Etualiai*

Darosi sunku užčiuopti baleto pulsą, 95 metus Lietuvoje puoselėjama meno rūšis išgyvena ne pačius geriausius laikus. Karantino nususintas gražusis Operos teatras primena „Titaniką“, lėtai grimztantį besidžiaugiančio miesto vandenyse. Atrodo, kad džiaugsmingi šėliojimai tiktoko, jutubo ir kitose platformose toli gražu neatspindi tikros padėties, tik išdavikiškai liudija desperaciją, ištaškytą elitinio meno turinį, užmaskuotą SOS signalą. Balandžio 23 d. parodytas koncertas „Baleto gala. Nepapasakotos istorijos“, kaip ir senstelėjęs baletėlis „Piaf“, nepajėgus kompensuoti prarastų metų nei publikai, nei artistams, nei pačiam teatrui. Festivalio „LNOBT Open“ metu pirmomis liepos dienomis parodyti „Paquita“ ir „Bolero“ nuteikia viltingai kaip vasaros sezono reginys ir intriguoja nebent Juozo Statkevičiaus vardu, figūruojančiu tarp „Paquitos“ statytojų.

Evaldas Jakonis. „Paquita“. Martyno Aleksos nuotrauka

„Paquita“ – coup de théâtre, spektaklis paroda, spektaklis pokylis, sovietinis sterilus klasikinio šokio paradas. Opuso istorinis kelias ilgas ir gana komplikuotas ir vis dėlto tai, ką mes vadiname baletu „Paquita“, tėra Rusijos imperatoriškojo teatro scenai sukurtas grand pas iš XIX a. Prancūzijoje gimusio baleto, sovietmečiu ištobulintas, atsižvelgiant į kintančią techniką.

Lietuvoje šis baletas-divertismentas sukurtas 1972 m. choreografo Elegijaus Bukaičio iniciatyva kaip baleto programos „Apmąstymai šokyje“ dalis. „Paquitai“ reikia išskirtinai profesionalių šokėjų, nugludintos klasikinio baleto technikos, todėl galbūt neatsitiktinai turėjo praeiti beveik 50 metų nuo pirmojo profesionalaus baleto spektaklio lietuviškoje scenoje. Kad ir kaip žavėtumėmės tarpukario ir pokario baleto veržlia raida ir asmenybėmis, tenka pripažinti, kad tik XX a. aštuntajame dešimtmetyje baleto trupė pasiekė lygį, leidžiantį atlikti tokius sudėtingus opusus kaip grand pas iš baleto „Paquita“. Tuometinės mūsų žvaigždės Leokadija Aškelovičiūtė, Raimondas Minderis, Vytautas Kudžma, baigę Vaganovos ir Maskvos choreografijos mokyklas, niekuo nenusileido to meto pasaulio geriausiems, taip pat ir iš Sąjungos atvykusiems kolegoms – Svetlanai Masaniovai, Ninai Antonovai ir kitiems. 1978 m. pasirodžiusi atnaujinta divertismento versija buvo nelabai vykusiai suporuota su Bélos Bartóko baletu „Stebuklingas mandarinas“, scenoje ėjo gana trumpai ir galų gale nugravitavo į koncertines gastrolių programas. Šis faktas ilgam atšaldė įkarštį statyti „Paquitą“, o ir mūsų neprilygstamoji baleto žvaigždė Eglė Špokaitė nerodė didelio noro žygiuoti balerinų parade, rasdama įdomesnių formų savo talentui spindėti.

Kas pasikeitė, kokios naujos prielaidos lėmė grand pas atsiradimą LNOBT repertuare? Gal tiesiog nuspręsta, kad nauja – tai gerai pamiršta sena, o gal nėra su kuo suporuoti Krzysztofo Pastoro „Bolero“? Nors kaip tik pastarojo mirgėjimas lauko scenose būtų logiškas ir pateisinantis vasarojančios publikos lūkesčius. Kaip anonsuose minėjo pats K. Pastoras, ispaniškas bolero visai dera su ispaniška Paquita. Tik J. Statkevičius kortas sumaišė, labai jau paryžietiškas grand pas išėjo, su imperatorišku spindesiu ir paradoksaliai modernus. „Bolero“ antroje dalyje regėjosi kaip moraliai senstelėjęs grand pas pusbrolis. Dulkės į akis. Kaip ir dalis pastarąjį dešimtmetį suformuluotų koncepcijų, lemiančių baleto trupės gyvenimą.

„Paquita“ – lakmuso popierėlis, gana ryškiai identifikuojantis tiek problemas, tiek laimėjimus. Jauni, gražūs veidai ir kūnai, skambios užsienietiškos pavardės trupės sudėtyje yra smagu, madinga, progresyvu. Kaip ir „Kūrybinis impulsas“, išauginęs Martyną Rimeikį, ar sparčiai pastaruoju metu mūsų scenoje besidauginantys triptikai, diptikai ir kita egzotika. Smagu, iki išmuša valanda X – „baltojo“ baleto valanda. Iš skirtingų baleto mokyklų ar net privačių studijų sugraibyti netolygaus profesionalumo šokėjai sunkiai įveikia XIX a. šedevrų iššūkius – skirtingas pereinamojo pas ilgis, skirtingai pateikiamos port de bras traktuotės, skiriasi netgi sudėtingesnių techninių elementų įveikos principai (sissone, cabriole, arabesque). Nelygumai pastebimi net ir neprofesionalo akiai, situaciją kiek gelbsti tik būrelis balerinų, atėjusių iš M. K. Čiurlionio menų mokyklos. Galbūt todėl jos ir lieka stovėti kordebalete… O ir „baltųjų“ baletų mažėja. 2021–2022 m. sezono repertuare nematome nei „Gulbių ežero“, nei „Miegančiosios gražuolės“. Įdomu, kuo baigsis dirbtinai sukeltas skandalėlis, kai Visuotinės hinduizmo draugijos prezidentas Rajanas Zedas savo pranešime Nevadoje užsipuolė LNOBT „Bajaderę“ dėl „nejautriai perteikiamų tradicijų, etninių stereotipų kurstymo, esencializmo, paviršutiniškos egzotikos, karikatūriškumo ir kita“**. Niekai, žinoma, bet pretekstas ištrinti „Bajaderę“ iš repertuaro jau yra. O būtent statant XIX a. šedevrus tobulėja aukšto lygio nacionalinės trupės, profesionalūs baleto artistai daro karjerą, auga naujos kartos. Kai šis procesas sutrikdomas, įsivyrauja praktika ieškoti ir kviesti profesionalus iš svetur. Patogi, bet gana pavojinga praktika.

Neįtikėtina, bet šiandien mes neturime ryškiai šviečiančių lietuvių žvaigždžių! Žvaigždę reikia pamatyti teleskopu, ją puoselėti, jos meistriškumą auginti, patraukti kliuvinius jai iš kelio. Įdomu, kokia juodoji skylė įtraukė jau senokai debiutavusius Neringą Česaitytę, Eimantę Šeškutę, Karoliną Matačinaitę, Voicechą Žuromską, Kiprą Chlebinską, Igną Armalį? Žalia šviesa nedega net Jonui Lauciui, kuris yra neabejotinas jaunosios trupės lyderis, matomas be jokio teleskopo. Amžinai kažkur antrose, trečiose sudėtyse, supertalentas ant atsarginių suolelio.

Vieša paslaptis, kad trupės legionieriai išsidera išskirtines sąlygas, vaidmenų „kvotas“ ir kitas privilegijas, bandoma primesti nuomonę, kad jie kažkuo geresni, techniškesni ar europietiškesni. Varšuvietiškos mados… Pavojaus varpus muša ir pagrindinė baleto trupės mecenatė Raminta Kuprevičienė: „Kartais Genadijus Žukovskis galėtų užleisti vietą jauniesiems, turime savų, ne prastesnių talentų, skaudu matyti mūsiškę Mariją Kastoriną konkuruojančią su gana vidutiniškomis Mel Bombardó ar Jade Longley. Į mano nuomonę visiškai neatsižvelgiama, nors matau, kas darosi trupėje… Labai myliu Lietuvos baletą, nenoriu taikstytis su protekcionizmo ar nepotizmo apraiškomis.“

Šis balsas greičiausiai ir liks balsu tyruose. Uždaro cecho paradigmoje verdantis baletinis gyvenimas visada buvo, yra ir bus pats sau pakankamas, priklausomas nuo vadovų suformuluotų koncepcijų, simpatijų, antipatijų, šokėjų charakterio ir kojų tvirtumo, lemtingų atsitiktinumų…

Greičiausiai nebūtų ir šių eilučių, jeigu ne „Paquita“ ir ne joje debiutavęs jaunasis baleto solistas Edvinas Jakonis, kuriam galbūt lemta išvaikyti susikaupusį kartėlį. E. Jakonis – baleto korifėjaus Petro Skirmanto mokinys, baigęs Miuncheno baleto akademiją, įvairių konkursų laureatas, dėl karantino užklydęs į Lietuvos baleto trupę. Užlaikyti ore cabriole, stabilūs, elegantiški piruettes, neperdėta sceninio pojūčio maniera greičiausiai ir buvo tikroji „Paquitos“ dvasia, Legato, Fokino, Nurejevo atodūsis. Kad tik nepakistų gravitacija, kad tik neuždengtų kiti dangaus kūnai. Juk baleto žvaigždė matoma taip trumpai…

* Étoile – žvaigždė (pranc.).