Poezijos vertimai

 

Pablo de Rokha (tikr. Carlos Díaz Loyola, 1894–1968) – Čilės poetas, viena svarbiausių avangardo figūrų. Rokhos poetinis balsas pasižymi socialistinių temų plėtote; plati poetinė vizija apima ne tik revoliucinių įvykių ir pasaulio istorijos figūrų, bet ir vietinio valstiečio kasdienybės vaizdavimą. Kūrybai būdingi barokiški įvaizdžiai, populiariosios kultūros inkliuzai, grotesko ir absurdo elementai. 1965 m. tapo Nacionalinės Čilės literatūros premijos laureatu, laikomas vienu iš Keturių Čilės poezijos didžiųjų (Los cuatro grandes de la poesía chilena) drauge su Gabriela Mistral, Vicente Huidobro ir Pablo Neruda.

Ratas

 

Vakar jis žaidė pasauliu kaip katė sijonu;

šiandien dailiais balandžių bateliais padus laižo;

tavojoj širdy nuolatos plazdena cikados,

man primeni mirusias nutrūkusias viuelas,

didžiai melancholiška.

 

Matyt, į tavąsias akis telpa visa jūra,

ir visa saulė – tavajame vandenio stote,

kaip geltonas šuva ruduo tau įkandin seka,

ir, sklidina sraunių upių bei žvaigždžių dievybių,

esi amžinybės vandenynas baimės laše.

 

Tavo svajonė išrodo kaip senovės miestas,

kaip raudonmedžiai, kupini liūdno aromato,

kaip amžini akmenys ir įžeistos mergaitės;

tavo vyzdžiuose nuskęs šviesi rugpjūčio paukštė,

lyg tamsus kostiumas, panirsi tirštan kliedesin.

 

Romi tartum kalavijas, o taip pat meilinga

kaip subtilūs archajiški sutemos sonetai;

tavo vaikiška puikybė lyg sirpstantis vaisius;

tavo giesmės prilygsta didžiuliam tamsiam indui,

parvirtusiam virš plačiojo pasaulio idealo.

 

Save nelyg sėklas dosniai išdalinai vaikams,

kaip nenumaldomai pasikartojantis sapnas,

tavasis skausmingas kūnas vaikais užsipildė;

maža žiemos moterie, atodūsių debesie,

lyties liūdesys skaudžiai įkando tavo žodžiui.

 

Šimtmetis tave apgaubia kaip auksinis šalis;

niūniuoji paskutiniųjų sutuoktinių dainą

iš mano lietingos mįslės lėto įminimo,

tavo klaidus žavesys gieda mano šeimose,

tarsi dūmų vieversėlis liepsnojančiais sparnais.

 

Dar gyva palaidota agonijos donžone,

kaip Dievas juodajame padangės butelyje,

beprotybės šaly gimusi vyrų anūke,

padedi didžiąją sužeistą gėlę nerimui

prie kapų tylos smilkinių, kuriuos aš išariau.

 

Tavo figūra man prilygsta žydžių figūroms,

matau tave, suardytą aliejų ir miestų,

rašančią tamsiųjų kraštų begalinę kančią,

didžiojo siaubingo šokio mėlynuoju taktu

nenutrūkstamojo ritmo rausvuoju ašmeniu.

 

Mergaite, ilgesingų istorijų mergaite,

romanų mergaite ir melodijų mergaite,

tavasis judesys, dvelkiantis provincialumu,

prarasto švelnaus veido nuostabos vandenyje

ir plaukuose, permirkusiuose nuo ilgų dramų.

 

Sklendi virš akmens ir karštos geležies gyvasties,

kaip amžinybė nusidriekus virš mirusiųjų,

pamenu, jog atėjai ir visada čia buvai,

moterie, mano moterie, moterų visuma,

visa žmonija dejuoja tavuose kauluose.

 

Kaip dvelkiantis vėjelis užpildai visą žemę,

tavo plaukai kvepia vandenyno melodija;

o žemiškų ir linksmų kaimų apelsinmedi,

tavo amžinoji vienatvė pilna vienatvių,

o širdis – ašaros formos.

 

Nelyg kamuolinių debesų pulkas, vilkdama

didžiulę, miglotą, nenuspėjamą uodegą,

tavo didi siela užgožia darbus ir giesmes,

ir tai prilygsta šiurpiajam tūkstantmečio vėjui,

pririštam prie giliausių atodūsių pieštuko.

 

Esi panaši į tuos tradicinius ąsočius,

tokių šmaikščių ir visgi tokių kuklių papročių;

tavo grubi kilmė kvepia kaimo piktžolėmis,

kaimo mergina, balčiausių burių žydėjimu,

taip pat ir tamsiu, liūdnu mėlynų paukščių moliu.

 

Visi kalnakasių ir užkariautojų dreifai,

tolimi ir žiaurūs žmonės tavo keisto kraujo,

senelis Domingas Sandersonas buvo VYRAS;

žiūriu į juos ir matau kertančius horizontą

su tavo ateities nuojauta ant plačių pečių.

 

Esi giliausių reiškinių tylus pastovumas,

Vakarus pripildžiusi mylima geografija;

tavo lūpos ir krūtys – amžinos kančios korys,

o prinokęs pilvas – saldžiausių vynuogių kekė,

vis kabanti ant milžiniško mirties vynmedžio.

 

O, mano drauge, ypati drauge, mano drauge,

mylima, nelyg alkanam vargšui riekė duonos;

tu gimei verksme ir apraudojai gyvenimą;

aš tave palyginu su nuovargio grandine,

priverčiančia visas žvaigždes susisieti chaose.

 

 

Genijus ir figūra

 

Esu absoliutus pasaulio nevykėlis, o Žmonės! 

Dainavimas akis į akį su pačiu Šėtonu

Diskutuoja apie grėsmingą mirusiųjų mokslą, 

O manasis skausmas aptaško visą miestą krauju. 

 

Visgi dienos – milžiniškų senų baldų liekanos,

Vakar naktį „Dievas“ keliavo pasauliais, judančiais

Taip, mano mergaite, vienišai, o tu sakai: „Myliu“,

Kai kalbiesi su „savo“ Pablu, jo niekad neklausius.

 

Kol vyrai ir moterys atsiduoda kapaviete,

Manasis kūnas parkrenta į neišdirbtą žemę,

Nelyg raudonasis išsiilgto liūdesio karstas.

 

Esu absoliutus priešas – šaukiu per apylinkes,

Šis siaubas galingesnis, galingesnis, galingesnis

Už žagsulį šimtų šuvų, paliktų juodai mirčiai.

 

 

Čarlis Čaplinas

 

Berniukai ir mergaitės džiaugiasi paprastu, elementariu ir makabrišku požiūriu, liūdnu ir palūžusiu, liūdnu ir palūžusiu laimingo vyro, laimingo, laimingo kaip kapo; ir Čaplinas šaukia nieką, po ŽYDINČIU vaikiškų šypsenų persiku lyg lavonu, lyg gvazdikais vainikuotu lavonu; vaisių pintinaitėmis, vainikuotu skausmu, opomis ir dygliais ir verkiančiu su visomis ŽARNOMIS.

 

Jankių dievas

 

Šviesiaplaukis ir rimtas, švariai nuskustas jis sako: taip, o, taip! Taip, ciniškiems mašininkams, kurie kasa KAPUS savo TRANSCENDENTINIAMS planams…

 

Jis sėdi savo mėlynoje studijoje, dirba mėlynai… mėlynai!

 

– Kiek DOLERIŲ kainuoja saulė, mėnulis ir žvaigždės?.. Tik pagalvok, pagalvok apie tą tamsią, pasakišką, neribotą begalinės rinkos dalį, tiesiog pagalvok, kaip kišenėse šmėkščioja monetos, išmėtytos iš senų, mirusių žvaigždžių… (ir jis šypsosi!)

 

 

Džonas Rokfeleris

 

(…sykį gyveno šikna, sykį gyveno šikna, kuri kalbėjo ir šypsojos, šypsojos ir kalbėjo visai kaip žmogus, tai stebėdamos pagyvenusios, dievobaimingos moteriškės sakydavo: „Šiknų šikna!..“ ir nueidavo sau.

 

Bet vieną gražią dieną šikna numirė… o pagyvenusios, dievobaimingos moteriškės susirinko kramtyt jos ekskrementų, nes ekskrementai buvo gryno aukso…)

 

 

Epitalamijas

 

Tepadeda tau Dievas, moterie, tyra ir liūdna kaip gėlė, kvepianti nukritusiais lapais.

 

Visata, visata, visata, sveika, mergaite, iliuzija naiviausia, dar naivesnė, naivesnė už mėlynus lopšius,

saulei apšvietus melancholiškus niūrius miestus.

 

Tu, kuri ganei čia esančius balandžius už keturis realus…

 

Filosofuodama vaikštai tarp Vinetės* planetos kapų.

 

Užgimus tris dienas juokeis, saldžiai užgimus, nes jau buvai kūrinijos motina ir mirusiųjų senelė.

 

Taika, skambi daina, gimusi iš žemės pjūvio, iki vakar neturėjusi herojų ar dieviškų vaikų.

 

O tu lieji pasaulio medžio kraują kvapu vagų, pilnų sėklų.

 

Tavo dėka sužydi panika ir liūdesys nokina saldžius vaisius.

 

Ir nušvieti kelią tolimam žmogui.

 

Manaisi esanti apgauta, tiki savimi, o tavo dienos – pasakos vaikams.

 

Štai esi deganti sniego mašina.

 

Eini gyvenimo ir mirties keliais sparčiu ritmu, tekančiais, aklai giedodama reiškinius,

aklai giedodama reiškinius, aklai giedodama reiškinius.

 

Žinau, jaučiu, kad tavo naivios šaknys užėmė mano išgąstį…

 

Temstant, kai žiemos saulėlydžio žibintas apšviečia melancholiją, lietingų ir nepataisomų kapų ateitį, absurdišką tuštumos veidą, aš, mylimoji, skinu tave lapas po lapo… lapas po lapo…

 

Ištekėjusios moters, spalio mergaitės ir drugelio pavyzdy, mano širdis dega po tavo kojomis.

 

Visuotinė tavo agonijos neganda sulaužys man sudžiūvusius kaulus ir jusiu, kaip mirsiu tave šaukdamas.

 

Aš visas tavo, supančiok mane kūkčiojimu ir pamaitink godžiais bučiniais nuožmų gyvūną, kurį pasirinkai šeimininku. 

 

Vertė Simonas Bernotas

Vertimą remia Lietuvos kultūros taryba