Literatūriniai nuklydimai
Stephenas Leacockas (1869–1944) – kanadiečių rašytojas, edukologas, dėstytojas. Gimęs Anglijoje, nuo šešerių su tėvais emigrantais gyveno Kanadoje. Nuo 1908 m. dėstė ekonomiką ir politologiją Monrealio universitete. Parašė apsakymų, esė, humoristinių kūrinių, literatūros ir visuomenės kritikos straipsnių. „Literatūriniai nuklydimai“ (Literary Lapses, 1910) – tai pirmoji išleista rašytojo knyga, pelniusi jam sėkmę ir pripažinimą. Teigiama, jog 1911–1925 m. jis buvęs toks populiarus humoristas, kad neva daugiau žmonių buvo girdėję apie Stepheną Leacocką nei apie Kanadą.
Vertėja
Ką turi žinoti kiekvienas išsilavinęs žmogus
Toliau pateikiama keletas ištraukų iš mano rengiamos knygelės.
Kiekvieno žmogaus galvoje esama kirbinės dalykų, kuriuos jis vadina išsilavinimu. Mano knyga skirta tam, kad būtų galima aiškiai sugrupuoti anksčiau įgytų žinių nuotrupas.
Išsilavinimas yra skirstomas į puikų išsilavinimą, nuoseklų klasikinį išsilavinimą ir vidutinį išsilavinimą. Visi senoliai pasižymi puikiu išsilavinimu; visi, kurie, atrodo, nieko daugiau nemoka, turi nuoseklų klasikinį išsilavinimą; vidutinio išsilavinimo neįgijo niekas.
Išsilavinimas, surašytas ant „juokdario galvos“1, užima beveik dešimt lapų. Reikia apie šešerius metus stropiai studijuoti universitete, kad jį įgytum. Net ir tuomet dažnai pasirodo, kad jis ne visuomet būna po ranka. Kai bus išleista mano maža aštuonių ar dešimties puslapių knygelė, kiekvienas galės nešiotis išsilavinimą savo kelnių kišenėje.
Tie, kuriems nenusišypsojo sėkmė įgyti išsilavinimo pagrindų, keletą valandų atidžiai pastudijavę prilygs patiems mokyčiausiems.
Ištraukos parinktos grynai atsitiktine tvarka.
I. Žiupsnelis astronomijos
Astronomija moko, kaip reikia tinkamai naudoti saulę ir planetas. Jas galima užmauti ant rėmelio iš pagaliukų ir sukti aplinkui. Tai sukelia potvynius. Tos ant lazdelių galų yra labai nutolusios. Kai kada, kruopščiai tyrinėjant lazdeles, atrandama naujų planetų. Planetos orbita – tai atstumas, kurį lazdelė apsuka besisukdama. Astronomija yra nepaprastai įdomi; ja derėtų užsiimti naktį aukštame bokšte Špicbergene. To reikia, kad astronomijos niekas nepertrauktų. Tikrai geras astronomas gali atskirti, kai kometa pernelyg prie jo priartėja, iš įspėjamo besisukančių lazdelių dūzgimo.
II. Žiupsnelis istorijos
Actekai: nuostabi tauta, pusiau žmonės, pusiau arkliai, pusiau kalvų pylėjai. Jie klestėjo beveik tuo pačiu metu, kaip ir ankstyvieji kalitumpijai2. Kažkur paliko nepaprastai didingų paminklų.
Cezario gyvenimas: žymus romėnų karvedys, paskutinis išsilaipinęs Britanijoje ir nesulaikytas muitinėje. Pakeliui į savo vilą Sabinų kalnuose3 (kažko atsigabenti) jis buvo nudurtas Bruto ir mirė išgargęs žodžius „Veni, vidi, tekel, upharsin“4. Prisiekusieji nutarė, kad jis buvo pasmaugtas.
Voltaire’o gyvenimas: prancūzas, labai kandus.
Schopenhauerio gyvenimas: vokietis; didžiai giliamintis; tačiau tai buvo sunku pastebėti, kai jis atsisėdo5.
Dantės gyvenimas: italas, pirmasis, atvežęs bananų6 ir rylą, vadinamą „Dantės pragaru“.
Petras Didysis,
Alfredas Didysis,
Frydrichas Didysis,
Džonas Didysis,
Tomas Didysis,
Džimas Didysis,
Džo Didysis ir t. t., ir t. t.
Užsiėmusiam žmogui neįmanoma pastarųjų atskirti. Jie gyveno iš karaliavimo, apaštalavimo, bokso ir taip toliau.
III. Žiupsnelis botanikos
Botanika yra augalų [pažinimo] menas. Augalai yra skirstomi į medžius, gėles ir daržoves. Tikras botanikas atpažįsta medį vien jį pamatęs. Jis sugeba šį atskirti nuo daržovės, vien pridėjęs ausį.
IV. Žiupsnelis gamtos mokslų
Gamtos mokslai tiria judėjimą ir jėgą. Daugelis jų postulatų vėliau išsilavinusiam žmogui praverčia gyvenime. Tai yra:
a) kuo spėriau mini dviratį, tuo greičiau jis važiuoja. Veikiamas gamtos mokslų.
b) Jei krenti iš aukšto bokšto, tai krisi vis greičiau, greičiau, greičiau; apdairiai pasirinkęs bokštą, gali pasiekti bet kokį greitį.
c) Jeigu įkiši savo nykštį tarp dviejų krumpliaračių, jie suksis ir suksis, kol ratus sustabdys tavo petnešos. Tai yra mechanika.
d) Elektra yra dviejų rūšių: teigiama ir neigiama. Skirtumas tarp jų, manau, yra tas, kad pirmoji yra brangesnė, bet patvaresnė, antroji – pigesnė, bet į ją įsisuka kandys.
Kaip pasiskolinti degtuką
Turbūt manote, kad gatvėje pasiskolinti degtuką yra paprasta. Tačiau bet kuris tai išbandęs žmogus jums šitai paneigs ir galės paliudyti apie mano nuotykį praeitą vakarą.
Stovėjau ties gatvės posūkiu su cigaru, kurį norėjau prisidegti. Neturėjau degtuko. Palūkėjau, kol prisiartino tvarkingas, niekuo neišsiskiriantis žmogus. Tariau:
– Atsiprašau, sere, gal jūs būtumėt toks malonus ir paskolintumėte man degtuką?
– Degtuką, – pasakė, – na, žinoma.
Tada jis prasisegė savo paltą ir įkišo ranką į liemenės kišenę.
– Žinau, jog turiu vieną, – tęsė, – ir galėčiau prisiekti, kad jis yra apatinėje kišenėje ar, luktelėkit, ko gero, viršutinėje, – tik palūkėkite, kol pasidėsiu šiuos ryšulius ant šaligatvio.
– O, nesivarginkite, – pasakiau, – tai visai nebūtina.
– O, anoks čia vargas, surasiu jį akimirksniu. Žinau, kad kažkur ten turi būti, – jis graibstė pirštais kišenėse, – matote, tai kita liemenė, nei aš įprastai…
Mačiau, kad vyras susijaudino.
– Na, tiek jau to, – paprieštaravau, – jei tai nėra liemenė, kurią jūs įprastai, – na, tai nesvarbu.
– Palaukit, dabar palaukit! – šūktelėjo vyras. – Turėjau vieną tų prakeiktųjų kažkur čia. Tikriausiai jis turėtų būti mano laikrodžio kišenėlėje. Ne, ir ne ten. Luktelkit, kol apžiūrėsiu savo paltą. O, jei tas atgrubnagis siuvėjas būtų toks gudrus, kad mokėtų įsiūti kišenę ten, kur ją galima pasiekti!
Dabar jis jau ganėtinai susierzino. Numetė savo lazdą ir grieždamas dantimis naršė kišenėse.
– Tai tas mano velniūkštis, – šnypštė, – rausėsi mano kišenėse. Dievuliau! Nepaglostysiu turbūt aš jo, kai grįšiu. Nagi, neabejoju, kad jis yra mano kelnių kišenėje. Tik palaikykite mano palto skverną minutėlę, kol aš…
– Ne, ne, – užginčijau vėl, – prašom taip nesivarginti, tai tikrai nesvarbu. Esu tikras, jums nereikia nusivilkti palto ir, ak, maldauju, nemėtykite savo laiškų ir daiktų į sniegą ir neplėšykite savo kišenių! Prašyčiau, susimildamas, netrypkite savo palto ir nemindžiokite ryšulių. Nesmagu klausyti, kaip jūs keikiate savo berniuką ir verkšlenate. Ne, prašau, nedraskykite taip piktai savo drabužių.
Staiga vyras džiugiai kriuktelėjo ir ištraukė ranką iš už palto pamušalo.
– Radau jį! – sušuko. – Prašom!
Tuomet iškėlė jį į šviesą.
Tai buvo dantų krapštukas.
Pagautas akimirkos impulso, stumtelėjau jį po tramvajaus ratais ir dėjau į kojas.
Apie kolekcionavimą
Kaip ir daugeliui kitų, man retkarčiais užeidavo noras ką nors kolekcionuoti.
Viskas prasidėjo nuo pašto ženklų. Gavau laišką iš draugo, kuris išvyko į Pietų Afriką. Ant laiško buvo užklijuotas trikampis pašto ženklas ir, vos jį išvydęs, pamaniau: „Štai ko man reikia! Pašto ženklų rinkimas! Paskirsiu tam savo gyvenimą.“
Nusipirkau albumą, skirtą visų šalių pašto ženklams, ir iškart pradėjau kolekcionuoti. Tris dienas man puikiai ėjosi. Surinkau:
Vieną Gerosios Vilties kyšulio pašto ženklą.
Vieno cento vertės pašto ženklą, JAV.
Dvicentį pašto ženklą, JAV.
Penkiacentį pašto ženklą, JAV.
Dešimtcentį pašto ženklą, JAV.
Po to kolekcija pasiekė aklavietę. Kurį laiką apie ją kalbėjau gan nerūpestingai ir sakydavau, kad turiu vieną ar du gan vertingus Pietų Afrikos pašto ženklus. Bet pastaruoju metu pavargau meluoti ir apie tai.
Kartkartėmis mėginu kolekcionuoti monetas. Kiekvieną sykį, kai į mano rankas patenka senas puspensis ar proginis ketvirtukas, man ima rodytis, kad jeigu pradėčiau kaupti tokias retenybes, greitai turėčiau gana vertingą kolekciją. Pirmąsyk, kai tai išbandžiau, buvau kupinas entuziazmo ir neilgai trukus mano kolekcijoje atsirado nemažai senienų. Ją sudarė:
Nr. 1. Senovės Romos moneta. Kaligulos laikų. Žinoma, tai – visos kolekcijos pažiba; ją man padovanojo draugas, nuo tada ir pradėjau kolekcionuoti.
Nr. 2. Smulki varinė moneta. Vieno cento vertės. JAV. Kaip nauja.
Nr. 3. Smulki nikelio moneta. Apskrita. JAV. Penkių centų vertės.
Nr. 4. Smulki sidabro moneta. Dešimties centų vertės. JAV.
Nr. 5. Sidabro moneta. Apskrita. Dvidešimt penkių centų vertės. JAV. Labai graži.
Nr. 6. Didelė sidabro moneta. Apskrita. Įrašas: „Vienas doleris“. JAV. Labai vertinga.
Nr. 7. Senovės britų varinė moneta. Greičiausiai Karaktako laikų7. Labai nudilusi. Įrašas: „Victoria Dei gratia regina.“ Labai vertinga.
Nr. 8. Sidabro moneta. Akivaizdžiai prancūziška. Įrašas: „Funf Mark. Kaiser Wilhelm.“
Nr. 9. Apskrita sidabro moneta. Labai pažeista. Įrašo dalis: „E Pluribus Unum.“8 Tikriausiai rusiškas rublis, bet gali būti ir japonų jena arba Šanchajaus gaidys9.
Štai tiek surinkau kolekcijos. Tai tęsėsi beveik visą žiemą ir jau buvau pradėjęs ja didžiuotis, bet vieną vakarą eidamas į miestą pasiėmiau monetas, norėdamas parodyti draugui, ir mes išleidome Nr. 3, Nr. 4, Nr. 5, Nr. 6 ir Nr. 7, užsisakydami mažutę vakarienę dviem. Po vakarienės nusipirkau cigarų už jeną ir išmainiau Kaligulos laikų reliktą į tiek karšto punšo taurių, kiek tik man jų už tai davė. Po viso šito pasijutau bejėgis ir įmečiau Nr. 2 ir Nr. 8 į Vaikų ligoninės aukų dėžutę.
Vėliau mėginau rinkti fosilijas. Per dešimt metų surinkau dvi. Tada mečiau.
Mano draugas sykį parodė nuostabią senovinių, įdomių ginklų kolekciją ir kurį laiką mane buvo apsėdusi ta mintis. Surinkau keletą įdomių pavyzdžių:
Nr. 1. Sena muškieta su titnagine spyna, mano senelio (jis ūkyje metų metus ja naudojosi kaip laužtuvu).
Nr. 2. Senas šikšninis diržas, mano tėvo.
Nr. 3. Senųjų indėnų strėlės antgalis, surastas kitą dieną po to, kai pradėjau kolekcionuoti. Jis primena trikampį akmenį.
Nr. 4. Senųjų indėnų lankas, surastas už lentpjūvės antrąją kolekcionavimo dieną. Jis panašus į guobos ar ąžuolo rykštę. Kai pagalvoju, įdomu, kad šis ginklas galėjo būti naudojamas kokiame nors nuožmiame laukinių mūšyje.
Nr. 5. Kanibalų kinžalas arba Pietų jūros salų durklas tiesia rankena. Skaitytojas pajus šiurpulius bėgiojant iš siaubo, sužinojęs, jog šis baisus ginklas, kurį pats nusipirkau trečiąją kolekcionavimo dieną, iš tiesų buvo parduodamas sendaikčių krautuvėje kaip peilis mėsai pjaustyti iš šeimyninio [stalo įrankių] rinkinio. Vien į jį pažiūrėjęs norom nenorom regi tas siaubingas scenas, kurių liudininku jam teko būti.
Šį rinkinį pildžiau gana ilgai, kol, beprotiškai įsimylėjęs, įteikiau jį jaunai panelei kaip sužadėtuvių dovaną. Dovana pasirodė pernelyg pretenzinga ir mūsų santykiai po to atšalo.
Apskritai patariu pradedantiesiems apsiriboti monetų kolekcionavimu. Šiuo metu renku Amerikos šimtines (Tafto laikų10, pageidautina), manau, kad tai labai įtraukiantis užsiėmimas.
Vertė Ugnė Ražinskaitė
1 „Juokdario galva“ (angl. foolscap) – popieriaus formatas, naudotas Didžiojoje Britanijoje. Pavadinimas kilęs iš vandenženklio, dažniausiai naudoto tokio formato popieriui (visos pastabos – vertėjos).
2 Kalitumpijai (Calithumpians) – Kanadoje XIX a. tam tikra gatvės teatro forma: triukšmingi, keistai apsivilkę, susitelkę į grupes oficialių paradų, eisenų dalyviai; tam tikra socialinės, politinės satyros forma (pvz., eisena barškinant puodus per karalienės gimtadienį Petrolijoje 1878 m.); terminas žinomas maždaug nuo XVIII a. vidurio.
3 Vilą Sabinų kalnuose poetui Horacijui padovanojo Mecenatas.
4 Du posakiai viename: „Veni, vidi, vici“ („Atėjau, pamačiau, nugalėjau“; priskiriama Cezariui) ir „Mene, mene, tekel, upharsin“ – iš Danieliaus knygos, mįslingi žodžiai, pasirodę ant sienos ir pranašaujantys niūrią karaliaus bei jo dinastijos lemtį.
5 Sakinys, patekęs į ne vieną XIX a. pab.–XX a. pr. Encyclopedia Britannica leidimą: „1860 m. rugsėjo 21 d. Schopenhaueris atsikėlė ryte ir atsisėdo vienas pusryčiauti; neilgai trukus užsuko jo daktaras ir rado jį mirusį krėsle.“
6 Dantė Alighieri, ko gero, čia bandomas sieti su Alžyru, vaisių eksporto šalimi.
7 Vienos britų genties vadas, priešinęsis romėnų invazijai I a.
8 JAV šūkis: „Iš daugelio – vienas.“
9 Neišverčiamas žodžių žaismas: angl. hen – „višta“ ir yen – „jena“.
10 Williamas Howardas Taftas – JAV prezidentas 1909–1913 m.
