Atogrąžų klimatas ir kultūros purslai

Liepos 7 d. Gintarui Beresnevičiui būtų suėję 60 metų (rugpjūčio 6 d. – 15 metų nuo jo mirties). Sakoma, kad nepakeičiamų nėra, bet šis žmogus kaip tik toks ir buvo – nepakeičiamas. Per penkiolika pastarųjų metų nepastebėjau viešojoje erdvėje intelektualo, kuris prilygtų Beresnevičiui akademinės ir kūrybinės raiškos derme bei intensyvumu. „Šiaurės Atėnai“ buvo jo žemė, bet ne tik. Rašė įvairiems leidiniams, galėjo kalbėti visais registrais – akademiškai, publicistiškai, eseistiškai, proza ir net poezija. Kritiškai vertino viską, kas vyksta politikoje, visuomenėje, kultūroje. Įdomiai analizavo ne vien senovės lietuvių mitologiją, bet ir spaudos kioskų turinį. Turėjo intelektualams retos ramybės – pamenu, kartą autobuse, vežančiame į „Santarą-Šviesą“ (galėjo būti kokie 2002-ieji), kažkas parodė Beresnevičiui „Respubliką“ su neva jo pasisakymu ir portretine nuotrauka. Apžiūrėjo tarsi pirmąkart gyvenime matomą daiktą, šypsodamasis: „Nieko panašaus nesu sakęs.“ Vargu ar kam nors skundėsi, piktinosi, reikalavo atitaisyti klaidą. Jo sąmonei tai atrodė per smulku.

●

Autorės nuotrauka

Įvyko architektūros savaitgalis „Open House Vilnius“. Prie objektų driekėsi eilės, per radiją kalbintieji skundėsi netilpę į norimą pastatą. Atlaisvinus karantiną, žmonės ėjo net su kūdikiais. Maniau, kur aš tik nebuvusi, ko nemačiusi – kas ten gali būti įdomaus? Pasirodo, gali. Nematytas Vilniaus koncertų ir sporto rūmų banguojantis pano, išlikęs autentiškas Aleksandro Puškino muziejaus interjeras (gal išliko todėl, kad buvo nuošaliau, baldai per karą apdairiai sutempti į vieną kambarį ir užantspauduoti). Vilnietiškos drožybos spintos su klaidingai išdrožtu Rusijos herbu: dvigalvis erelis turėtų būti kitoje pusėje, todėl atrodo, kad ranka su kalaviju jį puola, o ne gina. Siuvinėti sienų apmušalai, kuriuos restauravo „Dailės“ kombinatas. Savininkės Varvaros Puškinos tapyti paveikslai, gramofonas ir senoviškai užveriamos langinės (darbuotojos kas vakarą jas užrakina, tam reikalingi du žmonės). Net modernus limonado sifonas. Parkas, stačiatikių koplyčia ir kapinės, kuriose palaidoti, beje, ir dvaro valdytojos šuniukai.

Algimanto Mačiulio projektuoti Vilniaus kultūros, pramogų ir sporto rūmai su nuostabiais batikos apmušalais nebeveikiančioje kavinėje (išlikęs ir unikalus kavos aparatas). Ten daug gražių interjero detalių, kurias nufilmavo serialo „Černobylis“ kūrėjai. Ir, žinoma, Pirklių klubas, liūdnai pagarsėjęs tuo, kad eksterjerą puošianti nuogo Atlanto statula dėl visuotinės dorovės buvo „apmauta kelnaitėmis“. Ten ir šiaip nelengva patekti – pernelyg brangūs biurai. Art nouveau saulėgrąžos laiptų turėkluose, vidiniame kieme – tekantis vanduo sandorių stresui malšinti. Pirklių klubo emblemos simbolikos niekas neiššifravo, bet logotipas primena kapše laikomą monetą.

●

Kadangi su PoPa renginiais važiavome į Klaipėdą, Kultūrų komunikacijų centre apžiūrėjome Svajonės ir Pauliaus Stanikų projektą „Jūros / Les Mers“ (baigėsi liepos 18 d.). Poetai įvertino šamaniškas sirenų dainas, arfomis atliekamas pagal Maironio žodžius (ekologija kaip pamušalas, žinoma). Nors menotyrininkė Laima Kreivytė sakė, kad techniškai buvo galima padaryti ir tobuliau. Bet kas mums toji technika! Mums, naiviesiems, svarbu dvasia. Vilniuje dar laukė parodos Taikomosios dailės muziejuje – „Baltos kandys“ ir Eglė Ridikaitė. „Kandys“ neblogai, ypač turguje pardavinėjamos veltinio spiros. Mandalos, po kurių gėlėmis – ir moterų kūnai. O stambios Ridikaitės drobės galėtų kabėti ir šventykloje. Beprotiška vaizduotė, Florencijos ir Venecijos miškų vizijos iš plytelių. Kai užsimedituoji – tikrai atrodo kaip eglės. Ir ta sinagogos, vienuolynų atmosfera, „bandymas užčiuopti dvasią“. Net šunį prisikalbinti lengviau negu pasiekti žmogaus vidų. Gal todėl žmonių Ridikaitės drobėse nėra, tik daiktai ir gyvūnai. Nuklūpotas kunigo kilimas, Dominikonų gatvės votai, grafičiai ant stiklo, religinės apleistų kambarių žymės. Išpurkšta, ir tai neįtikėtina. Galima vaikščioti ir melstis.

Gretimoje patalpoje – šveicarų balsavimo plakatai nuo 1918 m. iki šių dienų. Sukrečia tuo, kad stilistika po fašistinio laikotarpio nėmaž nepakitusi (tik šiandien jau raginama panaikinti minaretus). Moterys balsavimo teisę ten įgijo tik 1971 m. Kein, nein, ja, non – gyvi buržuazinės visuomenės atvirukai Kovo 8-ajai.