Iš bloknoto (23)

Vasara pati save dusina, smaugia ir džiovina, o mums, išgyvenantiems kovido laikus, siunčia dar ir netikėtą išbandymą karščiu ir klausia, ar pajėgi ką nors veikti, ar gali tik drybsoti įsisukusi į drėgną lininę paklodę. Bet staiga į šitą nykių emocinių pasikartojimų pasaulį įgriūva naujiena: Mažajame teatre pagaliau pasirodo su pertrūkiais repetuota Antono Čechovo „Dėdės Vanios“ premjera, kurią labai nepalankiomis sąlygomis rengė režisierius iš Slovėnijos Tomi Janežičius. Kažkokiame atokiame festivalyje jį surado teatrologė, Mažojo teatro literatūrinės dalies vedėja Ramunė Balevičiūtė, pamačiusi jo 7 valandas trunkančią „Žuvėdrą“ ir ne juokais sudominta. Rizikavo kviesti svetimą į Mažojo lizdelį. Bet laimėjo. Laimėjo visi – ir režisieriaus atsikviesti bendradarbiai, ir mūsų talentingieji aktoriai, ir režisierius, įkinkęs juos į savo vadeliojamą vežimą, ir, aišku, žiūrovai.

Kiek tų „Vanių“ ir kitų spektaklių pagal Čechovą teko matyti Sovietijos respublikose, Lenkijoje, įvairiuose festivaliuose ir šiaip, taip pat ir Lietuvoje! Keitėsi laikai ir keitėsi Čechovo suvokimas, spektaklių estetika. Todėl svarbu žiūrėti į datas. Iki šiol prisimenu Romualdo Juknevičiaus spektaklį, darniai sustyguotą Maskvos dailės teatro – psichologinio realistinio teatro – pavyzdžiu, su gražiąja Lidija Kupstaite-Jelena, tingiai besisupančia sodo sūpynėse prie namo, kostiumuotais, elegantiškais dėde Vania ir Astrovu (juos vaidino dar tik kylantis Jonas Kavaliauskas ir žavus publikos numylėtinis Balys Bratkauskas), despotiška Neli Vosyliūtės maman ir kuklia, švelnute Onos Knapkytės Sonia. Juknevičius, sovietmečiu visuomet kabojęs ant plauko, ir jo dailininkas Jonas Surkevičius jokių naujovių nepateikė. Ir nieko čia nuostabaus – juk 1954 metai, pats pokaris, pats stalinmetis.

Iš visų matytų ir daugelio jau pamirštų spektaklių atminty išliko daugumai jų būdingos pastangos perteikti „rusų dvasią“, kartais nuslystant į dvarponių buities su ikonomis ir samovarais iliustravimą, gilintis į subtilius čechoviškus charakterius ir situacijas, dažniausiai aktoriams perleidžiant visą krūvį. Spektaklio stilių kartais formuodavo režisierius, o kartais – scenografas arba abu drauge, bet retai kada išryškėdavo individualus, su tradicija nesusaistytas režisieriaus požiūris, originali koncepcija, savarankiška interpretacija ar juo labiau ketinimas Čechovo kūrinių problematiką sieti su savo laikmečiu. Ko gero, tikras Čechovo atgimimas Sovietų Sąjungoje prasidėjo įsibėgėjus 7-ajam dešimtmečiui ir trunka iki šių dienų, kai imta veržtis iš kaustančių tradicijų, ir čia iniciatyvą ilgam perėmė scenografai, pateikdami daugybę įkvėptos kūrybos pavyzdžių. Pakaktų paminėti Daniilą Lyderį, Davidą Borovskį, Sergejų Barchiną (kad ir jo „Žuvėdrą“ mūsų Jaunimo teatre), Eduardą Kočerginą, Mari-Liis Külą, Ilmarą Blumbergą ir daugybę kitų, interjerą drąsiai jungusių su eksterjeru, ieškojusių XIX ir XX amžių sandūros menui būdingų bruožų, romantinę pasaulėjautą derinusių su racionalesne, konstruktyvesne arba net visai sąlygine, abstrakčia. Visa tai labai įdomu, apie tai parašytos knygos. Studijos.

Iš visų kada nors matytų čechovų išskirčiau genialų Eimunto Nekrošiaus „Dėdės Vanios“ pastatymą (1986), kurio meninė raiška buvo tokia sodri, daugiaprasmė, tokia jaudinanti ir kupina netikėčiausių atradimų; juos suvokti kiekvienas galėjo savaip, o sykiu su visais žiūrinčiais, lyg vieno vėjo gūsio pagautais. Nekrošiaus paslaptis, ko gero, ta, kad kai kurias autoriaus pasaulėžiūrines tezes ir nuojautas jis išskleidė ir akcentavo savo gyvenamojo meto dvasia. Kaip pati senovė koreguojamas, savaip; ir jam pavyko nutiesti tiltą nuo Čechovo į mūsų laikus ir atskleisti ne dėdžių vanių, o mūsų, spektaklį žiūrinčiųjų, kartos (-ų) dramatizmą. Užtat taip gėlė, taip skaudėjo. Manau, kad ir šiandien Nekrošiaus spektaklį būtų įdomu žiūrėti, nors teatre ir nėra nieko amžino.

Čechovas savo pjesėse – „Ivanove“, „Vyšnių sode“, „Žuvėdroje“ ar „Dėdėje Vanioje“ – dar tik delikačiai užsimena apie dvarų irimą ir bręstančią griūtį (tą nuotaiką Maskvos dailės teatre sukūrė Olegas Jefremovas su Davidu Borovskiu, kurio scenovaizdyje – medinis dvarelio frontonas su kolonomis, bet taip tankiai apraizgytas visokios augalijos, kad nei iš to namo išeiti, nei į jį įeiti, atrodo, greitai bus nebeįmanoma), rodo jų gyvenimo būdo bergždumą, gyvenimiškų situacijų komizmą ir net absurdą, lyg nujausdamas visos sistemos katastrofą, ir mes suvokiame atsisveikinimo su senuoju pasauliu nuotaiką, ilgesį ir dramatizmą. Nekrošius dvaro ir jo gyventojų tradicijų, gyvensenos išsigimimo požymius bei nujaučiamą ateitį rodo jau kur kas atviriau: du šviesiausi spektaklio personažai – dėdė Vania ir Astrovas – jau palūžę, daug pasako režisieriaus su aktoriais improvizuotos tarnų (būsimųjų šeimininkų!), spektaklio ekspozicijos ir finalinės scenos. Labai graudus ir simboliškas ir Rimo Tumino „Vyšnių sodo“ (1990) finalas, kai tuščiame, užkaltame name pamirštamas senasis tarnas Firsas. Bet šiame spektaklyje režisierius su dailininke Rita Daunoravičiene scenos dešinėje, virš laiptelių, sumano duris į kažkokią nežinomą šviesesnę erdvę – ar ten vaikų kambarys, ar koks Rojus?

O ką gi mums rodo slovėnas Tomi Janežičius su savo scenografu Branko Hojniku? Kaip jis jaučia dabartinį Čechovą iš mūsų laikų perspektyvos? Dailūs klasikinio dvarelio portikai su kolonomis, stilingi architektūros fragmentai, baldai bei kostiumai, besiplaikstančios tiulio užuolaidos, įmantrios skrybėlės, nėriniuoti vasaros skėčiai, dailūs buities rakandai, andai glostę akį, gamtos buvimas greta žmonių, rūkai, praskrendančių paukščių balsai, medžių šnaresys vėjuje – visa ta daugelio XX amžiaus žymiausių scenografų sumanymuose įvairiais pavidalais įsitvirtinusi elegantiška Belle Époque aplinka slovėnų spektaklyje nebeegzistuoja. Prieš akis atsiveria nykiom medžio drožlių plokščių sienom aptverta kone beorė tuščia erdvė su keliais šiurpiais, nudėvėtais atsitiktiniais sovietmečio baldais. Buityje matome tai, su kuo prieš trisdešimt metų atsisveikinome. Beje, Čechovas savo pjesėse visuomet palieka mažą viltį, tarsi plyšelį, pro kurį gali įžvelgti ateitį. Bet iš čia neištrūksi, čia jokios ateities neįžvelgsi. Tai jau dugnas. Visi dvaro gyventojai primena valkatas, „bomžus“, atrodo šiurpiai su nešukuojamais, neplaunamais ilgais į kuodelį surištais plaukais pagal dabartinę „madą“, apsmukę, apsmurgę, girti. Vietoj pokalbio tarp Vanios ir Astrovo matome šiurpią ir labai jau ilgą jų girto šokio – mimanso sceną. Civilizuočiau atrodo tik profesorius Serebriakovas – mokslo muilo burbulas, gyvenantis iš kitų darbo, jo žmona Jelena ir pusiau išprotėjusi parazitė maman (akt. Jūratė Brogaitė). Kažkokiu pusvyriu aprengta Sonia čia jau atrodo atbukusi, pavirtusi šiurkščia girtuoklių tramdytoja. Neatsisakęs Sonios meilės Astrovui temos, režisierius sumano tokį įdomų personažų orkestrėlį avanscenoje, primenantį Brechto atsiribojimo teorijos ir zongų naudojimo praktiką, ir čia, žaibiškai mūsų akivaizdoje persirengusi suknele ir paleidusi plaukus, į mikrofoną dainuodama Sonia išpažįsta savo meilę apstulbusiam Astrovui. Iki ašarų jaudinanti scena! Puiki aktorė Ilona Kvietkutė! Ir tai gal vienintelė spektaklio vieta, kuri lyg ir siejasi su chrestomatiniu Čechovo „geresnio gyvenimo ilgesiu“. Pasirodo, kad ir dugne atsidūrę žmonės turi jausmus.

Toks įspūdis, kad šie namai pilni kažkokių įnamių, „pribuišių“ – personažų, kurie jau tiesiogiai nebesusiję su Čechovo įvardintais, jiems nebereikia nei vardų, nei teksto, jie tiesiog čia gyvena savo rutininį gyvenimą. Gal išskyrus Sonios motinos vėlę, atėjusią aplankyti savųjų (akt. Valda Bičkutė). Pradžioj dar bandžiau pagauti tekstą, bet dažniausiai jo negirdėjau. Kalba čia nerišli – o jiems tokia ir tinka. Beveik visi personažai nuasmeninti, todėl jų veiksmai, o ne tekstai byloja apie jų funkciją spektaklyje. Jeigu kas ir pasako ką nors panašaus į Čechovo tekstą, tai ant viršaus primurma, priimprovizuoja dar kita tiek. Čechovo auklė senutė (tokių rusų dramaturgijoj būta ne vienos) čia pavirsta dar apyjaune apsileidusia, virtuvės nišoj besizulinančia virėja su „kepka“ ant galvos (akt. Vilija Ramanauskaitė). Vienas bevardis veltėdis (akt. Tomas Stirna) vis sukiojasi aplink virtuvės stalą ir kemša pilna burna, kitas (akt. Tomas Rinkūnas) dar iš įpročio atlieka tam tikrus ūkio darbus: kartkartėmis specialiu teatro prietaisu, visiems matant, kampuose leidžia dūmus (o kaipgi Čechovas be rūko, be miglos?), pabaigoj iškrausto iš namų „profesūrą“, montuoja didžiulę netikrą eglę Kalėdoms, už kurios slėpsis persigandęs profesorius Serebriakovas (akt. Arvydas Dapšys), kai į jį ims šaudyti iš kantrybės išėjęs dėdė Vania. Nėra pagrindinių ir antraeilių veikėjų. Vietoj kone kiekvieno čia gali pasirodyti ir kitas. Visi po sceną juda keistom trajektorijom, lyg be tikslo ir be prasmės. Arūno Sakalausko dėdė Vania atrodo jau praradęs gyvenimišką energiją, užgesęs, netekęs vilties. Martynas Nedzinskas iš paskutiniųjų dar stengiasi laikyti savojo daktaro Astrovo formą, bet vis nusprūsta. Jo brutaloka scena su Jelena (Indrė Patkauskaitė čia eilinė moterėlė, ji anaiptol nekuria dvarelio „žvaigždės“, kokia buvo Nekrošiaus spektaklyje Dalia Storyk) neleidžia mums pagailėti, kad tarp jų neįvyksta romanas. Nei vienas, nei kitas nebesugeba išsakyti savo svajonių, apnuodytoje sąmonėje ir jos blanksta, deformuojasi. Palaida spektaklio struktūra tarsi neleidžia susiformuoti kokiai nors prasmingesnei mizanscenai.

Spektaklis drąsus. Režisierius negailestingai Čechovo vaizduojamą visuomenės sluoksnį nusodino, deklasavo. Ar jie toj duobėj būtų atsidūrę, jeigu iki mūsų laikų būtų gyvenę? O gal režisierius tokią nelinksmą perspektyvą piešia mūsų visuomenei, mums? Šiaip ar taip, jo drastišką, verčiančią pagalvoti versiją priimu. Priimu dar ir todėl, kad visi Mažojo aktoriai veikė spektaklio – bendro kūrinio labui. Greta sėdėjusi Eglė Gabrėnaitė (buvusi Tumino Ranevskaja!) taip pat žiūrėjo labai susikaupusi, sujaudinta spektaklio buvo ir Giedrė Kaukaitė, sceną pažįstanti. Ir mano trisdešimtmetė anūkė. Mums tos penkios valandos neprailgo. „Grožio“ mėgėjams toks Čechovas tikriausiai nepatiks. Norint suprasti, kas čia vyksta, derėtų būti šiek tiek susipažinusiam su Čechovu, suvokti jo dramų kitimą laike, pačią suvokimo evoliuciją. Per peržiūrą, kurią ir stebėjau, nemažai žmonių išėjo, bet taip ir turi būti. Natūralioji atranka. Rašau pirmą peržiūros įspūdį, esu tikra, kad ilgiau vaidinant daug kas keisis, kai kurios ištęstos scenos natūraliai trumpės, bręs vaidmenys.

Ir režisierius, pats savęs, ko gero, išsigandęs, nebelįs į sceną vaidinti dėdės Vanios su anglišku tekstu rankoje.

Ačiū! Iki rudens.