame likau pamesta / tarsi grūdas“ (p. 35). Grūdas, nesiryžtantis sudygti.
Daugelis rinkinio eilėraščių yra tarsi kreipimasis į kažką (kosmosą, Dievą, konkretų asmenį – į abstrahuotą „Tu“), kuris jau praėjo, o gal taip ir neišauš. Troškimas, kad pasaulis pravertų duris ir įsileistų eilėraščio subjektą vidun, tarytum įprasmina individo egzistenciją. Kaip ir noras pamatyti, kas slypi anapus, užmegzti dialogą („visada žvelgdavau pro akutę / norėdama išvysti kas yra anapus durų / o tu / ar žiūri į mane / kai aš tavęs nematau?“, p. 43) ar bent jau išgirsti anapusybės egzistavimo užuominą („nors kartais / apima tas pats visagalis žinojimas – / esi netoliese / jei vėl atsitrenkčiau / ir man prasimerktų / sugeltas dangus“, p. 49). Pritapimo komplikuotumas, kasdienybės slėgis, buities beprasmiškumo suvokimas (jų persmelktas dažnas rinkinio eilėraštis) skatina subjektą ieškoti prieglobsčio fantazijos plotmėje: „dar nespėjus išsiskleisti / akvareliniams sakiniams / įtikinėji – raudonų akyčių tikrai esama / tik nereikia pamiršti: / rūgštis graužia nepaisydama / dioptrijų skaičiaus / o skruzdės ant grindinio / tik ropinėjanti mūsų fantazija“ (p. 63). O gal išeitis būtų egzistavimas „tiesiog“, tarpinė būsena, krypties išblukinimas? „Stoviu ant tiltelio / matau pakibusį / lipnų lašą / ir nei pirmyn nei atgal // ko gero to visada ieškojau“ (p. 68), – svarsto lyrinis subjektas. Pasaulio pasyvus stebėjimas, susitaikymas su lemtimi („nežinau kuo skiriasi / susitaikymas nuo pasidavimo“, p. 79), tikėjimas, jog egzistuoja rankos, „tvirtai tvirtai laikančios vadeles“ (p. 93), yra nereta subjekto būsena. Būsena, eliminuojanti maišto, agresijos, destrukcijos tonus iš teksto. Tačiau pasaulio netobulumo, šiurkščių išlikimo dėsnių suvokimas, pritapimo problemos aktualizavimas formuoja melancholijos persmelktą, įtampos išlydžiais banguojantį tekstą, ieškantį atspindžio visatos žvilgsnyje: „aš vis vien atpažinčiau tave / kaip varlė išlipusi į krantą / atpažįsta žemės paviršių // – – – lyg atsitiktinai / margaspalvis žiedlapis kutena kaklą – / tereikėjo rasti atspindį / ir jį užsinerti“ (p. 84).
Rinkinio raiškoje nemažai fantasmagorijos, daiktų ir reiškinių savybių deformavimo. Ne tiek eliminuojant materiją iš minties raidos, kiek ją perkonstruojant, išplėšiant objektus iš jiems įprasto konteksto kuriamas savitas, siurrealistinis eilėraščio laukas. Paradokso pabrėžimas atspindi autorės pastangas ieškoti nestandartinio būdo tiek emocijai išreikšti, tiek minties vingiui išlenkti originalesniu kampu. Eilėraščiuose skaitytojas aptiks nemažai abstrakcijų (ilgesys, šaltis, stagnacija, kasdienybė, netikėtumas, saldybė ir pan.), kurios tarsi liudytų siekį universalizuoti tekstą, išlaisvinti eilėraštį iš konkretaus išpažintinio konteksto. Tačiau nevengiama ir praskleisti atverties šydą, subtiliai išbarstant tekstuose žiupsnį sentimentalumo („kai nusprendžiau keliauti viena / su hermetiškais tekstais užanty // akmenimis jie virto / netrukus“ (p. 27), nuoširdaus išgyvenimo iliuziją, tegul ir pridengtą išradingų metaforų klodu. Taip tarsi signalizuojama skaitytojui, kad emocija ne mažiau svarbi už minties formuluotę. Knygos emociniame lauke vyrauja melancholija ir nusivylimas. Svetimą ir pavojingą pasaulį prisijaukinti bandoma tarsi „išjungiant“ jausmus, eliminuojant intencijas nerti į egzistencinę gelmę („išgyventi ir čiuožti / įmanoma tik paviršiuje“, p. 15) arba perkeliant mintį į susikurtą, šiek tiek mistifikuotą fantazijos ir refleksijų erdvę („buvome bjaurių vaikų / mėlynais dažais / išteplioti vilkšuniai // ekskavatorius kankino laiką / o mes jį prarijome“, p. 24). Raiška rafinuota ir subtili. Sutramdyta tiek, kad materijos dūzgesyje robotai rizikuoja neišgirsti, kaip vėžio žnyplės įkerpa rytojaus žvejo tarpupirštį. O įkerpa iki kraujo: „dar niekada nebuvau mačiusi / tokio skaudančio gyvūno“ (p. 87).
I. Rudžianskaitės „Iš gervių“ – subtili, jautrių tekstų prisodrinta knyga, kurioje išraiškingais potėpiais perkonstruojant erdvę ir objektus, meditatyvią filosofinę mintį įpinant į emocijos sruvenimą kuriamas prieglobstis asmenybei, sunkiai ištveriančiai būties slėgį. Knyga apie abstraktų (o kartu universalų) skausmą, apie žaizdas, atsiveriančias besistengiant įsisąmoninti netobulą ir šiurkštų pasaulį. Gamtos, buityje aptinkamų daiktų, asmeninių potyrių, fantazijos kokteilis formuoja savitą ir spalvingą tekstą nuo kasdienybės banalumo, aktualijų, socialinių problemų pavargusiam skaitytojui. Neatsisakant materijos, o ją deformuojant mintis perkeliama į originalų eilėraščio lauką, kuriame nėra instrukcijų ir aiškios krypties nuorodų išlikimui garantuoti. „Akmuo – tik žemyn (nebent jį / kas nors uždegtų)“ (p. 31), – išorėje bando ieškoti pagalbos rinkinio lyrinis subjektas. Nebent eilėraštis tyliai rusentų. Tyliai girgždėtų. Ir ne taip svarbu, ar metaliniu lynu, ar sparno mostu. Subtiliai nuo žemės atitrūktų.
