Iš bloknoto (24)

Vieną gražų rytą pabudusi supratau, kad reikia kur nors bėgti, nutolti nuo žinių apie vis naujas kovido bangas, nuo nesiskiepijančių užsispyrėlių, nuo pabėgėlių  /  atbėgėlių antplūdžių temos, nuo tų, kurie tenori ramiai sau gyventi savo blokiniuose lizdeliuose ir neturi atjautos nei kaimynui, nei apgautam pabėgėliui (o ko verti jų protesto šūkiai, plakatai, rodantys, kad nei tėvai, nei mokykla, nei bažnyčia elementaraus žmoniškumo neįskiepijo!), nuo absurdiško „šeimų sąjūdžio“, nuo kyšininkų, provokatorių valdžioje ir jų suplėšytų kišenių vaizdo televizoriaus ekrane. Sumaniau dviem paroms blokštis į Telšius, pasižiūrėti, kaip gyvuoja žemaičių sostinė, kurioje esu buvusi kone prieš septyniasdešimt metų, dar mokinė. Iš apsilankymo vaikystėje atmintyje išliko tik ligoninė, kurioje mano sesuo, medikė, stažavosi, ligoninės kambarėlis, kuriame nakvojome, ilga žemyn besileidžianti gatvė, kuria eidamas beveik visą laiką dešinėje matai ežerą gražiu mįslingu pavadinimu – Mastis. Gatvės apačioje, pačiame miesto centre, buvo blyninė, bene vienintelis anuomet traukos centras, kur ir šilta, ir blynai skanūs, ir susitikti su draugais gali. Kalbėdavo ten visi žemaitiškai, labai garsiai, tarpais atrodė, kad piktuoju, gal tuoj susikibs, bet iš to debesies lietaus nebūdavo. Vieną vakarą, pamenu, valgykloje staiga dingo šviesa. Visi nuščiuvo, bet netrukus patarnautojos atnešė žvakes ant klijuotėm dengtų stalų, ir žmonės vėl atgijo. Miestas atrodė pilkas, apytuštis (juk trečdalis jo gyventojų, žydų, per karą buvo išžudyta), nameliai susmukę, nedažyti, neprižiūrimi, o ir didesnieji įspūdžio nedarė. Porą kartų buvom nuėjusios prie ežero, gavom valtį, pasiplaukiojom, apžiūrėjom salas. Bet pati paežerė buvo netvarkyta, nejauki. Niekas nesimaudė, nes ilgą laiką į ežerą buvo nuleidžiamos miesto srutos.

Į kelionę pasiėmiau „Kultūros barus“, kuriuose aptikau įdomesnį straipsnį apie 1791 metų Abiejų Tautų Respublikos konstituciją, prie kurios dabar mes taip energingai šliejamės, lyg nepastebėdami joje Lietuvą žeminančių aplinkybių. Kai pakėliau galvą, autobusas stovėjo, ir aš tiesiai už lango pamačiau didžiulį, sparnuotą žydrą medinį angelą; jis stovėjo pasilipęs ant aukšto kryžiaus, o kryžius – dailiai nupjautoje, skaisčiomis gėlėmis apsodintoje pievelėje. Gražu. Priešais sėdinčios moters paklausiau, kur čia esame, o ji taip niūriai: „Elektrėnai.“ – „O! Tai dabar net į Elektrėnus angelai nutupia… Gerai, kad daug medžių prisodinta, lapija užstoja tuos sovietinius blokinius.“ Moteris net pasisuko: „Tai kuo gi jie blogi?!“ – „Negražūs ir žmonėms gyventi nepatogūs“, – toliau nesivėliau.

Autobuso kelias su daugybe kilpų užsukant į mažus miestelius. Per penkias su puse valandos daug pamatai: kloniai, kalneliai ir lygumos, miškeliai, laukai ir mažų miestelių ramuma, medinės bažnyčios ir varpinės, kapinaitės ir pakelėse žuvusiųjų kryželiai. Prie dažnos sodybos – susuktas, sulipdytas gandralizdis, kurį saugo ilgakojai jo šeimininkai. Laukai nušienauti, derlius nuimtas (tik kukurūzai visur tebestovi džiūdami), rodos, nė šapelio nepamatysi, bet po laukus vaikštinėja daugybė gandrų ir tikriausiai atranda kokį vikšrelį ar varliuką. Nušienautose pievose gulinėja sočios įvairių veislių karvės, o kiemuose ir ožkų pamatysi. Prie dažnos sodybos – automobilis.

Na, pagaliau Rietavas, Varniai ir netrukus įvažiuojam į Telšius. Kaip dabar Lietuvoje dažnai pasitaiko – pagrindinė Respublikos gatvė kapitališkai remontuojama, todėl ratais sukdamas taksistas turėjo progos man šį bei tą parodyti, paaiškinti, patarti. Apsistojau solidžiame moderniame viešbutyje „Sinchronas“ su liftu, pusryčiais ir puikiu vaizdu į senamiestį ir ežerą nuo terasų. Dar tą patį vakarą Laivų gatvele už viešbučio kampo spėjau su šviesa nusileisti į kavinę paežerėje. Vaizdas puikus, maistas skanus ir nebrangus, šeimos ir jaunimėlis – visi susėdę terasoje vaišinasi, o mažieji – jų neapsakoma daugybė – siautėja čia pat žaidimų aikštelėje, tėvų stebimi per alaus bokalo kraštą.

Rytą pakirdusi, po būtinų ritualų, nuėjau į restoranėlį pusryčių. Čiagi kone visa lenkta siena stiklinė, o už jos plyti dar mieguistas ežeras, rūku aptrauktos salos, tolumoje – burinė valtis. Prie vieno iš stalų pačiame priekyje sėdėjo pora: visiškai nesišnekėdami, jie žiūrėjo pasisukę į ežerą, kartais vienas į kitą, retsykiais pakeldami prie lūpų kavos puoduką. Lygiai taip ir kitą rytą. Pagalvojau, kad ji – telšiškė, su vyru atvykusi iš užsienio, išsiilgusi savo vaikystės miesto, o jis ją myli ir myli jos ežerą…

Išsiruošiau į kelionę, ketindama nunešti savo knygas į Karolinos Praniauskaitės viešąją biblioteką, pamatyti teatralams nuo seno žinomą Žemaitės dramos teatrą ir aplankyti įžymiąją katedrą. Išėjusi iš viešbučio pasukau į kairę, kaip man buvo sakyta, ir einu sau lėtai, lazda pasiramsčiuodama. Netrukus pavymui prieina tokia senutė, languota skara apsirišusi galvą, ir sako: „Labą dieną. Tai kur eini?“ (Kaip pajuto, kad einu tiksliai nežinodama kur?) – „Į bažnyčią“, – sakau. O ji: „Tai galim eit kartu. Palydėsiu.“ – „Galim. Prašom.“ – „Bet jeigu eini melsties, tai – ne į tą pusę. Ana va ten reik, – mostelėjo atgal, į tą pusę, kur turėjo būti mažoji bažnytėlė. – Aš iš Varnių atvažiavau.“ – „Bet aš turiu eit į katedrą.“ Tai va dar vienas keistas pokalbis.

Išraustos gatvės smėlėtu pakraščiu ilgai kilau į kalną apžiūrinėdama Didžiosios Žemaičių sienos mažąją skulptūrą – įdomius, meilę kalbai, praeities žygiams, žemaitiškiems papročiams rodančius jaukius akmens ir metalo darbus, susipažinau su meška, ant nugaros nešančia savo ir žmonių vaikus (žmonių dažnai paglostoma, auksu spindi jos nosis), paskui dar laiptais, ant kurių iškalti ir jau gerokai nuvaikščioti visokie užrašai, pavyzdžiui, toks: „Žemėje daug saulės.“ Kažkodėl tas kelias į kalną, katedros link, man priminė Gruziją, sukėlė asociacijų su puikiu Tengizo Abuladzės filmu „Atgaila“ (1984), kurio finale senutė sutiktai moteriai užduoda giliaprasmį klausimą: „Ar šitas kelias nuves į šventovę?“ – „Ne.“ – „Tai kam toks kelias, kuris neveda į šventovę?“ (Tai mano vertimas iš atminties.)

Užlipusi ant kalno pamačiau, kad čia pat, priešais katedrą, viename moderniame pastate ir yra biblioteka ir kultūros centras. Nusprendžiau pirma užeiti ten. Man pasisekė rasti direktoriaus pavaduotoją Vidą Urnikienę: atlikom knygų dovanojimo ritualą, apžiūrėjau puikias patalpas per tris aukštus, pamačiau įdomią mokinių fotografijos parodą, skirtą Vytautui Mačerniui. Atsipūtusios teatro kavinėje, patekom ir į teatro pastatą. Prahoje studijavusio architekto Stepono Stulginskio suprojektuotas konstruktyvistinis pastatas – paprastas, funkcionalus ir jaukus – duris atvėrė 1936 metų rudenį; vienoje iš fojė stovi Romualdo Juknevičiaus, po karo „ištremto“ į Telšius „už formalizmą“ iš savo paties Vilniuje įkurto teatro, biustas. Beje, kuo jau kuo, tik formalizmu režisieriaus niekaip neapkaltinsi. Bet sovietmečiu norint nubausti žmogų buvo galima sugalvoti bet ką.

Kitą dieną, nuo viešbučio terasos pasižiūrėjusi į besiniaukiantį Mastį, patekau Žemaitės teatro režisierės Laimutės Pocevičienės globon, ir mes aplankėm romantiškoj vietoj prie ežero įsikūrusią buvusią meno mokyklą (ją įsigijęs buvęs miesto meras pavertė Meno inkubatoriumi) ir Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultetą. Ilgus metus ten dėstė tikras piešimo meistras Petras Liukpetris (Vlado Žiliaus ir daugelio kitų mokytojas), talentingas ir savitas žmogus, kurį teko pažinoti dar ankstyvoje jaunystėje. Deja, vidun nepatekom – vasara. Tolėliau prie ežero įkalnėj karo metais buvo žydų getas. Deja, nepatekau ir į restauruotą ješivos pastatą ir į žemaičių muziejų „Alka“. Remontas. Nuostabiai sutvarkyta ežero pakrante grįžom į centrą, papietavom, ir netrukus vėl leidausi į ilgą kelionę namo. Liko šiltas dėkingumas miestui, išradingiems jo globėjams ir puošėjams – Arūnui Sakalauskui, Romualdui Inčirauskui ir kitiems menininkams – bei mane globojusioms nuoširdžioms moterims.