Didžioji kiemo kriaušė
Kriaušės ne tokios rūgščios ir mažiau užsigrūdinusios nei obuoliai, tačiau jos nėra tokios delikačios, kaip manote.
Niki Segnit, „Skonio žinynas“
Vidiniame mūsų namo kieme, kuriuo dalijomės su dėdės šeima, iš debesų vandeningus syvus siurbė aukšta senoji kriaušė. Apačioje, jos paunksnėje, tarsi milžiniškos, karšto vėjo nugairintos degtukų dėžutės, apklijuotos spalvoto popieriaus skiautelėmis, dūlėjo penki garažai. Jų medinės, daugybę kartų perdažytos, išklerusios, bet vis dar tvirtos durys su apsilaupiusiomis, karščio išdegintomis ir lietingų vasaros naktų nuskalbtomis skaitmenų lentelėmis saugojo nebenaudojamus daiktus. Nei tėtis, nei jo vyresnis brolis, mūsų dėdė, jų nesutikdavo atsisakyti, nors mama begalę kartų buvo prašiusi juos išmesti ir atlaisvinti erdvę svarbesniems dalykams. Abu užsispyrę įtikinėdavo, kad kiekvienas daiktelis – nuo surūdijusios vinies iki tepaluoto, metų metus nenaudojamo automobilio variklio – yra svarbus ir reikalingas. Niekada nežinosi, kada ko prireiks.
Mus, šiame ir aplinkiniuose namuose gyvenusius vaikus, susirinkdavusius kieme ilgas dienas išbraukti iš vasaros kalendoriaus, garažai dėl savo nepažinumo vienu metu traukė tiek kaip senovinės barškančios degtukų dėžutės, tiek kaip paslaptingi fantastiškų objektų ir nesuvokiamų prietaisų sarkofagai. Kaitriomis popietėmis, kai ore tvyrodavo sumišęs betono dulkių, purvo ir geležies kvapas, visi ilgai spoksodavome pro mažyčius durų tarpelius. Spėliodavau, ar tamsoje didelis minkštas rutulys, nušviestas perregimų čia įsibraunančių spindulių, iš tikrųjų yra pripučiamas kamuolys, kokį buvau mačiusi bumbsintį ant nuožulnios ruonio nosies pasirodymo metu Jūrų muziejuje. Kai mums pabosdavo šios retai kada išaiškinamos spėlionės, kieme išsibarstydavome virtę perlamutriniais, dulkėmis padengtais, tačiau saulėje žėrinčiais karoliukais ir žaisdavome slėpynes.
Nikita, už mane beveik dvigubai vyresnis pusbrolis, kuriam jau žėlė ūsai, o smakras, netikėtai priglusdavęs prie mano skruosto, būdavo šiurkštus kaip švitrinio popieriaus lakštas, likdavo prie didžiosios kriaušės budėti. Suskaičiavęs iki trisdešimties ir sušukęs „einuieškot“, jis šlubčiodamas sėlindavo kiemo pakraščių link. Už pirštus badančių serbentų krūmų, kurių raudonos uogos priminė lako sluoksniu nuteptus sustingusius kraujo lašus, stebėdavau, kaip nuzulinti pusbrolio sportbačių galai šlepsėdami artinasi. Nikitai iš burnos iššokdavo kamuolys su užrašu „Radau“ ir atsitrenkdavo į karščio beveik išlydytą asfaltą, o aš, kaip ir kiti vaikai iš atokesnių kiemo slaptaviečių, skuosdavau prie kriaušės ir kelissyk į ją pabeldusi ištardavau savo vardą. Taip pranešdavau, kad pusbrolis to padaryti nespėjo, todėl manęs nerado ir vėl turės ieškoti.
Nikita buvo tylenis, jo skirtingomis kryptimis žvelgiančias akis bent tris kartus didino stori stiklai. Jo akinių rėmai buvo apsukti permatomos ir juodos spalvos izoliacinėmis juostomis, kurias dėdė mūsų akivaizdoje retkarčiais sutvirtindavo storais, balsvomis nuospaudomis užsibaigiančiais pirštais. Iki šiol nežinau, ar Nikitą ir dėdę kartu apsupdavom iš vaikiško smalsumo norėdami pamatyti, kaip lipniosios juostelės iš naujo apsiveja akinių kojeles, ar tam, kad įsitikintume, jog jis yra žvairas, o paskui, likę vieni, galėtume vėl ir vėl klausinėti, kodėl ir kaip jis nustojo būti toks kaip mes, jei kada apskritai buvo.
Kai dėdė, vedinas savo džeržgiančiu dviračiu, pasirodydavo kieme, nesibaigianti vasaros diena jau būdavo viską ištirpdžiusi. Į dulkių, purvo ir geležies kvapsnius, sklindančius iš už užvertų garažo durų, įsimaišydavo saldaus susicukravusių kriaušių nuojautos aromatas. Dėdė numesdavo dviratį kur pakliūva, į įkaitusį betoną atsitrenkus jo rėmui kieme nuaidėdavo veriantis džeržgesys, o mes atlošę galvas susiburdavome aplink sutrešusį šimtamečio medžio kamieną ir žiūrėdavome į aukštybėse kybantį vienintelį jo vaisių. Žinojau, kad kiekviena pagaliau sunokusi ir paukščių nesukapota kriaušė yra visai kitokia, nei galėčiau įsivaizduoti, į ją žvelgdama iš apačios.
Ten, aukštai, beveik siekdama rūsčiai tamsėjančius, bet atslūgusio karščio jau nugludintus, dėl to mažiau grėsmingus aštriausių debesų kampus, kriaušė švytėjo kaip fosforinis dienos pabaigos pažadas. Tais ypatingais vakarais, kai dėdė mįslingai šypsodamasis kišenėje užčiuopdavo kampinio garažo raktą ir jis caksėdamas spynoje rakindavo duris, vieni pasilikdavo prie kriaušės, o kiti bandydavo įsmukti vidun. Dėdė mus išvaikydavo taip ir nespėjusius atpažinti už durų laikomų daiktų, kurių neapčiuopiamos formos būdavo sulipusios į vientisą tamsą. Nikitos tėtis barškėdavo garaže kaip kartoninėje dėžutėje, tapęs vienu iš niekada neįsižiebiančių degtukų, ir netrukus prie medžio pasirodydavo su ilga plonyte lazda. Iš pritvirtinto prie jos galo indelio, kuriame kažkada teliūskavo dažai sienoms balinti, dėdė iškratydavo sudžiūvusius kriaušės lapus – šie subyrėdavo kaip trapi cinamono lazdelė – ir jau stovėdavo po medžiu. Nusitaikęs į tą fosforo gabalėlį, prietemoje aplipusį beveik juodais medžio lapais, dėdė viršun ištiesdavo lazdą. Sulaikę kvėpavimą gėrėdavomės tuo reginiu – baltas indelis prasibrauna pro išsikerojusias šakas, ant asfalto krintantys juodi lapai atgauna savo įprastinį tamsiai žalią tviskesį, o viena primerkta dėdės akis ir vėl atsimerkia, nuraškytai kriaušei atsitrenkus į indo dugną.
Keliaudamas žemyn vaisius indelyje spurdėdavo tarsi į krantą išmestas neregėtas jūros gyvūnas. Storais pirštais dėdė jį išgriebdavo, patrindavo tarp delnų ir vienoje iš daugybės savo kišenių ieškodavo sulankstomo peiliuko. Sutemos jau būdavo priartėjusios, jų standūs mėlyni dūmai kaip visada prirūkytoje dėdės svetainėje kiemą padengdavo tankiu savo pūku, o kiemuose ir gatvėse viena po kitos įsižiebdavo lempos.
Tačiau tų lempų šviesa nebuvo pakankamai ryški, todėl keliaudavome prie pat namo durų po aplamdytu stogeliu. Tėtis čia buvo įtaisęs šviestuvą, kuris sutemus įsijungdavo nuo judesio. Dėdei tereikdavo pamojuoti tamsai, ir šviesa užliedavo jo rankas. Vienoje – toks slidus, kad beveik šlapias peilio sidabras, kitoje – šviesos gludinama kriaušė. Dalydavo ją lygiomis dalimis, tačiau pirmas ketvirtis visada atitekdavo Nikitai. Pusbrolis jį akimirksniu prarydavo tarsi kažką savaime suprantamo ir spoksodavo, kaip apžiūrinėju savąjį ketvirtį, kaip uostau jo minkštimą, kaip atsargiai jį lyžteliu. Nikitos žvilgsnyje nušvisdavo kažin kas svilinančiai gėdingo ir uždrausto, kažkas, kas prieštaravo jo įprastam nerangumui bei lėtumui. Jį stebėdama tuo pačiu metu norėdavau ir nusukti akis iš nejaukumo, ir jų neatitraukti, kol pamatysiu, kas iš tiesų slypi anapus pusbrolio akių pilkšvumo, dar labiau didinamo akinių stiklų, jį tylos pertvara atskiriančių ne tik nuo mūsų, bet ir nuo viso supančio pasaulio. Mano delnuose kriaušės ketvirtis pulsuodavo tarsi vis dar gyvas, o aš norėdavau jį ne praryti, bet prisitraukti ir tarsi nupjautai ausiai sušnabždėti, kad ją ir vėl prisiūsiu prie didžiosios kriaušės kūno. Taip kurį laiką manoji vaisiaus dalis švytėdavo kaip šlakelis lietaus, kuris, pasiekęs burną, niekada neatgaivindavo. Priešingai – susisluoksniavęs kriaušės vanduo, sustingęs į lipnaus kremo sluoksnį, būdavo toks saldus, kad netrukus dar labiau ištrokšdavau. Ištrokšdavo ir dėdė. Iš vidinės striukės kišenės išsitraukdavo plokščią stiklinį buteliuką su permatomu skysčiu.
Iki šiol galvoju, kad joks kitas vyras neturėjo tokios gausybės kišenių. Vieną tokių vakarų, kai dėdė grįžo ir nutrenkęs dviratį prietemoje jau gurkšnojo savo gėrimą, iš antro aukšto nusileido mama. Jos akyse virpėjo įtūžio liepsnelės, o praviros lūpos vieną po kito tarsi sprangias ir gleivėtas meliono sėklas spjaudė klausimus. Kodėl šitą šūdą geria prie vaikų, kodėl nesumoka už elektrą ir kodėl negali kaip žmogus susitvarkyt savo irštvos. Prie grindų prikaltuose kilimuose ritinėjasi į gumulus sulipusios dulkės ir veisiasi šlykščios utėlės. Ar jis žino, kad jos atkeliauja iki mūsų, kad namus turim purkšt chemikalais, ar supranta, kad rūkydamas savo migy bet kada gali viską supleškint?
Dėdė nieko neatsakė, tarsi ne jis, bet mama iš tiesų būtų turėjusi didesnę galią viską sudeginti savo įtūžiu. Jo pirštai su kiekvienu gurkšniu permatomo skysčio vis mažiau virpėjo. Kuo ilgiau jis tylėjo, tuo ryškesnes liepsnas mamos akyse galėjai įžiūrėti. Netrukus ugnies kamuoliai sprogo ir skysti liepsnos fontanai išsiliejo. Jie žliaugė visu mamos veidu, jos įraudusiu kaklo linkiu, dėmėmis išmuštu paprastai blyškiu krūtinės plotu, apnuogintu palaidinės iškirptės. Mama stvėrė dėdę ir ėmė purtyti. Kratė jį kaip didelę kiaulę taupyklę, apvilktą nedegaus audinio apdaru, iš kurio slaptų kišenių krito raktai, purvas, rūdys, saldainių popierėliai, smarvė, nuovargis, aštriabriauniai kamšteliai nuo alaus, baudų kvitai, žirklutės, nosinė prakaitui nusišluostyti, čaižiai dūžtantis stiklas, nebegaliojančios vairuotojo teisės, kraujo tyrimo rezultatai, sulamdyta buvusios žmonos nuotrauka, žiebtuvėliai, kurių dujos buvo pasibaigusios, adatos su įvertais siūlais, sunkūs metaliniai antpirščiai, rašteliai su išblukusiais, nebeįžiūrimais telefonų numeriais ir užrašais, degtukų nuodėguliai ir sulamdyti cigarečių pakeliai – bet kas, tik ne monetos ar banknotai. Juos susirinkusi mama būtų galėjusi padengti bent dalį mūsų skolų, kurios nuolat plėtėsi, atkartodamos rusvus, rūdijančius lopinėlius kriaušės odoje.
●
Nikitos namų vonios kambaryje stovėjusi pusiau automatinė skalbimo mašina buvo kosminio laivo spalvos. Įsivaizduodavau, kad būtent tokiu laivu arba raketa į kosmosą buvo skraidinami šunys juokingais rusiškais vardais. Apie kosmosą per daug nežinojau, kaip nieko nežinojau ir apie rusiškus vardus. Nikitos kambaryje likusi viena, darinėdavau spintų dureles, matuodavausi jo tėčio pasiūtas sukneles ir šniukštinėdavau po jo sudarytus moteriškų kūnų žemėlapius.
Buvau atradusi, kad linas lengvai susiglamžo, o nailonas priglunda prie kojų kaip šaltas smauglys, kuris netrukus įšyla. Žinojau, kad aksomo pūkeliai savo tekstūra primena žmogaus dilbius arba šlaunis, o atlaso švelnumas ant pečių krinta kaip ką tik išplauti ir fenu išdžiovinti plaukai. Šis medžiagiškumas mane suviliodavo, audinių tekstūros ir spalvos traukdavo tarsi skirtingos žmogaus kūno dalys. Įsisupdavau į kabančias sukneles, į jų šaltas klostes ir vaizduodavausi, kad esu glamonėjama tik man vienai atpažįstamų kūnų. Tie kūnai neturėjo lyties, buvo skirtingi savo spalvomis, dėmių išblukimu ir gėlių masteliais – visai kaip moteriškų drabužių eskizai dėdės užrašų knygelėse, kurių puslapiai nuo sklaidymo būdavo įplyšę.
Kūnai liesdavo mane, ir aš pajusdavau pilnatvę, netikėtą išsipildymo jausmą, tarsi būčiau visai ne pusbrolio kambaryje, bet atvirame kosmose, kuriame įsivaizduodavau visa susiliejant ir ištirpstant, tačiau ne išnykstant, o susijungiant ir tampant didingu nieku – dalimi neišsisklaidančio visatos ūko, kurio milijonus kartų sumažinta kopija atsikartodavo šniokščiančiose, sintetiniu levandų kvapu dvelkiančiose skalbimo mašinų okeanijose, perregimuose grūdinto stiklo puodeliuose su abrikosų skonio arbata, pūvančio komposto dėžėse ir pikselių dulkėmis žėrinčiuose televizorių ekranuose. Tada dar negalėjau suvokti, kaip vienas žmogus kada nors galėtų sukelti ir atstoti šį keisto malonumo pojūtį, kuris susidėjo iš vienu metu mane glamonėjančių skirtingų džinso, viskozės, gipiūro ar medvilnės kūno dalių. Tuo metu negalėjau suvokti, kodėl žmonės renkasi praleisti visą gyvenimą su tuo pačiu žmogumi ir džiaugsmuose, ir varguose, nes buvau atradusi, kad skirtingų medžiagų, kaip ir skirtingos odos prisilietimai sukuria skirtingus pojūčius. Tačiau jau galėjau nutuokti, kodėl žurnale suaugusiesiems, kurį atradau tėvų miegamojo stalčiuje, buvo pavaizduoti keli vyrai, bučiuojantys vieną moterį.
Apie tinkamą medžiagų priežiūrą buvau spėjusi sužinoti beveik viską. Ir tik bendraudama su pusbroliu, kurio vardas tada man kažkodėl buvo nesuvokiamai gražus kaip ir žmonių išsilaipinimas mėnulyje, pradėjau galvoti, kad jei audiniai turi savo instrukcijas, kodėl žmonės, kuriuos norime pažinti, išvirkščioje odos pusėje neturi jokios etiketės, kuri bent iš dalies galėtų padėti suprasti, kokioje temperatūroje jie gali susitraukti ir prarasti elastingumą, ar juos galima balinti, ar jie gali būti skalbiami mašinoje, ir jei taip – ar nenudažys kitų audinių tame pačiame skalbimo būgne.
Man reikėjo sužinoti, ką reiškia grįžti į pusbrolio kambarį. Tą siaurą ir skylėtą vidinę kišenę, įsiūtą į mūsų apibrizgusio namo palėpės švarką. Nikitos kambarys, priešingai negu mano, nebuvo pereinamas. Tačiau čia laikoma dėdės siuvimo mašina, nesuskaičiuojama galybė plastiko dėžių ir medinių dėžučių, senų odinių lagaminų, iš kurių pravirų gerklių putojo gličių seilių gniutulai iš susivijusių siūlų, vis dar aštrūs, nors žvilgesį jau praradę žirklių durklai bei spalvas keičiantys šiurkštūs audinių atraižų liežuviai kurdavo priešingą efektą. Pusbrolis, visai kaip ir aš, niekada neturėjo savo kambario. Jo sienos, ant kurių lipniąja juostele dėdė klijuodavo suknelių, paltų ir kelnių siuvimo schemas, nuolatos primindavo, kad kambarys iš tiesų priklauso visai ne Nikitai, o jo tėčiui. Ir vis dėlto pusbrolis turėjo kai ką, kas priklausė jam vienam.
Tai nebuvo stalas, kurio paviršių jis nuklodavo mokykliniais sąsiuviniais – languotais su skaičiais arba liniuotais su linijose įstrigusiomis raidėmis. Tai nebuvo ir ta skardinė pieštukinė, kuria Nikita dalijosi su tėčiu, kai šis su moterimis čia ateidavo išmatuoti jų klubų, liemens, pečių, rankų, kojų – viso kūno apimčių geltona centimetrine juostele, užsakovėms išsliuogus iš savo drabužių ir likus vienais apatiniais. Kai dėdė, tokiomis akimirkomis tapęs Ptolemaju, iš skardinės traukdavo nusmailintus pieštukus ir savo užrašinėje sudarinėdavo moterų kūnų geografinius atlasus, žymėdamas ką tik išmatuotas jų ilgumas ir platumas, pusbrolis sėdėdavo ant savo siauros lovos, po kuria laikė tai, kas priklausė tik jam. Tėtis Nikitai liepdavo užsimerkti ir delnais užsidengti akis, nors klientės kvatodamos kartodavo, kad tegul žiūri kiek nori: kuo ilgiau nuo berniukų slėpsi moteriškų kūnų paslaptis, tuo karščiau jie jų geis. „Velnias žino, kas tose vyrų galvose ima suktis, kai jie pradeda fantazuoti“, – šypsodavosi jos, slysdamos iš savo glotnių suknelių ir palaidinių.
Nežinau, kas iš tikrųjų dėjosi Nikitos galvoje, kuri trumpai apkirpus plaukus primindavo bet kurią akimirką galinčio sukiužti krepšinio kamuolio paviršių, tačiau žinau, kas šiame kambaryje priklausė jam vienam. Savo išskleidžiamos lovos patalynės dėžėje, šalia tėčio rietimų su blunkančiais audiniais vasariniams kostiumėliams ir šiugždantiems sijonams siūti, slypėjo dar viena dėžė, kurioje Nikita laikė savo slaptą turtą. Dėžės dugne, kažkada blizgėjusiame, bet dabar jau sudilusiame ir žvilgesį praradusiame popieriniame dovanų maiše, gulėjo pripučiamas Izabelės kūnas.
Tą rugsėjį mano devyniolikmetis pusbrolis pradėjo lankyti dešimtą klasę, kurioje mokėsi su jaunesniais už save klasiokais, nes prieš tai buvo paliktas kartoti septintos, paskui – aštuntos ir net du kartus – devintos klasės mokyklinės programos. Aš buvau septintokė, o sulaukus trylikos mama mane išmokė naudotis higieniniais paketais. „Dėl visa ko, jau turėtų prasidėt“, – sakė ji rodydama, kaip iš rožinės celofaninės pakuotės išimti baltai melsvą, suploto skruosto porėtą odą primenantį lakštą, o tada jį ištiesinti ir prisiklijuoti prie kelnaičių.
Laukiau to, kas jau tuoj turėjo prasidėti. Vos kartą gyvenime įvykstantis moteriškumo stebuklas, kuris paskui kartojasi kiekvieną mėnesį iš naujo, tuo pačiu metu ir tęsiasi penkias dienas. Mano dar visai vaikiško pasaulio gaublys tuo metu sukosi taip lėtai, taip tingiai ir taip be galo nuspėjamai, kad kasdienybė man rodėsi sustingusi tarsi už stiklo užkišta fotografija, kurioje bluko įamžintas mūsų trupantis namas. Todėl, žinodama jo palėpėje, pusbrolio kambaryje, kuris kartu yra ir dėdės siuvimo studija, esant stalčių su didinamaisiais stiklais, vieną iš dešimties paketų rožinėje pakuotėje sulanksčiau, sugniaužiau delne, nusinešiau į viršų ir paprašiau Nikitos leisti jį iš arti apžiūrėti. Jau žinojau pusbrolio paslaptį, jau mačiau tą maišą su pripučiama Izabele, todėl neabejojau, kad Nikita, visai kaip ir aš, žinos, ką reiškia garbės žodis.
Mes įsitikinome, kad esame visiškai vieni, kelis kartus patikrinome, ar užrakinome duris, ir įjungėme stalinę lempą. Jos šviesoje didžiulėmis žirklėmis vienu judesiu perkirpome visus paketo sluoksnius. Mėlyno sugeriamojo popieriaus juostelė žvilgėjo tarsi iš vandens ištrauktas ir akimirksniu išdžiūti spėjęs kristalas, o balta vata buvo šiurkšti ir įsivėlė į atsilupusias nagų odeles kaip sausos jūržolės. Tada viską atsargiai sugrūdome atgal. Nikita atnešė stiklinę vandens ir kelis lašus užlašino ant paketo, o aš per didinamąjį stiklą stebėjau, kaip korėtas pirmasis sluoksnis išbrinksta, jo poroms sugeriant skystį. Mačiau, kaip mėlynoji juostelė nusidažo tarsi pamerkta į rašalą ir virsta sustingusia žele, o apatinis vatos sluoksnis lieka taip ir nesudrėkęs. Paketą nusprendėme susiūti rožiniais siūlais. Kai darbas buvo baigtas, o adata saugiai grįžo atgal į išsipūtusią medžiaginę adatinę, įsivaizdavau, kaip paketas kada nors priglus tarp mano kojų ir sugers kraują, kaip nustos būti paprastu daiktu iš trijų sluoksnių ir taps mano prasidėjusio moteriškumo liudininku. Tačiau Nikita turėjo dar vieną sumanymą.
Iš patalynės dėžėje gulinčio dovanų maišo jis ištraukė Izabelę ir, lūpomis apžiojęs tuščiavidurę žarnelę jos blyškioje nugaros odoje, pradėjo pūsti. Didelės, į skirtingas puses žvelgiančios pilkšvos Nikitos akys už storų akinių stiklų dar labiau išsivertė ir priminė perregimus apvalių žuvų kūnus, įkalintus aprasojusiame akvariume. Jis pūtė ir pūtė, o prieš tai subliūškusios Izabelės rankos, kojos, liemuo ir sėdmenys, ryškiais dažais nupurkštas veidas, krūtys su rusvais speneliais standėjo ir standėjo, kol galop tapo pilni ir nesuvokiamai gyvi. Švelnus, skaisčios persikų spalvos Izabelės kūnas priminė būtybę, kurios žaibišką virtimą moterimi galėjau išvysti priešakyje, kai savo ypatingo pasikeitimo laukiau kiekvieną dieną.
Nikita šnopavo ir grabinėjo savo paties sukurtą moterį, kurios kūnas buvo pilnas jo iškvėpto oro: spaudė jos krūtis, kandžiojo spenelius, gniaužė sėdmenis ir savo storus pirštus kišo jai tarp kojų. Atšlijau, norėjau sprukti, bet mano smalsumas buvo stipresnis, jis jau plėtėsi per visą kambarį, kaip ką tik mačiau besiplečiančius vandens lašus paketo sugeriamojo popieriaus sluoksnyje. Mano iškvepiamo smalsumo kambaryje buvo daugiau nei jame likusio oro, ir aš pasilikau, nors Nikita manęs ir pats nebūtų taip paprastai išleidęs. Jis pasiūlė paliesti Izabelę, patyrinėti ją ir sužinoti, kokia pati tapsiu po kelerių metų. „Ir tavo bus tokie papukai, sporinamės, pamatysi“, – kartojo karštus, prakaituotus žodžius, kuriuos tarsi plastilino gabalus prieš tai būtų sušildęs ir išminkęs tarp pirštų. Bijojau liesti Izabelę, o gal dar nenorėjau suvokti, kad mano kūnas kada nors galėtų būti toks atvirai nuogas ir pilnas kito žmogaus – tiek jo oro iš vidaus, tiek prisilietimų iš išorės. Tačiau Nikita, tarsi perskaitęs šias mintis, nutvėrė mano ranką ir ėmė ją vedžioti, liesdamas pripūstą savo paslaptį, – šia slydo visai ne vėsus mano delnas, o jo nebesuturima aistra, kurią tiek laiko slėpė visų mūsų vaikiškų žaidimų kieme metu.
Delnas netrukus įšilo, jis lėtai keliavo glotniomis Izabelės blauzdomis, šlaunimis, pasiekė sėdmenis, jų iškilimus ir vientisą susiaurėjimą – tarpą, primenantį taisyklingą siūlę, kurią prakirpus visa subliūkštų ir pasibaigtų, o aš galiausiai nusileisčiau į savo namus. Pusbrolis dar labiau prisiartino, kvėpuodamas už nugaros mano plaštaką suspaudė taip, kad du pirštai patys išsliuogė iš sugniaužto kumščio ir nustojo priešintis. Tada pirštus nuvedė tarp Izabelės kojų ir pradėjo judinti mano riešą, stumdyti visą ranką pirmyn ir atgal, o aš jaučiau, kaip pirštų galiukai liečia lėlės angą, kuri buvo tikrų tikriausia juodoji skylė, kaip visata, pradėjusi plėstis netrukus po Didžiojo Sprogimo. „Būk taip, sukišk, kiek telpa“, – Nikita trumpam atšlijo ir vienu rankos judesiu atsisegė džinsų užtrauktuką. Kelnės nusmuko ir apnuogino jo kojas, plaukuotą kaip serbentų krūmas, už kurio pusbrolis mane aptikdavo žaidžiant slėpynes, tarpukojį. Iš jo kyšojo du į susiraukšlėjusią gelsvą bergamočių odelę arba šviežias figas panašūs rutuliukai ir sunokusį didžiosios kriaušės vaisių primenantis daiktas, dar labiau išsipūtęs Nikitai jį suėmus į delną ir pradėjus tampyti aukštyn žemyn. Tada pamačiau: tai buvo tas pats pusbrolio žvilgsnis, nuo kurio man kaskart norėdavosi nusukti akis, kai jis stebėdavo, kaip lyžteliu savąją kriaušės dalį. Už jo akinių stiklų vėrėsi tai, kas iš tiesų visada slypėjo anapus – savo nepasotinamą alkį suvokiančios ir paneigti mėginančios pilkšvos akys, rasojančiu stiklu atitvertos nuo viso pasaulio, godžiai prarydavusios kitus – uždraustus vaisius: kiekvieną moterį, apsinuoginusią šiame kambaryje.
Akimirką pagalvojau, kad to nusipelniau ir pati šią sceną sukūriau. Kad ne aš kurstau Nikitos žvilgsnį ar verčiu jo akių obuolius pilnėti, bet atvirkščiai – jis manuosius. Ko gero, visada ieškome paaiškinimo absurdui. Kaip esame įpratę manyti, kad kiekvienas išsiskleidęs gėlės žiedas, prie kurio lenkiamės pauostyti, kiekvienas šimtametis medis, brandinantis vaisius, ar kiekviena stichija yra skirta tik mums – besąlygiškai viską kontroliuojančioms būtybėms – pamaloninti, taip kaskart nustembame šmėstelėjus minčiai, kad mus sotindami, mus žavėdami ar net nuodydami augalai iš tiesų turi savąjį tikslą, galbūt kur kas kilnesnį už mūsiškį. Tačiau mes ir toliau tikime, kad viską tvirtai laikome savo rankose, nes iš tikrųjų visą laiką tik tai ir darome – mes kantriai rauname piktžoles, kambarines gėles persodiname į vis didesnius vazonus, po kiekvienos prasiautusios vėtros iš naujo tėvams padedame sutvirtinti stogo čerpes arba siurbiame nuolat atsinaujinančius dulkių sluoksnius kilimuose. O tą viduje besikerojantį suvokimą, kad klusniai tarnaujame daiktams, rankose laikydami pasaulio gaublį, iš tiesų negalėdami aprėpti net vienos mums iš tiesų skirtos akimirkos, trokštame iš savęs išstumti. Galbūt todėl, kad būtų pernelyg sunku pripažinti, jog esame kur kas mažiau reikšmingi, nei įsivaizduojame, jog tai mes tarnaujame nesuvokiamiems dėsniams, nuolatos lenkdamiesi uostyti, kaupdami drąsą liesti, varvindami seiles paragauti ar atstatyti tai, kas per vieną naktį buvo sugriauta žemės drebėjimo.
Nikitos akiniai nusmuko ir atsitrenkė į palėpės stogo čerpių įkaitintas medines grindis, žnektelėjo tarsi dvi pilkos riebios žuvys, ištrūkusios iš sudužusio akvariumo. Niekada nebūčiau pamaniusi, kad aistra, apie kurią skaičiau žurnale suaugusiesiems, gali būti tokia pilka ir neįmantri – kaskart apie ją galvodama, mintimis nusikeldavau į dykumose liepsnojančius miražus, užuosdavau vaizdą iškreipiančius smilkalų dūmus miegamuosiuose su baldakimais, kurių arabiški raštai atkartodavo aksominės raudonos spalvos rėžius sienose, pritvinkusiose geidulio. Kaskart, kai tyliai tardavau „aistra“, pajusdavau norą gultis ant standžių pagalvių, įvilktų į aukso ar kitų metalų siūlais išsiuvinėtą brokatą, ir atsiduoti kiekvienam dygsniui, kuris, įšilęs nuo mano pačios kūno, visa pradangintų ir užlietų glotnia palaima.
Tačiau Nikitos aistra, visai kaip ir kriaušių skonis, nebuvo tokia delikati, kaip buvau įpratusi manyti. Jo geidulio perkreiptas veidas artinosi, o žvilgsnis, išsilaisvinęs iš akinių stiklų, smelkė. Jis sruvo visu mano kūnu ir žliaugė rožinės suknelės klostėmis, į kurias norėjau įsitverti tarsi į vienintelę tuo metu likusią prasmę ir viltį, kurių nusičiupusi rasčiau išeitį: viskas aplink iširtų ir išskystų.
Pusbrolis buvo arti, jo balsvas išbrinkęs liežuvis ieškojo įėjimo į mano burną, suspaustą kietai sučiauptų lūpų. Mėginau ištrūkti, išsivaduoti ir dingti, kuo greičiau išsilaisvinti, bet Nikita buvo sunkus, o jo stori pirštai įsispaudė mano žastų odoje, guldydami ant pripūstos Izabelės. Jo liežuvis skverbėsi, o susisluoksniavusios, į sviestinį kremą virtusios seilės priminė šleikščiai saldžias ir lipnias gleives. Kuo labiau priešinausi, tuo atkakliau Nikita ieškojo būdų į mane patekti, todėl pradėjau spurdėti, pati virtusi šimtais, tūkstančiais ungurių ir sardinių, krevečių ir moliuskų, kurie, trindamiesi vieni į kitus, plakėsi bendrame žvejybiniame tinkle, ką tik ištrauktame iš juodo gėlo vandens, knibždančio tamsiausių gyvybės formų.
Anapus kambario sienų, mūsų kieme, išgirdau balsus, tačiau negalėjau suprasti, kam kiekvienas iš jų priklauso. Ko gero, mama ir dėdė. Tėtis įprastai grįždavo paskutinis, tada, kai sutemų linija jau būdavo išryškėjusi ant pribraukyto kiemo popieriaus lapo. Pusbrolis sukluso, tačiau tik akimirksniui, tokiam akimirksniui, per kurį ant Izabelės mane nubloškė dar tvirtesne jėga. Tačiau dabar kambaryje jau nebebuvau viena. Galėjau įsivaizduoti, kaip mama užsiliepsnojusi purto dėdę, kaip iš jo striukės ant asfalto byra visi tie objektai, kuriuos jis ir vėl susirinks, o tada sukaišios atgal į vidines kišenes jam vienam žinoma, tačiau kaskart sujaukiama tvarka. Nikita viską girdėjo, tačiau tie garsai jam suteikė neįtikėtinos drąsos ir galios – galbūt taip jaučiasi plaukikai, suvokdami, kad jei nepasiskubins, liks paskutiniai plaukimo varžybose, kurioms ruošėsi ilgus mėnesius. Taip pat elgiasi ir žvejai, tinklus užmetę vandens telkinyje, kuriame žvejyba draudžiama, bet nespėję išgriebti laimikio, kaskart žaibuojantiems audros debesims plakantis vis arčiau ežero paviršiaus ir liūties audiniui galiausiai įplyštant.
Sunokusi drėgna pusbrolio kriaušė prasiskverbė tarp mano kojų ir dar labiau padidėjo. Ji prasibrovė pro rožinės suknelės klostes, kai Nikitos pirštai įsikabino į mano kelnaičių kraštus ir nutraukė jas žemyn. Balsai apačioje, toli už medinių palėpės sienų su jose visam laikui įsigėrusiu dėdės rūkalų kvapu vis labiau ryškėjo, ir beveik galėjai išgirsti, kaip mama grasina dėdei užlipti į palėpę ir nuplėšti visus prie grindų prikaltus kilimus su utėlių glindomis. Triukšmas augo ir trumpam galėjai prisiminti visus daugybę kartų matytus filmus, kuriuose panašios scenos laimingai pasibaigdavo dėl lemtingo atsitiktinumo – herojus išgelbėdavo netikėtai pasirodęs praeivis arba žmogus su užtaisytu medžiokliniu šautuvu.
Tačiau realybė, kuri mane užgulė sunkiu pusbrolio kūno svoriu, nepriminė nei filmo, nei tviskančių spalvotų fotografijų iš suaugusiesiems skirto žurnalo puslapių, nuo kurių užversdama drėgna servetėle kaskart nuvalydavau savo pirštų atspaudus. Realybė buvo verianti, įsirėžusi visais už išklerusių garažų durų kada nors slypėjusiais objektais, – mintyse vinys pabiro iš skardinių indelių, kuriuose kažkada barškėdavo sūdyti žemės riešutai, ir sulindo į panages. Daugybę metų nenaudotas automobilio variklis iš naujo užsikūrė ir vibruodamas sunkėsi tepalais, srūvančiais mano kojomis. Susivijusios laistymo žarnos, kabeliai, laidai bei ilgintuvai sliuogė pilvu, krūtine ir raktikauliais tarsi skystas bekvapis gyvsidabris, kurio nematomi garai kambaryje grėsmingai plito. Surūdiję sodo įrankiai, metaliniai sulamdyti kibirai bei atšipę kirvukai malkoms kapoti smigo į mane Nikitos svoriu, tačiau lemtingas atsitiktinumas taip ir neįvyko, o didžiulė pusbrolio kriaušė galutinai susitrynė man tarp kojų ir priminė nebe vaisių, o išskrostą lašišą, kurios kruvini ikrai dribdami išsibarstė ant mano rožinės suknelės klosčių ir į jas įsigėrė. Sunkus kambario oras prisipildė sodraus gėlame vandenyje išmirkusių dumblių kvapo. Iš įšilusių sienų, kilimų ir jų raštų, kuriuose krebždėjo utėlės, iš medinių langų rėmų, įskilusių jų stiklų, visų tų medinių dėžučių bei plastikinių dėžių su kyšančiomis audinių atraižomis ir žirklių durklais, iš spintų, stalo stalčių, prikrautų dėdės siuvimo įrankių, iš siauros Nikitos lovos, pagalvių ir paklodžių sunkėsi iki tol nepažįstami, todėl egzotiški aromatai ir palėpė priminė nebe paprastą erdvę, o gyvą padarą – visą laiką čia gulėjusią nuogą moterį, kurios tarpukojo lėkštėje žvilgėjo raudonieji ikrai, praviros moliuskų geldelės ir žalios lašišos pjausniai, o kaklą ir krūtinę puošė įmantriai pjaustytos, cinamono dulkėmis apibarstytos susicukravusios kriaušės, apipiltos rūdžių spalvos sojų padažu. Kvapai buvo sumišę, jie mainėsi perregimuose oro sluoksniuose, tarsi ta moteris būtų staiga nusprendusi atsistoti ir į vientisą masę sutrypti visas nuo jos kūno nuslydusias ir ant grindų išsitėškusias jūrų gėrybės, vaisius, prieskonius bei delikatesams gardinti skirtus padažus. Geležies, dulkių, kraujo, gėlame vandenyje išmirkusių dumblių ir yrančių vaisių minkštimo aromatų derinys buvo saldžiai aštrus, bet prabangus kaip subtiliausi, ilgai išliekantys kvepalai, pardavinėjami mažuose stikliniuose buteliukuose.
Abu išgirdome, kaip į kiemą įsuka sunkvežimis, o dėdė kažką šūkteli jo vairuotojui. Nikita svirduliuodamas atsistojo, nukratė savo žuvies skerdeną, kuri susitraukė iki lavoniškos akvariumo žuvytės, mažojo pirštelio dydžio karališkosios krevetės arba džiovintos kriaušės, ir nuo grindų pakėlė savo akinius, nuo kurių kojelių buvo atlipusios izoliacinės juostelės. Savo subliūškusį gyvį kartu su tabaluojančiomis, formos nepakeitusiomis susiraukšlėjusiomis bergamotėmis jis aptempė nuskalbtais apatiniais ir paragino greičiau susitvarkyti. Kol iš Izabelės kūno pusbrolis ją trypdamas ir spaudydamas išleido orą, apžiūrėjau savo suknelės klostes, kelnaites, pilvą, pirštus ir nuogas kojas, ant kurių džiūvo tirštos rusvų pelenų spalvos kraujo srovės. Garsai apačioje nepaliaujamai priminė, kad laiko nėra – taip, kaip tą akimirką nebeliko ir baimės. Man nebebuvo svarbus rytojus, nustojau galvoti apie tai, kas įvyksta tik kartą, o paskui kartojasi kiekvieną mėnesį tuo pačiu metu ir tęsiasi beveik visą likusį gyvenimą. Kai nuo pusbrolio stalo paėmiau įšilusį paketą ir ištiesinusi kraštus prisiklijavau prie kelnaičių, Nikita jau knisosi vienoje iš spintų su dėdės pasiūtomis suknelėmis moterims.
Dabar nebe pusbrolis skaitė manąsias, o aš skaičiau jo mintis, kurios buvo taip priaugusios prie jo prakaituoto kūno, kad šis nesugebėjo jų atskirti ir paversti žodžiais – ištraukti tarsi ašakas, įstrigusias balso stygose, visai kaip raides, įsinarpliojusias sąsiuvinių linijose. Jo panagės buvo juodos nuo mano sustingusio pelenų pilkumo kraujo, kai pusbrolis ištiesė ilgą iki grindų moterišką suknelę iš viskozės ir spoksojo į tai, kas liko iš mano drabužių – į suglamžytą rožinės suknelės audinį, prisisunkusį to, kas iš tiesų įvyksta tik vieną kartą gyvenime ir daugiau nepasikartoja. Išvirkščioje suknelės pusėje, ant prisiūto išblukusio popierėlio, pamačiau dėdės prikeverzotą viskozės priežiūros instrukciją: skalbti rankomis žemoje temperatūroje skystu muilu, nemirkyti, atsargiai gręžti, džiovinti horizontalioje padėtyje, lyginti silpnai įkaitintu lygintuvu. Išsliuogiau iš savo rūdžių siūlais netaisyklingai išsiuvinėtos rožinės ir apsivilkau kreminės spalvos suknelę iš viskozės, kuri man buvo gerokai per didelė. Tačiau drauge ji buvo vėsi ir lengva, o svarbiausia – nauja, siūta pagal specialų užsakymą, dėdei prieš tai kruopščiai sudarius jos būsimos savininkės geografinį kūno atlasą.
Kai Nikita kruviną suknelę tarsi vienintelį likusios dienos įkaltį sugrūdo į kosminio laivo spalvos pusiau automatinę skalbimo mašiną ir užpylė ją sauja baltų miltelių, viskozė prie mano odos jau buvo priaugusi – taip, kaip minkštos samanos, ryškiaspalviai amalai su baltų uogų kekėmis arba žaliadumblės kerpės apsiveja medžių šakas, kamienus, šaknis ar jų vaisius, tapdami amžino sandėrio dalimi, priesaika arba garbės žodžiu, tvirtesniu už visus žmogiškuosius pažadus. Nors prie vidinės suknelės pusės prisiūta viskozės priežiūros instrukcija trynėsi į šlaunį ir priminė svarbų išrašą, padėsiantį kitiems geriau mane pažinti, išvirkščioji pusbrolio odos pusė tokios etiketės neturėjo. Tačiau neabejojau, kad jei jis ir būtų medžiaga, greičiausiai taptų viena tų, kurios išsiverčia į dvi skirtingas ir dėvėti tinkamas puses, panašia į kažkada madingas dvispalves striukes, kurias galima dėvėti ir mėlyna, ir pilka puse, tačiau dažniausiai renkantis nutrintą treningą. Gal ir gerai, galvojau, gal taip ir teisingiausia – taip bent nereikia svarstyti, kokioje temperatūroje skalbiant striukė nudažys kitus drabužius viename skalbimo mašinos būgne.
Pjaustantį, į gabalus pilvo apačią raikantį skausmą pajutau tik nusileidusi į kiemą. Atrodė, kad tarp mano kojų būtų prigludęs visai ne kraujo prisigėręs paketas, o vabzdys čiulpikas, kartu su visais drėgnais syvais siurbiantis ir likusias jėgas. Vakaras buvo šiltas, tomis rugsėjo dienomis vis dar temdavo vėlai ir didžiosios kriaušės šakose galėdavai ne tik įžiūrėti bręstančius fosforo gumbus, bet ir pajusti vėlyviesiems medžio vaisiams būdingą skonį. Kieme iš tiesų stovėjo didelis senas sunkvežimis, kurio praviros užpakalinės durelės mėgdžiojo daugybę kartų perdažytas, dabar plačiai atlapotas medines garažų duris. Dėdė savo nuospaudomis užsibaigiančiu storu pirštu tarsi anksčiau karjerą baigęs dirigentas batuta čia susirinkusiems vaikams rodė, kuriuos daiktus iš nebe didžiulių degtukų, bet senų muzikinių dėžučių nešti lauk ir krauti į sunkvežimį. Vaikai kikendami iš juodos garažo gerklės traukė viską, ką buvo galima parduoti metalo laužo supirktuvėje. Mačiau, kaip vienas po kito iškeliavo į gumulus susiviję aliumininiai ir variniai laidai, kaip seni, sulamdyti, taip ir nepanaudoti skardos lakštai buvo tempiami iš tų žiočių tarsi iš prarajos, o vaikų rankose atrodė kaip lengvučiai būgneliai, virpantys nuo stipresnių vėjo šuorų. Vinys, surūdijusios replės ir veržlės, apskriti diskiniai pjūklai ir medienos kaltai, įvairių dydžių plaktukų antgaliai, metalinės sriegės bei atsuktuvai griežė, džeržgė, skardeno ir bruzdėjo tarsi po ilgos pertraukos pirmą kartą koncertuojantis orkestras. Dėdė su vairuotoju ir dar keliais įkaušusiais pagalbininkais išstūmė suknežintą sunkiai atpažįstamo automobilio modelio variklį, kuris priminė didžiulę varinę valtorną. Jis buvo toks senas, kad nepasiekęs sunkvežimio subyrėjo ir su visais savo sraigteliais bei vožtuvėliais išsitaškė ant asfalto.
Paskutinė iš garažo, šio byrančio muzikinio teatro, išėjo mama. Ji tempė kelis tuščiavidurius vamzdžius, į kuriuos vakaras įsliuogė visais savo liežuviais ir skimbčiojo tarsi išderintos skirtingų dydžių fleitos. Mama stabtelėjo ir pažvelgė į mane. Jos delnai dar tvirčiau įsikibo į tas kelis kartus lituotas cinko linijas, šveplai švilpiančias nei šį, nei tą. Tačiau mamai atrodė, kad tai aš dėviu nei šį, nei tą, nes mano naują viskozės suknelę pavadino skuduru ir liepė persirengti. „Tai pagaliau prasidėjo?“ – pridūrė mama, ir tik tada ant kreminės spalvos suknelės audinio pamačiau kraujo dėmę. Uždengiau ją delnu ir sugniaužiau – drėgna viskozė mano kumštyje pulsavo kaip ką tik išpjauta, todėl vis dar plakanti širdis, kurios atgal nebeįsiūsi. Nusinešiau ją į garažą, girdėjau, kaip už jo vartų mama su dėde derasi dėl pinigų, kaip ji prisimena kiekvieną negrąžintą skolą ir visus iššvaistytus pinigus, tačiau jos balsas tolo ir seko, jį vis labiau glemžėsi vėjas, į skutelius suplėšęs tą dieną, kai moteriškumo stebuklas kaip didžiosios kriaušės vaisius buvo padalytas į lygias, bet daugiau niekada nebesusijungsiančias dalis.
Garažo viduje tuštuma buvo tokia tamsi ir tiršta, kad galėjai pasmeigti ją šakute ir kąsnelį juodos spalvos sukramtyti ir praryti. Jausti, kaip iš jos sunkiasi tepalai ir benzinas, aušinimo skysčiai, alyvos bei aliejai, tarp dantų grikšint geležies skonio ikrams iš išskrostos vakaro žuvies. Kai balsai galutinai nutilo ir orkestras išsiskirstė, o sunkvežimis išsuko iš kiemo, vėl jame pasirodžiau. Užvertusi galvą žiūrėjau į tas kelias kybančias kriaušes, į lazdą su baltu indeliu nuo dažų, atremtą į medžio kamieną. Mes tūkstančius kartų čia iš naujo susitiksim, apsigyvensim ir išsikraustysim, o didžioji kiemo kriaušė bus vienintelė priežastis, dėl kurios vertės sugrįžti. Mama tyliai skaičiavo pinigus, dėdė prietemoje traukė cigaretę ir pagaliau teisėtai gurkšnojo savo permatomą skystį. Kraujo dėmės viskozės suknelėje sutemus net ir norėdamas nebūtum galėjęs įžiūrėti.
Nors iš tiesų kraujas mažai kam rūpėjo – pagaliau įvyko tai, kas iš tikrųjų nutinka vienintelį kartą gyvenime: garažo erdvė buvo tuščia ir pagaliau atlaisvinta kur kas svarbesniems dalykams.
Publikaciją remia Lietuvos kultūros taryba
