Eilės
sutikau šunį
jis buvo balto kailio, ypatingai švarus šuo
iš jo manierų jautėsi, kad šeimininkai nepagailėjo pinigų dresūrai
aš ėjau ir jis man atidarė duris ir kažkaip keistai sujudino ausis
jis atidarė tas duris ir man galvoj nesusijungė, kaip tai gali būti tiesa
(nuo kada šunys atidarinėja duris?)
paskui man atėjo kitos mintys
šunys atidarinėja duris ir jie gali ir daugiau visko atidaryt
pavyzdžiui, alaus skardinę arba šiaip, arbatos indą
man atėjo kitos mintys
jos ėjo ir ėjo ir jos mane kamavo
tuo metu šuo atidarė langus
(nuo kada šunys gali atidarinėti langus?)
po kažkiek laiko beveik viskas nustojo stebinti
nustojo stebinti žmonės ir jų pasirinkimai
nustojo stebint auksiniai rūbai, nuo kurių krenta žvynai, kai eini
nustojo stebint, kad žmonės anksčiau vaikščiojo su klumpėm
kad žmonės sėdi kalėjimuose pasikabinę savo šeimos fotografijas
arba kad jie kelia į jutubą vaizdo įrašus, kaip suvalgo 2 kilogramus čili
mane vis dar stebina, kad galima persodinti širdį
ir kad mamos vakarais skaito savo vaikų dienoraščius
stebina, kokie žmonės yra vieniši ir pavargę
mano baltasis gerasis šuo
galiu patikėti jam savo paslaptis
jis užgesina šviesą, kai einu miegoti
mano būsimas širdies donoras
●
žmonės čia mėgsta sakyt, kad viskas bus rytoj
rytoj jie sutvarkys šiltą vandenį
rytoj paduos švarią baltą paklodę
rytoj taps milijonieriais
rytoj bus kažkur, kur svajoja būti, bet dar nebuvo niekados
rytoj aš tau paskambinsiu
rytoj bus audra, rytoj lis, rytoj mes įstrigsim namuos
rytojus yra tas, kuris niekada neateina
rytojus yra kvailas padaras, įsibaiminęs padaras, žioplas padaras
jis lipa sienomis, lubomis, ropoja grindimis ir šliaužia
rytoj
mes judam į šiaurę
kojomis, rankomis, plaukais pinamės, miegodami grimztam, rimstam
mes išdresuoti gyvūnai
skaičiuoti laiką, mokėti sąskaitas, duoti ir imti, bet labiau imti
rytojus ateis kada nors, šitas keistas žodis stringa gerklėj
jausmas toks pats, lyg valgyčiau sausą duoną
trečią riekę iš eilės neužsigerdama vandeniu
rytojus yra tik žodis, kuris praranda reikšmę jį ištarus
mes išdresuoti gyvūnai
mes netenkame savo reikšmės (ir tai yra gerai)
kaip netenka reikšmės egzaminų rezultatai, daiktai, tolimi draugai
dabar viską nupučia vėjas jūros link
žvejų sapnai, minčių raizgalynės, neparašyti laiškai
rytoj išmoksim paleisti
kaip plėšri katė paleidžia vis dar gyvą paukštį
●
kai buvau vaikas, visada labai norėdavau valgyt čipsus ir gerti kolą
man atrodė, kad dievas mane sutvėrė šitom veiklom
kai buvau vaikas, labai norėdavau visų žurnalo priedų
kartą tai buvo seklio akiniai
užsidėjus matydavau, kas man eina už nugaros
kai buvau vaikas, kiekvieną trečiadienį pirkdavau mėlyną lenkišką dražė iš kioskelio
valgydavau pirmos pamokos metu
tada buvo toks laikotarpis, kai labai svajojau pamatyti bręstančios mergaitės ar berniuko kūną
bet labiau mergaitės
kai man buvo vos 7, sakydavau nelabai pažįstamiems žmonėms, kad man 16
16 metų atrodė kažkas labai svarbaus
kažkas daug žadančio
toks kaip renesansas ar kažkas panašaus
kai man buvo 7, niekada negalvojau, kad žuvys yra tokios godžios
kad miršta tiesiog persiėdusios
nes durnos
baltos išbrinkusios žuvys, kurios visai nekelia apetito
kurias vis tiek suvalgo šuo
(vėliau žiaukčioja)
keistai mus čia sutvėrė kažkas
kaip kokią lentyną iš ikeos, tik be garantijos
jaučiu gailestį tarakonui, kuris apvirsta ant nugaros ir negali nieko padaryt, tik tabaluoja savo
mažom kojom
tokį patį mačiau ir pagyvenusį, seną vyrą –
tiesiog parkrito ir neturėjo jėgų pasikelti
seni žmonės tampa permatomi kaip vanduo
nesvarbu, kad jie važinėjo aplink pasaulį ir mokė meditacijos meno
nesvarbu, jeigu tas vanduo ir drumstas
kai mano draugei suėjo 16 metų, aš labai ja didžiavausi
padariau didelį plakatą ir parašiau
16 metų – jau moteris
mano mama tą dieną, o gal kitą dieną labai užsidegė
moterimi tampama tik tada, kai pagimdai vaiką
sakė ji
vėliau aš sutikau 60 metų mergaitę, kuri buvo ką tik palaidojusi savo mamą
ką tik išbarsčius jos pelenus
ir 68 metų mergaitę, kuriai kažkokiu būdu pajaučiau meilę ir pavogiau jos plauką įsidėjus į savo saulės akinių dėklą
mergaitę virš 70 metų, kuri kažkada pusryčiams išsikepė gyvatę
kai buvau vaikas, niekada negalvojau, kad taip sunkiai seksis užaugti
niekas man nesakė, kad net kambarinę gėlę užauginti bus sunkus uždavinys
aš pradėjau rūkyti ir augti nustojau
vėliau kartais koridoriuje žirmūnuose pakabėdavau ant turniko
gal kokį centimetrą dar galima išspaust
kažkaip taip galvojau
niekad negalvojau, kad užaugęs turėsiu būti toks rimtas
kad taip anksti turėsiu pradėti kaupti kažką pensijai
dabar esu sukaupęs katę trimis kojomis
68 metų mergaitės plauką
daug katino ūsų geltonam voke
ką čia man dar sukaupus
galvojau sėdėdamas nepatogioj kėdėj
niekas neatėjo į galvą
keliu bėgo baltas purus mažiukas triušis rožine nosimi
keistai mus čia sutvėrė kažkas
bet dabar laikas persišviesti
tiesiog pažiūrėti
ar tikrai mums viskas tvarkoj
Urtės Bimbaitės piešinys
●
sėdėjau savo kambary ir kažkas pasibeldė į duris
nuėjau
jas atidariau
ten stovėjo senas vyras su dideliais akiniais nuo saulės
jis laikė ginklą ir iškart nutaikė jį man į kaktą
aš stovėjau ir nieko nejaučiau
baimės nei išgąsčio
aš pažiūrėjau į jo nupezusį ginklą
jis man sukėlė gailestį
gal nori užeit kavos ar arbatos
matau, esi pavargęs, sakau jam
turiu kokybiškos arbatos, ją gavau dovanų iš draugo, kuris lankėsi pietų korėjoj
nors tai buvo seniai, tai vis dar yra traktuojama kaip tiesa
arbatos turiu nedaug, likę porą žiupsnelių
turbūt dievas žinojo, kad tu ateisi
dėl to tau jos ir liko
užeik, nestovėk čia, juk šalta
tada jis nutaikė ginklą man į koją ir šovė
aš stovėjau ir nieko nejaučiau
pažiūrėjau į savo koją ir ji atrodė baisiai
ji man irgi sukėlė gailestį, kaip gailestį sukėlė to vyro nupezęs ginklas
aš stovėjau kraujo baloj ir mačiau, kaip duonos trupiniai, kurie gulėjo ant žemės
pranyksta raudoname skystyje
gerai, užeisiu, bet turiu nedaug laiko, pasakė tas vyras
jis padėjo savo ginklą ant lentynos, kur dedu raktus
kaip gyveni, paklausiau jo
viskas būtų gerai, tik atlyginimas šį mėnesį vėluoja
jis nežiūrėjo į mano koją ir aš irgi nežiūrėjau į savo koją
mes linkę žiūrėti į daiktus, kurie atrodo gražiai, turbūt dėl to
atnešiau jam arbatos ir jis jos atsigėrė
ji buvo verdančio vandens karštumo
jis nusiplikė liežuvį ir ėmė rėkti
jis rėkė apie tai, kad visos moterys yra gyvatės ir visos jos vienodos
jos turi tik aštrius liežuvius ir keistą kvapą, kuris erzina jo uoslę visą gyvenimą
jo ginklas gulėjo ant lentynos ir knarkė
jis buvo pavargęs
į mane šovęs vyras irgi buvo pavargęs, aš jam paklojau lovą ir nuaviau batus
jo kojinės buvo skirtingų spalvų
jis užmigo ir aš nuėjau kasti sniego
palikau raudoną pėdsaką
mano namuose miega du nepažįstamieji
ryte aš jiems padarysiu pusryčius
viskas bus kaip visada
paštininkas atneš laikraštį ir aš jį skaitysiu gerdama drungną kavą
viskas bus kaip visada pasaulyje
tai pasitvirtina, kai žiūriu pro savo langą
jis visąlaik rodo tą patį
●
sakė, rašyk poeziją, rašyk rašyk
kasdien po 5 eilėraščius, kad ir blogus, tai nesvarbu
rašyk bet ką, bet rašyk
aš rašiau ir rašiau, nes manęs prašė rašyt
pradžioje rašiau apie savo miestą, išsekusį miestą, laukiantį lietaus degančią vasarą
rašiau apie vaikus, kurie neturi tėvų ir kuriems vaikystėje pavydėjau
bijodama savo tėvų mirties pavydėjau, kad patiems niekada neteks patirti gedulo
(po to supratau, kad tai nesąmonė, bet visa tai supratau vėliau, kai kažkiek paaugau)
man sakė, parašyk ką nors gražaus
aš paėmiau ir parašiau kažką gražaus
po kažkiek laiko supratau, kad išsekau
ėmiau nevalgyti, negerti, nerašyti ir net negalvoti
buvau žmogus be minčių
ėjo dienos, savaitės ir mėnesiai
man atsirado keletas minčių
pirma mintis buvo, kad praradau laiko nuovoką
mano dantų pastos tūbelė ant vonios krašto atrodė vieniša
kaip atrodo vienišos besilaukiančios moterys, kai jas palieka vyrai sužinoję apie jų nėštumą
vėliau kažkuriuo gyvenimo momentu jie vėl išnyra
kodėl?
nežinau
žmonės yra keisti, nes kartais jie nori tik apsėklinti priešingą lytį
tuo metu jie praranda visą subtilumą ir būna kaip keturkojai
mano antra mintis buvo neprasminga
iš viso buvo dvi mintys ir aš vėl buvau švarus
buvau žmogus be minčių
buvau tik džiaugsmas
●
sėdėjau veidu į jūrą
atėjo tas žmogus, kur kalba hindi
prisėdo šalia
atidavė savo sultis, tada tas citrinos griežinėlis, kai siurbiau
slapčia nukrito man ant suknelės
jis to nepastebėjo ir aš irgi apsimečiau
nieko neįvyko
man buvo toks svoris širdies plote, kurį norėjosi kažkaip nustumti
tada jis ėmė kalbėti
kaip kadaise buvo studentas
ir bombėjuj traukinių stoty, kurią palikęs buvo prieš 10 minučių
sukištos bombos į kažkokius greitpuodžius traukiniuose
viskas ten pakilo į orą
sakė, mirė berods 209 žmonės ir daugybė sužeistų
sakė, kaip jo kaimynas sugalvojo sudegint savo žmoną
apipylęs benzinu ir kaip jis ją matė ir jos odos tiesiog kabėjo
ką jis dar sakė
kad kai buvo vaikas, rajone, kuriame gyveno, kilo riaušės
musulmonai ir hinduistai
ir ten viskas degė ir kitą rytą žmonių
kūnai sudegę tiesiog pakelėse gulėjo
ir jis vaikas viską matė
dailios mažo vaiko rudos akys viską matė
aš sėdėjau ir klausiau
buvo sunku ir nepatogu ir negera ir net tas maistas, kurį valgiau
kažkaip greičiau vėso
ir dar ta neprognozuojama varna ir vėl pavogė mano sausainį
aš sėdėjau ir klausiau
ir prisiminiau vakarą, kai jau visko vyko tiek daug, kad aš radau save sėdinčią ant lovos
bet tada tas išprotėjęs japonas viską nutraukė
kur vaikšto ant galvos užsitaisęs didelį lapą
kur vaikšto rožiniais plačiais šortais visas išdžiūvęs kaip kokia džiovinta slyva
ir niekada nekalba su jokiais žmonėmis, tik skleidžia kažkokias atgrasias paskalas
kur savo kambary vakare niekad neužsitraukia užuolaidos ir ten ratais vaikšto
bandydamas susisiekt su galbūt kitom planetom
gal taip veikia jo protas
gal jis turi jausmus
bet aš galiu ir klysti
gal jis visai kitokia gyvybės forma
gal aš per naivi ir galvoju, kad jis toks kaip žmonės
tada pradingsta vanduo ir išėjęs jis rėkia taip desperatiškai
galvoji, kad ten jau jo kambary dega visos kitų pasaulių mikroschemos
kad nutrūko ryšys su kitais jam žinomais pasauliais, gal jis dabar jau paliktas čia absoliučiai vienas
toks vienas, kad jau nebegali pakelti ir išėjęs tiesiog desperatiškai rėkia kažkieno vardą
jis rėkia ir galbūt tai reiškia
jis nori meilės
gal jis nežino, kas yra meilė
kas tai yra per konceptas
gal meilė jam kaip sniegas, kur randi tik paaiškinimą, bet niekad juo nėjai, niekad nečiupinėjai
negirdėta
svetima
galbūt jis nori tik meilės
bet kaip skauda klausyt visų šitų istorijų
apie sprogstančias bombėjaus traukinių stotis
apie sužeistus žmones
tada aš jam sakau, kad tai yra nesuvokiama, tai per sunku, tai nepaaiškinama
tada aš jam sakau, kad tikiu
pasaulyje vis dar yra balansas tarp gėrio ir blogio
kad viskas yra maždaug 50 ir 50 ir dėl to mes dar pilni vilties gyvenimui
tada jis padeda savo knygą ant stalo ir šypsosi ir sako, kad ne
ne 50 ir 50
o 51 ir 49, kad daugiau čia vis tiek yra blogio
aš sėdėjau ir žiūrėjau į savo ranką
apgamą ant jos
po pietų grįžau į savo kambarį
nuspyriau savo baltas šlepetes skirtingom trajektorijom
viena pasiekė duris ir kita netoli kėdės
nubraukiau smėlį nuo padų
gulėjau
aš tik gulėjau
galvoj buvo
bombėjaus degančios traukinių stotys
o ar mes dar pilni vilties gyvenimui
ar viltis tai tokia kaip tas vanduo, kur vieną vakarą užsibaigia
ar ji tokia ribota
galvoj buvo
bombėjaus degančios traukinių stotys
tada iš visų istorijų gimsta filmai ir tai atrodo taip tolima
ir artimos man tampa tik to mažo vaiko
nekalto vaiko rudos akys
