Atostogos Jašiūnuose

 

Maria Znatowicz-Szczepańska (1885–1960) – žymi Lenkijos tarpukario literatė, vertėja, publicistė, radijo žurnalistė, vilniečio istoriko Mykolo Balinskio proanūkė.

Znatowicz-Szczepańskos apysaka „Atostogos Jašiūnuose“ (Wakacje w Jaszunach) pirmą sykį buvo išleista 1937 m. Varšuvoje, perleista Jašiūnų ir Šalčininkų bendruomenių iniciatyva 2016 m., globojant ir bendradarbiaujant Lenkijos Senatui, remiančiam projektą „Lenkija ir lenkai užsienyje“. Apysakoje vaizduojamas Mykolo Balinskio paveldėto Jašiūnų dvaro (dab. Šalčininkų r.) keturių kartų gyvenimas. Aprašomasis laikas datuojamas maždaug 1875 m. Dvare susitinka Jono ir Andriaus Sniadeckių vaikai, anūkai ir proanūkiai. Vaikai gyvena tų nepaprastų atostogų įspūdžiais, vyresnieji – ankstesnių metų prisiminimais. Įvykiai sukasi apie Babytę – Andriaus Sniadeckio vyresniąją dukterį Sofiją. Jašiūnuose lankosi Vereščiakai, Puttkameriai, Tomas Zanas, Antonis Edwardas Odyniecas, Januševskiai ir kitos įžymios XIX a. Lietuvos asmenybės.

Čia spausdinamame dvyliktajame apysakos skyriuje „Liudvika“ pasakojama apie Liudviką Sniadeckaitę (Ludwika Śniadecka, 1802–1866), Andriaus Sniadeckio (1768–1838) –
žymaus chemiko, biologo, filosofo, gydytojo, Vilniaus universiteto profesoriaus, priklausiusio šubravcų draugijai, – jaunesniąją dukterį.

 

Liudvika

 

Liepos viduryje lyg vardinių suvažiavimo meteoras pasirodė visuomet pasiilgstama ir laukiama bei džiaugsmingai sutinkama teta Elzunė Zajančkovska. Sunku jai buvo, vargšei, judėti, nes metų metus nevaldė kojų ir ją vežiodavo krėsle. O gyveno ji su vyru ir dviem sūnumis toli, prie Žemaitijos, nedideliame, bet gerai prižiūrimame dvare, Sereikiškėse. Teta Elzunė pasižymėjo didele iškalba, puikiu, nepaisant neįgalumo, humoru ir tuo, kad mylėjo visas mergaites pasaulyje. Berniukus mylėjo mažiau, net savus, ir visada guodėsi, kad Dievas nedavė jai dukters. Kai atvažiuodavo į Jašiūnus, kur berniukų būdavo net šešiolika ar aštuoniolika, o panelių tik keturios (neskaitant Marysios), visą savo dėmesį, visą širdingumą ir jautrumą skirdavo mergaitėms. Jos buvo gražiausios ir protingiausios, joms buvo teikiama pirmenybė, o berniukai turėjo joms patarnauti ir jas lepinti. Patogiai įsitaisiusi savo sudedamajame krėsle su ratukais, su vėduokle vienoje ir poezijos tomeliu kitoje rankoje, teta Elzunė važinėjo nuo rūmų iki oficinos, nuo kiemo iki sodo ir Šilo, visada lydima panelių eskorto, su nesibaigiančiomis paslaptimis, suokalbiais ir pokalbiais, o jos linksmas ir jaunatviškas juokas girdėjosi visur, tartum ji būtų buvusi sveikiausia ir laimingiausia būtybė pasaulyje.

Sykį ji atvežė dovanų medžiagos suknelėms visoms savo favoritėms. Audinys buvo tos pačios rūšies, tik keturių skirtingų spalvų. Po ilgų derinimų ir matavimų, kuris kuriai geriausiai tinka prie veido, iš Vilniaus buvo pakviesta ponia Kazimiera ir asmeniškai vadovaujant tetai Elzunei panelėms buvo pasiūtos suknelės, pagal naujausią madą užsegamos nugaroje eile mažų sagučių. Aišku, apie tai būta daug kalbų, vertinimų ir įvairių būgštavimų, ir čia, nors ir neprašyta, didelį vaidmenį atliko vyriškoji giminės dalis. Artimiausią sekmadienį panelės nulipo pietums apsivilkusios madingaisiais savo „kūriniais“. Ir ką gi išvydo? Išsirikiavę į dvi eiles nuo prieangio durų pasitinka jas svetainėje berniukai, kiekvienas apsivilkęs švarku, apsuktu nugara į priekį ir užsegtu ant pečių! Jie tylėdami vienas po kito iškilmingai nusilenkia, o dėdė Jasius trina rankas ir žavisi, kad „visi“ taip madingai, pagal Paryžiaus madą, pasipuošę. Kiek buvo juoko!

Teta Elzunė turėjo dovaną žavėti aplinkinius pokalbiais, nuoširdumu ir pasitikėjimu. Mergaitės tai priimdavo ypatingai, kaip brangią ir geidžiamą žinią, nes vyresnės panelės bet kokiu klausimu išdrįsdavo kreiptis tiktai į mamutę! Bet mamutė nebuvo tokia linksma ir ne itin pasižymėjo jaunimo supratimu. Dėdienė, iš pažiūros šalta, buvo užsiėmusi didžiuliu namu ir dažnai kentėjo. Į tetą Juliją kreiptis kokiais nors klausimais niekam nebūtų atėję į galvą. O babytę mergaitės karštai mylėjo, bet nuo mažumės buvo auklėjamos gerbti ją beatodairiškai ir mokomos, kad varginti babytę klausimais, o ypač kalbėti su ja apie praeities dalykus anūkams šiukštu negalima! O su teta Elzune – tikra šventė! Ne tiktai buvo galima kalbėti jai nuo ryto iki vakaro viską, absoliučiai viską, kas tik šauna į galvą, bet ir matėsi, kad tai iš tiesų ją giliai jaudina ir domina. Klausosi, klausinėja, džiaugiasi, užjaučia, guodžia. Kartu ir pati nuoširdžiai pasipasakoja ir ieško savo mylimų mergaičių supratimo. Panelės naudojosi tuo, kiek tinkamos, kai ta, brangiausioji ir patikimiausioji, atvažiavo. Iš pradžių net atrodė, kad tikrai nepakaks laiko susikaupusioms problemoms gvildenti, atsigriebiant už metų metus atidėliotus pažadus ir aiškinantis ar drauge nagrinėjant kitokias naujas patirtis. Nieko, paguodė teta Elzunė, pamažu išsiaiškinsime, tik negaiškime laiko, kol esame kartu!

Ta pusiau bejėgė būtybė, kurią ant rankų iškeldavo iš vežimo, kuri savo jėgomis nepajėgė atsikelti ir kurios gyvenimas bėgo tik krėsle, dėl nieko nesiskundė, turėjo laiko viskam! Inteligentiškas ir smalsus jos protas nuolatos sugerdavo daugybę naujienų, o priverstinis nejudrumas leido tas žinias rūšiuoti, papildyti skaitymu ir korespondencija ar net užrašinėti jas storuose atsiminimų albumuose. Teta Elzunė buvo žinių apie savo epochos žmones ir santykius lobynas. Su Sniadeckių ir Balinskių gimine ją siejo tolima giminystė iš vyro pusės, o labiausiai – senos nuoširdžios bičiulystės jausmas, todėl iš jos Jašiūnų jaunimas apie savo giminę sužinojo labai daug.

Kartą, pavyzdžiui, užėjo kalba apie Liudviką Sniadeckaitę. Teta Elzunė, visų moterų draugė, visuomet apsistodavo buvusiuose Liudvikos kambariuose ir ne sykį, viešėdama Jašiūnuose, prisimindavo tą legendinę asmenybę, jos manymu, per mažai pažįstamą net artimiesiems.

– Matydavau Liudviką, – pasakojo, – savo jaunystės dienomis Vilniuje. Buvojo ji, nepaisydama nesibaigiančio savo širdies gedulo, visuomenėje, kartais net lankydavosi pokyliuose. Aš tada buvau gal šešiolikos metų, ji – jau arti trisdešimties. Rengdavosi ji tik juodai arba baltai, niekada nešokdavo ir tragiškai degančiomis akimis atrodydavo kaip kančios įsikūnijimas, o suskleista vėduoklė, spaudžiama jos rankos, atrodydavo tartum durklas.

Tas paveikslas labai paveikė mergaičių vaizduotę. Kodėl lankydavosi pokyliuose, jeigu jai buvo taip liūdna? – klausinėjo. Ar ieškojo užsimiršimo? O gal galvojo, kad šitaip lengviau paslėps nuo žmonių savo gyvenimo dramą. Betgi užtekdavo į ją pažvelgti!

Pagaliau kažkurį vakarą teta Elzunė jau gulėdama lovoje liepė paduoti iš lagamino vieną iš jos albumų. Mergaitės rūpestingai uždarė duris į koridorių, uždengė langus ir įsitaisė patogiai kuo arčiau lovos! Tuomet teta, pusiau skaitydama, pusiau pasakodama, išklojo joms tokią istoriją:

– Liudvika Sniadeckaitė nuo mažų dienų gyveno Baltupių¹ kaime. Žemaitiškai „balta“ reiškia biała, „upė“ – rzeka. Tai buvo didelis ir gražus dvaras Ašmenos paviete, jau profesoriavimo metu 1806-aisiais nupirktas Liudvikos tėvo Andriaus Sniadeckio iš Naugarduko pakamario Vereščiakos. Didysis mokslininkas visada ilgėjosi kaimo gyvenimo, bet kol tapo geru ūkininku, turėjo gerokai pavargti. Laikai, šviečiant puikiai, bet kruvinai Napoleono žvaigždei, buvo sudėtingi, pinigų ir paskolų nebuvo, per Lenkiją žygiavo nesibaigiančios prūsų, rusų, prancūzų, austrų kariuomenės, naikindamos derlių ir atsargas. Keitėsi valdovai. Įsiplieksdavo ir užgesdavo didžiosios liaudies viltys. Nuostabiausių tos epochos žmonių, kurių priekyje žengė broliai Sniadeckiai, nežmonišku darbu ir beribiu pasišventimu gyvavo ir garsėjo Vilniaus universitetas.

Ankstyvoje vaikystėje Liudvika neabejotinai nepatyrė nei lepinimo, nei glamonių. Motina Konstancija Mikulovska buvo nervingo, kaprizingo būdo ir šaltokos širdies. Ji beveik neužsiėmė vaikais. Tėvas, labai mylintis ir rūpestingas, dirbo daugiau, negu pajėgė, dažnai išvykdavo ir dažniausiai buvodavo Vilniuje. Jam nuolat trūko sveikatos.

Sykį, 1807 metais, jo vos šiltinė nenumarino, kai atsidavęs slaugė kareivius ir ja užsikrėtė². Tai vėl – 1810-aisiais sunki tulžies liga privertė jį ilgai gydytis Karlsbade. Jis dažnai kankinosi nuo migrenos.

Bet Baltupiuose gyveno ir keleriais metais vyresnė sesutė Zosė, taip pat vyresnis broliukas Juzis, ten buvo auginami žirgai, su įkarščiu veisiami visų mėgstami paukščiai, buvo kaimas ir ūkis, kuris labai domino mažąją Liudvisę. O kai atvažiuodavo dėdė Jonas, rimtas ir ypač mokantis bendrauti su jaunimu, kai tėvas ilgiau pasilikdavo namie, tuomet jau Liudvikai iki pilnos laimės nieko nestigdavo.

1812-aisiais, jeigu žinote, vyko įžymusis Napoleono žygis per Lenkiją, garsioji, bet apgailėtina jo ekspedicija į Rusiją. Prancūzų imperatorius tada trumpai viešėjo Vilniuje ir susidomėjo Vilniaus universitetu. Jo pasakojimu, tuometinis rektorius Jonas Sniadeckis pasirodė imperatoriaus kabinete ir beveik valandą aiškino Lenkijos padėtį, o po poros dienų, pasinaudojęs profesoriaus teise, atėjo sulaikyti Napoleono. Pasakė rektorius tada labai drąsią kalbą, iš eilės pristatė visus profesorius, tad imperatorius įsidėmėjo Andrių Sniadeckį, sužinojo, ką jis dėsto, ir paklausė:

– Quelle chimie enseignez-vous ici?³

Nesibaimindamas ką prarasti, bet visada jautrus tautos orumui profesorius įžvelgė tame klausime lyg ir nepagarbą ir atsakė be užuolankų:

– Sire! La chimie qui enseigne a Paris.⁴

Pirmoji Liudvisės mokytoja buvo sesuo Zosė. Mokymas vyko prižiūrint tėvui, kuris atvažiavęs į kaimą patikrindavo jos pažangą, o kai būdavo išvykęs, siųsdavo laiškus, parašytus lenkiškai ir prancūziškai, pilnus patarimų ir jautrių pamokymų. Zosę reikėjo saugoti nuo pykčio priepuolių, – šis jos polinkis išliko visiems laikams, – o Liudvisę prižiūrėti, kad nors truputį rūpintųsi savo proto lavinimu. Nes, iš prigimties apdovanota talentais, ji tinginiaudavo ir buvo išsiblaškiusi, o tai – ne į gera. Tėvas baiminosi, kad vyresnioji duktė mokė jaunesniąją tik iš meilės jam, – ir ta meilė buvo egzaltuota ir pasireikšdavo protrūkiais, – o jaunesnioji, – jo galvos skausmas, – kad neleistų laiko veltui ir neprarastų gabumų. Jis žinojo, kad jeigu ji pažadėjo, tai ir tesės, nes buvo une personne de parole⁵, bet tegul lavinasi. Tėvas „myli ją labai ir nerimautų, jei iš jos kas nors juoktųsi“. Jis atsilygins už pastangas, galbūt išspausdins jos literatūrinius bandymus, jeigu šie bus geri. O kartu: „saugokite mano (!) Liudviką, kad nesušaltų“ ir jis nematąs „jokio reikalo rašyti jam į miestą, nebent dėl Liudvisės paukščių“ ir adieu, ma bonne enfant, je ferai mon possible pour vous revoir dans peu de temps⁶. Tėvas dažnai galvojo apie jauniausiąją.

Abiem broliams Sniadeckiams buvo prikišamas išdidumas ir arogancija. Bet taip atrodė tik iš šalies. Jiedu buvo iškilūs ir išdidūs, bet širdis turėjo auksines, visiškai atsidavusias tėvynės labui. Meilė mokslui ir dorai, dėmesys gimtajai kalbai, aistra, siekiant tą kalbą padaryti išskirtinę, gražiausia tautos dvasios išraiška, taurūs pilietiniai jausmai ir pagarba žmogui – tai atmosfera, kurioje augo Andriaus Sniadeckio vaikai. Jonas, neturintis savo šeimos, buvo jiems antras tėvas, o sūnėno Juzefo išsilavinimu jis rūpinosi lygiai taip pat nuoširdžiai ir uoliai, kaip ir kažkada dvylika metų jaunesnio brolio Andriaus ugdymu.

Kai Zosė suaugo ir netrukus ištekėjo⁷, Liudvika pradėjo mokytis rimtai, vadovaujama įvairių profesorių, ir jau Vilniuje, o ne kaime. Tai buvo patys intensyviausi ir sykiu patys linksmiausi profesoriaus Andriaus Sniadeckio veiklos metai (1817–1822). Entuziastingai skaitomos paskaitos, – ne tik jauniems, savo mistrą be galo mylintiems studentams, bet ir, – o tai niekur nebuvo girdėta, – visai apsišvietusiai Vilniaus publikai, be to, dirbo mokslinį darbą, vadovavo garsiajai šubravcų draugijai ir bendradarbiavo jos laikraštyje „Grindinio žinios“, kur ironijos ir satyros rimbu buvo plakami visuomenės trūkumai, – štai tuomet ir atsiskleidė neišsenkanti Liudvikos tėvo energija. Kurį laiką jis vertėsi ir gydytojo praktika, ir nors jai visiškai neatsidėjo, vis dėlto iš visų Lenkijos kampelių plaukė prašymai dėl gydymo konsultacijų.

Ir Liudvikai tikriausiai tai buvo nerūpestingiausios laimės metai. Jaunutė, graži – apie jos odos baltumą ir juodų akių spindesį kalbėjo visi, – išsilavinusi – skaitė ne tik romanus, bet ir mokslo veikalus, ypač filosofijos ir istorijos, – talentinga – rašė poeziją, – gyveno visavertį išrinktųjų gyvenimą tėvo ir dėdės šlovės auros supama, geriausioje šviesių ir brangių žmonių draugijoje. Tėvo gyvenimo sąlygos, tuomet labai geros, leido jai pažinti pasaulį ir domėtis mokslo paslaptimis. Aišku, tai buvo jos sfera. Jos sesuo, jos bendraamžės ir draugės buvo tos „damos“, duodančios toną tuometiniam lenkų mokslo ir giminės elitui. Jos artimiausi giminaičiai ir pažįstami pirmavo moksle ir mene, kalbėjo apie amžinąją kultūrą, šlovino dvasines vertybes, vis labiau ir labiau politiškai prarandant tėvynę.

Baltupiuose, Vilniuje ir Jašiūnuose, kur nuo 1820 metų gyveno ištekėjusi sesuo, beprotiškuose žygiuose žirgais, tokiuose pat beprotiškuose Vilniaus karnavaluose ar vienatvėje su poezijos knyga, vaikštinėjant gimtosios Lietuvos miškais, bei ilguose pašnekesiuose su tėvu ar dėde bėgo laimingiausieji Liudvikos metai.

Tada tikriausiai ji jau pažinojo savo gerbėją ateityje – Julijų Slovackį, draugystė tarp jos ir jo šeimų buvo sena ir artima, nes jo įseserės Hersilija ir Aleksandra Bekiu⁸ buvo jos nuoširdžios draugės, – bet kai panelė suaugo, tai nebekreipė į jį dėmesio. Retsykiais draugijoje pažvelgdavo į vaikinuką juodomis, žaižaruojančiomis akimis, pasipuošusį juodu aksominiu švarkeliu, perjuostu lakuotu diržu. Tik vėliau, nuo 1825-ųjų, kai šešiolikametis jaunuolis trejus metus iš eilės nuolat lankėsi Jašiūnuose, kai Jašiūnų parko alėjose jiedu išmintingai kalbėdavosi apie poeziją ar kartu toli išjodavo žirgais, ji galėjo žiūrėti į jį rimčiau. Bet tada giedras Liudvikos dangus apsiniaukė, jos širdis jai jau nebepriklausė. Ją užkariavo kilmingas, bet svetimo kraujo ir iš priešiškos tautos kilęs Vilniaus gubernatoriaus sūnus Vladimiras Korsakovas⁹. Susipažino su juo Liudvika gal 1821-aisiais, kai jis atvyko iš Peterburgo į Vilnių kartu su visu caro gvardijos korpusu. Šaunus, garsėjantis grožiu bei protu, jis pradėjo lankytis pramogaujančio Vilniaus „draugijose“; nes buvo taip, kad lenkų namai iš viso neįsileisdavo maskolių, bet lenkų bajorija, turtingesni dvarininkai ir kosmopolitiško universiteto rato nariai buvo priversti su jais bendrauti draugiškai aukštuomenės karnavalų metu, medžioklėse, pasivažinėjimuose rogėmis ir galiausiai oficialiuose priėmimuose pas aukštus jų administracijos asmenis. Aišku, svarbų vaidmenį čia vaidino asmens požiūris į karjerą ar rūpestis dėl negausių ir amžinai pavojuje esančių lenkų institucijų saugumo, ir čia būta tiek pat bailumo, kiek ir įsitikinimo, kad galingo užpuoliko „erzinti“ nereikia. Tose sferose platus karštai nusiteikusios studentijos ratas balso neturėjo. Ir kaipgi, tarkim, Vilniaus universiteto profesoriai galėjo nesilankyti priėmimuose, rengiamuose kuratoriaus Novosilcevo¹⁰? Jonas Sniadeckis, rektorius, mandagiai paprašė jo atstatydinti kunigaikštį Adomą Čartoriskį¹¹– ir tai buvo viskas, ką jis galėjo padaryti. Taip pat reikėtų žinoti, kad liaudies švietimas tuomet buvo vos prasidėjęs, kad pasiturintis jaunimas lavinosi, pirmiausia remdamasis tik užsienio, prancūziškomis pažiūromis, ir tik tautos nelaimės iš tiesų išmokė jį patriotizmo. Taip vėliau nutiko ir Liudvikai. Bet tuo metu ji, savo ir savo artimųjų nelaimei, susipažino su Valdemaru ir jį mirtinai, beprotiškai įsimylėjo. Visa jos liepsnojanti, prievartos ir nuolankumo nepažįstanti siela visai pražuvo toje aistroje. Liudvika dabar gyveno nuo susitikimo iki susitikimo, tikrai nežinodama, ar yra paslapčiom susižadėjusi su išrinktuoju, todėl kankinosi ir liejo nuo visų slepiamas ašaras.

Artimieji žinojo jos tragediją, bet kuo gi galėjo jai padėti? Išgyveno kartu su ja, bandė atvesti į protą, tikėjosi, kad bėgantis laikas privers tai užmiršti, kad šeimos, o svarbiausia – tautos požiūris nugalės širdies balsą. Buvo prarandamos puikios ir tinkamos vedyboms partijos, – argi galėjo būti kitaip? Priekaištavo tėvas, įtikinėjo visuomet labai mylimas ir gerbiamas dėdė, bet tai nieko nereiškė.

Visai dar vaikišku balsu, bet kaip karštai ir iškalbingai skundėsi Julijus dėl atstumtų jausmų… Ar galėjo jį Liudka išgirsti ir išklausyti? Niekuomet, net menkiausiu žodžiu, nedavė jam jokios vilties, nes buvo labai teisinga ir ryžtinga. Nežinoma, kaip pasireiškė Korsakovo jausmai – ar taip pat stipriai ir skausmingai, bet tiedu, Liudvika ir Julijus, labai kentėjo. „Julekas grįžo iš Jašiūnų“, įvairiose savo laiškų bičiuliui Edvardui Odynecui¹² vietose užsimena ponia Bekiu¹³, jis „liūdnas ir kenčia“, arba vėl: „atvažiavo Liudvisė“. Arba: „Didžiausias tos dienos (p. Salomėjos vardinės 1827 m. lapkričio 18 d.) džiaugsmas buvo Liudvisės Sniadeckaitės laiškas, labai mielas.“ Pati Liudvisė korespondencijoje su seserimi ir draugėmis neslepia savo skausmo ir jausmų. Tų beveik dešimties metų, kol truko jos meilės romanas, gyvenimas iš šalies atrodė tiesiog kaip įprastinė protinė veikla, kaip nuoširdi draugystė, dažnai linksma, bet jos gilumoje vyko dviejų jaunų širdžių drama, o horizonte tvenkėsi tamsūs besiartinančios katastrofos debesys.

Liudvisė buvo liūdna, tai buvo girdėti jos balse, net jai linksminantis. Kai įprasta draugija – Sniadeckiai, Balinskiai, Bekiu, Januševskiai – rinkdavosi Vilniuje ar Jašiūnuose, būdavo žaidžiamas „sekretorius“. Į klausimą reikėdavo duoti atsakymą. Kažkas paklausė:

„Entre plaisir et bonheur quelle est la différence?“¹⁴

O Liudvika atsakė:

„Le premier laisse regret, le second laisse souf-france.“¹⁵

Arba:

„D’une femme quel est le plus grand devoument?“¹⁶

O Liudvisė į tai:

„Abjurer ses voeux les plus chers

Poursuivre les devoirs amers.“¹⁷

O kartais pati rašydavo ant balto ketvirtinio lapo:

„L’amour est un enfant gâté qui n’écoute personne. Et comment voulez-vous cet enfant raisonne?..“¹⁸

Kaipgi galėjo ji, vargšė, tuo pat metu klausytis jausmų pertekliaus prislopinto Julijaus balso? Ar galėjo būti jam kuo prasikaltusi, – ji, tokia teisinga savo mintimis ir darbais, kad net savo gyvenimo nenorėjo gelbėti nuolaidžiaudama? Todėl nei savo meile Korsakovui, nei Slovackiui Liudvika niekuo nenusikalto: abu buvo jos nelaimė.

O jos ilgai laukti nereikėjo. Palaužtas pirmosios nelaimingos meilės Julekas išvažiavo į Varšuvą. Gavęs Liudvikos laišką, jis parašė iš ten motinai: „Po paskutinio Liudvikos laiško man nebesinori net šlovės.“

O netrukus, 1829 metų liepą, rusų ir turkų kare, Šumlios¹⁹ apkasuose, narsiųjų mirtimi žuvo Valdemaras Korsakovas.

Apie tai savo vyresniajai, ištekėjusiai, dukteriai Andrius Sniadeckis pranešė šiurkščiais žodžiais, bet po jais slypėjo didelė neviltis: „Namuose naujas sielvartas. Jaunasis Korsakovas žuvo kare, ir nors mes čia tą naujieną nuo Liudvikos slėpėme, vis dėlto vienam iš svečių vakar, geriant arbatą, išsprūdo. Ji iškart nuėjo į savo kambarį ir pradėjo siaubingai raudoti, aš, suprasdamas jos skausmą, guodžiau, esą tai pasakos. Šiandien aš jai skaičiau moralus apie tokio romano nepadorumą, bet neišdrįsau pasakyti, kad jis žuvo. Ji liūdna, bet visai neaišku, kas jai yra, man jos gaila dėl tokio kvailo prisirišimo, ir nežinau, ką su ja daryti.“

Nuo to laiko tėvo širdis nebeturėjo ramybės dėl savo jaunėlės dukters. Metai ėjo, o Liudvika vis dar nematė jokios vilties. Ponia Mykolienė Balinskienė²⁰, 1832 metų vasarą poilsiaudama su vaikais Lipavoje²¹ prie jūros, skaitė tėvo laiškuose štai tokius aprašymus:

Aš atvykau į Baltupius gana anksti, tą pačią dieną, kai išvažiavau iš Vilniaus. Liudvikai buvo silpna, ir ji, nenuriedėjus nuo Vilniaus trijų varstų, kelis kartus lipo iš karietos, ir aš jai pasakiau, kad jeigu ji važiuoti negali, tai parvešiu ją atgal į Vilnių; paskui jau keliavo visai gerai; dėl akių Kamieny Loge²² kiek užkando ir visiškai gerai nuvažiavo iki pačios vietos. Čia įsikūrė viršuje, Antosės²³ kambaryje, kurį jai išklijavo ir išvaškavo, ji gana geros nuotaikos; kartais net nulipa į apačią, bet su čia atvykstančiais matytis nenori.

Matote ją, tiesa? Tartum paukštis peršautu sparnu, kuris linksmai plasnoti, nors ir norėtų, jau nebegali, tartum muzikos instrumentas, kažkada taip dainavęs, o dabar nutrūkusiom skambiausiom stygom.

Sunku tiksliai pasakyti, kaip nuo to laiko klostėsi jos gyvenimas. Trūksta dokumentų. Žinoma, kad kurį laiką pavyko nuo jos nuslėpti tikrą tiesą apie mylimo žmogaus mirtį ir kad ji sužinojo apie tai Odesoje, į kurią keliavo galbūt taisyti pašlijusios sveikatos, kad ten sunkiai sunegalavo ir atsidūrė tarp gyvenimo ir mirties. Išliko tuomet Odesoje rašytas testamentas, kuriame visą savo palikimą ji paskyrė ligoninei ar prieglaudai vargšams pastatyti Valdemaro žūties vietoje. Galvojo ir apie paminklą. Norėjo surasti mylimojo palaikus. Bet tuomet ją dar laikė stiprios jėgos, neleidžiančios visam laikui išvykti iš Lenkijos: tėvas ir dėdė. Dėl jų ji po kelerių metų grįžo iš savo tolimų kelionių į gimtinę, tada besidriekiančią tarp Baltupių, Vilniaus ir Jašiūnų, nes užsienyje, vargšė, sunkiai begalėjo ištverti. Ir čia 1830-ųjų lapkričio pradžioje teko jai būti paskutinių dėdės valandų liudininke. Jos svainis, profesorius Mykolas Balinskis, prisiminimuose pasakoja, kaip sergantį rektorių „atvažiavo į Jašiūnus aplankyti brolis Andrius su jaunesniąja dukterimi ir, paslaugęs keletą dienų, pasiėmė su savim mano žmoną (Sofiją), palikdamas jos vietoje panelę Liudviką, kuri jo name turėjo jai skirtus kambarius“. O lapkričio 9-ąją Sniadeckis „sėdėdamas ant sofos, beveik be jokių kančių, tik giliai atsidusęs, po ketvirčio valandos Dievui dūšią atidavė“. Stebėjo paskui mirusįjį Liudvika, švelniai žvelgdama į pilną neapsakomos ramybės mirusiojo veidą, ir tas vaizdas įsirėžė jos atmintyje iki pat gyvenimo pabaigos. Po aštuonerių metų (1838-ųjų gegužės 11-ąją) ji neteko tėvo.

Dabar stipriausi tėvynėje ją laikę saitai nutrūko. Išvažiavo. Buvo tai, be abejonės, 1842 metais. Pasiėmusi truputį brangenybių ir labai mažai pinigų, neklausydama sesers maldavimų ir ašarų, giminių ir draugų prieštaravimų, jausdama viešą visų pasmerkimą dėl atviro negęstančios meilės rusui prisipažinimo, ji patraukė į Konstantinopolį, ir ten ją, gatvių klajoklę, visiškai pražuvusią svetimos šalies aplinkoje, priglaudė lenkų emigrantų šeima. Ten ji ir apsigyveno. Svajonių apie mylimojo palaikų suradimą ir apie paminklą jo atminimui įgyvendinti negalėjo – neturėjo tam nei jėgų, nei lėšų. Vietoj paminklo ji pasodino ant Bosforo krantų keletą rožių krūmų, kažkada jųdviejų pamėgtų gėlių. „Jo paminklas mano širdyje“, – pasakė ji sau ir tais žodžiais baigė tą meilės istoriją. Kitais metais susipažino su Mykolu Čaikovskiu²⁴, kuris tuo metu buvo kunigaikščio Adomo Čartoriskio įgaliotasis atstovas Rytuose, ir susižavėjo jo idėjomis. Trumpiau tariant, sudariusi su juo politinę santuoką, visa širdim pasinėrė į darbą dėl Lenkijos, gyveno visiškai atsiskyrusi, nesirūpindama tuo, kad straipsniuose ir pasakojimuose apie ją buvo skleidžiamos bjauriausios nepagrįstos apkalbos, kurios, deja, pasiekė ir vienintelės likusios mylimos žemėje būtybės – sesers Jašiūnuose – ausis.

Bet ne vien Liudvika puoselėjo tokias politines viltis. Jų labui dirbo kunigaikštis Čartoriskis, Vladislavas Zamoiskis²⁵ ir Adomas Mickevičius, vienas iš dažniausiai besilankančių svečių ponios Sadykovos (Mykolas Čaikovskis Turkijoje buvo žinomas Sadyk Pašos vardu) namuose, uždaruose užsieniečiams, kur visuomet baltai apsitaisiusi ir dažnai serganti bei gulinti patale, permatomai išblyškusi, patarnaujama italių tarnaičių, gyveno atsiskyrėlė. Ponas Adomas buvo mieliausias iš ją lankančių žmonių, jiedu ilgai diskutuodavo ir kalbėdavosi, prisimindavo – abu buvo ištremti – savo mylimą Lietuvą ir tuomet ponas Adomas netgi sutikdavo nerūkyti savo mėgstamos pypkės, nes jos dūmo Liudvika negalėjo pakęsti. Po 1863 metų ji dar labiau užsidarė tarp keturių sienų, priimdavo vien tik savo gydytoją, dr. Augustą Kvasnickį²⁶, ir vyro draugus politikus. Ji beveik niekur neišeidavo, nes nenorėjo dėvėti jašmako²⁷. Virš jos lovos visada kabojo didelis medinis kryžius. Per Velykas priimdavo namuose Šv. Sakramentą. Jos lenkiškumas pasižymėjo nepriekaištinga Sniadeckių kalba.

Ko gi troško, apie ką svajojo tie asmenys, su kuriais dirbo Liudvika? Jie mąstė, kaip išstumti Rusiją už Dniepro, – tik šitaip buvo galima atkurti Lenkiją, bendradarbiaujant su Prancūzija ir Anglija. To siekdamas Mykolas Čaikovskis, gavęs iš „Didžiojo Uosto“²⁸ įsaką ar leidimą, Otomanų iždo paremtas, sudarė du kazokų pulkus. Liudvika tam tikslui atidavė paskutines savo brangenybes. Ji taip pat vadovavo tam darbui. Rašė turkų vyriausybei prašymus, vykdė plačią politinę korespondenciją su visomis iškiliomis tuometinės Europos asmenybėmis, vadovavo vyro veiklai ir iki paskutinio atodūsio tikėjo reikalo teisingumu.

Teta Elzunė nutilo ir susimąstė, žvelgdama į mirksinčią žvakės liepsną. Mergaitės irgi tylėjo. Jų šešėliai, – didžiuliai, neramūs, fantastiški, – iškreipti menkos šviesos, ėmė klajoti sienomis ir lubomis. Kaimo papročiu name tokiu vėlyvu metu buvo visiškai tylu, tik iš gretimo kambario retkarčiais pasigirsdavo lovos girgždėjimas, ten miegodama sujudėdavo tetos Elzunės slaugytoja, visuomet ją lydinti p. Amelija. Tuos du kambarius, atvažiavusi į Jašiūnus, anuomet užimdavo Liudvika, jie buvo didelio namo apatiniame aukšte, truputį nuošaliau nuo kitų, ir išėjo į ilgą tamsų koridorių.

– Ar babytė turėjo kokių nors žinių apie vėlesnį sesers gyvenimą? – prislopintu balsu paklausė Lialiuchnė.

– O, kiek žinau, – atsakė teta, – kartą, dar prieš sukilimą, 1861 metais, buvo užvažiavęs į Jašiūnus poeto sūnus, jaunasis Vladislavas Mickevičius²⁹, grįždamas iš Konstantinopolio, pakeliui į Paryžių. Išbuvo jis tada gimtinėje keletą mėnesių. Man pasakojo, kad ponia Balinskienė tuomet užsidarė su juo savo kambaryje ir kalbėjosi keletą valandų, bet ką jis pasakojo?.. Šiaip ar taip, tas vizitas tikrai suteikė abiejų taip negailestingai likimo išskirtų seserų širdims šiek tiek paguodos, nes p. Vladislavas nuolat susirašinėjo su Liudvika, todėl tikrai pasidalino su ja savo įspūdžiais apie viešnagę Jašiūnuose.

– Kiek jau metų praėjo, kai Liudvika numirė?

– Palauk, širdele. Ne tiek ir daug, dar nėra nė dešimties. Liudvika mirė 1866-ųjų vasario 22-ąją. Apie jos paskutines valandas papasakojo man Karolina Suchodolska, Sadyk Pašos duktė iš pirmosios santuokos. Jos buvo labai jaudinančios. Tyliam, uždaram name, kur rytietiškų kilimų fone keistai atrodė čia sugrįžęs Nukryžiuotasis, musulmonų pasninko ramadano naktį merdėjo Liudvika. Tą naktį ministerijos biurai Konstantinopolyje buvo atidaryti, nes dieną dėl iškilmingos šventės nebuvo dirbama: susitikimai dėl dviejų naujų pulkų, turinčių kovoti už Lenkiją, sukūrimo vyko nakties metu. Sadyk Paša nenorėjo palikti žmonos. Ši maldavo jo, kad vyktų, prisiekinėdama, kad nenumirs, kol jis nesugrįš. Jis išvažiavo. Grįžo. Ji dar buvo gyva. „Siuva mundurus“, – tarė jai Sadyk. Ji pabučiavo jį su ašaromis, šnibždėdama: „Tokius, kokiais puošėsi mūsų Ružyckio³⁰ pulkas, nes taviškiai irgi su tokiu pasididžiavimu juos dėvės.“

Ant Alemdacho³¹ šlaitų, iš kur vaizdas atsiveria į dvi jūras, Juodąją ir Marmuro, stūkso vienišas Liudvikos kapas. Kolona, kurios nulaužta viršūnė guli ant pagrindo, iškilusi ant pailgo antkapio. Ant jo – Lenkijos, Lietuvos ir kazokų herbai: Erelis, Vytis ir šv. Mykolas. Ant antkapio sienos užrašas:

Čia ilsisi

Liudvika Sniadeckaitė Sadyk,

Andriaus duktė, Jono dukterėčia,

kazokų ir otomanų dragūnų gen. vado žmona,

mirusi vasario 22 Džehanhirzėje, Konstantinopolyje.

– Reikia eiti, – atsiduso kažkuri iš mergaičių po ilgai trukusios tylos.

Jos pakilo viena paskui kitą ir iš eilės pabučiavo tetą Elzunę. Nė viena nė už ką nebūtų prisipažinusi, kad posūkio tamsiame koridoriuje, o paskui laiptais į viršų perspektyva šiuo metu nežadėjo nieko viliojančio. Bet jaunos, meilės dar nepažinusios mergaitiškos širdelės sykiu buvo pilnos užuojautos nepažįstamai, bet tokiai nelaimingai Liudvikai. Gal jos siela tą nakties valandą atklydo iki Jašiūnų sodo?

Glaudžiai susispietusios į krūvą, poromis surėmusios pečius mergaitės tyliai išslinko iš tetos Elzunės kambario.

 

Vertė Nida Timinskaitė