aš čia – gyva

Elenai G.

Ne tarp apsnigtų viršukalnių, ne ant ežero kranto. Ne medinėje trobelėje, ne celėje, ne oloje. Pasitraukimas, taip, bet kitoks. Tirštas skersgatvių, sankryžų, žvilgsnių susidūrimų. Prisodrintas eismo ūžesio, valkatos keiksmų, įsisiautėjusių vaikų klyksmo. Persisunkęs įžūlių, tiesiai priešais prekybos centrą besibūriuojančių spekuliantų prakaitu, prisigėręs iš namų pabėgusio paauglio suktinės dūmų. Pasitraukimas, taip, bet lėtas it sraigės. Vangus it pelėsinio grybo. Reikalaujantis nuolatinės priežiūros, primygtinio raginimo, verbavimo. Pasitraukimas, taip. Bet įsitraukimas.

Susitelkimas – mano tvirtovė. Mano lukštas, kiautas, kriauklelė. Kalu žodžius, gliaudau dalimis. Raunu šaknis ir traiškau galūnes. Nusispjaunu – šliuožiu paviršiumi. Susirangau klaustuku, įsigyvenu nežinojime. Prisitaikau prie neįprastų oro sąlygų ir nesimpatiškų ideologijų. Išsirengiu pusnuogė, suku ratu. Padų dulkėmis it pašventinta kreida nužymiu nematomą sieną, pačios pramanytus baubus atgrasysiantį barbakaną. Neišvaikau – apeinu. Aptveriu, atsitveriu.

Mane apsupusi tyla begalinė. Tūkstantis ir viena sirena, šimtai kylančių ir nuvilnijančių vasaros hitų. Tuzinai dūžtančių taurių, šampanu apsiputojusių. Kurtinantis ne(at)pažintos harmonijos spengimas. Atodūsis, nepavykus susikalbėti. Prunkštimas, ne taip supratus.

Mane apglobusi skraistė aklina. Akinanti saulės šviesa, karščiu tvoskiantis vėjas. Smogo migla ir svetimų cigarečių rūkas.  

Ne džiunglėse, ne giriose, ne miške. Ne stepėse, ne pampose. Ne dykumoje. Miesto parke minu želdiniais įrėmintą, cementu lietą takelį. Pėdsekių neieškoma, visiems laikams atrasta. Žingsniais lėtais, bet į taktą. It šokčiau poroje ar masažuočiau kietą, grublėtą milžiniško krokodilo nugarą. It minkyčiau Žemės tešlą.

Pasikartojimai – mano užuovėja. Devintą mėnesį yrančią suknelę prilaikantys dygsniai, įkirptą tarpvietę suimančios siūlės. Pauzės muzikoje ir kopiant į kalną, tempiant į trečią aukštą krepšius. Laiptai, kopėčių skersiniai, namo plytos. Hipnotizuojančios skalbimo mašinos apsukos ir iš radijo sklindančios litanijos eilutės. Diena iš dienos kvėpuojantis mano vaikas – vienintelė trokštama amžinybė. (Holokauste dalyvavęs lietuvis prieš kamerą liudija – pirmiausia nušaudavęs tėvą, paskui vaiką. Supratęs, gailėjęs.)

Kartotė – oro gurkšniai, – kartoju, irdamasi krauliu baseine.

Nors ne ragana – rytais iš tirščių buriu, nors ne pranašė – šaukšteliu rausdama kavožemį skelbiu prisikėlimą.

Pažiūrėti nukritusio lizdo spiečiasi vaikai. Subeda nosis į pagalius ir šapus – kažkieno iširusius namus – labirintą – žemėlapį. Išsidalina liekanas ir lekia, – maži paukštukai, kas, kad be sparnų.

Sūnus tyrinėja medį. Rodo ir man – tošies kanjonuose ganosi tūkstantmetės skruzdės.  

Skaitau Bachelard’ą, svajoju apie moliuskus. Apie apgyventą kiautą – piligrimų pėdų ir automobilių ratų iš vietos į vietą nuvalkiotą svajonę. Kitąkart – apie akmeninę tuštumą, dūlėjimą, sielą išplovusią bangų mūšą, dumblu užverčiantį ošimą. Fantazuoju apie vaginų fosilijas ir į tobulai gražias išanges susisukančias kriauklių spirales. Apie kosminę geometriją ir formų ritmą.

Atostogų pajūryje metu kriauklės šalmas išgelbsti eilinį pirštuką – seržantas žįsdamas užmiega.

Nuomojamės, kraustomės. Įsikuriam, keliaujam. Ilsimės gatvėj, dirbam iš namų. Laikini pastatai, bet amžinos statybos, nuolatinis karstymasis pastoliais. Bankininkai pyksta, bet moliuskai supras: „Gyventi reikia, kad pasistatytum namą, o ne pasistatyti namą, kad gyventum.“* Net ir augalui, prieš įleidžiant šaknis, pirmiausia tenka sėklas sudaiginti.

Greit vėl pajudėsim, tad gartraukio korį šveičiu, paskutines vakarienes kopinėju.

Esu kilusi iš šienpjovių, drožinėtojų, sodinink(i)ų ir filolog(i)ų. Kontempliatyvus būvis man nesvetimas. Lenkiuosi lankoms ir lysvėms, skaitau, it paralelinę visatą skaptuoju, drožles dėlioju – rašau. Savo kambario niekuomet neturėjusi nuo mažumės esu įpratusi skvotinti – tai vieną, tai kitą kampą savo kūno galaktika paversti, savo vardą suteikti atsitiktinėms atramoms ir paviršiams. Ne krikštas, ne inauguracija, ne memorialas – atokvėpis su bulvariniu žurnalu ar savo mintimis tualete. Paauglystėje būdas susikaupti, ruošiant pamokas, iki kol kurį nors iš šeimynykščių pašauks gamta. Kad mindžikuodama už durų neprarasčiau ūpo, kad kultūrinimosi reikalų nenustelbtų gamtiniai, svarstau sielos ir kūno vienovę, įgimtą moralę, gluminantį vienumą teigiančių sąvokų dualizmą. Tuokart nusprendžiu – ar sielai tektų persikūnyti, ar kūnui iš numirusių prisikelti – susijimas ne mažiau svarbu nei atsijimas, o mėšlas ne mažiau vertinga nei iš jo išauganti augalija. Vėliau, išėjusi aukštuosius filologinius mokslus ir prisisotinusi literatūros, dar pridedu, kad liaudies išmintis ne mažiau originali nei romantinio genijaus kurpta.

Atkartojimas – mano amatas. Homochromijos menas – įkvėpimo šaltinis. Pasislėpti, pritapti, bet tik tam, kad suprasčiau, ką reiškia būti savimi. Kad atrasčiau pavidalus – vabzdžius, driežus, vorus, – kad pamažu išlaisvinčiau visą zoologijos sodą. Ne tykoti, kąsti, naikinti. Tik tįsoti šviesoje iki nuskaidrėjimo, glaustis tyloje iki ištirpimo. Akių nei tau, nei sau nebedumti.

Ne pasitraukimas, bet įsitraukimas.

Ne nubudimas – tykus buvimas.