Prezidento mažutėliai
Prieš dvi savaites buvau regione – mačiau graudžiai apleistų pastatų (taip pat ir komercinės paskirties), išdaužytų langų, aukšta žole užžėlusių kiemų. Savininkai emigravo arba mirė. Kaip tik tuo metu radijas transliavo Dieveniškių gyventojų pasisakymus grėsminga čiabuvių leksika, lyg pabėgėliai būtų paties Lukašenkos Omonas. Lenkiškai ir rusiškai surašyti plakatų šūkiai juk irgi šį tą sako. Viena moteris aimanavo nuo šiol bijosianti pasigrybauti ar pasiuogauti. Įdomu, ar jos giminėje kartais nėra dirbančiųjų Airijoje, Didžiojoje Britanijoje, Norvegijoje?.. Kur mokosi vaikai ir anūkai? Kokiomis kalbomis jie kalba? Vienas transparantas nunešė viską: „Mes – ne Dieveniškių kilpa, mes – Lietuvos ašara“ (ilsėkis ramybėje, didysis lietuvių poete). Dar tiktų kalambūras: Dieveniškės be Dievo.
Socialiniuose tinkluose kai kurios moterys vulgariausiai tyčiojosi iš „moteriausybės“, vis laukdamos kokio reikšmingo Vyro pritarimo – ką Jis pasakys, taip ir bus. Vyskupai tylėjo kaip akmenys. Siautėjo ekstremistai ir saulės perkaitinti katastrofistai, virtualybėje sklandė plakato eskizas „Neįsileiskime nė vieno“. Įvairiomis holokaustą menančiomis progomis mėgstama sakyti, kad jei lietuvių inteligentai nebūtų buvę ištremti, jie būtų sudraudę žydšaudžius. Šiandien inteligentai niekur neištremti (nebent savanoriškai išsitrėmė savęsp), bet labai abejoju, ar jiems pakaktų balso ką nors sudrausti. Svarbi pastaba: ne visi medikai, ne visi mokytojai ir anaiptol ne visi teisininkai šiandien atitiktų inteligento kriterijus.
Kai valstybės galva pagaliau pasisakė, eilinį kartą apėmė dvejopumo jausmas, déjà vu. Gailestingumą puoselėjantis prezidentas jau ne kartą pademonstravo savo solidarumą su šeimų maršo dalyviais ir protestuotojais dėl migrantų (ak, kur tas dialogas!). Nors tarsi ir žadėjęs partnerystės įteisinimą prieš rinkimus, bet… Nors lyg ir supranta, kad Rūdninkų poligono protestuose dalyvavo antivalstybinės jėgos, bet… Nejučia imi analizuoti tokią strategiją, mėgini suprasti, net jei tai, racionaliai mąstant, atrodo viso labo prisitaikėliškumas. Kaip spėju, gal net nuoširdžiai laikomasi katalikiškos nuostatos rodyti jautrumą „pažeidžiamiausioms“ visuomenės grupėms. Žodis „pažeidžiamiausioms“ čia gali būti tik su kabutėmis.
Gal tikrai mes per savo skirstymą į „kvailus“ ir „protingus“ nematome pačių mažųjų žmonių? Jų skurdo (emocinį ir intelektualinį skurdą, priešingai negu ekonominį, suvokiame kaip laisvai pasirinktą), jų imunologinio neraštingumo konteksto, jų polinkio į sąmokslo teorijas priežasčių. Aišku, kad mažiausiai čia gali padėti moralizavimas – infantilių teisuolių bruožas. Gal prezidentas visai sąmoningai eina į dialogą su tokiais, kaip čia korektiškiau pasakius, mažutėliais, kalbėdamas daugmaž jų kalba, tik suktai?..
Iš Evangelijos atklydusi mažutėlių sąvoka – labai jau reliatyvus dalykas: vienu rakursu atrodo, kad tai vieni, kitu – kad visiškai kiti žmonės. Pamėginsiu išvardyti tas pažeidžiamas grupes, kurias pajėgiu atsiminti: asmenys, turintys psichikos sutrikimų, benamiai, gyvenantieji žemiau skurdo ribos, įkalintieji, kenčiantieji nuo priklausomybių ir jų artimieji, LGBT, migrantai, našlaičiai, neįgalieji, neturintieji išsilavinimo, pedofilijos aukos, religinės mažumos, senjorai, sergantieji sunkiomis ligomis, smurtą patiriančios moterys ir vyrai, turintieji nutukimo problemų, vieniši tėvai. Iš karto atsiprašau, jei ką pamiršau. Turbūt daugelis iš mūsų priklausome vienai ar kitai grupei iš sąrašo, bet mūsų sąmonėje mažutėliai visada yra kiti, daug silpnesni už mus. Kai kurie su tradicine šeima save tapatinantys katalikai šauktų, kad ir jie save laiką mažutėliais, nes šiandien juk taip sunku auginti vaikus, nuolat puldinėja LGBT ideologai ir panašūs priešai: katalikai dabar jau irgi esą mažuma! Jeigu jie tikrai mažuma, kodėl jų tiek daug sekmadieniais susirenka į visų valandų mišias visose Lietuvos bažnyčiose? Skaičiuojant statistiškai, nelengva būtų vadinti tą grupę mažuma.
Kultūriniu požiūriu mažutėlių sąvoka išreiškia naivumą ir aukos vaidmenį. Jeigu jo nesigriebsi – pražūsi. Suprantama, jie negali būti nuomonės formuotojai, bet tikrai yra jų sekėjai. Egzistuoja daug būdų solidarizuotis su „nežinomais“ žmonėmis – naudotis ta pačia sveikatos apsaugos sistema, važinėti viešuoju transportu, valgyti už 3 eurus per dieną, lankytis karitatyvinėse įstaigose. Iš dalies tą pirmoji pora, atrodo, ir daro. Bet daugelį dalykų jie regi šiek tiek „iš viršaus“, o ne natūraliai, nes įprastai su jais elgiamasi kaip su aukštesnio rango asmenimis. Tada vaizdas šiek tiek išsikreipia, nes visi suinteresuoti atrodyti gražiau.
Esama daugybės nevyriausybinių organizacijų, kuriose šie „nematomi žmonės“ atsiskleidžia kur kas visapusiškiau negu deklaratyviame šeimų marše. Juos pažinti, suprasti elgesio motyvus – didelis darbas, bet viešai pataikauti jų politinei trumparegystei – niekšybė. Be to, jei jau tikrai taip rūpi engiamieji, kodėl nuotraukose pozuojama su galios regalijas dėvinčiais Bažnyčios hierarchais? Kodėl ne su ligota bažnyčios valytoja ar vienišu tėvu?
