Skaitytoja

Robertas Cooveris (g. 1932) – amerikiečių prozininkas, poetas, dramaturgas, eseistas, kuris eksperimentinės formos tekstuose realybę pindamas su iliuzija dažnai kuria siurrealistinius, atskaitos taško stokojančius pasaulius, groteskiškai dekonstruoja šiuolaikinės Amerikos ideologinius mitus, stereotipus, populiariąją kultūrą. Nors avangardinė Cooverio kūryba nesulaukė didelės komercinės sėkmės, ji padarė didelę įtaką jaunesnės kartos postmodernizmo rašytojams, tokiems kaip Davidas Fosteris Wallaceʼas, Daveʼas Eggersas ar Rickas Moody.

Cooverio apsakymas The Reader išspausdintas 2012 m. rudenį išleistame amerikiečių literatūrinio žurnalo „Conjunctions“ 59-ajame numeryje.

John Walsh. Menininkas ir jo mūza. 2014

Skaitytoja

Neturėdamas savo skaitytojų, jis susikuria vieną apsakyme, kurį pavadina „Skaitytoja“. Jis nusprendžia, kad ji bus jautri, protinga, įžvalgi, dėkinga, plačiai apsiskaičiusi – trumpai tariant, idealioji skaitytoja, – negana to, ji dar nepaprastai graži, kerinčia šypsena ir meilaus, nuolaidaus būdo. Ji prisipažįsta dievinanti jo kūrybą, parašytą skaityti būtent jai, o tai kursto jo tikėjimą, kad ji dievina ir jį patį. Na, žinoma, kad dievina, tai juk jo apsakymas, kaip galėtų būti kitaip? Taigi, ji myli jį, dievina jį, bet būtinai atsietai, nes skaitytoja myli nesantį rašytoją, gyvą ar mirusį, neturėdama galimybių išreikšti savo meilės tiesiogiai, ir tai, beje, kebli padėtis. Jos įkvėptas jis parašo eilėraštį, įstabios idėjos ir stiprios raiškos, ir ji skaito tą eilėraštį, ir dievina jį, ir spaudžia prie krūtinės. Pats sukūręs tas krūtis, apie jas jis žino viską. Kai ji spaudžia prie jų tą eilėraštį, atrodo, kad ir jo rankos ant jųjų, jo lūpos. Bet taip nėra. Jis negali jų paliesti, nors ir žino, kad ji trokšta jo palytėjimo. Kadangi ją myli ir nori, kad ji būtų laiminga, jis sutveria gražų jaunuolį draugijai palaikyti, gerų manierų, itin išsilavinusį, šilto ir dosnaus būdo. Tokia istorijos plėtotė vyksta per vieną rytinį jo apsilankymą vietiniame knygyne. Sėdėdamas nutrintame odiniame krėsle, kur visad sėdi, gurkšnodamas antrą kavos puodelį, vartydamas vakarykščius laikraščius ir pasižymėdamas šį bei tą mėlynajame savo bloknotėlyje jis nusprendžia, kad jiedu susitiks būtent čia, ir jiedu susitinka. Ji skaito vieną iš jo knygų. Jaunasis vyras ją jau skaitęs. Bendras susižavėjimas autoriumi suartina juodu. Jaunuolis paima iš lentynos dar vieną šio autoriaus knygą ir ima šnekėti apie jos pasakojimo subtilybes, nuginkluojantį lyrizmą, tikslo kilnumą. Ją pagauna pagarbi baimė dėl šitokio nuodugnaus jai be galo brangios knygos išmanymo. Netrukus jiedu jau nuogi. Meilė tarpsta tarp jųdviejų. Ji laiminga. Bet tas, kuris visa tai sukėlė, nelabai. Tiesą sakant, rašantį apie juodu jį užplūsta baisus pavydas tą pat mirksnį, kai jaunuolis ima bučiuoti jos krūtis. Kad ir kaip tas žmogus mėgtų jo kūrybą, jis dingsta. Partrenkia sunk-vežimis. Tragedija. Ją, kaip jautrią asmenybę, kankina gilus liūdesys, tačiau, labai gaila, jis nebuvo jos žmogus. Dabar ji tai supranta. Taigi į pasakojimą žengia jis pats. Arba žmogus jo vardu ir jo panašumo. Jiedu susitinka tam pačiam knygyne. Jis sėdi prie stalo, skaito savo kūrybą besigrūdančiai, besigėrinčiai auditorijai, ir vos tik jį išvydusi ji pamiršta savo sielvartą ir beviltiškai jį įsimyli. Tai visiškas atsidavimas. Su ja jis gali daryti ką nori. Pirmiausia, žinoma, turi prisistatyti. Ji tai padaro už jį paduodama pasirašyti knygą, sako, kad ji mėgstamiausia iš visų jo raštų ir iškiliausia knyga iš visų jos skaitytųjų. Pažvelgęs į ją ir nusišypsojęs jis pastebi meilės žybsnius jos akyse, galbūt atsispindinčius jo paties žvilgsnyje. Šis kūrinys, prabyla jis įtaigiai, tik niekniekis, palyginti su knyga, kurią jis rašąs dabar. Ji aikteli apreiškimo atpažinimo akimirką, ranka ties tomis krūtimis, kur netrukus atsidurs jo ranka. Galbūt ji nujaučia, kad naujoji knyga skirta jai ir tik jai vienai. Gal išgerkime kavos, gundančiai klausia jis, grąžindamas jai pasirašytą knygą, o gal vyno? Ne, ačiū, atsako moteris, sėdinti nutrintam odiniam krėsle priešais jį su knyga sterblėje ir stebeilijanti į jį smalsumo, susirūpinimo ir baimės kupinu žvilgsniu. Jis atsiprašo, paaiškindamas, kad yra aktorius; jis rengiasi spektaklio aktorių atrankai ir repetuoja savo žodžius. Pjesė vadinasi „Skaitytoja“, atsako paklaustas ir pėdina iš knygyno, neketindamas čia daugiau grįžti. Skaitytoja jau irgi išėjusi iš knygyno. Ji – ką tik sutikto garsaus rašytojo bute, t. y. jo paties bute, arba labai panašiame į jį, tik švaresniame ir elegantiškiau apstatytame, su žinomais ofortais ant sienų vietoj iš žurnalų išplėštų lapų. Ji žavisi didžiule jo biblioteka (iš tiesų nepernelyg daug vietos ofortams). Jūs perskaitėte visas šias knygas? – klausia ji. Visas, esančias šiame kambaryje, taip. Neperskaitytosios miegamajame. Galiu jas apžiūrėti? Žinoma. Ji paima vieną iš šūsnies ant jo naktinio stalelio. Dabar ji jau vėl nuoga. Ji taip mitriai nusirenginėja. Istorijos rašytojas irgi velkasi drabužius. Kaip ir jis pats, gal ne taip grakščiai kaip aniedu. Bet kas toliau? Jis suguldė savo herojų ir heroję drauge nuogus miegamajame, ir jiedu susijaudinę, jis susijaudinęs, bet istorija niekaip nesirutulioja. Jos spinduliuojantis grožis, dar labiau akinantis jai nusimetus apdarus, privertė jį pamiršti, kas ji tokia. Ar ji turėtų ką nors skaityti? Knyga, kurią ji išsirinko, pastebi, – mokslinės fantastikos romanas apie būtybes iš kosmoso, ir tai nieko gero nežada. Jis nutaria vėl apsirengti ir grįžti į knygyną. Laimė, jo mėgstamas krėslas neužimtas, o priešais tebesėdi ta pati moteris. Visa tai labai paranku, ir jis trumpam užsimąsto, ar tik nėra istorijoje, kurią rašo kažkas kitas. Moteris klausia, ar jis gavęs tą vaidmenį, kurio peržiūrai rengėsi, ir jis atsiprašydamas paaiškina, kad iš tikrųjų jis esąs rašytojas, o ne aktorius. Jis bandęs įsiskverbti į savo personažų mintis bei jausmus ir taip įsijautė, kad nesusivaldęs ėmęs garsiai deklamuoti jų partijas, tik jam buvę gėda prisipažinti. Jai tai pasirodo visai smagu, ji sako žinanti, kaip tai galėję atsitikti. Jis klausia, ar ji irgi rašytoja, bet ji atsako, kad ne, ji – tik skaitytoja, tačiau dažnai girdinti rašytojus kalbant apie susipainiojimą, kas tikra jų gyvenime, o kas įsivaizduota, ir kartais kažkas panašaus nutinka jai, kaip skaitytojai. Jis klausia jos, ar kada nors jautėsi gyvenanti kažkieno kito istorijoje. Visą laiką, atsako ji. Bet niekada nebūnu pagrindinė veikėja, priduria ji liūdnai šypsodama. Ji prisimena jo garsiai ištartus žodžius apie ėjimą drauge vyno ir klausia, ar pasiūlymas tebegalioja. Netrukus jiedu abu nuogi, guli ant čiužinio jos bute, su taurėmis raudonojo vyno ant grindų šalia. Jam atrodo, jog tai įvyko taip pat lengvai, kaip ir jo rašomoje istorijoje. Ji – ne gražuolė, o knyga, kurią skaitė, – pigi meilės istorija, bet jis jai dėkingas. Meilė, tarpusi tarp rašytojo, to, kuris kaip jis ir su jo vardu, ir gražiosios skaitytojos, išbaigta, ir dabar istorija gali plėtotis toliau. Žinoma, ji vis dar be proto įsimylėjusi, bet kaip su juo? Viena vertus, jis žino, kad privalo likti ištikimas savo publikai ir amatui, neblaškomas žmonų ir meilužių, bet, kita vertus, ji yra jo publika. Gražioji skaitytoja pasisuka į jį svajingai šypsodama. Man tokia garbė, sušnabžda ji, ir jo širdis sutirpsta. Man irgi, sumurma jisai, bet supranta, kad tarp jų kaži kas nutrūko. Tu graži, priduria jis, bet, – ir jam susopa širdį taip sakant, – tu sugadinai mano pasakojimą. Jos šypsena nedingsta. Ji, rodos, neišgirdo. Be abejo, tai pasakė ne rašytojas savo istorijoje, bet jis pats. Šalia gulėjusi moteris jau pakilusi, galbūt įsižeidusi. Ji jau rengiasi. Jei turi pinigų, sako ji, einu, nupirksiu mums picos. Jis atpinklioja savo nudrengtas kelnes ir pasikuičia kišenėse, sumodamas, kad iš tiesų labai praalko. Per kūrybines kančias apie valgį pamiršo. Kol grabinėjasi keturpėsčias, ji užploja jam per užpakalį. Pažiūrėsim, ką dar galiu sugadinti, sako kreivai išsišiepdama ir vėl pliaukšteli. Grybai, pepperoni, daugiau sūrio ir česnakų? Puiku. Jis paduoda jai banknotą ir mirktelėjęs vėl nugrimzta į čiužinį. Savo rašytoją ir skaitytoją jis paliks nežinioje. Štai kaip turi baigtis istorija.

Vertė Andrius Patiomkinas

Vertimą remia Lietuvos kultūros taryba