Algirdo Juliaus Greimo sąmoningumas postmoderniame būvyje

Žmogiškų vertybių žlugimo apogėjus, pasaulio sąžinės krizė, tapatybės krizė, bendruomenės psichologinių jėgų išsekimas – visos šios diagnozės skirtos postmoderniai kultūrai ir postmoderniam žmogui apibūdinti. Tūkstančiai savęs konstravimo, kūrimo ir įprasminimo būdų yra atviri dabartiniam žmogui, tačiau su pasaulio atvirybe ateina ir sunkumas pasiekti savęs paties vientisumą. Siekdamas sukurti tą kažką „vientiso“, XXI amžiaus žmogus privalo rinktis iš daugybės vertybinių, kultūrinių, savęs suvokimo, identifikavimo priešybių ir bandyti suderinti tai, kas kartais nesuderinama. Viena vertus, aktyviai sakome „taip“ atviram požiūriui į kultūrinę įvairovę, skirtingus civilizacinius standartus, elgesio normas. Savaime vertinga tampa jaustis „pasaulio žmogumi“, nes tai tarsi rodiklis, kad asmens atvirumas eina išvien su pasaulio atvirumu. Kita vertus, vis dažniau tautinę tapatybę pradedame laikyti itin vertinga duotybe, suteikiančia asmeniui tam tikrus vertybinius, kultūrinius orientyrus, kurie tampa esmingai svarbūs siekiant išlaikyti balansą sparčiai kintančioje socialinėje aplinkoje. Remiantis „Tarptautinių žodžių žodynu“, „identitetas“ reiškia tą, ką ir lotynų kalbos žodis „idem“, taigi buvimą, išlikimą „tuo pačiu“. Savaime suprantama, kad apie tokį „buvimą“ ir „išlikimą“ galima prasmingai kalbėti tik atžvilgiu to, kas egzistuoja laike, kas trunka, kinta ir tame kisme išlieka. Arba neišlieka, ir tada tapatybė suyra. Tad šie tautinės ir kosmopolitinės tapatybių konfliktai ir jų suaktualėjimas rodo viena – gyvename laikais, kai sąmoningai reflektuoti savo tapatybę tampa kaip niekad svarbu. Išskirtinai stipriai jaučiama, jog tapatybė yra naratyvas, per kurį atsigręžiama į praeitį, kad numatytume ateitį ir kartu konstruotume dabartį (žr. Anthony Giddens, Modernybė ir asmens tapatumas: asmuo ir visuomenė vėlyvosios modernybės amžiuje, iš anglų k. vertė Vytautas Radžvilas, Vilnius: Pradai, 2000).

Į praeitį atsigręžti verta ne vien dėl tapatybės reflektavimo, bet ir dėl būdų, kaip reflektuoti tapatybę. Kaip ryškus kelrodis, padedantis braižyti tam tikras postmodernaus žmogaus tapatybės trajektorijas, iškyla Algirdas Julius Greimas, pasaulyje žinomas kaip Paryžiaus semiotikos mokyklos kūrėjas, tačiau lietuvių kultūrinei sąmonei iki šiol likęs gana mįslinga figūra. Nors savo semiotikos mokyklą „statė“ prancūzų kalba, kitas – „lietuviškasis“ – Greimas nuolat į išeivijos spaudą rašė įvairiausiais kultūros, politikos ir visuomenės klausimais. Skaitant jo publicistiką išryškėja ne tik kritiškas tiek Vakarų, tiek Lietuvos kultūros būklės vertinimas, bet ir itin aštrus, reflektyvus žvilgsnis į tapatybės suvokimą ir būtinybę ją sąmoningai apmąstyti. Esė „Šis tas apie kultūrą“ dalį „Kultūra ir tauta“ Greimas užbaigia žodžiais: „Taigi nelengva būti drauge ir lietuviu, ir žmogumi“ (A. J. Greimas, „Šis tas apie kultūrą“, Gyvenimas ir galvojimas, Vilnius: Vyturys, 1998, p. 197), taip nurodydamas į savo paties savivokos konfliktą, patiriamus sunkumus derinant bendražmogiškąją ir lietuviškąją kultūras. Turbūt ne veltui į Vytauto Kavolio klausimą, kokią reikšmę jo mąstymui turi lietuviškoji patirtis, Greimas atsakė: „Aš visą savo maždaug subrendusio gyvenimą praleidau kaip schizofrenas. Ir geografiškai, ir dvasiškai“ (A. J. Greimas, „Intelektualinės autobiografijos bandymas“, interviu su Vytautu Kavoliu, Metmenys, 1985, Nr. 50, p. 13).

Nepaisant Greimą lydėjusios „šizofreninės“ būsenos, jis šiame aiškių atraminių taškų stokojančiame pasaulyje sąmoningai ir tvirtai pasirinko gyventi tarytum su keliomis tapatybėmis. Tas tvirtumas žavi ir dabartinį skaitytoją, nors Greimas didžiąją dalį savo publicistikos parašė dar prieš Lietuvai atgaunant Nepriklausomybę. Nors, filosofo Bronislovo Kuzmicko žodžiais tariant, vis dažniau atrodo, kad joks stabilesnis „tapatumas“ neįmanomas pasaulyje, kuriame vis daugiau informacijos ir vis mažiau prasmės, Greimas mums, šio pasaulio gyventojams, turi išties daug ką pasakyti. Pasikliaudami jo nurodytomis kryptimis, galime atrasti tikslingesnį kelią link aiškaus savęs suvokimo ir sąmoningumo, kurio dažnai trūksta ir kurio taip įnirtingai ieškome.

Kodėl Greimui sunku būti ir lietuviu, ir žmogumi? Iš kur kyla šis nesuderinamumas? Įdomu tai, kad, nepaisant šios skirties, Greimas yra išreiškęs įsitikinimą, jog apskritai „kultūra yra viena, tinkanti visoms šalims – žmogaus kultūra. Daiginti ją savo širdyse, prikrauti jos pilnus savo smegenų stalčius, sėti ją po tėviškės laukus, kad tik jinai būtų žmogaus veikalas, skirtas žmogui pagerbti ir jam padėti, – ir tik tai“ (A. J. Greimas, „Apie tautiškas kelnes ir sintetinius gaminius“, Mintis, 1947, Nr. 134). Tačiau savo tiršta, įtaigia kalba Greimas įtraukia skaitytoją į savęs, ir kaip lietuvio, ir kaip žmogaus, paieškas ir kviečia tapatybę apmąstyti iš kelių perspektyvų. Skaitant jo lietuviškas publikacijas ir laiškus galima įžvelgti ir verta analizuoti tris sąmoningumo problemas – tai buvimas sąmoningu žmogumi, buvimas sąmoningu lietuviu ir paties Greimo tarsi „mišri“ tapatybė – būnant ir lietuviu, ir žmogumi.

Greimas, kalbėdamas apie sąmoningą žmogų, visų pirma kreipia dėmesį į kultūrą gryniausia prasme: „Kultūra tai globalinis išsisakymas – literatūros, meno, filosofijos ženklais – mūsų pilnutinės, autentiškos, praeities pritvinkusios dabarties išsakymas“ (A. J. Greimas, „Istorijos vaizdai ir istorinė galvosena“, Santarvė, 1953, Nr. 6 (11), p. 2–3). Būtent atsakomybę išsakyti dabartį, būti atsakingam už ateitį jaučiantis asmuo Greimui yra savotiška sąmoningo žmogaus siekiamybė. Visgi autoriaus matoma realybė yra gerokai kitokia – sąmoningame amžiuje išgyvenęs Antrojo pasaulinio karo siaubą, Greimas savo tekstuose dažnai kalba apie žmonijos krizę, bendražmogiškumo krizę, yra nepaprastai kritiškas Vakarų kultūros atžvilgiu. Esė „Nerami sąžinė“ Greimas rašo: „XX amžiaus menkumas ir didybė. Jis – sąmoningumo amžius. Anksčiau mes tik gyvenom, o šiandien – matom. Ir tai, ką matom, labai jau negražu. Norim užsimerkti, bet negalim“ (A. J. Greimas, „Nerami sąžinė“, Naujienos, 1958, Nr. 441, p. 1). Autoriaus teigimu, XX amžiaus žmogus yra nevilties vaikas ir kalbėdamas apie šio amžiaus Vakarų kultūrą jis skelbia jai tokią diagnozę: „Dvasinių vertybių krizė, žmogaus krizė, pasaulio sąžinės krizė, įvairūs variantai ir bandymai formuluoti vieną ir tą pačią nusivylusios, pralaimėjusios, savęs nebesurandančios žmonijos dvasinę būklę“ (A. J. Greimas, „Laisvė ir „užsiangažavimas“, Šviesa, 1949, Nr. 7, p. 1).

Sunku būtų šių diagnozių nesieti su visos žmonijos ir kiekvieno žmogaus sąmoningumu. Šiame gana tragiškame kontekste Greimo žvilgsnis į XX amžiaus Vakarų žmogų primena Nietzschės žvilgsnį – žmogus, atmetęs tradicinius tapatybės modelius ir visas tradicines vertybes, žvelgia į save visų pirma kaip į sąmoningą žmogų, galintį pasirinkti konkretų savikūros kelią ir konkrečias vertybes. Greimo manymu, „nuolat susidarančios konkrečios situacijos stato žmogui klausimus „anapus Gėrio ir Blogio“ (A. J. Greimas, „Laisvės problema egzistencializmo, marksizmo ir freudizmo amžiuje“, Lietuviškasis liberalizmas, 1959, p. 87) ir, atrodo, jis išskirtinai aiškiai jaučia žmogaus laisvo rinkimosi paradoksą.

Įdomu tai, kad Greimo „sąmoningas žmogus“ dažniausiai apibūdinamas per priešpriešas, pavyzdžiui, per laimės kultūrą. Būtent toji laimės kultūra yra vienas esminių Greimo kritikos objektų – žmonija yra „kaimo durnelio šypseną atgavusi laiminga žmonija“, nes „viską išbandęs XX amžius pagaliau surado paskutinę kultūros metamorfozę – l a i m ė s  k u l t ū r ą“ („Šis tas apie kultūrą“, p. 205). Akivaizdu, kad Greimui asmens tapatinimasis su laimės kultūra yra gana smerktinas, tuščiaviduris. „Tikslu sau“ tapęs individas nebegali patenkinti savo gyvenimo įprasminimo poreikio, nes tikrąsias vertybes pakeitė tikėjimo ir prasmės surogatai. Greimas, siekdamas demaskuoti visas tas žmonijos laisvėjimo, progreso iliuzijas, yra kandus, netgi pašaipus: „Didžioji revoliucija, tikėjusi vienu rašalo brūkšniu ir keliais giljotinos peilio smūgiais išlaisvinti žmogų ir suvisuotinti laisvo ir kilnaus žmogaus tipą“ („Laisvė ir „užsiangažavimas“, p. 134). Mąstant apie minėtąją laimės kultūrą, žmoniją su „kaimo durnelio šypsena“, iš tiesų kyla klausimas, „ar galima romantiškai kalbėti apie laisvinimus ir laisvėjimus ir tuo pat metu gyventi beprasmiškumo ir smirdalų epistemą?“ (A. J. Greimas Arvydui Šliogeriui, Asmuo ir idėjos, sudarė Arūnas Sverdiolas, 1990, p. 379). Juk laisvėjimas visuomet yra labiau susijęs su žmogaus būtimi, o ne buitimi, tai yra su savivoka, o ne fiziniu buvimu kažkur. Tad būtent tos iliuzinės laimės kultūros žmogus yra priešingybė Greimo sąmoningam žmogui. Aiškiai jusdamas dabarties atsakomybę ir ateities atvirybę, Greimas mato būtinybę toje Vakarų išgyvenamoje identiteto krizėje įsisąmoninti esamų vertybių žlugimą ir įžiebti norą jas pervertinti.

Prisimenant Greimo žodžius „Taigi nelengva būti drauge ir lietuviu, ir žmogumi“ , kyla poreikis apmąstyti, kodėl buvimas sąmoningu žmogumi yra kitoks nei buvimas sąmoningu lietuviu, kodėl šie sąmoningumai skiriasi. Greimas linkęs „sąmoningą lietuvį“ apibūdinti per priešpriešas, tad atsiranda būtinybė analizuoti specifinį Greimo santykį su istorija, tautos santykį su istorija. Autorius itin dažnai kritikavo pernelyg stiprų lietuvių orientavimąsi į praeitį – per daug kalbama apie tokią lietuvišką kultūrą, kokia ji buvo, per mažai apie tokią, kokia ji turėtų būti. Turbūt aštriausios Greimo kritikos strėlės skirtos būtent tam stipriam lietuvių prisirišimui prie nepagrįstų, menkaverčių vertybinių iliuzijų – lietuvių tautos senumo, kalbos grynumo, garbingos kunigaikščių praeities, savų autorių didybės. Tai yra tautos savidestrukcija – šis įsikibimas į praeitį ir jos aukštinimas rodo siaurą lietuvių kultūrinį akiratį. „Praeities didybė, jei ir būna naudinga, tai vis tiek gaubia dabartį savo milžinišku šešėliu ir slegia mažą nūdienį žmogų“ („Istorijos vaizdai ir istorinė galvosena“, p. 3), – rašo Greimas ir tvirtai pareiškia, kad „lietuvių tautai reik išmokti protu, o ne jausmais pagrįsti savo žmogiškąsias ir tautines vertybes“ (A. J. Greimas, „Kuo daugiau sąmoningumo“, Iš arti ir iš toli, Vilnius: Vaga, 1991, p. 323). Iš to galima daryti išvadą, kad Greimui tautos jausmai tolygūs tautos nesąmoningumui, o tautos protas – sąmoningumui.

Tai kaipgi sąmoningai elgtis lietuvių tautai? Apie lietuviškumo kelią Greimas kalba nepaprastai raiškiai, turbūt esminis jo tikslas yra pabrėžti būtinybę natūraliai eiti link lietuvių kultūrinio savitumo, atsisakyti desperacijos siekiant „įeiti į Europą“. Besiugdanti lietuvio tautinė sąmonė turi atsigręžti į kultūros vienovę, bendražmogišką kultūrą. Būtent tai yra sąmoningas savo tapatybės, o su ja ir ateinančios atsakomybės suvokimas. Tai yra lietuvių tautos ryžto klausimas, ryžto demaskuoti istorines iliuzijas ir sąmoningai kurti istoriją, ir, svarbiausia, ne desperatiškas noras „būti Europa“, o sąmoningas pasiryžimas iš naujo „kurti Europą“. Galiausiai, pasak Greimo, „lietuviškoji kultūra yra rezultatas, kuriuo pasidžiaugsime, kai jį būsime pasiekę, o ne metodas, ne kelias, kuriuo reikia eiti“ („Apie tautiškas kelnes ir sintetinius gaminius“).

Greimas aktyviai apmąstė, ką reiškia „lietuviškasis“ ir „žmogiškasis“ sąmoningumas, tačiau negalima nepastebėti prieštaringos paties autoriaus buvimo ir sąmoningu lietuviu, ir sąmoningu žmogumi patirties. Akivaizdu, kad jis pats patyrė dvikultūriškumą, tarytum sąmonės dvilypumą. Ir turbūt jo nuolatinis kalbėjimas apie būtinybę Lietuvai pasivyti Europą, net tam tikras angažavimasis kilo ne vien iš siekio „gydyti“ lietuvių tautą ir jos sąmoningumą – turbūt tai kilo ir iš noro „išgydyti“ patį save, savo kultūrinės sąmonės skilimą. Čia ir iškyla sunkumas būti ir lietuviu, ir žmogumi – ir jausti tautos likimo bendrystę, džiaugsmus ir skaudulius, ir suvokti savo vaidmenį pasaulyje, išlaikyti kritišką žvilgsnį ir siekti universalumo.

Skaitant Greimo publikacijas ir gilinantis į jo mintis, išryškėja stebinanti jo laikysena – jis sąmoningai pasirinko dvilypį asmens tapatumo modelį. Greimas pats save vadino kultūriniu juodadarbiu, atsakančiu į visus lietuviškus klausimus, nesvarbu, patinka jie ar ne. Ir turbūt šis jo pasirinkimas gyventi tam tikrą dvilypį gyvenimą, nuolat bandant iš prieštarų sukurti kažką vientiso, yra savotiška sąmoningumo viršūnė. Nors ši viršūnė yra akmenuota, būnant joje trūksta tuos tapatybės plyšius užpildančio oro, tačiau tai yra sąmoningai pasirinktas pamatas po kojomis, suteikiantis gyvenimo įprasminimo galimybes. Įsipareigojimas ir universalumui, ir lietuviškumui Greimui padėjo kultūrinių simbolių, modelių, kalbinių klišių tirštumoje įveikti miglotą postmodernaus žmogaus būseną.

Taigi, ką mums šiandien visame pasaulio kisme, tapatybių konfliktuose sako Greimas? Ar yra būdas būti ir lietuviu, ir žmogumi? Vienareikšmiško atsakymo nėra. Greimas tik sukuria erdvę – didelę erdvę kelti šiuos klausimus ir garsiai juos apmąstyti. Esame neabejotinai kviečiami ieškoti atsakymų į sunkų egzistencinį klausimą – ką pasirinkti atvirybėje, nesant patikimų kriterijų? Pasaulyje, kuriame beprotiškas gyvenimo tempas lemia kraštutinius gyvenimo prasmės ir savęs ieškojimo veiksmus, kaip niekad svarbu atrasti laisvo, vitališko ir kritiško mąstymo kelią. Ir Greimas nurodo kryptį – tai sąmoningai jaučiama atsakomybė suvokti tą gilią kultūros krizę ir užsiimti vertybių kūrimo procesu. Tai atsakomybė už dabartį, atsakomybė už ateitį, atsakomybė už žmoniją ir atsakomybė už žmonijos, o kartu ir savęs „projektavimą“. Tad, matyt, ne taip ir svarbu tiksliai atsakyti į klausimą dėl buvimo ir lietuviu, ir žmogumi – daug svarbiau suvokti būtinybę eiti šio klausimo atveriamu klaidžiu, akmenuotu, tačiau gyvybiškai svarbiu keliu.