Paskutiniai čingischanai

Pasaulyje yra be galo daug objektų. Vis gausėjant materialinių vertybių ir paslaugų sukuriama pertekliaus visuomenė, geidžianti įsigyti vis naujų prietaisų ir niekučių. Neapsakoma daugybė dalykų kuria daiktiškąjį mitą be mums įprastos struktūros. Daiktai garbinami reklamose, mus persekioja net sapnuose, užima svarbią vietą svajonėse ir dažnai tampa nerimo šaltiniu. Gyvename labiau susiję su daiktais nei su aplinkiniais žmonėmis – nuo pirmo primityvaus akmeninio įrankio iki transcendenciją kada nors galėsiančio pasiekti dirbtinio intelekto, kuris, pasak vienos telekomunikacijų bendrovės reklamos, gali užfiksuoti žmogaus veido išraiškas ir išsiaiškinti, kokią įtaką interneto greitis turi žmogaus emocijoms. Daiktų gausėjimas pateisinamas jau turimų daiktų vienatve. Mes tampame pirkinių ir vaizdinių čingischanais. Vidinį trūkumą papildome išoriniu, daiktams suteikdami žmogiškąsias savybes, o patys sudaiktėdami – socialiniuose tinkluose nuolatos save pateikdami kaip 2D objektus, besivaržančius dėl geriausios reklaminės išvaizdos, galiausiai paleidžiame save į kriptožmonių apyvartą.

Parodos ekspozicija
Rosanos Lukauskaitės nuotrauka

Neseniai Klaipėdos uoste įsikūrusioje naujoje šiuolaikinio meno erdvėje TEMA galerijoje (Naujoji Uosto g. 3) liepos 1–14 d. vykusi lietuvių menininko Vladimiro Mackevičiaus paroda „Con(Temporary) Life“ per ready-made techniką gilinosi į žmogaus psichologijos aspektus, vis labiau įsiliejančius į skaitmeninį pasaulį, kuriame nelieka vietos tikriesiems jausmams, gyviems, nuoširdiems pokalbiams, kvapams etc. Pasak menininko, skaitmeninėse plokštumose žmogus nutolsta nuo savęs ir pasidalina į dvi dalis, taip sukurdamas savo „antrąjį, skaitmeninį aš“. Tokioje eroje kyla klausimas: „Būti ar nebūti savimi? Kam būti savimi, jei yra tiek kitų variantų?“

Vladimiras Mackevičius. Širdis. 2015
Rosanos Lukauskaitės nuotrauka

Išgalvotų, funkcijos neturinčių daiktų ekspozicija – tai tobulas atsakas šiuolaikiniams viską suasmeninti (customize) norintiems žmonėms. Vardinės užrašų knygutės ir skaityklės (be knygų), tūkstančiai darbastalių ir pradžios ekranų fonų pasirinkimų galimybių yra prieinamos dar nemokantiems skaityti. Nuo personalizuotų dantų krapštukų vėliavėlių iki privačių lėktuvų vidaus apdailos – visur esame skatinami būti originalūs, nepakartojami ir vieninteliai, kol galiausiai po prekės ženklu pasislėpusi asmenybė pasirodo pamažu benusitrinanti. Augalas, besistiebiantis iš pistoleto dėtuvės („Augalas“, 2021), rato formos metalinis pjūklas („Užburtas ratas“, 2020), širdies formos kirviai („Širdis“, 2015) parodoje netiesiogiai pasakoja apie žmonijos troškimą, ironiška, per daiktą įveikti materiją ir peržengti būtį.

Diptike „Gyvenimo buhalterija“ matome maldoje sustingusią juodą figūrą, kurios šlovinimo objektas – iš medinių skaičiukų sudėliotas kryžius. Gali atrodyti, kad matematika, skaičiai ir visagaliai algoritmai ir yra tikroji, išgrynintoji absoliuto forma, tinkanti apskaičiuoti šiuolaikinio žmogaus prabangaus buvimo ir nesiliaujančio vartojimo auginamai skolai ir jos procentams. Priešingai nei manome skaitydami apie „visatos traukos dėsnius ir minties galią“, pasaulis mums nėra nieko skolingas ir neprivalo pildyti mūsų įgeidžių. Pirmiausia esame jo, o tik paskui jis mūsų.

Nuo kultūrinio aido nusisukusi figūra „Pasislėpimas“ (2021) – tai mūsų visų baimių iliustracija. Ar daiktų diktatūra ne už kalnų? Kol kas turime daugiau teisių nei mašinos ir robotai, bet kas bus ateityje? Ar vieno žmogaus gyvybė svarbesnė už viso prekės ženklo išlikimą? Pirmą mikrosekundę pamatę žmogaus siluetą atkartojančias instaliacijas, įsitempiame – kitas žmogus mums visada atrodo pavojingesnis nei daiktas. Daiktai suteikia saugumo, jie niekada nenuvilia. Net ginklas pats savaime, jei jo nelaiko žmogus, nėra gąsdinantis.

Vladimiras Mackevičius. Pasislėpimas. 2021
Rosanos Lukauskaitės nuotrauka

Šiuolaikinis gyvenimas iš tikrųjų yra laikinas tik tam tikros, būtent Vakarų civilizacijos produktas, tad nenuostabu, kad net į jį žvelgdami kritiškai neapsieiname be šiokio tokio postmodernaus absurdo – fotografuojame ir savo socialinių tinklų paskyrose dalinamės kūrinių, kalbančių apie laiko vertybę ir pasaulio jutimą gyvai, širdimi, ne per ekraną, atvaizdais, tikėdamiesi šiek tiek papildyti ir savo virtualių vaizdų kolekciją, gauti patiktukų, dėl kurių organizme įvyksta tos pačios rūšies cheminės reakcijos, kokias sukelia lošimai ir narkotikai. Dar nežinome, kad už objekto stovi žmogiškųjų lūkesčių tuštuma, o mirdamas paskutinis čingischanas gailėsis neišsigryninęs „AliExpress“ dovanų kortelės.