Eilės

 

Augalas ant liežuvio

 

Vysta neištiesta ranka,

maudžia neištartas žodis.

 

Nepagalvota mintis

ėda kaip geležį rūdys.

 

Tuomet, kai aš tyliu,

kaktusas auga burnoje.

 

 

Kaip du vandens lašai

 

Pro langą svečių namuose

žvelgiu į lietų,

nerasdamas, į ką įsitverti.

 

Išsirinkęs vieną

lašą iš daugelio

kabančių ant grotelių, prašau:

laikykis, brolau,

na, susiimk.

Tačiau neištveria – krinta.

 

O, kaip gerai aš jį suprantu…

 

 

Bevietės

 

Psichologė klausia,

ar kada nors

galvojau apie suicidą?

 

Meluoju,

bet po stalu teisuolės

motinos megztomis

vilnonėmis kojinėmis

prisipažįsta:

norėjau jas pakratyti…

 

Medicinos sesuo

prieš širdies operaciją

suraukia nosį:

„Oi, nepatiks chirurgui.“

 

Kruopščiai dezinfekuoja

tarpupirščius –

jeigu reikės, bus švarios

šaldiklyje.

 

Nėra joms vietos

svečiuose ant parketo,

meilės guolyje,

posmuose, iškvėpintuose

iki šleikštulio.

 

Vedamos nuojautos,

bevietės

traukia į bekelę…

 

 

Juodasis penktadienis

 

Skambini iš gausybės rago,

o balsas – iš tuščio šulinio.

Garsiai šauki, kartoji:

pinigai, dovanos, ilgos eilės.

 

Tereikia užmerkti vokus,

išsiųsti akis į niekur,

ir viskas tau yra duota

su nuolaida šimto procentų…

 

 

Teologinė bitė

 

„Mano Dievas yra

vyšninis motociklas „Jawa“, –

didžiuodavos dėdė

ir lėkdavo kaimo keliukais –

jaunas hipis,

apkabintas gražuolės.

 

Dievas nepuolė ginčytis:

dėdė neįvažiavo į medį,

sulaukė senatvės,

o jau tada

ėmė ir mirtinai jam įgėlė

dieviškas vabalėlis…

 

 

Dedikacija sodininkei

 

Sodininkė žavėjosi poezija,

tad man patikėjo

paklusnų arklį –

vežiojau dėžes su obuoliais

iš sodo į sandėlius.

 

Vadeliodamas

grožėjausi padūmavusiais

rugsėjo laukais,

svajojau, kad sodininkei

dedikuosiu eilėraštį.

 

Arklys ir pats

puikiausiai žinojo kelią –

atvežė iki šiandien,

iki mano lango,

pro kurį matosi perėja.

 

Daug kas pakito

nuo andainykščio laiko,

daug kas praėjo,

tačiau tik ne tai:

tebenoriu patikti sodininkei…

 

 

Tragikomiškas tortas

 

Kartą vaikystėje teko ragauti vestuvių torto:

mama – pasvočiavusi – gavo jį dovanų.

Dieviškas, neapsakomas skonis, įstrigęs

į receptorių atmintį. Puoštas jaunavedžiais,

kuriuos neištvėręs suvalgiau iš karto –

gražius ir laimingus. Tiesa, pradėjusį rūgti

aplipo ir pabaigė širšės. Pačioje brandoje

jis man atsirūgo, kai mano vienintelė

mudviejų lovoje ėmė gardžiuotis saldėsiais

su įvairiausio plauko mėgėjais gvelbti

vyšnias nuo deserto. Beliko spazmuojant

išsiversti pro gerklę. Manoji fizionomija

dabar atrodo, tarytum laidoje televizijos

komediantas būtų į ją ištėškęs vestuvių tortą.

Žiūrovai krenta iš juoko, o aš lenkiuosi

dėkodamas: akys norėtų – širdis nebepriima…

 

 

Stiklo kubas

 

Galva negrąžina į burną dantų,

išbyrėjusių saujon,

neišgaudo gyvačių,

įsiveisusių namų rūsyje…

 

Ji plaukioja stiklo kube,

mėgina kalbėti –

išeina vien burbuliukai,

šypsosi savo begalviam kūnui,

 

o šis išsidrėbęs krėsle

su išmaniuoju rankose

poza, bylojančia,

jog visiškai nieko netrūksta…

 

 

Artėjant buldozeriui

 

Artėjant buldozeriui,

apšviestam girliandų,

nesurandu

nė truputėlio džiaugsmo.

 

Nesiskolinsi iš kaimynų

kaip cukraus.

Sakys, paieškok atidžiau –

gal užkrito už sofos?

 

Prisireikė jo

it pliušinės peteliškės,

kurią jaunystėje

ryšėjau bičiulio vestuvėse.

 

Ką atsakysiu telefonui,

jei paklaus, ar laimingas?

Kaip pažiūrėsiu

į Veidaknygės veidą?

 

Ak, visai pamiršau:

baltas šuo parduotuvėje

pusdienį laukė

dingusios šeimininkės.

 

O man pavyko ją rasti…

 

 

Jurginų šaknys

 

Jurginų šaknys bręsta danguje,

po saule jie – tarytumei išminčiai.

Jų žiedlapiais puikuojasi veja,

kurią sekėjų pusbačiai išmindžios.

 

Sekėjai dengias misija kilnia,

esą jie saugo jurginus nuo maro.

Visi kiti – tik žvygianti minia:

„Jukš nuo gėlyno, vartai užsidaro!“

 

 

Vaizdo klipas

 

Tavo žvilgsnis –

projektorius:

 

rodai pats sau

trumpą,

bet nesibaigiantį

vaizdo klipą.

 

Nereikia klausti

paminklo,

ką jam reiškia

stop kadras,

 

nes jo marmuras

skrenda…

 

 

Emigrantas

 

Dailidės sūnus, neapkentęs prekeivių ir turto,

nemokėjęs klauptis ant kelių, persižegnoti,

išskrido į kosmosą, dangiško Tėvo sukurtą.

Vis tiek mes keliaujam į keturioliktą stotį…

 

Planetoj džiaugsmo gyvena Jošua Nazarietis,

su ateiviais bendrauja, jie – tikrieji Jo broliai.

Į Jeruzalę jau nebegrįš: kur Mesijui dėtis,

jei Žemėje Jį ant medžio kabina lig šiolei?..

 

 

Ne į natą

 

Su močiute giedojau iš kantičkos

apie dūšelę griešną: nelabasis,

pagavęs ją, it paukštvanagis vištą peša.

 

Tik man vis neišėjo, kad ir kaip

kraipiau aš balsą, turavojau,

vis nepataikiau, vis pro šalį, ne į natą…

 

Nutilo ir išnyko giesmininkė

už širmos, nepabaigusi šventos giesmės,

ar ne dėl to, kad susivokčiau:

 

pritarinėju vėlei, o nesiklausau,

ką gieda choras kapčiuje pavasarėjant

trapiais, bet amžinais daigais?..

 

 

Iš vežimėlio

 

Iš vežimėlio žalio

kūdikis regi savo dukrą.

 

Ji palinksta virš jo

ir šypsodama stebisi:

– Vaje, koks dar

mažytis tėtis,

lauksiu, kol jis užaugs.

 

Kūdikis regi senuką,

gulintį dėžėje, o šis

regi kūdikį

žaliame vežimėlyje.

 

Jiedu keičiasi vietomis,

vienas kitam

palinki geros kelionės.

 

Dukra prie senuko

deda barškutį,

kūdikiui duoda kryželį.

 

Tegul sau žaidžia abu,

kad neprailgtų…