Vakcinacija Lietuvoje – ar tamsumas prašalina?
LRT portalo straipsnyje, vadovaujantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, skelbiama, kad įmonėse daugiausia nepaskiepytų asmenų yra tarp mažiausias pajamas gaunančių darbuotojų. Po liepos 28 d. Vyriausybės posėdžio premjerė Ingrida Šimonytė teigė, kad šalyje bus svarstoma galimybė sekti kaimyninės Latvijos pavyzdžiu ir suteikti darbdaviams teisę nušalinti nepasiskiepijusius darbuotojus nuo pareigų.
Gegužės mėnesį pasirodžiusioje Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) rekomendacijoje, skirtoje apžvelgti, kaip vyriausybės gali paskatinti vakcinacijos procesą, pabrėžiama, kad lygių galimybių užtikrinimas, susijęs su vienodu viešųjų paslaugų prieinamumu, skaidrumas ir nuolatinis bendravimas su bendruomenių ir organizacijų lyderiais, jų įgalinimas skleisti informaciją apie vakcinas ir organizuoti skiepijimąsi laikytini efektyvia vyriausybių elgsena, galinčia sumažinti dezinformacijos įtaką ir nepasitikėjimą valstybinėmis institucijomis. Kelis kartus rekomendacijoje pabrėžiama, kad marginalizuotos visuomenės grupės yra linkusios nepasitikėti vyriausybe, todėl būtina nuolatinė komunikacija su labiausiai vengiančiais skiepytis.
Pamėginkime įvertinti, kaip Lietuvai sekasi vadovautis šia EBPO rekomendacija. Joje svarbiausi du dėmenys – viešųjų paslaugų prieinamumas ir komunikacija.
Kalbant apie viešųjų paslaugų prieinamumą, vyrauja nuomonė, kad gyvename valstybėje, kurioje visiems vienodai prieinamas viešasis gėris. Esame linkę redukuoti viską iki fakto apie vieną paslaugą, pamiršdami, jog tam, kad žmogus galėtų ja pasinaudoti, reikalingos kasdienės oraus gyvenimo sąlygos. Galime teigti, kad aukštasis mokslas Lietuvoje yra prieinamas visiems, tačiau, STRATA tyrimo duomenimis, 2020 m. tik 17 proc. vidurinį išsilavinimą įgijusių asmenų iš mažas pajamas gaunančių šeimų pradėjo studijuoti pagal aukštojo mokslo studijų programas. Iš dideles pajamas gaunančių šeimų aukštąjį mokslą rinkosi 68 proc. asmenų. Pragyvenimas miestuose, kuriuose įsikūrę universitetai, yra brangus, o rajonų mokyklos neretai dar ir silpniau parengia abiturientus egzaminams. Nors deklaruojamas aukštojo mokslo prieinamumas, faktiškai mažesnes pajamas gaunantys asmenys ir gyvenantys mažuose miesteliuose turi kur kas mažiau galimybių jį rinktis. O kur dar visas paketas papildomų korepetitorių pamokų, kurių tikrai neįperka tėvai ar globėjai, uždirbantys minimalią algą.
Kalbant apie sveikatos apsaugą, teigiama, kad ir ši Lietuvoje yra prieinama visiems, tačiau turbūt tie, kurie gauna vidutines ar didesnes pajamas, itin retai rinktųsi poliklinikos, o ne privatų stomatologą. Tas pats galioja ir psichologo paslaugoms. Vieša paslaptis, kad kokybiškos psichologo paslaugos yra mokamos, nes geresni psichikos sveikatos specialistai renkasi privatų, o ne poliklinikos kabinetą dėl pajamų perspektyvos. Tai ypač apmaudu žinant, kad profilaktiškai tokios paslaugos, ko gero, yra labiausiai reikalingos tiems, kurie susiduria su finansiniais sunkumais. Ir ne dėl to, kad mažas pajamas turintys asmenys yra bepročiai, nors kartais vieni kitus mūsų visuomenėje vadiname ir taip (apie žodžių „psichas“, „beprotis“ žalingą ir, deja, gajų vartojimą neseniai puikų leidinį „Žodžiai yra svarbūs. Kaip etiškai kalbėti ir rašyti apie psichikos sveikatą?“ pristatė VšĮ „Psichikos sveikatos perspektyvos“). Psichologo pagalba ties skurdo riba ar žemiau jos atsidūrusiems žmonėms naudinga todėl, kad kasdienis nepriteklius reikalauja daug daugiau pastangų nuolat atrasti vilties (iš)gyventi.
Sakote, mūsų viešųjų paslaugų prieinamumas netgi per didelis, piktnaudžiaujama nedarbingumo išmokomis? Juk tiek darbo vietų, o bedarbiai – tinginiai ir pašalpiniai – neina dirbti. Panašiais argumentais svaidėsi ir Užimtumo tarnybos vadovė Inga Balnanosienė. Tačiau net neįvertinama tai, jog kai kuriose Lietuvos gyvenvietėse susisiekimas viešuoju transportu yra toks prastas, kad žmogui nuo minimalios algos dar reikia nuskaičiuoti sąnaudas ilgoms kasdienėms kelionėms. Iš tiesų, jei per ateinančius trisdešimt metų Lietuva susitvarkys bent jau savo viešąjį transportą taip, kad iš Užpalių nuvažiuoti į Uteną tris kartus per dieną bus įperkama, patogu ir greita, tai bus daug didesnis pasiekimas nei šimtai startuolių ir inovacijų centrų. Atsiminkime, kad dar visai neseniai ES mums grasino baudomis dėl lauko tualetų.
Gali atrodyti, kad krizės akivaizdoje kalbėti apie viešųjų paslaugų prieinamumą, kuris yra ilgalaikio valstybinių institucijų darbo pasekmė (ir nesėkmė), yra beprasmiška, kad tai tėra neefektyvus mėginimas ieškoti struktūrinių problemų, kai šiandien reikalingi konkretūs praktiniai sprendimai. Vis dėlto turime pripažinti, kad, nenorėdami matyti šito seno dramblio kambary, taip niekada ir neleidžiame Lietuvai išbristi iš nepasitikėjimo valstybe krizės. Kasdienę ir latentinę krizę (vargiai perkopiame 50 proc. aktyvių rinkėjų skaičių nacionalinių rinkimu metu) šiandien pajuto ne tik marginalizuotos visuomenės grupės, bet ir absoliuti dauguma visuomenės. Kai reikia visų piliečių susitelkimo ir solidarumo, pasirodo, dalies žmonių nepasitikėjimas valstybe, jos rekomendacijomis kenkia ir tiems, kurie turi galimybes lankytis pas privačius stomatologus, psichoterapeutus ir korepetitorius.
Štai čia galima pradėti pokalbį apie komunikaciją. Atlikime empatijos pratimą. Įsijauskime į žmogaus, kuris nuo tada, kai neteko darbo praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje privatizuotame fabrike (ir dėl šios netekties potencialiai kaltina Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus), yra ties skurdo riba, padėtį. Tarkime, jam valdančioji dauguma yra atgrasi dėl dešimtojo dešimtmečio (o vėliau ir 2008 m. krizės valdymo) nuoskaudų, Vytautas Landsbergis, kuris ragina skiepytis, tokį žmogų tik siutina, o atsidaręs žiniasklaidos internetinius portalus toks žmogus apie save skaito, kad yra kvailas, neatsakingas antivakseris. Neseniai pasirodė buvusio Konstitucinio Teismo teisėjo, kuris tikrai nepriekaištingai gina žmogaus teises, straipsnis, kad valstybė negali toleruoti kvailumo ir kad apriboti žmonių darbo teises dėl to, jog šie nesiskiepija, yra puikus skatinamasis metodas. Minėtame LRT portalo straipsnyje Lietuvos darbdavių konfederacijos vadovas Danas Arlauskas teigia: „Gali patikti kažkam arba ne, bet įmonėse, kur mokami didesni atlyginimai, dirba žmonės, kurie atsakingi.“ Taip mažas pajamas gaunantys yra įžeidžiami dėl jų neatsakingumo. Straipsnio, kuriame pristatoma premjerės iniciatyva leisti darbdaviams iš darbo atleisti nepasiskiepijusius darbuotojus, įžangoje skelbiama: „[...] darbdaviai sako tokiam siūlymui pritariantys ir pabrėžia, kad vidinės fobijos neturi kelti pavojaus aplinkiniams.“ Žmonių nežinojimas, nesupratimas, abejojimas gana paniekinančiai pavadinami vidinėmis fobijomis. Visame pasaulyje kyla problema, kaip marginalizuotas ar mažas pajamas uždirbančias grupes paskatinti vakcinuotis, o Lietuva turi dar vieną ypatybę – tokius žmones mes esame pratę patronuoti ir laikyti Kremliaus propagandos aukomis. Prancūzija, Estija ar kitos šalys savo valdžios institucijas įgalina dialogui, o mes esame linkę nesiskiepijančią grupę iškart priskirti Kremliaus antivakserių projektui.
Valia skiepytis yra susijusi su pasitikėjimu mokslu ir valstybe bei solidarumu, suvokimu, kad reikia stengtis dėl kitų ir bendro gėrio. Visiškai dėsninga, kad žmogus, kuris vos suduria galą su galu, labai abejoja valstybės ir valdžios geranoriškumu ir institucijomis nepasitiki. Mažai tikėtina, kad, leidus tokius žmones stumdyti ir uiti darbe dar labiau, juos atleisti, pasitikėjimas valdžios institucijomis išaugs. Galbūt išgąsdinę žmones ir pasieksime didesnius vakcinacijos mastus, tačiau ateityje (ne tolimoje, o jau per ateinančius Seimo rinkimus) pasirinkimas taip skatinti vakcinaciją mums gali labai daug kainuoti. Tarpusavio santykiuose toks būdas yra vadinamas manipuliacija, kai nenaudodamas tiesioginės prievartos priverti žmogų patį elgtis taip, kaip tau naudinga. Taip, šiuo atveju pasiskiepijusi dauguma yra visų interesas, tačiau tipinė mūsų konservatorių elgsena – išvadinti visus runkeliais, taikyti suvaržymus ir naudoti galią bei bausmes – ko gero, ne pirmą kartą atsilieps oligarchinių ir populistinių (blogąja šio žodžio prasme) politinių jėgų atėjimu į valdžią. Belieka viltis, kad iki 2024 m. nesusivienys didelė ultradešiniųjų grupė. „Antivakseris“ Lietuvos konservatorių „elito“ žodyne šiandien neabejotinai yra tapęs „runkelio“ sinonimu. Pažymėtina, kad mūsų prestižinis Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas net nesikuklindamas skelbia, kad jo misija yra ugdyti elitą Lietuvai ir pasauliui, o tokios reikšmingos srities kaip socialinė politika tame institute lig šios dienos nėra. Socialinė politika tarsi nevisavertė politikos mokslų dalyvė tebėra dėstoma Filosofijos fakulteto programoje, nors gyvename valstybėje, kurioje vieni, neturėdami, kur dėti pinigų, perka nekilnojamąjį turtą ir jachtas, o skurdas drastiškai auga. Valstybėje, kurioje minimali alga šiandien neužtikrina oraus pragyvenimo lygio. Naujausiais Lietuvos statistikos departamento duomenimis, šiandien turime daugiau nei pusę milijono skurstančiųjų. Mūsų valstybės parlamento rinkimuose nedalyvauja daugiau nei pusė rinkimų teisę turinčių piliečių.
Teisybės dėlei reiktų pasakyti, jog šiuo tekstu neteigiama, kad tarp žmonių, kurie atsisako skiepytis, nėra pasiturinčiųjų. Neteigiama ir tai, kad statistinis nepasiskiepijęs pilietis būtinai yra Nepriklausomybės pradžioje dėl laukinės privatizacijos darbą praradęs žmogus. Reikia sutikti, kad skurdo statistika gali būti netiksli dėl šalyje esančio korupcinio šešėlio. Galbūt dalis tų, kurie šiai statistikai oficialiai priklausė vakar, šiandien iš pinigų nuvertėjimo baimės legalizavo juodai uždirbtus pinigus ir nusipirko jachtą, tačiau pusė milijono vis dėlto yra per didelis skaičius. Lygiai taip, kaip negalima nematyti ir to, kad įmonėse daugiausia nepasiskiepijusių yra tarp mažiausiai uždirbančių. Gal nekaltinkime, neteiskime, nenušalinkime žmonių, kurių buitinė kasdienybė yra be galo sunki dėl nepakankamų pajamų? Tik pakartosiu skaičių – daugiau nei pusė milijono. Šių žmonių prarasta viltis gyventi oriai mums visiems pandemijos akivaizdoje šiandien yra pati didžiausia kaina.
Gal, užuot darbdaviui suteikę darbuotojų atleidimo galią, valstybės vadovai ir opoziciniai kairieji politikai galėtų apsilankyti profesinėse sąjungose įmonių, kuriose skiepijimosi rodikliai yra prasčiausi? Dažnai sakome, kad negirdime pilietinių organizacijų balso, kad profesinės sąjungos Lietuvoje yra silpnos, tačiau ar tie, kas turi tribūną, leidžia šioms organizacijoms būti išgirstoms? Ar valdantieji šiandien derasi jei ne su mažesnėmis profesinėmis sąjungomis, tai bent su didžiausia Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija? Ar vietinės bendruomenės yra įgalintos užsiimti informacijos sklaida? Galų gale ar žmogus, kuris turi bent menkiausią abejonę dėl vakcinų, šiandien jaučiasi taip, kad gali kreiptis su klausimu į valstybines institucijas, ar jis iš anksto yra pažemintas valdančiųjų ir žiniasklaidos retorikos?
Ar atliekami tyrimai, kurių metu nustatomos tikslinės grupės žmonių, kurie atsisako skiepytis? Kone stereotipu tapęs įsitikinimas, kad nesiskiepija vyresnio amžiaus žmonės, nors padėtis tarp jaunimo ne ką geresnė. EBPO rekomendacijose pateikiama pavyzdžių, kaip šalių vyriausybės bendradarbiavo su nuomonės formuotojais, kurių auditorija yra ši tikslinė grupė. Ką darome mes? Ar toliau, kaip teigė prof. Vytautas Kasiulevičius savo „Facebook“ paskyroje, skalambijame, kad čia, Lietuvoje „antivakserių balsas girdimas iš kiekvieno lygintuvo“?
Tiesą sakant, beveik filosofijos karikatūra tapę Andriaus Mamontovo dainos paaugliški žodžiai „Galbūt ne šviesos žibės tamsoj, o tamsa jose?“ šiandien atrodo visai prasmingi. Tas „elito“ nepakantumas tamsai, prasivardžiavimas runkeliais ir patronavimas, deja, jau daugiau nei trisdešimt metų mūsų šalyje tamsumų neprašalina, kad ir kaip nuoširdžiai linkime sau to giedodami himną. Užtat visa tai tiesiog kasdien purena dirvą Uspaskicho natūralaus imuniteto, Sinicos migrantų šaudymo idėjoms ir Celofano dezinformacijai viešėti. Anksti prognozuoti, bet mūsų laukia labai sudėtingi 2024 m. Seimo rinkimai. Tikėkimės, nereikės išankstinių.
