Filosofas ir menininkas Ričardas Norvila: „Mene man įdomiausia kita pasaulio pusė“

 

Fotografijos muziejus (Vilniaus g. 140, Šiauliai) kviečia susipažinti su Maskvoje gyvenančio filosofo, fotografo, kompozitoriaus Ričardo Norvilos kūryba – iki rugsėjo 5 d. galima apžiūrėti jo fotografijų parodą, pasiklausyti muzikos kūrinių, pasižiūrėti videofilmą, kuriame jis pravers savo kūrybinės laboratorijos duris. Deja, dėl susijusių su pandemija apribojimų autorius į parodos atidarymą atvykti negalėjo, o muziejaus terasoje numatytas Ričardo autorinės muzikos vakaras, kuris yra įtrauktas į Tarptautinio Chaimo Frenkelio vilos vasaros festivalio programą, nukeltas vėlesniam laikui.

Su R. Norvila prieš parodos atidarymą kalbėjosi Sigita Inčiūrienė.

 

– Ričardai, nors seniai išvažiavai iš Šiaulių, mėgsti prisistatyti kaip šiaulietis. Ne kartą sakei, kad tau svarbu bent kelis kartus per metus pavaikščioti gimtojo miesto gatvėmis, bet dėl pandemijos to jau kuris laikas negali padaryti.

– Galvodamas apie tai, kad negaliu aplankyti Šiaulių, sukūriau „lietuvių liaudies“ dainą apie piemenėlį ir gyvulėlį. Tekstas toks: „Vargo vargo piemenėlis, kol užaugo gyvulėlis, vargo vargo gyvulėlis, kol užaugo piemenėlis. Piemenėlis vargo, gyvulėlis vargo, kol abu užaugo.“ Kol kas man aplankyti Šiaulių neįmanoma, bet liūdėti neverta.

– Tavo fotografijų paroda Fotografijos muziejuje pavadinta „Dvidešimt vienas žvilgsnis į sieną“. Ko žiūrovai gali tikėtis?

– Parodoje žiūrovai pamatys dialogo tarp fotografo ir fotokameros rezultatą. Kažkuriuo metu supratau, kad žmogaus ir kameros žvilgsniai į objektą yra visiškai skirtingi. Būna, pastebi ką nors įdomaus, bet kamera nemato to, ką tu matai. Užtai ji labai savitai stebi pasaulį, kameros akimis pasaulis atrodo visiškai kitoks. Beieškodamas kompromiso tarp savęs ir kameros supratau, kad ji – ne instrumentas mano poreikiams iliustruoti, o draugė, su kuria galiu kalbėtis. Draugystė su kamera gali padėti įsigilinti į tai, ko nematai savo akimis. Kartais jauti, kad egzistuoja kažkokia mažytė, bet svarbi detalė, kurios be kameros nepamatytum. Kai kuriose parodoje eksponuojamose fotografijose užfiksuoti išdidinti beveik mikroskopiniai sienos elementai, kurių plika akimi pamatyti neįmanoma.

Mano draugas Vladimiras Butenka, žymus Maskvos fotografas ir psichologas, parašė nuostabią knygą, visiems rekomenduoju ją perskaityti. Jis nutarė išsiaiškinti, kas yra fotografinis žvilgsnis, ir fotografų klausinėjo, kaip atsiranda geras fotokadras. Vienos teisingos metodologijos, kaip sukurti gerą fotografiją, nėra. Man pačiam atrodo, kad fotografija prasideda tada, kai susidraugauji su kamera.

– Yra įvairiausių taisyklių, kaip sudėlioti kadrą, kas yra gera kompozicija ir pan., fotografai tomis metodikomis naudojasi.

– Visiškai teisingai, bet juk viso pasaulio konservatorijos ir muzikos mokyklos kiekvienais metais išleidžia labai daug diplomuotų žmonių, mokančių kurti muziką, o įdomios muzikos sukuriama nedaug. Tas pats ir kalbant apie fotografiją – galima laikytis absoliučiai visų formalių taisyklių ir normų, bet fotografijos nebus, nes nebus žvilgsnio už ribos. Rusiškai tai vadinasi „popast’ v zazerkalje“, t. y. pamatyti, kas yra už veidrodžio, pamatyti kitą pasaulio pusę, kuri mene man ir yra įdomiausia.

– Kodėl tavo ir fotokameros žvilgsniai nukrypo į sieną? Kur tas sienas radai?

– Parodoje eksponuojamos fotografijos darytos įvairiuose miestuose – keliaujant po Europą, vaikštant po Šiaulius ir Maskvą, bet geografija šiuo atveju nėra svarbi. Mane visada domino namų sienų struktūra. Estetinis jų paviršius mane labai įkvepia užsiiminėti menu, muzika, rasti estetinį pasitenkinimą gyvenime. Sienos turi savo istoriją – laikui ir gamtai keičiant jų paviršių atsidaro įvairūs spalvų ir formų sluoksniai, atsiveria kiti pasauliai. Žiūrint į sieną galima pajausti ir istorinį laiko matmenį, ir begalybę, ir spalvų derinius, kuriuos ne visada lengva rasti šiuolaikinio meno parodoje. Žodžiu, mano požiūriu, miesto sienos yra šiuolaikinio meno paroda, į kurią nereikia pirkti bilieto, tereikia pakilti nuo kėdės ir išeiti pasivaikščioti.

– Kasdienybės grožį ne kiekvienas gali pastebėti.

– Paprastai žmonės po miestą vaikšto turėdami tam tikrą tikslą nueiti iš punkto A į punktą B, jie neturi laiko ir vidinių resursų susidomėti tuo, kas yra aplink juos. Taip lieka nepastebėta šalia jų esanti estetinė pasaulio grožybė. Mane seniai domina objektai, kurie mano žvilgsnį pritraukia tiesiog einant gatve. Turiu tokią praktiką, galima sakyti, netgi mistinę – gal prieš kokius dešimt metų ėmiau vaikščioti po miestą be jokio tikslo. Nusprendžiau – kai mano dėmesį pritrauks koks nors objektas, esantis tarp sąmonės ir pasąmonės, kitaip tariant, tarp budrios ir miegančios sąmonės ribos, imsiu tyrinėti, kodėl jis patraukė mano dėmesį. Taip sukūriau ciklą „Maskva šiandien“, jį tęsiu iki šiol. Maskvoje praleidžiu daugiausia laiko. Kai vaikštau po šį miestą, visada stebiu, kas vyksta, kur tos paslaptys, kur yra tie įdomūs dalykai, kaip sakydavom vaikystėj, kur yra tos „viečikės“. Kai turi tokią nuostatą, pasaulis pradeda su tavimi kalbėti: „Ei, pasižiūrėk, kiek čia visko įdomaus, kiek įdomių spalvų, derinių!“ Neseniai sužinojau, kad japonų estetikoje yra sąvoka „vabisabis“, kuri reiškia žavėjimąsi kasdienio gyvenimo grožiu. Netgi savo namuose, kuriuos žinai atmintinai, galima pamatyti vis ką nors nauja. Tai suteikia pojūtį, kad gyveni šią akimirką, esi ne kažkokia magnetinio lauko arba politinių aistrų blaškoma molekulė, o pasaulio visumos dalis.

– Sienos tau ne tik kelia estetinį pasigėrėjimą, jų viduje išgirdai muziką.

– Yra daug būdų vaizdą paversti į muziką arba sujungti muzikinį procesą ir vaizdą. Visi žino, kaip Čiurlionis suprato meną – jis sakė, kad paveikslas yra muzika. Dabar yra prikurta internetinių muzikos programų, kurios leidžia įkelti paveiksliuką ir pasiklausyti, kaip jis skamba, čia nėra nieko nauja. Mano idėja buvo kitokia – norėjau rasti alcheminį algoritmą, būdą, kaip vaizdą paversti į natų rinkinį, kuris susisietų su šiuolaikinės europinės muzikos tradicija ir galėtų būti išreiškiamas tokiomis tradicinėmis muzikos formomis kaip styginis kvartetas, koncertas fortepijonui ir orkestrui, sonata fortepijonui ir pan. Ilgai ieškojau, kol radau savo metodą, kurį kaip didžiausią paslaptį nešioju savoj širdyje. Šito metodo niekas nežino ir niekada nesužinos, ši paslaptis dings man dingus iš šio pasaulio.

– Skamba kaip alchemija.

– Būtent taip ir yra, alchemikai mokėjo išlaikyti paslaptį. Paslaptis yra įdomus dalykas. Pavyzdžiui, paslaptimi apgaubta Šekspyro istorija – spėjama, kad jis buvo beraštis, nemokėjo net savo pavardės parašyti. Pasirodo, garsus dramų ir sonetų autorius, žinomas Šekspyro vardu, yra mitologinė būtybė. Paslapties, kas iš tikrųjų yra tų tekstų autorius, atskleisti neįmanoma, nes rankraščių neliko, jie buvo sudeginti. Taip pat niekada nepavyks atskleisti paslapties, kaip alchemikai metalą paversdavo į auksą. Kiekvienas alchemikas turi savo paslaptį. Ir aš turiu absoliučią teisę turėti savo paslaptį, sutinki?

– Dalį paslapties, kaip išgirsti dėmę sienoje, atskleidei – sakai, kad tai yra šviesos ir šešėlio santykio skambesys.

– Visiškai teisingai, norėjau surasti efektyvų metodą, kaip šviesos ir šešėlio santykį paversti į natas. Kai pradėjau girdėti, kaip skamba fotografijoje užfiksuota duonos riekė, pajutau vidinę ekstazę. Dariau labai daug įrašų ir atradau, kad šviesos ir šešėlio santykis dažnai skamba kaip žmonijai žinomos harmonijos struktūros, bet yra ir daug kitų, nežinomų. Kai atsiranda šviesa, kartu su ja atsiranda ir muzika, taigi, mes kiekvieną rytą atmerkę akis atsirandam simfonijos viduje.

– Šviesa yra ir fotografijos pagrindas. Nėra šviesos, nėra ir fotografijos.

– Būtent, taip pat be šviesos nėra ir muzikos.

– Suprantu, kad skaitytojams nebus iki galo aišku, bet turbūt tai ir turi likti paslaptis.

– Kodėl gi ne, juk paslaptis žmogaus sąmonę skatina neužmigti, netapti buitinę. Visas mano gyvenimas yra mano karas su buitine sąmone, kuri užmigdo žmogų ir jam sako: „Viskas yra gerai, gyvenk, kaip gyveni, vartok, valgyk, imk dar vieną kreditą, mėgaukis prekybos centru, ten yra įdomu.“ Mano gyvenimo metodas yra poetinis-romantinis, man įdomu surasti kitokią, su pasaulio paslaptimi susijusią būtį. Manau, kad kiekvienam reikėtų rasti savo kelią į individualią paslaptį. Pasaulio personalizacija yra būtent toks kelias, suteikiantis žmogui paslaptingus laisvės drabužius. Mano nuomone, laisvė ir paslaptis visiškai nesusijusios su socialiniais procesais ir socialine komunikacija. Laisvė ir paslaptis yra dvi viduramžių monetos pusės.

– Grįžkime prie parodos. Ar parodos lankytojai turės progą išgirsti, kaip skamba sienos?

– Parengiau instaliaciją, kurios idėja – leisti žiūrovams pajusti mistinę arba veidrodinę situacijos atmosferą, išgirsti, kaip iš parodoje eksponuojamų fotografijų gimsta muzika. Mano draugai, kurie žiūrėjo fotografijas ir klausėsi muzikos, joje girdėjo tokius dalykus, kurių aš pats negirdžiu. Tai rodo, kad klausytojas taip pat yra muzikos bendraautoris. Norėčiau tikėtis, kad daugelis atėjusių į parodą Šiauliuose muziką išgirs savaip, taip pat ir fotografijose pamatys aspektus, kurių aš pats nepastebėjau. Esu dėkingas Fotografijos muziejaus direktorei Vilijai Ulinskytei-Balzienei, kuri irgi fotografijas pamatė savaip ir labai įdomiai parengė ekspoziciją. Be jokios abejonės, Vilija yra visateisė šios parodos bendraautorė.

– Fotografijos muziejaus terasoje bus surengtas ir tavo kūrinių koncertas „Dešimt su puse neišryškintų fotografijų“. Gal gali apie tai papasakoti plačiau?

– Koncerte klausytojai išgirs dešimt su puse dainos, kurių pagrindas yra mano atmintyje saugomi labai ryškūs ir man svarbūs Šiaulių miesto vaizdai. Šiauliuose gyvenau iki 18 metų, paskui tik atvažiuodavau. Tie vaizdai yra taip stipriai užsifiksavę mano sąmonėje, kad juos galima išryškinti, bet ne fotografiniu metodu, o muzika ir tekstais. Vaizdą verčiant į muziką įvyksta – nenoriu, kad tai skambėtų banaliai, – dieviškas prisilietimas, mes jaučiam, kad tarsi kažkas slypi už veidrodžio. Žinoma, koncerte viskas bus žymiai paprasčiau, tai bus keistokas pramoginės muzikos vakarėlis, tiksliau, kaip šiauliečiai sako, vakaronė. Nuotaika turėtų būti kaip kaime, kai nuimamas derlius ir visi geria alų, tik čia susirinks miesto intelektualai, kurie gers intelektualų alų ir rūkys intelektualų tabaką, – nesupraskit pažodžiui, turiu galvoje tokį poilsį, atsipalaidavimą ir smagumą, kuris yra tylus ir vyksta viduje.

– Dar planavai šiauliečiams skaityti paskaitą.

– Mano pasirodymas Šiauliuose buvo sumanytas kaip triptikas: paroda-instaliacija, koncertas ir paskaita. Paskaita galėtų vykti virtualiai, bet man tai būtų sudėtinga, nes paskaita man greičiau yra pokalbis, turiu vaikščioti po erdvę, jausti auditoriją, o virtualiai visa tai padaryti neįmanoma. Vietoj paskaitos Fotografijos muziejuje bus rodomas videofilmas „Lėti žingsniai atbulom“, kuriame žiūrovai pamatys mano kūrybinę laboratoriją, susipažins su mano kūrybos filosofija.

Kodėl „Lėti žingsniai atbulom“? Taisyklingai juk reikėtų sakyti „atbulomis“, bet man taip netinka, nes šiauliečiai sako „atbulom“. Išeina, kad šiaulietiška dvasia jau yra mano medžiagų apykaitos dalis. Angliškai pavadinimas skamba gal kiek aiškiau – „Slow steps backwards“. Pagrindinė idėja tokia – jeigu nori ką nors suprasti, esi priverstas žiūrėti atgal, nes žiūrėdamas į priekį matysi tik svajonę. Be to, turi tai daryti lėtai, neskubėdamas, „po biškį“, kaip pasakytų šiauliečiai. Kai gyveni taip griežtai kaip aš, be jokių sentimentų, tai yra beviltiškos pastangos grįžti į vaikystės teritoriją, kai dar nežinojai jokios kalbos, grįžti į tą šalį, kur nėra suskaldyto pasaulio, koks jis tampa, kai žmonės pradeda vartoti žodžius ir kalbėti. Tai yra grįžimas į absoliučiai rojišką nebylumo šalį, į įvykius, kurie su mumis vyko be mūsų žinios ir be supratimo kontrolės. Žvelgiant iš psichologinio taško, labai daug sprendimų ir gyvenimo strategijų daroma tuo metu išgyventų patyrimų pagrindu. Šiame filme norėjau prisiliesti prie kūrybinės paslapties, kuri man pačiam nėra iki galo aiški, jos išaiškinimas sau yra gyvenimo kelias. Todėl filmas bus dar vienas žingsnelis tuo keliu, aišku, atbulom.

– Žiūrovams irgi patartum žiūrėti atbulom, o gal atsigręžus?

– Yra toks pokštas apie filosofijos esmę: vokiečių filosofas Fichtė skaitė paskaitą viename kilmingųjų panelių pensione. Paskaitą pradėjo žodžiais: „Mielos mergaitės, pamąstykit apie sieną.“ Ši užduotis mergaitėms nebuvo sunki. Kai jis pasakydavo: „O dabar pamąstykit apie tą, kuris mąsto apie sieną“, auditorijoje jau pasigirsdavo šurmulys. Po Fichtės žodžių „O dabar bandykit mąstyti apie tą, kuris mąsto apie mąstantį apie sieną“ mergaitės imdavo sukinėti galvas. Kai sukiesi atgal, pradedi galvoti, kaip sako šiauliečiai, „kas prie ko“.

Manau, labai svarbu mokėti reikiamu momentu sustabdyti akimirką, o tai nėra lengva. Norėčiau, kad mano filmas turėtų tokį poveikį – sustabdytų akimirką. Pirmą kartą jis Fotografijos muziejuje bus demonstruojamas dideliame ekrane, o paskui bus galima pasižiūrėti atskirai nedidelėje salikėje su ausinėmis.

– Bus galima jį pasižiūrėti lėčiau.

– Tai aukso žodžiai, teisingai – bus galima pasižiūrėti dar lėčiau.