Mačerniškos salos

Pirmoji sala. „Mergaitės yra neprotingi padarėliai“

Didelė upė teka. Aš vaikštau kranto alėja.
Yra sekmadienio popietė, ir visas jaunimas
ant vandens.
Per vandenį atplaukia į mane jų kalbos ir
juokai.
Bet aš esu čia vienas. Aš norėčiau būt su jais
kartu ant vandens. Bet niekas šiame krašte
manęs nepažįsta.
Aš žiūriu į pakrantės žilvičius, jų šakos
mirksta vandeny.
Man yra truputį liūdna.
Upė yra panaši į gyvenimą. Joje daug
vandens, ir jis amžinai teka. Aš bandau
galvoti, bet mano mintys taip pat teka.
Bangos upėje yra mažos, ir vėjas švelnus.
Jeigu jie ant vandens nedainuotų, aš nebūčiau
liūdnas.
Gera yra žaisti ir mylėti…
Jaunystė yra metas, kada negalima pastebėt,
kaip upė teka.
Jaunimo ant vandens yra daug.
Ten yra mergaičių, ir jų rūbai turi daug
spalvotų dėmių.
Mano akys yra liūdnos, nes jos mato daug
spalvų, kurios blunka.
Mergaitės yra neprotingi padarėliai, ir jos
žaidžia jaunystės spalvomis…

Vytautas Mačernis, Šarnelė, 1944.X

 

Iš tikrųjų tai į doktorantūrą stojau dėl Salų.

Du tūkstančiai penkioliktaisiais (na ir metai buvo, tada vaikščiojau keistais raštais išskutinėta galva) su grupioke – dvi VDU literatūros pirmo kurso magistrantės – atvykome į tris keturias dienas trunkantį akademinį vasaros seminarą „Literatūros salos“, tuomet įsivietinusį Rietave. Tiksliai neatsimenu, kaip apie jį sužinojome ir kas pastūmėjo vykti, bet žinoma, kad tai atėjo iš universiteto. Užsiregistravome ir mudvi priėmė apšilti kojas svečių teisėmis. Užtat aiškiai pamenu savo nuostabą – tiek daug gražių žmonių, jaunų ir brandesnių, dėstytojų, rašytojų ir studentų – ir visi, visi jie kalba apie literatūrą! Šarados iš Vaižganto ir semiotinio kvadrato, literatūrinis protmūšis ir poezijos iš atminties skaitymai – unisonu, rusiškai, graikiškai, ir tas sodriai virpantis oras klausant Tomo Butkaus balso: „skrisk Muchamadai ATA“.

Aiškiai žinojau, kad noriu būti tarp šių žmonių, nors vis dairiausi savo universiteto dėstytojų – kur jie, negi neatvyko net… kodėl? Nors supratau bemaž tik tai, ką kalba studentai savo pievoje, vis vien gaudžiau kiekvieną mintį. Nors vieną vakarą ten ant sūpynių žaidime „Aš išvažiuoju į Salas ir pasiimu (netaisyklingai sukirčiuotas žodis)“ laimėjau netyčia sukirčiavusi netaisyklingai. Nepaisant nieko, žinojau, kad noriu būti tarp jų, lygi su jais.

„Šįsyk galite tiesiog mėgautis, o kitą kartą, kai norėsite dalyvauti, pasiruoškite skaityti pranešimą“, – lyg pasakė kažkas iš organizatorių. Paprasta tiesa – norėdama būti kaip jie, turiu daryti tai, ką jie daro. Kitais metais, po baigiamųjų darbų gynimo, kažkokiai konferencijai kaip pranešimą pasiūliau savo magistro darbo temą, tačiau gavau atsakymą, kad labai jau iškrisčiau iš konteksto. Pasijutau atmesta, paskui ir pati iškritau iš literatūros mokslo konteksto. Taigi, norėdama čia pakliūti, turėjau stoti į doktorantūrą.

Žinoma, kad, rengdama projektą savo kažkada gal būsimai disertacijai, apie „Literatūros salas“ galvojau mažiausiai. Tiesą sakant, turbūt visai negalvojau. Bet kad jau įstojau, tai kodėl čia nesugrįžus?

Į Salas važiavau pirmame doktorantūros kurse, prieš dvejus metus. Pernai karantino iki vienos dienos skaitymų apribotam seminarui neužteko ūpo – atrodė per mažai, per trumpai, per simboliškai. Be reikalo aš taip. Tad jau šį pavasarį išvarvėjusiomis akimis žiūrėjau į ekraną laukdama kvietimo. Sulaukiau, užsiregistravau iš karto – neprašoviau, pasirodo, kitą dieną Salos jau buvo užpildytos dalyviais ir registracija sustabdyta. Daug kartų skaičiau programą ir visą informaciją, tačiau kai su lagaminu beišeinančios pro duris vaikas paklausė, į kokį miestą važiuoju, sutrikau. Koks skirtumas kur – į Salas.
– Kažkur į Žemaitiją, prie Platelių, iš kur kilęs poetas Vytautas Mačernis.

„Važiuosime mažais kaimeliais, nes autostrada yra nuobodybė“, – sako šturmanė, nužvelgdama aplenkiamą fūrą. Ties Raseiniais pagaliau nusukame. Neišbaigto pranešimo tekstą atidedu kelioms valandoms į ateitį – naudojuosi proga pailsėti, atsitraukti nuo proto vingiais besistumdančių ir savo galutinės vietos ieškančių sąvokų (pranešimą skaitau ryt popiet, turiu dar šiek tiek laiko). Automobilyje keturios moterys, visos dirbančios literatūrinį darbą – kuri rašo, kuri redaguoja, kuri tyrinėja (ar daro viską, nes reikia kažkaip pragyventi). Įsidrąsinusios imam dalintis literatūriniais pletkais ir tyčia vartojamais žargonais, kirčiavimo subtilybėmis – gi Plãteliai, nors žemaitiškai skamba su dviem trim kirčiais.
– Platelē.
– Plãtelia?
– Ne, Platelē.
Man, aukštaitei, Žemaitija yra visiškai nepažintas kraštas. Akis malonina kalvotos garstyčių spalvos lankos ir sodriai žali žydinčių (o kaip kvepiančių!) kukurūzų laukai, pakelės koplytstulpiai bei koplytėlės, gražūs kaimai švariomis gatvėmis ir išpuoselėtais kiemų darželiais. Ir bažnyčios – ta stiebiasi bokštais ligi pat dangaus, ta įsižeminusi pūpso tarsi baravykas, ta siaurutė it smulki liekna mergelė. Tik kaimai apokaliptiškai tušti.
– Kaip keista, kažkas gi tuos darželius išpuoselėja.

Per visus kaimus važiuodamos pamatome tik vieną žmogų vediną šunimi už pavadžio. O kur visi kiti? Slepiasi namuose nuo karščio, valgo pietus, dirba laukuose ar rašo komentarus feisbuke? Miestuose – kas kita. Gal visi susibūrę Raseiniuose, automobilių stovėjimo aikštelėje prie „Maximos“? Telšiuose irgi „žmonių sankaupos apie maximas“ (Jurgos Jonutytės pasakyta frazė). Pabandyk pasistatyti automobilį ir nueiti išgerti kavos, sunkiai rasi kur, nebent į pažymėtą „Šeimos vieta“. Viskas gerai, mes gi viena šeima, mačerniška, randam pasiteisinimą. Ir mes pačios, aš pati nejučiomis tampu sankaupų prie „Maximos“ dalimi. Miestietė, nesirūpinanti savo rūtų darželiais ir blunkančiomis dėmėmis ant rūbų.

Atvykus į sodybą, mano bendrakeleivės išsisklaido į savo kambarius. Aš sugrįžtu į pranešimo tekstą, vaikštinėju juo pirmyn atgal, laikausi kiek atokiai nuo žmonių ir žvilgsnių, suku akis į niekur, lyg svetima, lyg… „mergaitė poetė literatūrologė“ – kokia vis dėlto įžvalgi ta frazė, netyčia nugirsta įkandin išeinančiai iš motyvacinio pokalbio su doktorantūros komitetu per stojimus. Vis dar niekaip nesuprantu, ar mano rašoma disertacija ir tyrinėjimai panašesni į mokslinį darbą ar į poemą. Ir aš pati – labiau literatūros mokslininkė ar labiau literatūros kūrėja, ar nei šis, nei tas.
Per vakarienę, žiūrėdama į maistą lėkštėje lyg į pranešimą, pati išsigąstu savo klausimo – o kas iš to?

– Atrodai pavargusi.
– Taip ir yra. Bet, žinai, svarstau: kas iš to, kad aš pasakysiu visa tai, ką pasakysiu?
– Taip, šitas klausimas ir man kaskart iškyla. Nieko. Iš to nieko.
– Vis tiek labai jaudinuosi.
– Kas kartą prieš skaitant pranešimą kyla nerimas ir jaudulys. Būtų blogai, jei nebekiltų.
– Taip. Tada turbūt reikštų, kad tau pačiam neberūpi.
Iš kitos stalo pusės atsiliepia:
– Penkiolika metų skaitau pranešimus ir vis tiek prieš kiekvieną kartą jaudinuosi.

Iš atokaus kampo stebėdama Norberto Černiausko knygos „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“ pristatymą, jaučiuosi labai dviprasmiškai – šokteli puikybė, kad ne aš pirma tai padariau, bet viršų ima dėkingumas, kad kažkas tai daro ir man jau bus lengviau. Jau yra pramušusių mikroistorijos literatūroje ledą: Tomo Vaisetos „Vasarnamis“, Giedrės Milerytės-Japertienės „Kai Kaunas buvo Kaunas“ ir štai dabar – ši knyga. Ir būtent dėl jų aš nebesijaučiu toks donkichotas – į kurį žiūrėti būtų linksma ir graudu. Po pristatymo neriu į kambarį ir įninku į kompiuterio šviesą – surašau viską, ką išvaikščiojau, – trinu, redaguoju, tikslinu. Paskui pastebiu, kad mano visos kambariokės jau giliai įmigusios. Užverčiu ekraną ir susilieju su pūkiniais patalais.

 

Antroji sala. „Visiems keistai atrodęs mano šokis, žiūrėti buvę linksma ir graudu“

Pamišėliu mane vadina žmonės,
Galbūt tikrai aš toks esu.
Iš paskutinės užjūrio kelionės
Grįžau liguistas kūnu ir protu.
Ir sako: aš tada dainavęs, šokęs,
Dažnai prapliupdavęs juoku.
Visiems keistai atrodęs mano šokis,
Žiūrėti buvę linksma ir graudu.
Mane sugavę, į namus nuvežę…
Pagydyti visai nebetikėję.
Aš vis kalbėjęs apie damą gražią,
Kilnesnę už hidalgo Dulcinėją,
Kuriai paskirsiąs rinkinį sonetų
Kaip padėką pamišusio poeto.

Vytautas Mačernis, Šarnelė, 1944.I.10

 

Praleidžiu porą rytinių pranešimų – ėdu save už tokį nepareigingumą ir gailiuosi, bet tokia kaina to, kad dar nesu išmokusi gerai susiskaičiuoti laiko, palikinėju darbus paskutinei minutei, paskutinei savaitei, paskutiniam mėnesiui, paskutiniams metams. Atsisakau maksimalizmo, ištrinu perteklines sankaupas ir mano pranešimas tampa man pačiai išbaigtas. Parūkau balkonėlyje, palendu po dušu ir susirinkusi žaislus einu į pranešimų salę. Klausausi, tik vangiai girdžiu. „O tai kodėl Vytautas Mačernis?“ Kodėl Viktorija Daujotytė visąlaik atrodo taip, lyg ant jos kristų saulės spinduliai, net jei ir nekrenta? Iš kur ta sklindanti šviesa? Kad ir ką darytų ar kalbėtų, jos galva pakelta aukštyn, dievop. Koks žavėtinas kūno kalbos orumas. Kęstutis Nastopka visu kūnu šmaikštauja prieš publiką: „Visi klausimai jau užduoti.“ O man taip tuščia galvoje ir jau ramu. Tiesiog laukiu savo laiko ir suvokiu, kad jis taip pat praeis.

– Aš sėdėsiu priekyje. Jei imsi jaudintis ar pasimesi, gali pasižiūrėti man į akis.

Kuomet skaitau, jau nei jaudinuosi, nei baisu, kad pasimesiu, bet kažkuriuo momentu pagaunu akių kontaktą iš pirmos eilės, o gal tai jis mane pagauna – tos akimirkos ginklanešys sančapansa, ir pagalvoju: „Ačiū, šito labai reikia.“

Po pranešimo sulaukiu poros klausimų – jie labai geri, nes patikslina akcentus, į kuriuos turėčiau dar pasigilinti, padirbėti, išskirti. Visai ne taip, kaip prieš dvejus metus, kai čia, Salose, skaičiau pranešimą, pati jo iki galo nesuvokdama, nepakankamai pasikausčiusi teoriškai, šiek tiek netiksliai reikšdama mintis. Tuomet atrodžiau kaip tikras donkichotas, tėškusi akademikams frazę, kad visa mūsų vadovėlinė literatūros istorija yra nebeįdomi ir turime rašyti postpostmodernistinį mikrotekstą su neva nereikšmingomis detalėmis, kurios mums kalba apie dalykus, neparašytus jokiame vadovėlyje. Tuomet po pranešimo iškilęs rankų miškas buvo tie malūno sparnai, su kuriais nepajėgiau susitvarkyti. Bet tai irgi praėjo. O man grįžusiai vadovė sakė: „Viskas gerai, užsirašyk visus klausimus ir turėk atsakymus, kai kitą kartą tavęs to klaus.“ Bet kitą kartą manęs jau nebeklausia šių klausimų. Po pranešimų niekada neklausia to, ką jau žinau.

Studentų pieva persikelia į tikrą pievą ant žolės, aš viena tokia pasitaikiau su savo skaidrėmis ir grafikais (ir sumanyk man taip – literatūrą skaičiuoti „Exceliu“). Po vieno pranešimo kyla rankų miškas, priekaištai dėl medžiagos tikslumo, neva netiesa. O aš tą akimirką, net ir abejodama prelegentės tiesa, jaučiuosi, tarsi ji būčiau aš, toji priešais salę prieš dvejus metus. Man taip nesmagu, kad nesmagumas iki galo nepranyksta net klausantis šypsnį keliančios kitos istorijos apie sukilėlių literatūrą ir jų merginų puoselėjamus rūtų darželius (tikrąja šio žodžio reikšme). Tuo metu per pievą mūsų būrelio link žingsniuoja gandras, it iki akinančio baltumo pražilęs profesorius, oriai dėlioja kojas, kartais kiek svirstelėdamas šonan, sunėręs pečius už nugaros, žvilgsnį nudėbęs žolėn. Priėjęs arčiau tarsi klauso, spokso į pievoj susirangiusią studentę su popieriaus lapais rankose, apeina ratą, grįžta, dingsta už krūmynų palei ežerą.

Per nusivėlinusią vakarienę išalkusieji kraunasi varškės apkepo luitus į lėkštes. Aš vis laikausi atokėliau, bet prie to paties stalo atsisėda jauni studentai. Vienas mane užkalbina apie panešimą, kelia diskusiją, pritaria, stebisi, dalinasi savo įžvalgomis. Nors jis ne pirmas ir ne paskutinis pakalbinęs mane apie mano tyrimą, ne pirmas ir ne paskutinis susidomėjęs ar pagyręs kažkurią mintį ar tyrinėjimo aspektą, tačiau šis mudviejų pokalbis yra kažkuo ypatingas. Stalas prisipildo vakarieniaujančių, ir aš staiga jaučiu, kad esu in. Štai šią akimirką aš sau vidujai tampu Salų dalimi.

Povakarieninis vakaras su poetu Antanu A. Jonynu toks įdomus – visi tie prisiminimai apie subtilų jų, tuometinių studentų, maištą, gebėjimą išlaviruoti, kam ir iki kokio atvirumo laipsnio galima kalbėti, alternatyvą ir bohemą, „sienlaikraštį“ („Koks sienlaikraštis, buvo normalus studentų leidinys“, – komentuoja iš publikos). Ir staiga prašymas paskaityti „Larisą“ – būtent tuo metu dar labai jauno ir studentaujančio Jonyno parašytą poemą, kurios pirminė užuomazga buvo vos porą valandų trukęs susitikimas traukinyje su moterimi vardu Larisa, sibiriete iš už Uralo. Poetas skaito ir visi tyli ne šiaip, o tarsi iš kolektyvinio skausmo ir liūdesio didybės, net ir po aplodismentų (ilgesni bus tik organizatorėms Salų atsisveikinimo akimirką) – lyg amžinai besitęsianti pauzė, nes Larisai buvo pasakyta viskas. Tiesiog viskas. Ir nieko nebeįmanoma pridurti.

– Ar galima jums įpilti vyno?
– Taip, šlakelį.
Stoviu pasirėmusi į medinį terasos turėklą ir stebiu literatūrologus, mušinėjančius kamuolį. Niekaip nesuprasdavau, kuo šiuolaikiniams vaikams yra įdomūs kompiuterinių žaidimų įrašai jutube, kol sumojau: juk futbolo ar krepšinio rungtynes taip pat žiūrime. Štai ir dabar: vieni dalyviai, kiti stebėtojai, dar kiti vizionieriai. Iš meditacijos mane pažadina dėmės ant suknelės – išsitepu sakais, besisunkiančiais iš turėklo, ir apsilaistau vynu. Prošal praeina Kęstutis Nastopka, reflektuodamas apie maudynes ežere. Vis dar ta pat šmaikšti kūno išraiška.
– Išlipti per lieptelį neįmanoma, per aukštai. Galima išlipti per katamaraną, bet kažkas išplaukė.
– Vadinasi, pavojinga maudytis?
– Nepavojinga, tik išlipti, jei nėra katamarano, neįmanoma. Pirma bandžiau, niekaip nepavyko.
– Tai kaip išlipote?
– Per meldus. Tik ten dumblas, išlipau visas mauruotas ir teko eiti praustis į prūdą. Ir dabar einu į prūdą.
Nušlepsena.

– Ar gersi viskio?
– Taip, šlakelį.
„O jei užrašyčiau, ką matau, štai jūs stovit, šnekat, arba ta eglė, – mosteli į eglę už namelio Jurga Jonutytė, – ar tai galėtų būti vizijos kūrimas?“ Su Pauliumi Jevsejevu jiedu leidžiasi į lėtas diskusijas, pratęsiančias šiandieninį Pauliaus pranešimą. Klausydama jų grimztu į sapniškąjį naratyvą. Kaži kodėl prisimenu „Pož(i)eminius skaitymus“ VIII forte ant Milikonių kalno ir juose – Kęstutį Navaką, mano vizijoje susiliejantį su Lina Buividavičiūte į vieną žmogų, o vėliau, tarsi pamestą, vaiduoklišku veidu praslenkantį pro pat mūsų automobilį, prikrautą renginio inventoriaus – dvylika kėdžių. Mane vis persekioja klausimai – kodėl jo tada neparvežėm namo? Negi tarp kėdžių būtume netilpę? Negi svarbiau yra vežti kėdę nei poetą?

Kartus viskis dirgina gerklę. Paulius Jevsejevas ir Jurga Jonutytė virsta į Tomą Vaisetą ir Mantą Tamošaitį.
– Ar bus šiandien „Juoda orchidėja?“
– Bus, antrą valandą.
– Kas yra „Juoda orchidėja“?
– O tu nežinai?
– Žinau šiaip…
– Na va, o yra nežinančių iš dramblio kaulo bokšto.

Ima groti muzika – bus šokiai, galbūt kai kam linksmai graudūs. Išeinu įsipilti į taurę vandens ir nė nepastebiu, kaip atsiduriu savo kambaryje. Išsivalau dantis ir įkrentu į debesinius patalus. Tegu „Juodoji orchidėja“ (sic!) šiąnakt įvyks be manęs.

 

Trečioji sala. „Aš pažinau karalių tavyje“

Aš pažinau karalių tavyje iš žingsnių aido
Ir iš akių blizgėjimo aštraus,
Nors kartais jos iš tavo liūdno ir pailgo veido
Man švietė giedrumu audros nuskaidrinto dangaus.

Kiekvienas tavo žodis, išdidus, bet mielas,
Kiekvienas tavo mostas, laisvas ir platus,
Kalbėjo apie didžią, gražią sielą,
Praaugusią lyg aukštas medis girioje visus medžius.

Nes tu sakei: „Per žemę mes praeinam
Tik vienąsyk, tai būkime tvirti!
Kieno gyvenimas bus panašus į sodrią dainą,
Tas nesutirps mirty.“

Todėl (nors neturėjai tu namų, kai saulė leidos,
Nei sosto, nei tarnų karališkam dvare)
Iš tavo liūdno ir pailgo veido
Aš pažinau karalių tavyje.

Vytautas Mačernis, Šarnelė, 1942.VII.3

 

Devintą ryto visi susėdame į autobusą ir išvykstame į Platelius, Žemaičių Kalvariją ir Šarnelę. Bandę nusiplauti studentai (pasiliksime ir pačilinsime) taip pat įlaipinami. Platelių dvaro sodyboje, sugužame į salę klausytis pranešimų. Mindaugas Kvietkauskas, pristatydamas Marijų Šidlauską, netyčia vietoj „ilgametis“ lepteli „archyvinis“. Cha, salės kampe Sigmundas Freudas šmaikščiai (bene kaip Kęstutis Nastopka) suploja delnais – riktas!
– Kaip tik pagalvojau, – sako prelegentas, – kam skambina varpai?

Po antro pranešimo nebetveriu migrenos ir išeinu į miestelį ieškoti vaistinės. Vaistininkas man paduoda lapelį rožinio ibuprofeno:
– Euras dvidešimt šeši.
Sukrapštau dvidešimt šešis ir duodu popierinį dešimt.
– Neturiu kitaip.
– Tada tiek to tas euras, neturiu kaip grąžinti.
– Kaip tai – tiek to?
Suberiu į saują centus iš piniginės, suskaičiuoju: aštuoniasdešimt devyni.
– Trūksta vienuolikos centų.
– Oi, kaip gerai, labai ačiū, – šypsosi vaistininkas.
O aš niekaip negaliu patikėti, kaip taip, juk jam reikės padengti trūkumą kasoje. Kai aprims skausmas, nueisiu į kokią nors parduotuvę ir išsikeisiu pinigus. Lėtai žingsniuodama per miestelį palei akmeninę parko tvorą išgimdau dar vieną planą – vakare išeiti į nedidelį žygį. Koks griekas būtų būti pabuvojus prie Platelių ežero ir neįmerkus į jį kojų. Nusprendžiu: eisiu, grįšim į sodybą ir išeisiu, kas bebūtų.

Grįžtu tiesiai į Brigitos Speičytės pranešimą „Naivioji poezija Antrojo pasaulinio karo metais“. Klausausi užsimerkusi ir juntu, kaip galva rimsta, o žodžiai sėda į mano literatūrinius lobynus. Prisimenu tyrinėtus gimnazistų ir pirmakursių studentų eilėraščius trisdešimt aštuntųjų periodikoje – vieni donkichotai, išties. Bandau prisiminti, ar tik ne tuo metu Pulgis Andriušis į lietuvių kalbą vertė Cervantesą.

Vokus praplėšia Tomo Vaisetos frazė:
– Man literatūra neįdomi, man įdomus seksualumas.
Neabejoju, kad yra manančių, ir galbūt jie teisūs, jog Tomas Vaiseta yra gana snobiška persona. Mane traukia kiek snobiškos personos. Ir Tomas Vaiseta man visada įdomus. Ir dabar ką jis kalba savo pranešime – apie propagandinį geidulingųjų Vakarų smerkimą sovietmečiu – puikiai pritaikau savo disertacijai apie prieškarinius Liūnės Janušytės, Ievos Simonaitytės ir Antano Miškinio tekstus. Apskritai, visi šių dienų kalbėjimai veikia taip, kad esu įkvėpta įkalti kertinius polius į savo darbą.

Aklas tikėjimas, kad absoliučiai viskas įmanoma, jei tik labai stengsiesi, regis, šiek tiek žalingas, primena man paskutinis pranešimas. Skubu užsirašyti frazę: „Kito žmogaus materialiniai poreikiai yra mano dvasiniai poreikiai“, pasakytą Izraelio Salanterio, cituotą Emmanuelio Levino, – regis, tai žydiška patarlė, dabar ištarta Jurgos Jonutytės. Po pranešimų tenkinant savo materialinius poreikius – geriant kavą ir pietaujant dvaro jaujoje (taip, toje pat, kur kadais mergos eidavo susitikti su velniais) girdžiu Salų dalyvius giriant sekciją kaip itin vykusią. Dar labiau giria Platelių dvaro vaišingumą ir gausiai gardumynais nukrautus stalus, o dar labiau – dvaro, t. y. muziejaus, šeimininkę, reto šiltumo (pridėčiau, ir emocinio minkštumo) moterį nuo veido neblėstančia šypsena ir iš burnos nesiliaujančia byrėti žemaitiška dounininkų tarme.
– Matot, visos Užgavėnių kaukės buvo su karūnom, – sako ji, vedžiodama mus po dvaro arklidėje įkurtą Užgavėnių kaukių ekspoziciją.
Na, sako ne visai taip, bet aš taip girdžiu lietuviškai, o tuo metu per smilkinius vis kala žodžiai „aš pažinau karalių tavyje“.

Šių Salų karalius – Vytautas Mačernis ar jo mitas – gyvas aistringoje gido kalboje, retkarčiais pagaunančioje kiek patosišką gaidą („Ir kas drįstų pasakyti, kad jo motina jo nemylėjo?!“).
– Ar kalbėti apie tai? – klausia, vesdamas mus kryžiaus keliu.
– Kalbėti apie viską, – lepteliu panosėj (vėliau šiek tiek pasigailėsiu taip norėjusi).

Mes stovim panarinę galvas Mačernio žūties vietoje – važiuok Mačerni ATA. Kokios neprotingos Dievo išdaigos – pataikyti atsitiktinę artilerijos sviedinio skeveldrą keliu vadeliojančio poeto smilkinin, o dar tokio jauno ir gabaus. Bene Dievas būsiąs mergaitė, Mačerni? Paskui prie kažkurio ekskursijos taško pamatome mažutėlį šuniuką, mūsų būriu besidžiaugiantį, ir praskydusios emocijos nustelbia gido pasakojimus – nei dievai, nei karaliai mes, žmonės. Tokie pat žmonės Mačernio muziejų įspraudė į medinio namo mansardą. Ne, čia Mačernis nei gyveno, nei lankėsi, tiesiog eilinis namas prie Viešpaties besiglaudžiantiems. Dairausi į eksponatus, randu nuotraukas su užrašytomis dedikacijomis. „Mieloji mano Lione, mūsų keliai suėjo tam, kad kiekvienas surastume savo kelią. Tavo Vytautas (Mačernis, jei kartais pamirštum koks Vytautas).“ Ne Lionė buvusi jo trumpo gyvenimo didžioji meilė, tik trumpam sutikta mergina, palikusi momentinės kūrybos įspaudą – jei kartais pamirštum, kieno vardas… tik pamanyk.

Prie poeto kapo, – kapas kaip kapas, tik ne kapinėse, sako, norėjo būti palaidotas šiuose laukuose tarp medžių ant kalnelio, – klausomės eilėraščio, to paties apie dainuojantį jaunimą virš vandens ir blunkančias dėmes mergaičių rūbuose. O ana ten, ant kito kalno, – sodyba, kurioje užaugęs ir gyvenęs. Dabar ten su šeima įsikūręs poeto brolio sūnus, irgi Vytautas Mačernis, ūkininkauja ir visus takus žole užleidęs, kad turistai neerzintų.
– Aš eisiu ten, – sako Kęstutis Nastopka. – Ne, jūs manęs nelaukit, aš jus pasivysiu, esu dar visai tvirtas.

Bet link sodybos per pievą brenda didžioji mūsų dalis – kaipgi nebrisim, mes literatūrologai ir rašytojai, ne kokie turistai. Pusiaukelėje stabtelim, padūsaujame: nesiverši nepageidaujamas į svetimą kiemą. Gal ir giminės jau renkasi, gidas sako, kad ateinantį savaitgalį numatomas jų giminės susitikimas. Apsigręžę pareinam link beržynėlio, į kurį Mačernis draugus kviesdavęsis. Vieną beržą – gal ir bus šimtametis – apsikabina akademikai, taip kaip Mačernis apkabindavęs. Jautru ir naiviai tyra.

Slenku miško keleliu paskui Kęstutį Nastopką. Žvelgiu į jo smulkų kūną, grakščiai krypuojantį, į monotoniškai atsargius žingsnius, o prieš akis dar viena vizija – „Išsprūstanti prasmė“, garstyčių spalvos knyga, kurią nurašytą iš bibliotekos parsinešiau namo.

– Noriu namo.
– Namo ar į sodybą?
– Į sodybą. Namo norėsiu ryt.

Lengviau atsipučiu, kai iš sodybon grįžtančio autobuso pakelėje išlipa gidas. Kiekvienas jo žodis buvo įdomus ir prasmingas, bet kaip per daug man visko šiandien, kaip per daug. Dar noriu į Platelius įmerkti kojas. Visgi po vakarienės pajuntu, kad kojos kažkaip susisukusios ir pati susisuku į pledą. Lieku klausytis pokalbio apie Mačernio aktualumą. Man atrodo, kad visi pernelyg pavargę, prisisunkę įspūdžių ir dėl to irzlūs, maža to, sunkiai savo irzulį bevaldantys. Gynybiniai mechanizmai nebeveikia, sakytų psichologai. Pokalbį nustelbia muzika iš kito ežero kranto: bum čik, bum čik, bum čik. Viktorija Šeina, moderuojanti diskusiją, akimis duoda ženklą vienai iš Salų organizatorių Žanai Raškevičiūtei: „Kas ten groja?“ Ženklą žvilgsniu pagauna tuo metu kalbanti Donata Mitaitė, kiek prityla. Bum čik, bum čik, tebeaidi. Nuo kėdės pakyla studentas, prisistato esąs iš VDU, sako, Mačernio poezija jam taip smarkiai nebeimponuojanti kaip mokyklos metais. Diskusija pasisuka link to, ar Mačernio amžius lygus dabartiniam jauno žmogaus amžiui. Pakyla Mindaugas Kvietkauskas: „Kas čia dabar vyksta?“ Suprask, ar mes stumiam ant Mačernio?
Bum čik, bum čik, bum čik.
Aš pernelyg pavargusi, kad adekvačiai suvokčiau, kas čia vyksta, – išeinu pasivaikščioti po sodą, o kai grįžtu, man šnibžda: „Oi, buvo kibirkščių, praleidai.“ Tuo metu atsistojęs kalba Mantas Tamošaitis, sako Mačernį skaitąs su nostalgija, o dar ta mintis apie skeveldrą ir neišsipildžiusį didžiulį potencialą – galbūt tai daro dar didesnį poveikį.
– Aš pažinau tavy karalių, – vėl nuskamba mano galvoje, apsvaigusioje nuo vaistų, impresijų ir gryno oro. – Ar tai ir bus Mačernio mitas?

Paskutinio vakaro šokius pasuoju. Išsitiesiu savo debesyje ir bandau suskaičiuoti, kiek dalykų šiandien įvyko. Žinoma, kad dabar eiti iki Platelių ežero būtų beprotybė. Dar likusi skola Platelių vaistinei – vienuolika centų. Vadinasi, turėsiu kada nors čia grįžti.

 

Ketvirtoji sala. „Mūsų keliai suėjo tam, kad kiekvienas surastume savo kelią“

tačiau yra bausmė ir prakeikimas
ir ten kur bėgiai kertas su lietum
su nerimuota dabartim ir siaubo žvilgsniais
su apmaudu ir motinos širdim
kalnų raudonas vynas tavo taurėj
ir tu geri mane iš tauro rago
nes tu geri
nes tu geri mane

chranite našu večnost
našu večnost dorogaja
ved večnost
mimoliotnost bytija

Antanas A. Jonynas, iš poemos „Larisa“, Vilnius, apie 1975–1976

Prieš pusryčius susikraunu daiktus, nužvelgiu lovas ir savo kambariokes, su kuriomis vakarais ar popietės pertraukomis rasdavome bendrą kalbą – apie migrantus, maximų kasose neva galinčius dirbti menininkus, placebo poveikį, netradiciškumą ar dušo mechanizmą – arba bendrą tylą. Savo socialiniame burbule turiu daugiau ar mažiau artimų žmonių, su kuriais susitikau savo pirmose „Literatūros salose“. Net jei labai mažai bendraujame, tie žmonės man yra iš svarbios kategorijos – Salų žmonės, nepriklausomai nuo to, ką jie dabar veikia ir kur yra. Štai taip ir kuriasi bendruomenės. Rytoj gausime pakvietimų draugauti feisbuke.
– Džiaugiuosi mūsų kambariu, kažkaip labai geras pasitaikė.
Ir priduriu:
– Turiu galvoje žmones.
– Taip, įsikambarinome.
Tuomet einame kartu paskutinių pusryčių.

Žmonės kalba, kad vakarykščiai šokiai buvę smagūs, pasibaigę pirmą, o gal ketvirtą. Išduoda ir paraudę akys, ieškančios cigaretės arba sančapansos. Neišvykę ankstų rytą, dar laukia paskutinės Salų diskusijos „Tarp maišto ir tradicijos: ar mūsų literatūrologija keičiasi?“. Aš labai laukiu šio renginio, tikiuosi rasti sau atramą akademiniuose medžioklės plotuose.

Bet pokalbis vystosi visai kitaip, nei tikėjausi, nuskamba asmeninių istorijų pasakojimai – kaip aš atėjau, kaip užkibau, dėl ko likau. Atrodo, kartais vos ne visiški atsitiktinumai padeda pamatyti – šitai yra mano. O gal tai mokslinių vadovų netiesioginiai pavedimai.
Salėje ranka:
– O kaip autoritetai? Mokytojai?

Manimi ropoja milžiniškas žalias žiogas, man truputį baisu, kad neįkąstų, bet laikausi. Lipa per koją, pirštus, riešą, žastą, petį, nukeliauja ant nugaros ir nuo jos atsispyręs nušoka ant stumdomųjų durų stiklo. Aš galvoju apie savo mokytoją – kuri mane vis politkorektiškai ištempia už ausų, kuri mane „pliekia“ ir kritikuoja, kai jau man pačiai atrodo, kad viską žinau ir suprantu, arba atsidūsta taip, kad man norisi sulįsti žemėn – įsižeminti. Kuri mane guodžia ir ramina, kai puolu į paniką, kad visa, ką aš patiriu, yra visiškai normalu šiomis sąlygomis ir aplinkybėmis. Kuri kantriai kreipia mane tiesos link, užveda, pasakinėja ir nutyli. Kuri kaip žiogas pereina mano tyrimu ir nušoka, kad toliau dirbčiau savarankiškai. Per kurios palaikymą aš kaip žiogas einu ir galiausiai atsispiriu.

Ir Salos man yra mokytojas, kuriame rankų miškas gali būti plieksmas ir gali būti atspirtis atrasti savo kelią. O radus kelią negi nenutinka taip, kad iš maištininkų mes tampame tradicinio požiūrio atstovais? Argi nejučiomis iš donkichotų nepavirstame į sančapansas?

– Ar tu jau nuolatinė Salų dalyvė?
– Trečios Salos.
– Tai tuoj būsi.
– Žinoma, kartais man čia trūksta mano universiteto. Galvoju, jei atvažiuotų daugiau dėstytojų, atsivežtų savo studentus. Visgi suprantu, kad jų krūviai dideli ir nesuspėja visur.
– O norinčių daug ir dalyvių gretos greitai užsipildo.
– Žinau. Ir labai noriu, todėl čia atvažiuoju ir pati atstovauju savo universitetui.
– Atstovauji, ir tuoj savo studentus atsiveši.
Dabar man tampa aišku, kuo tas pokalbis su studentu prie stalo buvo ypatingas.

Išvykusios iš sodybos mes tebetęsiame diskusiją apie tai – kad jauni studentai, ypač magistrantai, turi tiek daug ir tokių šaunių idėjų, bet kartais taip ir lieka tos maištingos idėjos neįgyvendintos. Man regis, kad riba ateina tada, kai imi dirbti. Aš, toji prieš dvejus metus, dabar jau sau atrodau kaip maištininkė su gražiomis idėjomis, ne amžiumi, o profesine prasme jaunatvišku užsidegimu, kurį sėkmingai malšina realus darbas tyrinėjant šaltinius, atrandant vis naujus ar jų nerandant, bandant suvokti teorines prieigas, atsirenkant tinkamas sąvokas ir mokslinių autoritetų mintis. Galbūt dar po kelerių metų mano šiųmetinis pasirodymas man rodysis ir linksmas, ir graudus. Gi galutinai dar nežinau, koks mano kelias ir prie kurios kategorijos save priskirti – literatūrologija ar literatūra. O gal ateis laikas, kai suvoksiu, jog kad ir kaip norėčiau kitaip, jau nebepavyksta neužstrigti sančapansiškume.
Norėčiau sugebėti savo donkichotės maištininkės iki kelio galo (kad ir kur jis pasisuks) vis klausti, savikritiškai:
– Kam skambina varpai, Cesiule?

Telšiuose stabtelime vėjy pravėdinti galvas, išgeriame nelabai skanios kavos nelabai jaukioje vietoje. Paskui link Kryžkalnio ir atsispyrusios nuo degalinės užšokame ant autostrados.