Vienas mano kambario paveikslas
Ant kambario, kuriame gyvenu, sienų įsitaisę keliolika paveikslų. Pakibę virš neaukštų lentynų su knygomis, jie čia kybo jau dvidešimt su viršum metų: per bemaž ketvirtį amžiaus kaip reikiant išdžiūvę mano draugų kūrybos vaisiai. Juos sukabino mano bičiulis Eugenijus C. Rinkdamas kiekvienam tinkamą sienos vietą bei kaimynus, be kitų kūrinio savybių, atsižvelgė ir į jo santykius su šviesa: vieni būtinai prašosi šoninio apšvietimo; kiti gali ištverti ir priekinę šviesą; o vienas kitas – net būti nugara į šviesos šaltinį: apsišviesiąs pats.
Tas, atgręžtas nugara į šviesą, tas, kur „apsišviečia pats“, yra nedidukas (nors vizualiai – nemenko svorio) Algimanto K. peizažėlis „Laukas“ (1978). Paveiksliukas suręstas labai paprastai: viršutinį jo trečdalį sudaro šviesi horizontali juosta (besaulis ir beveik bespalvis, gal vos vos primenantis grietinę, dangus); apatinius du trečdalius – tamsi horizontali juosta (durpinio rudumo žemė su neaiškios kilmės kaputmortiniais (toks dažo pavadinimas) gūbriais, besidriekiančiais nuo dešiniojo viršutinio tamsiosios juostos kampo į kairįjį apatinį). Tapyba pastoziška, šiurkšti. Paveiksle tvyro prieblanda. Jeigu būčiau spiriamas trūks plyš apibūdinti šį peizažą žodžiais, paprastai nusakančiais asmenį, tai apie fizinę jo struktūrą pasakyčiau rusiškai: коренастый (tvirto sudėjimo, pečiuitas). Tuo tarpu charakterizuoti jo dvasiai (sielai) pasitelkčiau tarptautinį žodį „melancholikas“. O jei, taip sakant, vis dėlto mėgintume išsitekti vienos kalbos rėmuose, būtų: коренастый меланхолик.
Algimantas Kuras. Laukas. 1978. Vytauto Balčyčio reprodukcija
Pečiuitas melancholikas. Taip apibūdinu paveikslą, žvelgdamas į jį kaip į asmenį, personą. Tai, žinoma, juokeliai. Nors – ne visai iš piršto laužti. Vis dėlto, matyt, svarbiau yra apsakyti šį peizažą kaip vietovę. Paveikslinę, žinoma. Būtent šitai, spėju, turės didesnės reikšmės tolesniam pasakojimui. Bet nuo „melancholiko“, regis, irgi nepabėgsime. Tad: kuo gi ypatinga šioji paveikslinė vietovė? Pirmučiausias jos ypatingumas tas, kad ji yra pati ištikimiausia iš visų su manimi artimiau susijusių vietovių (nepaveikslinių, savaime suprantama), kuriose lankiausi bent jau po du kartus per pastaruosius daugiau nei keturiasdešimt metų. Ką tuo čia noriu dabar pasakyti? Ogi štai ką: per tą laiką jinai (o bendrauti su ja pradėjau dar ankstesniame savo būste, todėl ir tie keturi dešimtmečiai susidaro) absoliučiai nepasikeitė. Tuo tarpu visos kitos (nepaveikslinės, kuriose, kaip sakiau, lankiausi bent po du kartus, antraip negalėčiau jų su jomis pačiomis palyginti) – keitėsi ir keitėsi, kai kurios – tiek, kad tapo nebeatpažįstamos. O šioji – nė kiek. Liko, kokia buvusi nuo pat savo gimimo – nuo 1978 metų.
Tas „nė kiek“, suprantama, yra sąlygiškas. Kaip ir anksčiau pavartotasis „absoliučiai“. Žinoma, kad kažkas tame paveiksle kinta (juk vyksta, pavyzdžiui, vadinamieji cheminiai procesai). Tad, niekur nesidėsi, turi kisti ir jame įsikūrusios vietovės elementai. Teisus yra Matsuo Bashō, apie nutapytą širmoje pušį savajame haiku sakęs: „Auksinėje širmoj / Sensta pušis.“ Sensta, be mažiausios abejonės, ir Algimanto K. nutapyta vietovė. Sensta josios grietininis dangus, josios durpinio rudumo žemė, josios kaputmortiniai gūbriai, josios prieblanda, josios horizontas. Vadinasi – keičiasi. Bet tie pokyčiai man tokie lėti, kad aš jų neįžiūriu. Kitaip tariant, aš pats keičiuosi kur kas greičiau nei paveikslas. Žiū, kaip pakitėjo mano fizinis pavidalas per tuos keturis dešimtmečius… O jam pavymui – ir vadinamasis psichinis (dvasinis)… Tad čia visai nesunkiai galima pritempti tą gerokai nudėvėtą lotynišką frazę: Ars longa, vita brevis.
Brevis, brevis… Ne taip jau ir brevis, kai pagalvoji, kad man aštuoniasdešimt. Vis dėlto aprašomojo peizažo vietovė (jei neatsitiks kokia avarija) be didesnių regimų permainų tikrai turėtų tverti kur kas, kur kas ilgiau negu… Antraip kodėl tuomet, kai į ją žiūriu, kai joje lankausi (menamai, žinoma), man vis iškyla galvoje Sigito G. eilėraščio eilutės: „/…/ tiktai tu vienas liksi išganytas, / o amžinosios užkrosnės svirply, / tiktai tu vienas liksi išganytas“? Kodėl tuomet jos (tos eilutės) man transformuojasi štai šitaip: „Tiktai viena tu liksi išganyta, / o amžinosios prieblandos vietove“?
Prieblanda… Mano mėgstamasis paros metas… Nežinau, kodėl aš jį taip mėgstu. Veikiausiai todėl, kad esu melancholikas. Kas vyksta, kai prasideda prieblanda? Prasidedant prieblandai, prasideda tirpsmas. O tirpsmas ypatingas tuo, kad jo metu kažkas menkesnis skaidosi ir nyksta ne tokiame menkame, su tuo nemenku susilieja. Prieblandoje nyksta ir liejasi su tamsa objektų spalvos, kontūrai, formos, patys objektai… Nyksta ir liejasi su tamsa pasaulio įvairovė. Dar kitaip: tai, kas buvo iškilę iš stichijų (žemės, oro, ugnies, vandens), kas buvo įgavę tariamo autonomiškumo, vėl jį praranda, vėlei tarytum grįžta stichijų prieglobstin. Todėl melancholiško charakterio personažui prieblandos metu kyla net metafizinio tipo klausimų. Kartais – jie susieiliuoja. Kažkada esu parašęs tokias eilutes: „Ak, tu pumpuruota medžio šaka, / Ką tu šiam belaikiam ir beerdviam nespalvotam prietėmy veiki?“
Kai sėdi arba stovi prietėmy (prieblandoje), geriausiai gali įžiūrėti tai, kas labai arti (pavyzdžiui, savo rankas), ir tai, kas labai toli (aišku, kad horizontą ir jam priklausantį „pasienio ruožą“, pahorizontę). Rankos (net nuosavos) prieblandoje irgi įdomios. Tačiau kur kas įdomiau – kas vyksta horizonte ir prie pat jo. O ten, jei sprendi per daug nesigilinęs, sakytume, kovojama kova: žemė tarsi stengiasi, pasitelkdama naktį („kai naktis uždengia dangų ir su jūra susilieja“, anot Antano A. J.), paslėpti savo „lobius“, nesidalinti jaisiais su dangumi; dangus, tuo tarpu, tarsi niekaip nenori su tuo sutikti, stengiasi, karščiuojasi ir ilgiausiai neblėsta. Kartais – ir per visą naktį, net ligi aušros. Tačiau gilesnis žvilgsnis perša kitą hipotezę: tos grumtynės yra tariamos, iš tikro – tai erotinio tipo „kova“, taip sakant, fizinis flirtas (ne smurtas, ne smurtas, dėl Dievo meilės, flirtas, sakau dar sykelį). Tačiau ir jis (fizinis flirtas), aišku, gali trukti (juolab kad čia kalbame apie kosminę erotiką) iki aušros…
„Galynėjasi“ dangus su žeme ir Algimanto K. peizažiuke. Ir horizontas čia anaiptol neblėsta. Ir neblės jisai ne tik kad ligi aušros, bet – tol, kol egzistuos šis paveikslas. Beje, grįžtant prie to, kad šis kūrinys apsišviečia pats… Dėl to apsišvietimo, be abejo, labiausiai ir kaltas tasai grietininis dangus. Bet, tvirtinčiau, jei jis (dangus) nesigalynėtų su žeme jau tiek kartų čia linksniuotame horizonte, apsišviesti paveikslėliui sektųsi prasčiau: šviesa taptų blankesnė. O horizontui į pagalbą šitame paveiksliniame peizaže dar ateina ir pahorizontė. Būtent joje drykso keli atsainoki melsvai žali kobaltiniai (vėl dažo pavadinimas) potėpiai, ne tik pridurdami šiek tiek šviesos paveikslui, bet ir elektrinte įelektrindami šiąją zoną, o drauge – suteikdami papildomo įkarščio dangaus ir žemės fiziniam flirtui…
Man tikrasis horizontas – bent jau šiokia tokia, kad ir truputį pasišleivinusi, tiesė, atskirianti žemę nuo dangaus. Todėl į jį stebeilyti tegaliu, tiesą sakant, tik dviejų tipų vietovėse: lygumoje ir prie jūros (kuri, tiesą sakant, taip pat yra lyguma). Horizontas turi vieną nepaneigiamą ypatybę: niekaip neįmanoma nei prie jo prieiti, nei pamatyti, kas yra už jo. Stephenas Craneʼas net eilėraštį yra parašęs su šia idėja: I saw a man pursuing the horizon; / Round and round they sped. / I was disturbed at this; / I accosted the man. / “It is futile,” I said, / “You can never –” // “You lie,” he cried, / And ran on. Tačiau tai nereiškia, kad, žvelgdamas horizontan, negali to, kas yra anapus, vaizduotis. Daugybę kartų, sėdėdamas ar stovėdamas prie Baltijos jūros, žvelgiau į vakarais žėrintį tolybėje brūkšnį ir kūriau vizijas, kas yra anapus. Deja, teįsivaizduodavau tik tuščią erdvę, kitaip tariant – tuštumą. Vienas to vaizduotės darbo rezultatų – prastas (užtat niekur ir nepublikuotas) eilėraštukas, kuriame yra tokia eilutė: „Jau metas šokt už horizonto borto.“
Nors ir pranašautas prastame eilėraštyje, tas metas vis dėlto nenumaldomai artėja. Tad nieko labai ypatingo, jei vis pasvarstau, o kaip ten bus toliau. Dėl fizinio savo matmens beveik neturiu abejonių: šis „plaustas“ (budistų terminas) toliau bus nebereikalingas, nes juk būsi jau persikėlęs „kiton pusėn“. Vadinasi, jam („plaustui“, kūnui) teks dalyvauti tirpsme, vadinasi, suirti, išsiskaidyti ir atitekti vienai iš stichijų (tikėtina – žemei). O kas gi laukia psichinio, dvasinio, sąmonės matmens, taip sakant, sielos? Ar jos likimas toks pat kaip ir kūno – tirpsmas? Ar vis dėlto prasitęs kokiu nors pavidalu mano takioji tapatybė? Jei taip – ar prisimins save ankstesniąją? Jeigu ir šiuo atveju taip – ką ji veiks, atsidūrusi kitose dimensijose? Atsakyti į šiuos klausimus – tas pat, ką pažvelgti už horizonto. Tačiau vaizduotis – ir vėlgi galima.
O vaizduojuosi du variantus. Deja, nė viename jų nesu atsikratęs savo fizinio kūno („plausto“) atributų. Matyt, net vaizduotėje išvysti save „grynos dvasios“ pavidalu yra tolygu „pažvelgti už horizonto“. Tad – pirmasis variantas. Kadangi jis man buvo prisistatęs sapno pavidalu, o tą sapną esu aprašęs vienoje savo esė (jau publikuotoje), tai belieka tą vietą pacituoti: „…Sapnavau, kad kybau kosmose, nugara prišlietas prie spindinčios žvaigždės. Ir per pečius pririštas prie jos, nelyg kuprinės diržais, dviem storais juodais kabeliais. Mačiau plačiai ir toli.“ Deja, deja, kybodamas tame sapne nemačiau man vieno brangiausių šiapusybės reiškinių – horizonto…
Antrasis variantas ne prisisapnavo, o radosi galvoje daug valandų, dienų, mėnesių ir metų bičiuliaujantis su Algimanto K. „Lauku“ (na, tikrai būtų neįmanoma pasakyti, kiek kartų esu „lankęsis“ jame pavaizduotoje prieblandinėje vietovėje). Štai jisai (variantas). Aš sėdžiu lyguminiame peizaže, mano poza kiek panaši į Kristaus iš garsiojo Ivano Kramskojaus paveikslo „Kristus dykumoje“. Tačiau pats peizažas – ne dykuma, o tamsiai rudi mūsų platumų laukai su neaiškiais kaputmortiniais gūbriais. Prieblanda. Gerėliau matyti tik tai, kas visai arti (pavyzdžiui, rankos), ir tai – kas toliausia (pahorizontė ir pats horizontas). Žiūriu ten link, stebėdamas, kaip tarytum galynėjasi tarpusavyje žemė ir dangus. Esu apimtas melancholijos. Nieko negalvoju.
