Knygų chirurgas, arba Nevienareikšmiška knygokeitos istorija

 

Gerti arbatą iš Goethės

 

Knygokeitos* koncepcija remiasi objekto transformavimo ir modifikavimo idėja, siekiant suteikti jam naujų pragmatinių funkcijų ar estetinių savybių. Gerai žinomas šios idėjos įkūnijimas viduramžiais – palimpsestų kūrimas (gr. palimpsēstos – naujai nuskustas), t. y. pirminių pergamento tekstų „užrašymas“ naujais medžiagos ekonomijos tikslu. Panaši yra vaizduojamųjų menų praktika – naujų elementų tapymas ant baigtų drobių viršaus, kartais paliekant matomus ankstesnio paveikslo fragmentus.

Senų laikų principo „nauja – iš to, kas sena“ taikymas knygoms šiais laikais ir įdomus, ir nevienareikšmiškas. Viena iš aktualiausių tendencijų susijusi su pakartotinio daiktų panaudojimo mada (angl. upcycling) – kūrybišku atgyvenusių daiktų perdirbimu, visokiausių senienų perdarymu. Ko tik nūdien nedaroma iš popierinių knygų: dėžutės ir šviestuvai, laikrodžiai ir vazos, kilimai ir užuolaidos, papuošalai ir baldai.

Ant Tolstojaus galima miegoti, iš Goethės gerti arbatą, Homere laikyti niekučius. O štai [kanadiečių literatūros] žurnalo „Event“ įsitikinimu, „paprastas ir nebrangus būdas papuošti furšeto vietą vakarėlio tema“ – knygų staltiesė. Per Toronto viešosios bibliotekos surengtą vakarienę desertai buvo tiekiami ant atverstų knygų, o miniatiūriniai šokoladai puošiami lapelių raižiniais.

Ispanas Álvaro Tamaritas kuria sofas vien tik iš senų knygų. Olandas Richardas Huttenas knygų rietuves paverčia grakščiais staliukais. Amerikiečių dizaineris Jimas Rosenau išleido visą tokio pobūdžio autorinių baldų komplektą. Mėgdžiodami garsiąsias Olympios Le-Tan rankines, meistriškai imituojančias spaudinius, nagingi namudininkai puolė masiškai štampuoti „literatūrinius rankinukus“.

Mados dizainerė Sylvie Facon iš Prancūzijos ir amerikiečių menininkė Ryan Novellin iš knygų kuria tikras sukneles. Apdarų pagrindas – iš knygų išsegtos spalvotos iliustracijos, jos klojamos ant audinio ir sujungiamos plona viela arba siuvamos metaliniais siūlais.

Britų išradėjas Jeremy May net prigalvojo gaminti „literatūrinius“ papuošalus. Iš knygos puslapių išpjautas tam tikras objektas tvirtai suspaudžiamas, nudažomas, laminuojamas ir nulakuojamas, o tada vėl įdedamas į knygą – visa tai parduodama kaip rinkinys. Amerikiečių dizainerė Betty Pepper panašius papuošalus kuria su dėžutėmis iš knygų viršelių – kad geras daiktas veltui nepražūtų.

Paprastai pakartotinai knygoms perdirbti naudojami spaudiniai iš senienų knygynų arba nurašytieji iš bibliotekų. Bet pasitaiko ir kazusų. Vienas Paryžiaus knygų antikvaras atsisakė parduoti XVII a. knygą įtartinam amerikiečiui, kuris, kaip paaiškėjo, buvo įsigeidęs jos viršelį prisitaikyti savo dienoraščiui.

[...]

Kita populiari tendencija – architektūros objektų ir meno instaliacijų iš knygų kūrimas. Iš knygų statomi namai, piramidės, bokštai, dėliojami ornamentai, imituojami gamtovaizdžiai. Yra meistrų, kuriančių knygų dioramas, 3D portretus, skaptuojančių skulptūras (book-cut sculpture).

Didelio masto knygokeitos formos naudojamos ir gatvės mene: pavyzdžiui, ispanų dizainerės Alicios Martín projektas „Biografias“ – knygų krioklys, besiliejantis iš antro senovinio pastato aukšto. Viena iš Toronto gatvių praeivius apstulbino grandiozine meno instaliacija „Literatūra prieš eismą“ (Literature Vs Traffic) – 10 tūkstančių švytinčių tomų upe. Prahos viešojoje bibliotekoje stūkso skulptūra Tower of books – iš daugybės knygų suręstas aukščiausias bokštas kaip kelias į „literatūrinę anapusybę“. 

 

Popierius viską iškęs?

 

Pagrindinė ir bene įspūdingiausia knygokeitos atmaina – kūrybiškas knygų perdirbimas iki visiško jų pradinės išvaizdos praradimo. Pagal vieną iš versijų knygokeitos pradininkas anglų menininkas Tomas Phillipsas dar 1966 m. Williamo Mallocho romaną „Žmogaus dokumentas“ (A Human Document, 1892) pavertė ekscentriška keistenybe pavadinimu „Humument“. Apsiginklavęs tušu ir akvarele Phillipsas pasirinktinai braukė žodžius iš originalaus 367 puslapių teksto, pripaišė savotiškų piešinių, terpė įklijų ir koliažų.

Šiais laikais knygokeitoje naudojama daugybė ištobulintų, daug darbo reikalaujančių, kartais net juvelyriškų technikų: drapiravimas, šilkografija, klijavimas, gofravimas, išdeginimas, mirkymas, antspaudavimas ir aplikacija, naujų piešinių ir tekstų pridėjimas, pašalinių elementų įterpimas. Kai kurios technikos turi net specialius pavadinimus: sendinimas (distress), įspaudimas (embossing), popieriaus sukimas (quilling).

Vieno vienintelio metodo nėra – visi meistrai vaikosi originalumo ir nepakartojamumo. Airė Jacqueline Rush Lee storiausius foliantus spalvindama, lenkdama ir vertikaliai įtvirtindama verčia įmantriomis gėlėmis. Amerikiečių menininkė Cara Barer ornamentus kuria iš vandenyje išmirkytų knygų lapų. Jos tautietis Nickas Georgiou gatvės skulptūras renčia iš susuktų į ritinėlius knygų lapų. Dar vienas meistras iš JAV Mikeʼas Stilkey monumentalias kompozicijas kuria iš knygų viršelių ir išpaišo juos gotiško stiliaus vaizdais.

Šiuo metu einamiausia kūrybinė praktika yra knygų drožyba (angl. book carving) – spaudos leidinių transformavimas į tūrinius meno objektus arba tiesiog „knygų skobimas“. Knygų drožyboje naudojami specialūs peiliai ir žirklės, dažnai pasitelkiami medicininiai instrumentai – skalpeliai, skyrikliai, pincetai, spaustukai. Kaip papildomos medžiagos naudojami klijai, dažai, lakai.

Su Blackwell iš pasakų knygų išrėžtas iliustracijas suklijuoja su tekstu, kabina jas ant virvelių ar išdėlioja ant paviršiaus, kurdama šviesokaitos žaismą. Georgia Russell iš plonai suraižytų lapų juostelių lipdo fantastinius pano. Thomas Allenas iš knygų lapų kuria plevenančius literatūrinių personažų siluetus. Nicholas Jonesas skulptūrėles skobia iš kietų knygų viršelių. Robertas The iš Britanijos enciklopedijos tomų daro šluotas, iš psichoterapijos vadovų – pistoletus, iš meno albumų – tarakonus. Kylie Stillman knygose skobia egzotinių medžių ir gėlių puokščių kontrreljefus, o Lundy Cuppas knygų kraštuose drožia įspūdingai tikroviškus veidus.

Tarp knygų drožėjų nemaža tikrų korifėjų ir ryškių žvaigždžių. Be paminėtųjų, tai – japonė Tomoko Takeda, kanadiečiai Guy Laramée ir Maskullas Lasserre’is, britai Alexanderis Korzer-Robinsonas ir Thomas Whitmanas, amerikiečiai Julia Feld ir Nicholas Galaninas. Bet, ko gero, didžiausia įžymybė – amerikiečių meistras Brianas Dettmeris pravarde „knygų chirurgas“.

Skiriamasis knygų drožybos bruožas – konceptualizmas. Meistrai ne paprasčiausiai darko knygeles, bet pateikia tai kaip neva gilios prasmės kupiną dalyką, turintį platesnę meninę užduotį ir šaunią ištarmę. Pavyzdžiui, Dettmeris teigia, kad jo darbais „besiskleidžiantys vaizdai ir idėjos apnuogina istoriją ir prisiminimus“. Korzer-Robinsonas tvirtina, kad jam, kaip dar ir praktikuojančiam psichologui, pavyksta „pažvelgti knygai tiesiai į sielą“ ir „valdyti žiūrovo nuotaiką“.

Laramée įsitikinimu, „nereikalingos knygos ilgainiui virsta kalnais“, o jis „tik padeda joms įgyti tikrąjį pavidalą“. Galaninas autorinę savo seriją laiko „savotišku būdu parodyti pasauliui, kad žmogus lieka savimi, net atsidūręs netradicinėje, nepažįstamoje ir nekomfortiškoje aplinkoje“. Whitmanas savo knygų skulptūras vadina psichinių sutrikimų alegorijomis. Margaret Willey iš juostelėmis suplėšytų Naujojo Testamento puslapių susidurstė tuniką ir pristatė ją kaip tradiciškai moteriško užsiėmimo ir vyrų dominavimo krikščionių religijoje idėjinę samplaiką.

Apibendrindami knygų drožybos koncepcijas gauname tris pagrindinius argumentus: senos knygos „naujas gyvenimas“ (atgimimo idėja); nereikalingos knygos „įprasminimas“ (vertės suteikimo idėja); knygos kaip tokios „esmės apnuoginimas“ („viso, kas nereikalinga, pašalinimo“ idėja – kaip kuriant skulptūrą). Šitaip teigiant gerokai gudraujama, nes meniniams raižiniams retai kada renkamasi niekam netikusios literatūros knygos ar brokuoti, išmesti spaudiniai – pirmenybė teikiama solidiems, dažnai net antikvariniams ir labai retiems leidiniams. 

 

Menas ar parazitizmas?

 

Anksčiau atrodė, kad knygokeita – ne kas kita, kaip trumpalaikis pomėgis, mados gūsis. Šiandien iš marginalinės praktikos ji virsta konvenciniu reiškiniu. Utilitarinių daiktų gamyba ir meniškų produktų iš spaudos leidinių kūrimas pritraukia naujų technikų, kvalifikuotų amatininkų ir karštų gerbėjų.

Užsienyje „perkeistosios“ knygos eksponuojamos garsiuose muziejuose, apdovanojamos prestižinėmis premijomis, tyrinėjamos meno kritikų. Rusijoje jau leidžiami praktiniai vadovai – tarkim, „Knygų drožyba savarankiškai: šedevrai knygų mėgėjams“, kuriamos mokomosios svetainės, kaip antai „Knygų raižyba pradedantiesiems“. Alternatyvios meno terapijos galimybių demonstravimo tikslu meno festivalio „Ariadnės siūlas“, skirto psichikos negalią turintiems žmonėms, dalyviams buvo išdalintos vienodos knygos ir pasiūlyta jas transformuoti pagal savo fantaziją.

Knygų drožyba nepastebimai skverbiasi ir į viešąsias praktikas. Prisiminkime iškilmingą Sočio olimpiados uždarymo ceremoniją, kurioje gausiai „nulyta“ knygų lapų lietumi. Knygų savaitės Nyderlanduose reklamoje rodyti knygdrožio Isaaco Salazaro darbai. Knygų skulptūros vaizduojamos Prahos knygyno „Anagram“ plakatuose.

Į ką visa tai panašu? Viena vertus, knygų naudojimas ne pagal paskirtį leidžia knygokeitą gretinti su dar antikoje smerkta paika interjerų puošyba (gobelenai su bibliotekų imitacijomis, knygų muliažų gamyba) ir bibliofilų-„kailialupių“ veiksmais (nuo knygų atskirtų viršelių, antraštinių lapų, iliustracijų kolekcionavimas).

Kita vertus, pradinės antropomorfinės knygos išvaizdos praradimas – žmogiško dokumento pavertimas monstrišku „Humumentu“ – atskleidžia dehumanizuojantį knygokeitos pobūdį ir leidžia ją lyginti su gamyba plastinoidų – skandalingai pagarsėjusių skulptūrų iš išnarstytų mumifikuotų žmonių kūnų. Odiozinis vokiečių anatomo Guntherio von Hagenso išradimas: plastinoidas išoriškai panašus į žmogų, tačiau jis nei žmogus, nei lavonas. Panašiai ir knygdrožybos produktas kartais šiek tiek dar primena pirmavaizdį, bet „knygos“ sąvokos jau nebeatitinka.

Knygokeitos apologetai dažnai labai kategoriški, net agresyvūs. Geriausiu atveju savo oponentus išvadina knygų snobais, blogiausiu – aliarmuotojais, retrogradais ir apskritai kūrybinės minties slopintojais. Drauge daugelyje diskusijų gausu netiesioginių pa(si)teisinimų. „Nesinori tikėti, kad pjaustomi istoriškai vertingi ir reti leidimai“, – įtikinėja save vieni. „Jei knygos vis vien nurašytos iš bibliotekų arba išmestos savininkų, kas čia blogo jas kūrybiškai perdirbti?“ – nuoširdžiai stebisi kiti. „Knygų pjaustymui, ko gero, specialiai užsisakoma spaustuvėse“, – atlaidžiauja treti.

Šioje polemikoje būtina patikslinti keletą numanomų, bet itin reikšmingų dalykų. Pirma, problema visai ne ta, kiek knygų buvo „sugadinta“ (viena ar šimtas) ir kokios būtent „išniekintos“ (vertingos ar nereikalingos). Problema yra tokių praktikų teisėtumas – jų profesinės paskatos ir visuomeninis pripažinimas. Antra, visiškai akivaizdu, kad tam tikrame giluminiame, pasąmoniniame lygmenyje dauguma mūsų turi tam tikrą supratimą apie kultūrines ribas ir visuotinius draudimus. Jei kas pabandytų rimtai užsiimti ikonų raižymu, tuoj pat būtų visuotinai pasmerktas. Tačiau Knyga, būdama kultūros ikona, nuolatos susiduria su įvairiausiais kėslais.

Trečia, ne visai teisinga viešose diskusijose nuolatos iškylanti knygokeitos ir makulatūros rinkimo analogija. Pramoninės utilizacijos metu knygą ne šiaip sau supjausto, iš jos galiausiai bus pagaminta kita knyga. Knygokeitą iš dalies galima palyginti su egzekucija, o perdirbimą – su laidotuvių apeigomis. Skirtumas akivaizdus, ar ne?

Ketvirta, knygų transformavimas nėra barbarybė, kaip mano daugelis jo priešininkų. Barbariškumas – tai nemokšiškas požiūris į kultūros vertybes ir beprasmiškas jų naikinimas, o knygokeitininkai deklaruoja kūrybinį pradą, gilų prasmingumą ir aukštą meistriškumą (geriausiais pavyzdžiais). Jei jau kalbėsime emociniais apibrėžimais, tai veikiau tyčiojimasis iš Knygos, bet meniškai rafinuotas ir turintis idėjinį bei konceptualų alibi.

Galų gale daug kas knygokeitos populiarumo priežastis aiškina pertekliumi popierinių knygų, kurias išstumia elektroninės. Vis dėlto beveik niekas nekelia klausimo: kodėl „apdorojimui“ naudojamos jau gatavos knygos? Juk kūrybai visiškai tinkami susiūti tuščių lapų blokai. Bet ne, būtent knyga, pasižyminti gyva archetipika ir didinga kultūros tradicija, pasirodo besanti idealus objektas skrodimo eksperimentams.

Ar verta paskui stebėtis, kai „Vyšnių sodo“ pastatyme viename iš Maskvos teatrų tarnaitė demonstratyviai sudegina šeimininko knygą? Arba išradingu asfalto skylių lopymu bibliotekų nurašytais tomais? Arba naujamade „knygų laužų“ pramoga dėl efektingos asmenukės? Knygų malką į židinį – ir pusė tūkstančio patiktukų instagrame. Tačiau kas yra knygokeita – savita šiuolaikinio meno kryptis ar parazitinė veikla, eksploatuojanti Knygos sakralumą ir supersimbolizmą, – čia jau kiekvienam spręsti savo galva.

 

gorky.media

Vertė A. P.