Nepažintas Karlas Marxas

 

Pabaiga. Pradžia Nr. 12

 

 

Vėlyvasis Marxas ir daugiskaitinės istorijos trajektorijos

 

Pasakojimą apie vėlyvąjį Marxą reikėtų pradėti nuo to, kad egzistuoja gana populiarus teiginys, jog nuo 1870 m. Marxas išgyveno kūrybinę krizę. Jis nepublikavo nė vieno svarbaus darbo, taip suteikdamas peno daryti išvadą, kad paskutinis gyvenimo dešimtmetis buvo jo kaip autoriaus karjeros saulėlydis. Ir nors reikia pažymėti, kad silpstanti sveikata Marxui neleido pabaigti „Kapitalo“ antrojo ir trečiojo tomų, teiginiai apie saulėlydį yra perdėti. Taip galėtume teigti tik tuo atveju, jei nekreiptume dėmesio į vėlyvojo Marxo laiškus, užrašus ir redakcinius darbus. Ką galime apie juos pasakyti ir kodėl jie yra svarbūs?

Anot Vilniuje gimusio britų sociologo Teodoro Shanino (1930–2020), Marxo minties evoliuciją reikėtų datuoti XIX a. aštuntuoju dešimtmečiu, praėjus vos keleriems metams po „Kapitalo“ pirmojo tomo publikacijos vokiečių kalba. Bene geriausiai žinoma tos evoliucijos apraiška yra aptinkama Marxo redaguotame į prancūzų kalbą išverstame „Kapitalo“ pirmajame tome, kuris pasirodė 1872 m. Po 1867 m. vokiečių kalba parašyto varianto Marxas perrašė vieną esminių ten figūravusių sakinių, perteikiančių ankstesnį istorijos raidos supratimą. Kaip žinoma, būtent originaliame pirmojo tomo variante aptiksime istorinį determinizmą ir linijinę istorijos raidą atskleidžiantį sakinį, kad labiausiai ekonomiškai išsivysčiusi šalis parodo atsilikusiai šaliai jos ateities paveikslą. Čia turime puikų linijinio istorijos supratimo pavyzdį. Visgi galime daryti prielaidą, kad Marxas šia formuluote nebebuvo patenkintas jau XIX a. aštuntajame dešimtmetyje. Būtent redaguodamas prancūzišką pirmojo tomo vertimą, šią formuluotę Marxas jau taikė tik išskirtinai Vakarų Europos valstybėms, taip atsiribodamas nuo linijinio istorijos aiškinimo. Tai, kad ilgainiui Marxas ėmė matyti istorijos trajektorijas kaip daugiskaitines arba, kitaip tariant, buvo vis labiau įtikintas teiginio, jog kiekviena visuomenė turi specifišką ir nebūtinai garantuotą kelią į kapitalizmą ir iš jo, galime matyti ir viename laiško juodraštyje, rašytame 1877 m. Šiame laiške, adresuotame carinės Rusijos narodnikų laikraščio „Otečestvennyje zapiski“ („Tėvynės užrašai“) redaktoriui, Marxas smarkiai kritikavo bet kokius bandymus pritaikyti jo pradinio kapitalo kaupimo formuluotę Anglijoje ir Vakarų Europoje visoms pasaulio visuomenėms. Marxo teigimu, už Vakarų Europos ribų primityvusis kapitalo kaupimas buvo kitoks nei aptvėrimų paskatintas ir kolonializmo įgalintas nusavinimas Anglijos kaimuose. Taikyti abstrakčias formules arba filosofines metateorijas ir ieškoti panašių procesų kituose regionuose buvo tiesiog beprasmiška.

Nors, kaip bandžiau pabrėžti anksčiau, Marxas tikrai atsikratė savo kolonijinės retorikos Indijos klausimu dar 1857 m., tai tik dar labiau ryškėja jo vėlyvuosiuose užrašuose. Nors Marxas nebepublikavo naujų straipsnių apie Indiją, jis rinko medžiagą apie šalyje vykstančius sukilimus. Viena iš jo užrašų knygų yra skirta detaliai Britų administracijos Indijoje atstovo Roberto Sewelo knygos „Analitinė Indijos istorija“ (Analytical History of India, 1870) analizei. Šie Marxo užrašai, dokumentuojantys galybę pasipriešinimo užsienio kariuomenėms ir vietinėms valdžioms pavyzdžių, Sovietų Sąjungoje buvo publikuoti kaip Marxo autorinis darbas, nors toks jis niekada nebuvo. Šiaip ar taip, tuose užrašuose apie Indijos istoriją nuo 664 iki 1858 m. galime puikiai matyti Marxo nusigręžimą nuo europocentristinių mąstymo klišių ir mechaninio arba etapais paremto istorijos supratimo. Jau vien neigiami britų kolonistų apibūdinimai, tokie kaip „britų šunys“, „uzurpatoriai“, „anglų hipokritai“ arba „anglų grobikai“, turėtų daug sufleruoti.

Žinoma, dėmesį reikėtų skirti ir vėlyvojo Marxo raštams apie Rusijos valstiečių komuną (rus. община). Jei tai darytume, būtume priversti aiškintis ir kodėl vėlyvasis Marxas ėmė plėtoti Rusijos revoliucijos klausimą. Privalu paminėti, kad maždaug iki paskutinio gyvenimo dešimtmečio carinės Rusijos valdžia Marxo darbuose figūravo kaip esminė kliūtis darbo klasės emancipaciniams projektams. Didžiojoje dalyje savo raštų Marxas paprastai pabrėždavo carinės Rusijos socialinio išsivystymo stoką, lėtą ekonominę raidą, despotišką politinį režimą ir ypač reakcingą bei konservatorišką užsienio politiką. Visi šie veiksniai šalį darė kontrrevoliucijos oaze.

Bet bėgant laikui ir Marxui senstant aiškėjo, kad revoliucinės viltys Vakarų Europoje vis labiau menko. Konjunktūra galbūt galėtume vadinti tą momentą, kai 1871 m. vėlyvą pavasarį buvo numalšinta Paryžiaus komuna. Situacija Britanijoje, kur kapitalizmas „pastatė“ didžiausius pramoninius fabrikus ir „pagimdė“ juose koncentruotą darbo judėjimą, irgi nebeatrodė optimali. Darbo judėjimas, užuot turėjęs aspiracijų dėl kapitalo valdžios pažabojimo, buvo sąlygiškai patenkintas savo pragyvenimo lygiu. Priežastys gali būti tapatinamos su to pragyvenimo lygio išlaikymu kolonializmo sąskaita ir tam tikru reformistinės sąmonės įsigalėjimu dėl profsąjungų veiklos. Tokių pesimistinių perspektyvų fone Marxo akyse revoliucijos centras pamažu judėjo į kitą Europos kraštą. Išties, vis daugiau žinių apie radikalius veiksmus, taip pat ir progresyvią agitaciją buvo galima girdėti iš tos šalies, kuri anksčiau paties Marxo buvo laikoma reakcingumo oaze. XIX a. devintasis dešimtmetis yra neatsiejamas nuo naujos revoliucionierių ir radikalų kartos, kuri užaugo carinėje Rusijoje. Būtent ta karta turėjo progą atidžiai skaityti Marxo darbus jau vien dėl tos priežasties, kad pirmasis „Kapitalo“ vertimas buvo būtent rusiškas. Jis pasirodė dešimtmečiu anksčiau nei angliškasis variantas.

Nuo 1870 iki 1871 m. Marxas pramoko rusų kalbos, kad galėtų kuo nuodugniau studijuoti šaltinius šia kalba. Jis ėmė skaityti įvairius to meto rusų autorius, tokius kaip Aleksandras Gercenas ir Nikolajus Černyševskis. Viename iš laiškų, kurį tuo laikotarpiu Marxo žmona išsiuntė jo bendražygiui Engelsui, galime aptikti sakinį su tam tikra nuostabos doze. Ji rašo, kad Marxas „pradėjo studijuoti rusų kalbą, lyg tai būtų gyvenimo ar mirties klausimas“. Nenuostabu, kad paskutiniais gyvenimo metais jis sukaupė milžinišką rusų kalba publikuotų knygų ir užrašų biblioteką. Jo dėmesys vis labiau krypo į rusų valstiečių komuną ir Rusijos populistų darbus. Čia pravartu glaustai paminėti, kas buvo ta rusų valstiečių komuna, ir nubrėžti pagrindines narodnikų minties linijas. Pradėkime nuo valstiečių komunos. Prisiminkime, kad XIX a. europinėje carinės Rusijos dalyje maždaug 60 procentų kultivuojamos žemės priklausė valstiečių ir kazokų komunoms arba bendruomenėms. Ir nors tai yra palyginti didelė proporcija, komunos nebuvo išplitusios nei dabartinės Lietuvos, nei Latvijos teritorijose, nors ir ten aptiktume kelias išimtis. Tose bendruomenėse kiekvienas ūkis kaip savo nuosavybę turėjo tik nedidelį sklypelį – konkrečiai namą, sodą, įrankius žemei dirbti ir gyvulius. Bendruomenė arba komuna kultivuojamos žemės plotus priskirdavo šeimoms ilgajam laikotarpiui, o pievų plotų perskirstymas vykdavo kasmet. Komunos gyventojai naudodavo pašarus ir miškus kolektyviniu principu, kitaip tariant, tai buvo bendruomeninė nuosavybė. Lygiai taip pat dauguma svarbių paslaugų komunoje veikė kolektyviniu principu. Pavyzdžiui: piemenavimas, apsauga, rūpinimasis našlaičiais, mokyklos, bažnyčia, malūnai ir taip toliau. Samdomas darbas komunoje beveik neegzistavo. Nors virš komunų buvo išsikerojęs carinės valstybės aparatas, pačios komunos faktiškai prilygo valstiečių politinės organizacijos išraiškai. Jos buvo kolektyviniais santykiais paremtos organizacijos, apsaugančios gyventojus nuo plėšikų, policijos, mokesčių rinkėjų ar įsiveržimų iš kaimyninių kaimų.

Kaip žinoma, populistai buvo Rusijos vietinės revoliucinės tradicijos atstovai. Jų akyse valstiečių komuna buvo rusų kolektyvinės tradicijos skiriamasis ženklas, perduodamas iš kartos į kartą, nepaisant valstybės bandymų jį pažaboti. Net ir neidealizuodami pačios komunos, populistai ją laikė esminiu įrankiu skatinant valstiečių mobilizaciją prieš carinę valdžią. Todėl komuna buvo gretinama su atspirties tašku mąstant apie ateities socialinės organizacijos principus – principus, paremtus lokalizuotomis valdymo formomis greta demokratiškai išrinktos nacionalinės vyriausybės. Černyševskis, kurio darbais Marxas ypač žavėjosi, komuną laikė vienu efektyviausių būdų plėtoti kolektyviniais principais paremtą žemės ūkio sektorių. Jo teigimu, po revoliucijos komuna veiktų greta visuomenės valdomos pramonės sektoriaus ir saujelės privačių firmų. Šis paveikslas yra gana panašus į NEP’o laikotarpį po 1917 m. spalio revoliucijos.

Populistai turėjo ir tam tikrą revoliucijos potencialo Rusijoje interpretaciją. Pasak jų, sukilus prieš carinę valdžią ir įgyvendinus revoliucinį projektą, Rusija neprivalės pereiti prie kapitalizmo fazės, kaip nusakė linijinis istorijos modelis. Priešingai, tikėtina, kad Rusija tiesiog praleis tą kapitalizmo fazę ir iškart judės prie visuomenės, kurioje klasiniai skirtumai, o kartu ir išnaudojimas bus panaikinti. Tad remdamiesi netolygaus pasaulinio vystymosi idėja – vėliau ją kiek labiau išplėtos ir Levas Trockis – populistai tikėjo, kad istorinis bei ekonominis jų šalies atsilikimas nuo Vakarų Europos gali būti paverstas privalumu. Carinės valdžios nuvertimas bus pasiektas ne per buržuazinę, o per socialistinę revoliuciją. Taip įvyks dėl to, kad visuomenės organizavimo principai bus perimti iš valstiečių komunos. Komuna nebus sugriauta tam, kad būtų įtvirtinta privati kapitalistinė nuosavybė. Priešingai, joje egzistavusios kolektyvinės nuosavybės formos bus sutvirtintos siekiant sukurti sistemą, paremtą agrariniu kolektyvizmu, socialiniu teisingumu ir valdymo būdais, galinčiais patenkinti plačiosios visuomenės poreikius. Nors ši pozicija buvo gaji tarp Rusijos populistų, ji nebuvo vienintelė. XIX a. pabaigoje šalies žemės ūkyje vis labiau įsitvirtinant kapitalistiniams santykiams, dalis revoliucionierių buvo vis labiau įsitikinę, kad komuna ilgainiui sunyks, o kapitalizmas – triumfuos.

Tų diskusijų esmingumas neaplenkė ir Marxo. 1881 m. vasarį jis gavo laišką iš Veros Zasulič. Ji buvo narodnikų revoliucinės organizacijos „Čiornyj peredel“ („Juodasis perdalijimas“) – atsiskyrusios nuo populistų organizacijos „Narodnaja volia“ („Liaudies valia“) – narė ir ateityje redaguos marksistinį leidinį „Iskra“. Laiške Zasulič įvardijo dvi pozicijas, įsivyravusias tarp šalies revoliucionierių valstiečių komunos klausimu.

Pasak Zasulič, pirmasis tolesnio komunos vystymosi kelias buvo tapatinamas su jos išvadavimu iš mokestinės priespaudos ir gniuždančios valstybinės administracijos. Tokiu atveju komuna galėtų plėtoti socialistinę sistemą, palaipsniui organizuodama gamybos ir perskirstymo procesus, paremtus kolektyvizmo principais. Revoliucijos šalininkai turėtų sutelkti pastangas į komunos išsaugojimą ir plėtojimą. Antrasis kelias visgi nurodė, kad komuna yra pasmerkta išnykti. Jei taip yra iš tikrųjų, tuomet prireiks begalės dešimtmečių, kad Rusijos valstiečių žemė pereitų į buržuazijos rankas ir kad kapitalizmo raidos lygis pasiektų panašų į tą, kuris vyrauja Vakarų Europoje. Jei šis argumentas yra teisingas, teigia Zasulič, aktyvistai privalo sutelkti jėgas organizuodami miesto darbininkus. Taip elgtis būtų pravartu, nes išnykus komunai valstiečiai neišvengiamai persikels į miestus ieškodami uždarbio pramonės centruose. Be šios takoskyros, Zasulič taip pat pabrėžė, kad kai kurie diskusijos dalyviai Rusijoje teigė, jog valstiečių komuna yra pasmerkta išnykti, nes taip teigtų „mokslinis socializmas“. Šios pozicijos šalininkai save vadino marksistais. Zasulič neabejojo, kad garsiausio ano meto socialisto įsitraukimas į diskusijas komunos klausimu būtų buvęs ypač naudingas visam progresyviam judėjimui Rusijoje.

Koks buvo Marxo atsakymas į vieną opiausių revoliucinės tematikos klausimų? Pradėkime nuo to, kad ruošdamas atsakymą į tą laišką Marxas sukaupė 30 000 puslapių užrašų ir parengė keturis teksto juodraščius. Užrašai buvo rasti tik XX a. trečiajame dešimtmetyje. Jie puikiai iliustruoja ne tik klausimo svarbą, bet ir Marxo stropumą ir norą kuo tiksliau įvertinti valstiečių komunos revoliucinį potencialą. Be viso to, Marxo atsakymas į Zasulič klausimą byloja ir apie autoriaus minties evoliuciją tiek istorijos raidos, tiek revoliucinio veiksmo temomis.

Visų pirma Marxas rašo, kad komunos išlikimui grėsmę kelia ne istorinės neišvengiamybės (sakykime, abstrakčios istorijos raidos taisyklės), o carinės valstybės priespauda ir jos vis aiškesnis kursas, siekiantis palaikyti užsienio ir vietos kapitalistus. Būtent tas carinėje Rusijoje gimstantis valstybės įgalinto ir kontroliuojamo kapitalizmo tipas ir veikia tiesiogiai prieš valstiečių interesus. Toliau Marxas teigė, kad rusiškosios komunos ateitis gali būti vertinama per dvi prizmes. Tos dvi prizmės oponuoja bet kokiam determinizmui arba uždaram istorijos interpretavimo būdui. Marxas rašo, kad komuna gali būti suardyta valstybės įgalintų kapitalistinių socialinių santykių. Bet tai nėra būtinybė. Egzistavo ir kitoks komunos raidos kursas. Kooperacija paremti socialiniai santykiai, kurie anuomet vis dar buvo gyvybingi, gali būti išsaugoti, jei Rusijos revoliucija nuvers carinę valdžią ir ilgainiui remsis Vakarų technologiniais laimėjimais. Importuodama tuos technologinius laimėjimus į šalį, porevoliucinė Rusija galės išsaugoti gamintojų – t. y. valstiečių ir darbininkų – kolektyvinę kontrolę ją pakeldama ir į aukštesnį lygį. Bet ta revoliucija, anot Marxo, reikalaus masinio (arba populiaraus) pasipriešinimo tam, kad valstybės valdomi valsčiai būtų paversti į komunų išrinktas asamblėjas. Čia Marxas tiesiogine šio žodžio prasme kalba apie demokratišką valstiečių valdžią socialistinėje visuomenėje. Be to, atsakyme Zasulič jis pabrėžia, kad Rusijos visuomenė per ilgai gyveno valstiečių sąskaita ir todėl turės suteikti pirminius resursus pereinant nuo žemdirbystės mažuose sklypeliuose prie kolektyviniais principais formuojamos didesnės žemės ūkio gamybos apimčių. Kitaip tariant, čia susiduriame su teiginiu, kuris tiesiogiai prieštarauja tiek pradinio kapitalo kaupimo procesui, kai valstiečiai tiesiog nuo žemės nuvaromi įsteigiant privačios kapitalistinės nuosavybės žemės ūkyje institutą, tiek vadinamajai „socialistinei kolektyvizacijai“, kuri buvo įgalinta dėl beribio valstiečių išnaudojimo. Galiausiai mano aptariamame laiške Marxas teigia, kad revoliucijos pergalė paverstų komuną socialinės regeneracijos priemone. Ji taptų pagrindu plėtoti didelės apimties kooperatyvinius darbo santykius ir technologinį vystymąsi. Vakarų precedentas, teigiantis, kad pakeliui į socializmą (arba asociacija paremtą gamybos būdą) visuomenės privalo pereiti per istorijos taisyklių nustatytas fazes ir konkrečiai kapitalistinius socialinius santykius, Marxo teigimu, yra nieko vertas. Norint įvertinti revoliucijos galimybes Rusijoje reikia remtis ne gryna teorija, o realybe. Būtent tas archajiškas elementas – valstiečių komuna – sėkmės atveju gali tapti pačia pažangiausia visuomeninės raidos forma ir netgi pavyzdžiu Vakarų Europos šalims.

Šie Marxo teiginiai gali skambėti labai netradiciškai. Vėlyvasis Marxas neabejoja revoliucinių trajektorijų daugiskaita. Kaip įprasta, jis ryškiai pabrėžia internacionalizmą kaip kertinį revoliucijos ramstį. Skirtingai nei anksčiau, Marxo teiginiuose nebelieka jokio linijinio istorijos aiškinimo ar teiginių apie būtinas istorinės raidos fazes. Kiekviena visuomenė privalo būti nagrinėjama nuodugniai, o ne pasitelkiant abstrakčias formuluotes. Kitaip tariant, apeliacijos į „mokslinio socializmo“ dogmas jam atrodo svetimos. Valstiečių vaidmuo progresyvaus virsmo problematikoje figūruoja kaip opus, o ne šalutinis klausimas. Revoliucinis centras gali būti perkeliamas iš Vakarų Europos, tuo pat metu neminint jokių postulatų apie revoliucijos neišvengiamybę ar braižant tvirtas jos ateities schemas. Dėmesys skiriamas ir porevoliucinei situacijai, kalbant apie archajiškas komunas. Tad kompleksiškumas, dialektika ir istorinės raidos atvirumas yra skiriamieji to vėlyvojo Marxo analizės ženklai.

Veikiausiai mūsų neturėtų per daug stebinti faktas, kad 1924 m. publikuoti Marxo laiško Zasulič juodraščiai buvo sutikti gana priešiškai. Davidas Riazanovas, Marxo ir Engelso instituto Maskvoje steigėjas ir surinktų šių klasikų darbų redaktorius, atradęs tuos juodraščius, tvirtino, kad jie tik įrodė Marxo silpstantį analitinį potencialą. Visgi toks teiginys yra gana problemiškas. Kaip pažymi mano minėtas Shaninas, užrašų kiekis ir tų juodraščių konkretumas bei pats faktas, kad visi keturi buvo parašyti per dvi savaites, verčia abejoti bet kokiais bandymais juos nuvertinti. Iš dalies tas vėlyvojo Marxo nustūmimas į paraštes yra ir politiškai įkvėptas. Priežastis ta, kad kai tik į Marxą pradedame žvelgti kaip į kompleksišką ir interpretacijų keisti nebijantį mąstytoją – mes nebeteikiame jokio peno jo sudievinimui.

Tas Marxo, ir konkrečiai „Kapitalo“ pirmojo tomo sudievinimas, žinoma, buvo vienas iš skiriamųjų Antrojo internacionalo ženklų. Po 1917 m. bolševikų revoliucijos Sovietų Rusija, o vėliau ir Sąjunga tapo marksizmo interpretacijų bastionu. Praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje stalinizmas smarkiai prisidėjo ne tik prie to, kad Marxas būtų suprimityvintas ir vulgarizuotas, bet ir prie to, kad jo teiginiai – dažnai ištraukti iš konteksto – būtų naudojami kaip ideologinės kontrolės priemonė. Kadangi buvo teigiama, kad klasių kova Sovietų Sąjungoje nebeegzistavo nuo tos minutės, kai Komunistų partija paėmė valdžią, visa tolesnė valstybės raida buvo prilyginta keliui iš socializmo į komunizmo fazę. Linijinis istorijos aiškinimas tapo vyraujantis, o Stalino laikų Sovietų Sąjunga laikėsi pavyzdinės visuomenės arba gamybos būdo pozicijos. Gaila, bet daugelio kairiųjų akyse ji tapo pačiu progresyviausiu režimu, kada nors egzistavusiu planetoje.

Grįžkime prie trijų pagrindinių tezių, kurias bandžiau išskleisti. Visos jos yra svarbios ne tik piešiant kiek kitokį, nei įprasta, Karlo Marxo portretą, bet ir politiniu požiūriu. Pirma, mėginau parodyti, kad Marxas kalbėdamas apie darbo klasę visada pabrėžė jos įvairialypę sandarą. Ši įžvalga išlieka svarbi ir šiandien, kuomet kai kam atrodo, kad dalinis pramoninio proletariato išnykimas bent jau Vakaruose signalizuoja apie darbo klasės gretų sumažėjimą. Tokia nostalgiška pozicija yra tolygi pralaimėjimo paskelbimui iš anksto, o kartu ir visiškai svetima pačiam Marxui. Jos atsikratymas išlieka svarbus.

Antra, bandžiau jus įtikinti, kad Marxo analizės niekada nesirėmė vien tik klasiniu redukcionizmu. Žinoma, klasės sąvoka išliko kertiniu atspirties tašku, tačiau tai netrukdė mano aptariamam klasikui tyrinėti skirtingas priespaudos formas. Tos formos buvo grįstos tautinio identiteto, rasės ir lyties kategorijomis ir neatskiriamos nuo klasinio išnaudojimo. Čia galbūt kiek kontroversiškai būtų galima kalbėti apie Marxą kaip ankstyvąjį ir radikalų daugialypiškumo (angl. intersectionality) analizės sekėją. Kartais tarp kairiųjų girdime teiginių, kad analizuoti klasinį išnaudojimą galime nekreipdami išskirtinio dėmesio į diskriminaciją, grįstą lyties ar rasės kategorijomis. Kaip kairieji mes irgi dažniausiai neturime išsamios nacionalizmo analizės, o kartu ir visiškai nebandome reakcingo naratyvo apie tautiškumą dekonstruoti ir perpasakoti. Pirmąją problemą spręsti darosi vis paprasčiau, o antroji, atrodo, išlieka dideliu galvos skausmu. Šiuo požiūriu ieškodami autorių, galinčių suteikti įkvėpimo pastarąja tema, neturėtume pamiršti ne ko kito, o Marxo.

Galiausiai bandžiau pademonstruoti, kad paskutiniais gyvenimo metais Marxas ėmė smarkiai abejoti vientisine (arba linijine) istorijos koncepcija. Kitaip tariant, jam nebeatrodė, jog Vakarų Europa yra universalus ekonominio vystymosi kelrodis mažiau ekonomiškai išsivysčiusioms šalims. Skirtingos visuomenių evoliucijos trajektorijos buvo įmanomos. Šiandien toks analizės metodas galėtų būti taikomas kalbant apie kai kuriuos pasaulio regionus, sakykime, Čiapasą Meksikoje ar panašias bendruomenes Lotynų Amerikoje (Bolivijoje ir Gvatemaloje), taip pat Afrikoje bei Azijoje. Išties egzistuoja regionai, kur kolektyvinės bendruomenės organizacijos formos išlieka gyvybingos. Ar jose gali būti kuriami antikapitalistiniai projektai, turintys potencialo ir ryškesnei plėtrai, aš nežinau. Bet tai nereiškia, kad tos Marxo įžvalgos apie daugialinijinę istorijos raidą yra nieko vertos. Jos pristato Marxą kaip kritiką, kuris ėmė kvestionuoti europocentrizmą. Ta minties evoliucija nusako, kad autorius, kuris sovietmečiu buvo pristatomas kaip „mokslinio socializmo“ pirmtakas, nebijojo keisti savo pozicijų, kreipė išskirtinį dėmesį į istorijos raidos niuansus ir buvo ypač skeptiškas revoliucinių receptų kūrimo atžvilgiu. Šis nepažintas Marxas – kurį privalome pradėti skaityti iš naujo – aktualus bemaž visiems progresyviems XXI a. politiniams projektams.

 

 

Ilgesnė šio teksto versija buvo publikuota garsiniu formatu autoriaus tinklalaidėje „Prologai“.