Eilės
Tuoktuvės
Sužiedavo sužiedavo
du paukščius laisvūnus.
Pakelės beržai lingavo:
meilė tenežūna.
Lydės laikas, meilė sruvo,
laimė juos suvystė.
Lavina lemties užgriuvo
Viltimi pražysti.
Sužiedavo sužiedavo
du paukščius klajūnus.
Vasaros karščiu alsavo
virtę vienu kūnu.
2017
Veidai ir mintys
Pagal A. Žižiūno nuotraukų ciklą
O kiek veidų
su kaukėm
ir be kaukių!
Vieni išvargę,
jausmuose
surizgę,
kiti nušvitę
ar šviesos išalkę –
ženklais
skirtingais
savo kelią
ryškina.
Tik mintys,
žodžiais
vainikuotos,
jausmų pašvaistėj
blyksteli it žaibas.
O už minčių
akmuo ugninis
krenta…
O gal šviesoj
pasaulių begalybės
nušvinta naujos mintys
toliuose žvaigždynų?
Veidai veidai
artėjantys,
nutolę,
grimzdę
į gelmės
beribę.
2018
Išaugau gyvenimą
Išaugau mini sukneles,
sijonus, aukštakulnius.
Tobulai netobula,
išaugus būtį nuokalnėj.
Siela niekad nesensta:
nematai savęs… Bet junti.
Tik trisdešimt penkeri, jų
dar nedauginu iš dviejų.
Išaugau gyvenimą:
savęs – niekada…
Viešpatie mano,
kiek augsiu? Dar…
2020
Netobulas kūrinys
Pagal savo
atvaizdą
tobulą
kūrė
žmogų
ir
netobulina
gyvenk
kaip nori
verskis
kaip išmanai
gavai
laisvą valią
tik būk
žmogum
tave
mato
dangus
netobulą
– – – – –
Ir netobulina
taip kaip nori
kažką numatęs
geriau negeriau
2020
Gyvasties būgnai
Ugniakuras ūžia ir trekši.
Dega tenai nujautimai?
Žiežirbos kildamos spragsi –
Kraujo būgnai dundėti ima.
Išblėsusios krinta, gęsta,
Nurisdamos bedugnėn…
Ūžauja kraujo būgnai –
Širdy ilgesys nuskęsta.
Per ugnį žengę, ją laikom
Jaukia – keisti nujautimai.
Kiek daug mūs būtis atlaiko –
Būgnai laisvai gausti ima.
Laukinis šokis aprimsta,
Tos žiežirbos greit užgęsta.
Dunksteli kraujo būgnai
Ir kūnų saulėlydy skęsta.
2017
Žiežirbos
Žiežirbos žiežirbos žiežirbos,
visą gyvenimą sklandžiusios
iš vaikystės ugniakuro,
iš jaunystės laužų
vakarais.
Žiežirbos žiežirbos žiežirbos,
dar vis krintančios
iš tolimo jau ugniakuro
rudens vakarais
tamsiais.
Žiežirbos žiežirbos žiežirbos,
ar kris jos į žemę, į mus,
kai paskutinis keleivis
iš tolybių pareis
į namus.
2020
Prieš audrą
Nurimę veidrodžiai iš ežerų ir upių
spindi šviesuliais nugiedrinto dangaus.
Ir plakas vėjas, debesį įsukęs, –
apniūksta atspindys migloj lietaus.
Ir drumsčiasi didi erdvė prieš audrą,
o ramų pulsą aršūs gūsiai plaka.
Vėl vėjas švilpia, medžiuose net gaudžia
ir nuo žvaigždynų sukas Dievo akys.
Tai vandenų ramybę drumsčia dangūs:
kaip taškos bangos, dūžtančios, putotos,
kaip vėjas kaukia, į meldynus rangos
ir sukas su audra didingoj puotoj.
Net skaidrūs veidrodžiai rūkais rasoja,
jau nebespindi šviesuliai dangaus.
Audros galybė temdo seną sodą.
Tu lyg skiedrelė audroje, žmogau.
2018
I. Lelijos prie tako
vakar palijo
šiandien nelyja
vakaro šilto
ilgis lelijos
vakaro saulės
jaukios ramybės
šaukias lelijos
šiandien nelyja
mirga drugeliai
šnabždasi bitės
joms prie takelio
vasara žydi
gali sumindyt
nežinomybė
gali sulaužyt
žiedo trapybę
baltos lelijos
šiurpsta prie tako
kažką gal žino
nieko nesako
II. Ramunės vasaros laukuos
braido po lauką
baltos ramunės
dangaus ramybė
saulės šviesybė
ko jos į lauką
tolyn nubrido
gal pasiklydo
gal pasiklydo
ko jos ieškojo
laukų tolybėj
ko jos nerado
erdvių platybėj
sunkią nedalią
sau išsibūrė
liūdnos nubalę
akis nudūrę
gal panorėjo
į pievą grįžti
sustabarėjo
baigia nuvysti
III. Aguonėlės lauko pakrašty
žalias laukas
šiltas vėjas
dangų aria
debesis
raudonuoja
aguonėlės
žalio lauko
pakrašty
nemiegojus
atsikėliau
vėl pasaulio
sumaištis
prisiskinsiu
aguonėlių
kaimo lauko
pakrašty
tiesiu ranką
suliepsnojo
jų žiedai
delne karšti
raudonplaukės
aguonėlės
praradimų
užmarštis
IV. Rugiagėlių praeitis
draiko vėjas žiedą
mėlynų akių
ašara nurieda
sieloje slogu
braido rugiagėlės
vasaros rugiuos
ieško saulužėlės
auksinuos plaukuos
jau toli nubrido
pokaris žiaurus
liko tiktai šydas
meilės nemarus
jie ginklus sudėję
skynė vosilkas
akimis kalbėjos
atlėkė kulka
skriejo ir nukirto
gyvasties gijas
rugiagėle virto
rytdienos svaja
braidžioja rugiuose
meilės skaudulys
ašara ant skruosto
rugiagėlėms liks
2020
