Bukinistės istorijos

 

1.

 

Sakoma, kad neaprašomos istorijos užsimiršta. Tai ta proga.

Dirbu „Mint Vinetu“ knygyne. Būna labai linksmų kuriozų, tačiau šis, regis, pranoko visus.

Kažkurį rytą užsuko vyriškis. Priėjo prie prekystalio ir paklausė:

– Rūkytos žuves nereikia?

Maniau, kad pasigirdo. Klausiamu žvilgsniu pažiūrėjau į jį, o šis pakartojo:

– Nu a nenuorit prekiaut rūkyta žuvimi čia? Turiu geruos žuves.

– Žuvies?

– Nugi tep, negi neaišku? – išsitraukė iš didelės terbos milžinišką rūkytą žuvį.

– Dovanokit, bet čia knygynas, o ne maisto prekių parduotuvė, – atsakiau.

– Tuortą tai turit, – parodė pirštu.

– Na, taip, bet ne žuvį.

– Nu tai vuot, kuoksai pelnas būtų.

– Žinokit, tikrai nedomina, ačiū.

– Nu matau, kad tamstuos neduomina. A kur jūsų viršinykas? Anas pruotingas, mažu susiduomėtų.

– Šiuo metu jo nėra, ir ne, ačiū, pasiūlymas mūsų nedomina.

– Nu tai ir žinuokitės sau, tuokį laimikį prarasdami.

Susipakavo savo žuvį, buvo beeinąs pro duris, atsisuko ir klausia:

– Nu knygynui šitam, sakuot, nereik, bet gal tamstelei reik? Labai gerai rūkyta žuvelė, kainelė irgi nesikandžiuoj.

 

2.

 

Penktokių, o gal šeštokių pokalbis knygyne apie simpatijas:

– Nu fainas jis toks.

– Eik jau, net eilėraščio nesugeba perskaityt.

 

3.

 

– Liūdesio kebabo neturit? – klausia klientė.

– Atsiprašau, bet ko tokio?

– Na, liūdesio kebabo, – pakartoja.

Žiūriu aš į ją sutrikusi. Atmintyje išplaukia visi liūdni ir linksmi kebabai, imu analizuoti, ar su manimi kažkas negerai, ar su ta moterimi (kuri tikrai atrodo padoriai).

Po ilgos, nejaukios pauzės ji patikslina:

– Na, atviruko.

 

4.

 

Šiuolaikinių vaikų būna ir tokių: atnešu berniukui kakavos su zefyrais (zefyrai – širdutės formos).

Berniukas palaukia, kol nueisiu, ir tada tyliai sako mamai:

– Aš feministinės kakavos tai tikrai negersiu.

 

5.

 

Ką Kalėdų laikotarpis reiškia aptarnaujančiam personalui?

Kai žmogus perka puodelį kavos, o tu paklausi, ar reiks maišelio.

 

6.

 

– Šiuo metu knygų apie psichodeliką neturime, – atsakiau.

– O gal turit kitų knygų?

– Kokių?

– Kitų.

– Pavyzdžiui? – jau šiek tiek susinervinau.

– Nu kitų, – irgi šiek tiek susinervinęs.

Labai ilga pauzė. Žiūrime vienas į kitą. Pašnekovas nebeištvėręs išpyškina:

– Nugi kitos knygos. Leidykla.

 

7.

 

Knygų pavadinimai, kai dirbi kavinėje-knygyne, kažkaip įgauna visai kitas prasmes.

– Sveiki, galbūt motinos pien…ą-o (lyg ir neaiški žodžio baigtis) turite?

– Hm… Ne, bet turime migdolų ir sojų.

– Aš apie knygą.

– Ai nu.

 

8. Eruditas ir diletantė

 

Šiandien knygyno duris pravėrė kresnas vidutinio amžiaus vyras.

– O, knyga apie Macaitį. Perku, – pasididžiuodamas pareiškė.

– Gerai, šaunu.

– Pažįstate Macaitį? – paklausė.

– Nepažįstu.

– Teisingai, kam tas išsilavinimas.

 

9.

 

Kartais atrodo, kad dirbu paranormalioj visatoj, o ne knygyne.

Rytas. Knygynas tuščias. Pro duris įeina vyriškis su glėbiu knygų.

– Gal pažiūrėsit? – paklausia.

– Gerai, parodykit.

Sudeda knygas ant prekystalio. Imu apžiūrinėti. Tada staiga iš kišenės išsitraukia gintarinį mano močiutės laikų žiedelį ir sako:

– Va, pažiūrėkit. Buvau antikvariate, čia netoli, tai sakė, kad čia tos… nu Barboros laikų žiedas… Ten tų inteligentų, žodžiu. – Pauzė. – Nu ir sakė, negali paimt dėl to, tai čia dabar man atsakomybė, kur padėt.

Žiūriu sutrikusi ir galvoju, kad gal jis mintija, jog atėjo į kitą antikvariatą, ir man drauge su knygomis nori prastumti tą žiedą. Tačiau mintį pertraukia jo pasakojimo tęsinys:

– Nu ir buvau su mama Palangoj ten tokiam vienam muziejuj, tai ten man sakė, kad pavogiau, o aš nieko nevogiau, tikrai nevogiau, – tikina. – Po to siunčiau nuotraukas į kitą muziejų, bet man jie nieko neatrašė, patys va kalti, o čia dabar man toks įsipareigojimas kažkur tą žiedą nunešti.

– Už knygas galiu pasiūlyti kelis eurus, – pasakau.

– Gerai, gerai. O jūs mačius… ar žinot „Žiedų valdovą“?

– Žinau.

– Tai va, žinokit, prisidėjau šitą žiedą prie akies, – parodo kaip, – ir pažvelgiau su juo į veidrodį, ir pamačiau ten tokią tamsią akį kaip per „Žiedų valdovą“. Magiškas žiedas įpareigojo.

Pasiėmė pinigus ir besišypsodamas išėjo, kone įsikandęs tą žiedą dantimis. Mintyse pasidžiaugiau, kad aukščiausia Lietuvos viršūnė nesiekia nė 300 metrų, tai gal nebus didelio vargo.

 

10.

 

Į knygyną užsuko vaikinas.

Paklausė, ar turim literatūros apie šachmatus. Nuvedžiau prie lentynos. Rinkosi gal 10 minučių. Kadangi pastebėjau, kad neišsirenka, tai priėjau padėti:

– Iš to, ką turime, Nimcovičiaus knyga tikrai geriausia.

Vaikinas nužvelgė mane nuo galvos iki kojų ir pasyviai agresyviu balsu atsakė:

– Iš kur tau žinot, čiagi ne grožinė literatūra.

(Juokinga, nes laisvalaikiu žaidžiu šachmatais profesionaliai.)

 

11.

 

Užeina vyriškis.

– Man kavos. Dvigubą. Ir limonado, tokio kaip visada.

Paprastai tikrai įsidėmiu klientus, bet šitas visiškai nematytas.

– Nu mačios, – patikslina po ilgos pauzės.

Gaminu kavą.

– Nu liaukis, – piktai pasako.

Apsidairau. Nieko aplink nėra, tad turbūt man. Sutrinku. Lyg ir neįpyliau per daug tos kavos, ko čia man liautis.

Padedu puodelį ant prekystalio. Padėkoja. Tada pasuka galvą dešinėn į knygų lentyną ir sako:

– Nu tu kaip visada, kaip šitaip galima, baik gi, – trepteli koja.

Išpučiu akis ir nieko nesuprantu. Susimąstau, kad juk pilnatis vis dėlto, pasitaiko.

Atsisėda prie staliuko.

– Nu va, dabar atsigersiu greitai, o tu palauksi.

„OOOOOK“, – galvoju.

Staiga išgirstu, kaip kažkas suloja. Lengviau atsikvepiu, nes sumoju, kad vyriškio palydovas.

Viliuosi, kad ne pats vyriškis.

 

12.

 

– Gal žinot kažką apie šitą knygą, ji nauja, ar ne? – bičiukas rodo į Gedos „Freskas“.

– Naujausia poeto knyga, bet nėra nauja.

Abu tylim.

– Erotinių eilėraščių rinkinys, – patikslinu.

– Imu.