Mirtis knygyne

 

Jo eisena.

Tiesia pečių ir stuburo linija idealiai gulė rūbai. Žinoma, rajonui garbės jis nedarė, tad vietinis gezas kartą jo paklausė – ar žinąs, kas yra rėmai? Nors nevaikščiojo kaip Conoras McGregoras, vardą turėjo – Puškinas.

Sunku būtų pasakyti, kuo užsiėmė Puškinas. Lygiai devintą valandą ryto žengdavo geležinkelio tiltu ir, įsimaišęs stoties minioje, prapuldavo. Atgal – kartu su paskutiniu iš Klaipėdos atvykstančiu traukiniu, riedančiu po viaduku. Kartą tas pats gezas matė Puškiną lūkuriuojantį tilto viduryje. Nusispjovęs riktelėjo kažką, bet jo balsą nustelbė vėluojančio traukinio švilptelėjimas.

Savaitgalius Puškinas leisdavo tuo pačiu tiksliu režimu. Šeštadieniais porą valandų prabūdavo vinilų parduotuvėje Aušros Vartų gatvėje. Išsirinkęs bent porą devintojo dešimtmečio įrašų žengdavo gatve žemyn. Pasiekęs Šv. Jono gatvę, mesdavo rūstų žvilgsnį į Ickovičiaus knygyną, pasukdavo kairėn, kol galiausiai peržengdavo buvusiame Zawadzkio spaustuvės pastate įsikūrusio knygyno „Trečias brolis“ slenkstį. Ten sulaukęs vakaro, grįždavo namo. Sekmadieniais niekur nekišdavo nosies.

Taigi, vieną tvankų birželio šeštadienį, neilgai trukęs vinilų parduotuvėje, Puškinas įprastu galvos linktelėjimu pasisveikino su „Trečio brolio“ knygyno savininku Nikolajumi.

– O, Andžejus! Andžejau, gal matei trečią „Niekada nepasiduosiu“ tomą? – šūktelėjo Nikolajus. Buvo apsuptas pirkėjų, pasipuošęs baltais marškiniais, atsiraitojęs rankoves, su universiteto kepuraite, kurios snapelį pakeldavo aukštyn sveikindamasis.

– Ne. Jau senokai, – nesulėtinęs žingsnio, rodydamas pirštu į gretimą kambarį, į kurį ir šmurkštelėjo, atsakė Andžejus.

– Čia jūsų darbuotojas? – pasiteiravo vienas iš Nikolajų apsupusių žmonių.

– Norėčiau… – tarė Nikolajus ir pridūrė: – Taigi neturim, atleiskite…

– Kai pasiduos… – šyptelėjo tas.

– Ką? – paklausė Nikolajus.

– Kai pasiduos – ateisiu trečio tomo…

– Aaa… Ja, – numykė tipine fraze Nikolajus išeinančiajam ir pasisukęs į Niki nevilties kupinu balsu paklausė: – Jau pilnatis?

Niki tik kumštelėjo jam ir toliau gamino juodą.

Kilsteldamas kepuraitę ir perbraukdamas dešine plikę apsidairė. Pažvelgė į Trečioką.

– Kaip kiemas? Kur pirmokas? – Tada į Arlį. – Arli, pasileidai visai?! Lipk viršun, sėdi čia jau penkias minutes!

– Bet ten…

– Man neįdomu. Susitvarkai su Danguole pats, – atrėždamas Arliui pasisuko į Trečioką.

– Viskas ore, – sukaitęs, nešinas dėže „Rašytojo ašarų“ parodė Trečiokas. Koja atidarė vidinio kiemo duris. – Ai, pirmokas… – prisiminęs stabtelėjo tarpduryje ir durys trinktelėjo jam į nugarą. – Sss… Ne…ži…nau… Uno momento. – Prakaitą ar ašaras laižėsi Trečiokas. – Rodos, išbėgo… Parūkyt, sakė…

– Ja, ja. Eik.

Susižvalgęs su Niki ir purtydamas galvą Nikolajus truktelėjo kelnes ir žengė gatvėn.

Vilnių negailestingai degino birželio saulė. Pasislėpęs po prieangio skėčiu, Nikolajus apsidairė. Varpinės bokšte nebuvo nė vienos varnos. Pacų rūmų antro aukšto lange kambarinė purtė baltą paklodę. Nikolajus, mitriai susisukęs cigaretę, išpūtė tobulą dūmų apskritimą. Prancūzparkio krūmų pavėsyje grupelė dailės būrelio auklėtinių piešė Šv. Jono gatvės perspektyvą.

Akimis ieškodamas pirmoko, Nikolajus žengė iš po skėčio. Dūmų ratilas metė šešėlį ant knygyno sienos ir sekundei pakabino aureolę virš jo galvos.

Toje vietoje, kur susikerta Šv. Jono, Universiteto, Dominikonų ir Gaono gatvės, Nikolajus pažvelgė į Šlapelienės knygyną. Vienas vaiduoklis kažką rankiojo lauke pastatytose knygų dėžėse. Nikolajus pasuko link Alumnato kiemo tarpuvartės.

– Po velnių! – sviedęs nuorūką sušuko. – Pirmokas, ateini čia!

Ant šaligatvio krašto sėdintis jaunuolis atsisuko į Nikolajų. Pažiūrėjo į jį ir vėl nuleidęs galvą pagaliuku krapštė žemę aplink vieną iš grindinio akmenų.

Niki, nors birželio diena buvo karšta kaip pragaras, jau gamino šimtąją juodą.

– Ne, nu neįmanoma. Juokauja jie, ar ką? Pirma pirmokas, dabar tas, – negirdėdama pati savęs, balsu skundėsi ji.

Trenkusi kriauklėn ką tik pagamintą kavą, Niki išbėgo lauk ir Šv. Jono gatvės pradžioje pamatė Nikolajų plikomis rankomis rausiantį gatvės grindinį. „Nieko gero, – pagalvojo sau. – Gal jau tikrai pilnatis?“

– Ką tu ten darai? – šaukė Nikolajus pirmokui.

– Nieko, – atsakė pirmokas droviu balsu.

– Ką nieko. Matau, kad pagaliuku akmenį bandai išlupti. Tuoj aš tave šventu akmeniu pritrenksiu, – Nikolajus puolė plikomis rankomis grindinio akmenį traukti, – tuoj, palauk! Bet vis tiek pas Marmurinį nubėgai. Kuo tau pas mane blogai?

– Aš noriu mokytis, – nedrąsiai, nepakeldamas galvos ir toliau rausdamas akmenį, atsakė pirmokas.

– Tai ar ne aš tau atidaviau biblioteką? Tai ar ne aš papasakojau apie kvapus? Ne aš tave kaligrafijos išmokiau? Ne tu sutvarkei viską taip, kad plaukas tarp knygų tilptų? Ne tu dedikacijas užrašei?

– Taip… Bet ten tik Andžeika. Visai nėra žmonių!

– Nėra žmonių! Nėra žmonių!! Nes žmonės liūdi!!!

Nikolajus iškrapštė grindinio akmenį ir jau buvo besviedžiąs, bet prie jo priėjo kunigas Andrius.

– Ça va, ką čia viršininkas veikia? – paklausė.

Akmuo Nikolajaus rankose tapo toks sunkus, kad popieriaus supjaustyti pirštai neišlaikė. Pirmokas spruko Alumnato kieman, o nuo prieangio mojančio Trečioko paragintas kunigas paėmė Nikolajų už parankės ir patraukė knygyno link.

Grįžusi atgal Niki, nekreipdama dėmesio į Danguolę ir jos koleges, kojos spyriu atidarė vidinio kiemo duris. Vidinis knygyno „Trečias brolis“ kiemas, vadinamas Spaustuve, knibždėte knibždėjo poetų – buvo likusios kelios dienos iki „Poezijos pavasario“. Po antros pandemijos bangos jau buvo įprasta „Pavasarį“ daryti vasarą.

Kiemas priminė geruosius Zawadzkio knygyno laikus. Trečiokas, kiek leido fizinės galimybės, lakstė aplink, pirmyn ir atgal.

Vidinis kiemas sudarė tobulą trikampį, tiksliau, taip jį suformavo Nikolajus. Vos įžengus, stovėjo trys staliukai kritikams, po penkis dešinėje seniesiems, kairėje jauniesiems poetams. Kiemo gale, kur susikerta abi pusės, netoli slapto išėjimo į Observatorijos kiemą, per kurį galima patekti į Didįjį ir Šv. Jonų bažnyčią, kažką įnirtingai rašė vienas paskutinis mamutas. Kairėje aplink jaunimo stalus susispietę ilgaplaukiai. Be Trečioko, kiemą saugojo šuo Ortras. Arčiausiai jo sėdintis paskutinis mamutas, paklaustas, ar jis žinąs Ortrą, atsakydavo, kad niekas jau neatsimena, iš kur ir kada jis priklydo. Tą sakydamas, iš kišenės traukdavo kruviną popierių, o šuo lyg paklaikęs draskydavo jį į skutus. Pririštas jis nebuvo. „Ten tiesiog būna, liūdi“, – tardavo Niki.

Niki pamojo Trečiokui.

– Eik sutvarkyk Nikolajų.

– Kas vėl? – nešinas dvidešimčia taurių, paklausė Trečiokas.

– Eik tik. Tavęs vieno klauso.

Trečiokas pamojo Andriui ir, laukdamas jųdviejų su Nikolajumi, valėsi ašaras. „Nelaimingas, nelaimingas mano Nikolajus, – galvojo sau Trečiokas. – Nereikėjo jam prasidėti su pirmoku. Po tiek laiko… Vėl.“

Nikolajus išsilaisvino iš Andriaus parankės ir prieangio skėčio pavėsyje susisuko cigaretę.

– Eik, – pamojo Trečiokui, – ir perduok Arliui, kad kunigas atvyko, – paliepė.

Likęs vienas, Nikolajus išpūtė tobulą dūmų apskritimą. Tada truktelėjo kelnes ir, žengęs vidun, susidūrė su Danguole.

– Nikolajau, dabar žiūrėkit. Aš šitą paimu. Mano kolegės nori šitų. Čia iš viršaus. Atiduodu – va, šitas. Naujos – pirkau. Padėkit. Tikrai parduosit.

– Ja, gerai. Imkit. Arli. Arli! Čia pasiims.

– Tai man paskaičiuot?

– Ne. Sakau, pasiims.

– Taip, taip, aš čia paimu. Duodu – va, šitas. Nikolajau, jūs visada toks ramus. Kaip jūs toks išliekat? Aš visuomet savo kolegėms sakau: na jau tas Nikolajus tai jau… Reikia mokytis iš jo. Va, čia jau perskaičiau, kaip matot, ištryniau viską. Jūsų kolegė sakė, kad prirašytų neimate. Tai aš jau viską trinu. Skaitydama pasižymiu, po to sėdžiu ir trinu.

– Ja, ačiū. Tiks. Ačiū. Iki.

– Iki, Nikolajau.

– Iki.

Šmurkštelėjęs į kitą kambarį ir atsirėmęs į biografijų skyrių, Nikolajus galvojo apie tą grindinio akmenį. Tuo metu antrame aukšte suskambęs neįprastas juokas sudomino knygyno savininką. Nieko panašaus anksčiau Nikolajus nebuvo girdėjęs, o ir viršuje, jo manymu, tebuvo Andžejus. Užlipęs įvijais laiptais, kaip ir tikėjosi, pamatė jį įprastoje vietoje.

– Čia tu kikeni?.. – paklausė Andžejaus.

– Taigi, pamanyk, – nepakeldamas akių nuo knygos atsakė Andžejus. – Klausyk. Cituoju. Ir viskas, kas yra pažįstama, paversime svetima, ir viskas, prie ko glaudėsi ranka ar skruostas, bus šalta, ir viskas, ką traukiat į save, išvers jūsų odas. Citatos pabaiga. Čia toks mano vertimas iš rusų. Tu juk neskaitai rusiškai, pan Nikolaj.

– Ką tu čia skaitai? – neatpažindamas knygos paklausė Nikolajus.

– Danguolė man atnešė. Sakė, man patiks. Tu gal ją įdarbink?..

– Norėtum. Bet iš kur ši knyga? Parodyk.

Nikolajus paėmė Andžejaus skaitomą knygą ir vartydamas ją rankose apžiūrinėjo.

– Ja. Nieko sau. Tai Danguolė pati čia atnešė?

– Ne. Iš bibliotekos lentynos. Aš atėjau, o ji jau sukinėjosi ir man padavė. Ji juk, pats sakai, visas naujas knygas pastebi.

– Keista, aš nežinau, iš kur ji. Reiktų pirmoko paklausti…

– Ai, jo. Kur pirmokas? – pasidomėjo Andžejus.

– Išbėgo pas Marmurinį.

– Rimtai? Juokauji?..

– Ne. Tikrai.

– Duok man knygą. Neužversk, neužversk, – paprašė Andžejus. – Seni, nu. Žiūrėk, čia dar su ekslibrisu.

Andžejus atvertė pirmąjį puslapį, kuriame buvo ekslibrisas.

– Žiūrėk, keistas toks. Nesuprasi, ar V išsiskėtusi, ar M ant V užlipusi, – rodė Andžejus.

– Ja. Tikrai. Ir koks šiurkštus paviršius. Paliesk.

– Parodyk, – tiesdamas pirštus paprašė Andžejus. – Tikrai, kaip nuskusta… Sss, velnias!

– Kas? Įsipjovei?! Tik nepurtyk tos rankos kaip Trečiokas!

Buvo vėlu – staigiai besiveržiančio kraujo lašai tekštelėjo ant atverstos knygos. Ortras, pasislėpęs paskutinio mamuto pastalėj, instinktyviai kilstelėjo galvą.

– Kišk burnon tą savo pirštą! Tuoj pleistriuką atnešiu, – riktelėjo Nikolajus ir laiptais nuskubėjo žemyn.

Apačioje kunigas Andrius, kaip visuomet, prisirinkęs kalną knygų, Arlio padedamas krovė jas į maišus.

– Monsieur, – pamatęs Nikolajų, linktelėjo šypsodamasis Andrius.

– Arlis viską sutvarkys, – trumpu šypsniu ir kepuraitės snapelio kilstelėjimu atsakė Nikolajus Andriui. – Niki, kur pleistriukai?

– Kokie pleistriukai?

– Tie, kuriuos nupirkau, kai Salomėja, nusitrynusi mažąjį pirštelį, aprėkė, kad neturim.

– Ai. Va, stalčiuj. O kas yra?

– Andžejus pirštą įsipjovė. Kruvina visas knygas.

– Oi, tai reikia šunį laikyti!

Tą akimirką į vidų iš Spaustuvės kiemo įgriuvo Trečiokas. Viena ranka atsirėmė į kelį, o kita ėmė įnirtingai glostyti barzdą ir šnypšti. Nikolajus ir Niki, staiga susižvalgę, vienu metu sušuko:

– Šuo!

– Arli, nunešk Andžejui, – sviedęs pleistrus Arliui, Nikolajus, lydimas Niki, išbėgo kieman.

Paskutinis mamutas už užpakalinių kojų laikė priekinėmis besikapstantį apsiseilėjusį Ortrą. Aplink juos būrelis jaunųjų bandė sulaikyti šunį iš priekio. Pusnuogis lenkų poetas, nusivilkęs marškinius, vis nesėkmingai bandė užmesti juos ant šuns.

– Pasitraukit, duokit man! Aš pusę metų tarnavau varovu, žinau, kaip su tokiais pašėlusiais elgtis. Leiskit praeiti, leiskit! – rėkė tas.

– Varyk iš čia, koroniarz, nenervinęs! – šaukė jam paskutinis mamutas.

– Ortrai, drauguži, ateik čia. Na kas dabar yra? Viskas gerai, viskas gerai. Paleisk jį, Sigitai, – glostydamas ilgus Ortro šerius, kalbėjo Nikolajus. – Duokite man erdvės. Sėskite, sėskite, ponai.

Paskutiniam mamutui paleidus Ortrą, Nikolajus suėmė jį už sprando ir atsitūpęs šuo pradėjo laižyti jam ranką.

– Šlykštu. Nežinau, kaip tu taip gali duoti jam laižyti savo rankas, – pasibjaurėjusi tarė Niki.

– Negi manai, kad jis kąs tą ranką, kuri maitina? Žiūrėk, kaip jis klauso manęs.

Nikolajus paleido Ortrą ir atsistojo.

– Štai, matai? – patenkinta veido išraiška į šunį žiūrėjo Nikolajus.

Ortras tupėjo vis dar stipriai lekuodamas. Kilstelėjęs užpakalinę dešinę koją, pasikasė paausį. Vienu metu žvelgdamas į paskutinį mamutą ir Nikolajų, sulojo jiems abiem. Tada, nespėjus Nikolajui jo sudrausti, lyg strėlė šovė knygyno vidun, pakeliui pargriaudamas Trečioką, nešiną padėklu su tuščiomis taurėmis.

Su griausmu atlapojęs knygyno duris, mikliai laviruodamas tarp skaitytojų kojų, įbėgo į gretimą kambarį ir puolė laiptais aukštyn. Užbėgęs į biblioteką, stvėrė ant grindų gulinčią kruviną knygą ir apsigręžęs vėl pasileido žemyn. Pasistiebęs ant užpakalinių kojų, priekinėmis atidarė laukujes duris ir išspruko gatvėn.

Nuleidęs rankas Arlis lėtai lipo laiptais žemyn. Nikolajus, Niki, Trečiokas ir dalis jaunųjų, įbėgę knygynan, čiupo jį už pečių ir purtydami klausė, ar jis nematęs šuns. Arlis tylėjo.

– Arli, po velnių, ar matei šunį?! – švokštė Nikolajus. – Arli, kalbėk, kas tau?!

Arlis pakėlė ašarotą veidą.

– Jis negyvas.

– Kas negyvas?! Arli?! Ką tu čia kliedi! – nesitvardė Nikolajus.

– Kas, kas? Puškinas… – atšovė Arlis.

Baigęs piešinį, Mykolas atsistojo ir mankštino įskaudusią koją. Dar kartą pažiūrėjęs į Šv. Jono gatvę ir į savo piešinį, patraukė link dailės mokytojo, apžiūrinėjančio mokinių darbus.

– Puiku, Astrida. Puiku. Labai gerai pagavai linijas. Steponai, šiek tiek daugiau kontrasto reiktų dangaus linijoje. Pažiūrėkim kartu, Darijau. Na, ar tikrai tas bokštas toks plonas? Suprantat, vaikai, reikia siekti atvaizdo originalumo. Ateik, ateik, Mykolai. Parodyk savo šedevrą.

Paėmęs Mykolo piešinį mokytojas, vis pakeldamas akis gatvės pusėn, ilgai jį studijavo. Galiausiai tarė:

– Taigi… Nieko sau, Mykolai. Nieko sau. Tikrai gerai. Oho. Tik matai, Mykoliuk, šią pamoką mes bandome piešti pastatus. Piešti tai, kas yra. Mokomės išgauti perspektyvos vaizdą. Teisingai pavaizduoti objektų dydį. Tau labai gerai tai pavyko padaryti. Tik… To namo langai visi užverti, langinių nėra. Nėra skėčio virš vartų. Ir tas šuo… Jis čia visai netinka. Jo nereikia čia. Ir dar tos dvi galvos… Hm… Kitą pamoką. Gerai, Mykolai? Kitą pamoką piešime tai, ką norėsite matyti.

Netaręs nė žodžio, Mykolas paėmė savo piešinį iš mokytojo rankų. Susirūpinusiu žvilgsniu pažvelgęs į jį, atsisuko į knygyną. Atvirame antro aukšto kairiausiame lange matė pilną kambarį žmonių ir tą patį šventąjį vyrą iš šešėlio sienoje, plaštakomis užsidengusį veidą. Ant šaligatvio gulėjo negyvas dvigalvis šuo.