Kelios mintys apie kultūrų tiltus

Mahiras Gamzajevas. Vilnius–Baku: kultūrų tiltai ir dialogo meridianai. Kultūrologiniai straipsniai, istorinė publicistika, politologiniai užrašai, dokumentinės apybraižos, pokalbiai ir esė. V.: Žara, 2020. 516 p.

Kartais atsitinka taip, kad į visko mačiusio skaitytojo rankas patenka knyga, kurios vienu žodžiu, net ir vienu sakiniu neįmanoma apibūdinti. Būtent toks yra Mahiro Gamzajevo parašytas (parengtas, surinktas, sudarytas ir net, sakyčiau, išgyventas) veikalas „Vilnius–Baku: kultūrų tiltai ir dialogo meridianai“.

Dailiosios literatūros mėgėjai, besidomintys europiečiui vis dar paslaptingais ir egzotiškais Rytais, be abejo, pažįsta M. Gamzajevą kaip literatą ir vertėją, be kurio pastangų lietuvių kalba nebūtų prabilę Nizami, Džalilas Mamedguluzadė, Abdula Šaigas, Bachtijaras Vahabzadė, Elčinas Huseinbeilis ir daugelis kitų azerbaidžaniečių rašytojų, publicistų, politikų. O besidomintys lietuvių literatūros sklaida užsienio šalyse tikriausiai yra girdėję, kieno pastangomis azerbaidžaniečiai, norintys geriau pažinti Lietuvą, gali gimtąja kalba skaityti Vinco Krėvės-Mickevičiaus, Jono Biliūno, Sigito Gedos, Algirdo Pociaus, Danieliaus Mušinsko ir Vytauto Landsbergio tekstus.

Iš pat pradžių gali pasirodyti, kad į šį svarų (tikrąja šio žodžio prasme) „Vilniaus–Baku“ tomą sutilpo viskas, ką per keletą atkaklaus darbo dešimtmečių M. Gamzajevas pats arba su bendraautoriais išvertė iš azerų į lietuvių kalbą ir atvirkščiai. Tačiau šiuo atveju išankstinė nuomonė, kaip dažnai pasitaiko, yra klaidinga. Aptariamas leidinys – tai ne grožinių ar publicistinių vertimų rinktinė.

Kad ir kaip sunku būtų nuginčyti teiginį, jog tvirčiausi tiltai tarp kultūrų nutiesiami keičiantis grožiniais ar filosofiniais tekstais, t. y. juos verčiant, leidinys „Vilnius–Baku“ šią nuostatą praplečia, suteikia jai naujų spalvų, netikėtų aspektų. Savotiškai paliudija paties knygos autoriaus požiūrį į šį fenomeną.

Regis, savaime suprantama, kad pirmieji knygos skyriai skirti V. Krėvei, kurio kūrybos pavyzdžių M. Gamzajevas yra pristatęs savo gimtojo krašto skaitytojams. Tačiau beletristikos juose nerasime. Užtai išvysime spalvingą mozaiką, sudėliotą iš tekstų, pasakojančių apie V. Krėvės pedagoginę ir visuomeninę veiklą Baku caro imperijos žlugimo išvakarėse, susipažinsime su jo, kaip pirmojo Lietuvos Respublikos diplomato, darbais Azerbaidžane ir sužinosime, kokios nuomonės apie mūsų literatūros klasiką buvo jo kolegos azerbaidžaniečių rašytojai.

Ir tai dar ne viskas. Skaitytojui pristatomas išsamus, autentiškais dokumentais pagrįstas pasakojimas apie V. Krėvės atminimo įamžinimo Baku mieste bylą ir paliudijama graži draugystė, per ilgus V. Krėvės asmenybei atiduotus metus užsimezgusi tarp M. Gamzajevo ir „Šarūno“ autoriaus kraštiečių. Beje, skaitytojui, rečiau turinčiam reikalų su valstybės institucijomis, pareigūnų susirašinėjimas dėl atminimo lentos V. Krėvei sukūrimo ir gamybos turėtų padaryti įspūdį. Kokį? Kiekvienas nuspręs pats, tačiau tai perskaitęs tikriausiai jau niekada nebeužduos retorinio klausimo: „Ir ką jie ten visi daro?!“

Beje, dabar pats laikas padėkoti M. Gamzajevui už tai, kad, į knygą „Vilnius–Baku“ sudėjęs daug autentiškų dokumentų (kai kurių net faksimiles), nepasidavė pagundai juos kaip nors pristatyti ar komentuoti. Laiškai, oficialūs raštai, rekomendacijos, sveikinimai ir t. t. skaitytojui pateikiami tokie, kokie jie yra. Vadinasi, asmeninę nuomonę apie vieną ar kitą dokumentą ar jo autorių kiekvienas skaitytojas laisvas susidaryti pats. Kita vertus, toks požiūris į dokumentus sveikintinas dar ir todėl, kad leidinys „Vilnius–Baku“, tikėtina, ateityje bus naudingas istorikams kaip vertingų šaltinių aruodas.

Jei jau užsiminėme apie knygos autoriaus bendravimą su valdžios institucijomis ir gražią draugystę su Dainavos krašto žmonėmis, pats metas pakalbėti apie kitą, nesusijusią su literatūra, M. Gamzajevo veiklą.

Atgimimo priešaušryje Kremliaus propagandininkai, niekindami ir šmeiždami okupuotos Lietuvos gyventojų siekį gyventi laisvoje ir nepriklausomoje valstybėje, viešai skelbdavo, neva to nori tik visuomenės paribiai – visokie „buržuaziniai nacionalistai“, „keliaklupsčiautojai prieš Vakarus“ ir jų pakalikai. Anot oficialios to meto spaudos, „sovietų liaudis“ ir „rusakalbiai“ respublikos gyventojai ištikimi „internacionalizmo dvasiai“ ir nori toliau gyventi su „broliška didžiąja rusų tauta“.

Čia reikėtų priminti, kad 1977 metais priimtoje naujojoje SSSR konstitucijoje buvo įtvirtinta nuostata, neva praėjus šešiasdešimčiai metų po vadinamosios spalio revoliucijos susiformavo nauja žmonių bendruomenė „sovietinė liaudis“, ištikima „Lenino priesakams“, „revoliucijos idealams“ ir nuosekliai „statanti komunizmą“. Savaime suprantama, kad šalia jau minėtų naujosios „tautos“ privalumų būta dar vieno – naujoji „sovietinė liaudis“ buvo rusakalbė.

Tačiau kaip ir daugelis ano meto menamos tikrovės dalykų („sovietinis – vadinasi, geriausias“, „gaminys, neturintis tarptautinių analogų“, „labiausiai skaitanti šalis pasaulyje“ ir pan.) sovietinės konstitucijos nuostatos buvo gyvos tik KPSS CK narių ir politinio biuro senolių galvose. Na, nebent dar ypatingai propagandos paveiktų kolchozinės valstietijos ir liumpenizuotų darbininkų smegenų likučiuose (ir dabar dar kartais tenka išgirsti, kad „prie ruso duona kainavusi 9 kapeikas“).

Tad nieko keisto, kad prasidėjus tautiniam Atgimimui okupacinei valdžiai ir jos parankiniams kilo mintis suburti „sovietinę liaudį“ po „proletarinio internacionalizmo“ vėliavomis. Taip atsirado „Jedinstvo“, organizacija, turėjusi akivaizdžiai SSSR ir pasaulio visuomenei parodyti tautinio judėjimo menkumą bei „sovietinės liaudies“ vienybę nenukrypstamai laikantis „partinės linijos“.

Tačiau išėjo atvirkščiai. „Jedinstvo“ netapo (ir negalėjo tapti) iš tiesų masine, juo labiau savanoriška organizacija. Komunistų bandymas įvairių tautų, religijų ir rasių žmones sukišti į bendrą „rusakalbių“ gardą patyrė nesėkmę. Prie Lietuvos kultūros fondo viena po kitos ėmė burtis tautinės bendrijos.

1988 metais Lietuvoje gyvenantys azerbaidžaniečiai prie jau minėto Lietuvos kultūros fondo įsteigė savo organizaciją – „Odlar jurdu“ („Ugnies šalis“). Nuo tada, nepaisant organizacijos pavadinimo ir jos teisinio statuso kaitos, jos vadovu nuolat renkamas čia aptariamos knygos autorius M. Gamzajevas.

Atėjo metas literatūriniam darbui šiek tiek pasislinkti į šalį. Naujoji organizacija ir jos lyderis ėmėsi aktyvios visuomeninės veiklos. Puikiai kalbantis lietuviškai M. Gamzajevas buvo išrinktas į Sąjūdžio Seimą. Jaunas, aktyvus Lietuvos azerbaidžaniečių lyderis tikrąja šio žodžio prasme stengėsi būti visur. Dalyvavo pilietinėse akcijose, supažindino Lietuvos visuomenę su rusų armijos smurtu Baku mieste, padėjo megzti dalykinius ir politinius ryšius tarp Lietuvos ir Azerbaidžano demokratinių jėgų, vėliau parlamentų, organizavo memorialinius renginius Chodžali tragedijai paminėti. Šią intensyvią veiklą liudijantys dokumentai taip pat rado vietos knygoje „Vilnius–Baku“.

Kritiškiau nusiteikusiam skaitytojui gali kilti įtarimų, kad autorius parengė knygą apie savo veiklą. Matyt, nujausdamas, kad taip gali atsitikti, M. Gamzajevas „Autoriaus žodyje“ užbėga tam už akių: „Nepagalvokite, mielas skaitytojau, kad šiai temai skirtuose straipsniuose noriu pabrėžti kokius nors ypatingus savo nuopelnus. Tačiau nuo 1988 metų, kuomet su Lietuvoje gyvenančiais tautiečiais įsteigėme bendriją, ji tapo mano likimu, todėl sunku nustatyti takoskyrą ir pasakyti – štai čia mano, o čia Azerbaidžaniečių bendrijos darbai.“

Šiaip ar taip, tų darbų iš tiesų nemažai. Tą liudija ir solidi leidinio apimtis. Spėju, kad jei knyga „Vilnius–Baku: kultūrų tiltai ir dialogo meridianai“ būtų rengiama spaudai šiandien, ji išeitų dar solidesnė. Juk gyvenimas nestovi vietoje. Lietuvos azerbaidžaniečių draugija ir jos nenuilstantis pirmininkas ir toliau aktyviai dalyvauja mūsų valstybės visuomeniniame gyvenime ir tiesia kultūrinius tiltus tarp Lietuvos ir tolimos pietų Kaukazo šalies – Azerbaidžano.

Baigiant šį fragmentišką tekstą belieka knygos autoriui (sudarytojui? personažui?) ir jo bendražygiams bei kolegoms palinkėti kuo didžiausios sėkmės ir pasvajoti, kad galbūt kada nors dienos šviesą išvys ir jos tęsinys. Juk tiltų tarp kultūrų statymas – darbas, kuris niekada nesibaigia.

Ir dar. Labai viliuosi, kad ir kitų Lietuvos etninių bendrijų aktyvistai išleis savo knygas – metraščius, tegu ir kuklesnius, kurie liudytų visų Lietuvoje gyvenančių tautų pastangas megzti dialogus tarp skirtingų žmonių ir tautų bei kartu kurti šviesesnę, gražesnę ir turtingesnę mūsų visų Tėvynę Lietuvą.