Heterodemokratija
Aš nesu prieš gėjus, bet…
Šiuo sakiniu daugelis politikų pradeda savo kalbas
Anksčiau Bažnyčia abejojo, ar moterys turi sielą, dabar Lietuvos demokratija su Bažnyčia svarsto, ar gėjai ir lesbietės turi sielą… ir demokratijos teises. Tai liudija daugumos opozicijos, Bažnyčios baimė, taip pat prezidento pozicija be pozicijos dėl LGBTQ+ teisių pažangos. Net jei Konstitucijoje neminimas heteroseksualumas, demokratija Lietuvoje išlieka išskirtinai heteroseksuali. Ir valdžios bandymas priimti Partnerystės įstatymą parodė tikrus politikų ir visuomenės veikėjų veidus. Apskritai Bažnyčia išlieka viduramžių lygio, savo pasaulėžiūra ir požiūriu į lyčių klausimus dauguma opozicijos niekuo nesiskiria nuo sovietmečio valdžios, o prezidentas lieka žmogus be savybių. Tik centro dešiniųjų Vyriausybė ir dalis opozicijos, kuriai atstovauja socialdemokratai, vykdo radikalaus šalies europeizavimo humanistinę misiją. Ir ateityje į visa tai bus atsižvelgta.
Idealistiniu demokratijos požiūriu ir pagal Konstituciją Lietuvos valstybė globoja savo piliečius, nepaisydama skirtumų, tačiau praktiškai geriau gina heteroseksualius užsieniečius nei savo pačios homoseksualius piliečius. Lietuvių tautiškumas ištirpsta, kai klausimas yra apie lietuvius gėjus ir lesbietes, ir netgi heterointernacionalizmas ima viršų.
Natūralu, kad dabar Seimo opozicijos nariai ir prezidentas žodžiais „mes ne prieš gėjus, bet…“ davė ženklą naujai homofobijos bangai. Iš daugumos opozicijos nieko kito ir nebuvo galima tikėtis, tačiau visų Lietuvos piliečių prezidentas staiga tapo tik heteroseksualių piliečių prezidentu. Išsivysčiusios demokratijos sąlygomis tai jau yra pakankamas argumentas prezidentui atsistatydinti. Bet, žinoma, Lietuvos heterodemokratijoje tokia kritika yra visiškai ignoruojama. Kol politikai demonstruoja siaurą požiūrį lyčių klausimais ir daugina homofobiškų citatų sąrašą, taip pat kursto vietinius homofobus viešai juodais dažais uždažyti vaivorykštės pėsčiųjų perėją Vilniuje, daugelis Lietuvos gėjų ir lesbiečių palieka šalį.
Kol kas Lietuvos heterodemokratija stiprina savo pozicijas ir visais įmanomais būdais siekia atsistoti greta lyčių klausimais blogų ES mokinių – Lenkijos ir Vengrijos. Bet… daugumos ES šalių pavyzdžiai moko visai ko kito – paramos LGBTQ+ bendruomenei. Lietuvoje tai tik laiko klausimas. Kad ir kaip baugintų dabartinės Lietuvos Vyriausybės pasiūlymai LGBTQ+ teisių srityje, tai būsimos Lietuvos demokratijos įstatymai. Ateityje dabartiniai Seimo nariai ir prezidentas, nieko nedarantys dėl gėjų ir lesbiečių palaikymo ir apsaugos, bus kaltinami dėl neveikimo. O iš būsimo Lietuvos biudžeto dėl šiuolaikinių politikų kaltės bus mokamos kompensacijos piliečiams, kurie buvo atstumti tik dėl to, kad jie buvo gėjai ir lesbietės. Tai tik laiko klausimas…
Galiausiai bukas politikų užsispyrimas gėjų ir lesbiečių klausimais gali sukelti visuomenės radikalėjimą. Tiesiog gėjai ir lesbietės turi visas teises ne tik reikalauti kompensacijos, bet ir atsisakyti kai kurių įsipareigojimų, pavyzdžiui, mokėti dalį mokesčių, nes jų teisės ir pareigos gerokai skiriasi nuo heteroseksualių piliečių teisių ir pareigų. Pavyzdžiui, už gėjų ir lesbiečių mokamus mokesčius išlaikomi darželiai, mokyklos, statomos žaidimų aikštelės ir pan., tačiau jie neturi teisės turėti šeimos ir vaikų.
Jei prezidentas taip bijo suvienodinti partnerystės ir santuokos sampratas, tai kodėl jis nebijo suvienodinti homoseksualų ir heteroseksualų atsakomybės? O heteroseksualūs ir dažnai homofobiški opozicijos deputatai, pasirodo, nebijo gėjų ir lesbiečių sumokėtų mokesčių. Taigi pinigai vis dar nekvepia…
Trumpai tariant, vietiniai gėjai ir lesbietės neturėtų prarasti vilties – Lietuvos heterodemokratija yra pasiekusi reikšmingų virsmų stadiją. Anksčiau demokratija ignoravo moteris, užsieniečius, suteikdama teises tik turtingiems ir laisviems vyrams. Šiandien heterodemokratija baiminasi gėjų ir lesbiečių įgalinimo, nes sunku būti drąsiais pionieriais regione, kuriame jau seniai vyrauja autoritarinė tradicija. Bet senosios demokratijos rodo perėjimą nuo heterodemokratijos prie visuotinės ir lyčių demokratijos, kurioje mažumų teisės laikomos geriausiu politinės sistemos ir visuomenės plėtros kriterijumi.
