Visi tie patys, išsiilgti
Poezijos pavasaris. Sudarė Rimvydas Stankevičius. V.: Rašytojų sąjungos fondas, 2021. 376 p.
„Poezijos pavasario“ per metus truputį pasiilgsti. Ne taip smarkiai, kad veržtumeisi važiuoti į skaitymus regionuose. Neseniai bičiulė pasakojo, kaip vienas klausytojas, vietinis literatas, jos eilėraščius pavadino proza, o po renginio dovanojo dvi eiliuotas savo kūrybos knygas. Bet net ne dėl to. Regionuose širdį spaudžia socialinė atskirtis, apleisti pastatai, skubiai suręsti maršininkų ženklai „už tradicinę šeimą“ ir pan. Mūsų eilėraščių skaitymai ten nieko nepakeis. Skauda širdį, kai nepateisini lūkesčių. Klausytojų lūkesčius pateisina „gražiai“ skaitantys aktoriai, bet šie, deja, nuvilia tavuosius. Net truputį norisi steigti negražaus atrodymo ir negražaus skaitymo mokyklą. Be to, imi piktavališkai galvoti, kodėl kai kurie renginiuose perskaitomi tekstai užsispyrusiai pretenduoja į eilėraščius. Juk tai autorių, kurie nori būti pavadinti poetais, kaprizai. Jiems daug geriau pritiktų prozos, eseistikos, memuaristikos ar publicistikos žanrai – tik reikėtų įdėti šiek tiek daugiau techninio darbo. Ir jau turbūt nesulauksiu literatūros festivalio be ąžuolų vainikų ir lapių kailių (gal alternatyva galėtų būti kokie laurų lapai į sriubą?..).
Rimvydas Stankevičius – taiki ir demokratiška asmenybė: ne tik nepatingėjo visiems paskambinti, bet ir parašė „Sudarytojo žodį“, kuriame smagiai apibūdino santykį su poetais kaip gyvais žmonėmis (o ne su paminklinėmis statulomis, kaip kartais vis dar pasitaiko – ypač kai gyvi nedideli poetai rašo apie didesnius mirusius). Eilėraščiai sudėti kartų principu, nuo vyriausiųjų ligi jauniausiųjų. Ryšys asmeniškas, jis myli tuos žmones. Tame tekste gana aiškiai pasimato ir kiekvieno minimo poeto santykis su poezija: tai įdomu sociologiškai. Vieniems tai svarbiausias egzistencinis užsiėmimas ir tapatybė, kiti mėgina jos atsižadėti. Neretai į tą tapatybę rimčiausiai kabinasi ne visai tie, kurie daugiausiai laiko praleidžia rašydami kalbovaizdį perkeičiančius eilėraščius. Kaip poetas norėtų atsikratyti poezijos, itin tiksliai išreikšta Gintaro Grajausko eilėraštyje „Devintoji giesmė“ (p. 183).
Šių metų almanachą godžiai skaičiau dėl to, kad kone visi eilėraščiai – naujienos. Iš vyresniųjų visai patiko Aldona Puišytė, ypač pirmieji du eilėraščiai. Tada, žinoma, Zita Mažeikaitė (bet aš ir šiaip jos gerbėja, tad nieko stebėtino); debiuto rubrikoje – Robertas Grigas: neblogi du pirmieji eilėraščiai, apie Tėvynę jau ne. Iš bendraamžių bene mažiausiai pažįstamas dzūkiškai rašantis Juozas Žitkauskas, bet kadangi šiuo metu jo publikacijų gausu kultūrinėje spaudoje, gresia greit pabosti. Susidomėjusi perskaičiau Vytauto V. Landsbergio „Nakties karalienę“ (p. 158) – kaip autentišką mirties išgyvenimą, tuo pat metu galvodama, kad tai vis dėlto nėra eilėraštis. Beje, panašiai suveikė ir Sigito Parulskio „baigsiu sliekus, eisiu namo“ (p. 179). Vienos dedikacijos mirusiems vykusios, kitos – nelabai. Prie vykusiųjų – Alvydo Šlepiko „Holograma“ (p. 185). Prie nelabai – Daivos Molytės-Lukauskienės „aname gyvenime“ (p. 189), bet tokie eilėraščiai gali būti, neprieštarauju. Tik jie fokusuoja žvilgsnį į susižavėjusiai akiai svarbų paminklą, su realiu asmeniu neturintį daug bendra.
Marijus Šidlauskas mėgina reabilituoti Julių Janonį, Viktorijos Daujotytės straipsnyje apie Eleną Mezginaitę pasirodė svarbus atsargus kritiškumas: „Politiškai tebetramdomame pasaulyje traukė asmeninė rizika – vaikščioti tilto atbraila, ieškoti narkotikų, iki ribų dramatizuoti jausmus. Elena Mezginaitė buvo rajono žurnalistė; tai – ne poezijos naudai“ („Strielkūnui reiktų parodyti tai, ką aš rašau“, p. 174). Skaitydama Gasparo Aleksos straipsnį apie Algirdą Verbą mąsčiau, kad daugelio dalykų apie poetus visai netrokštu žinoti, tiksliau – susipažinti su jų žmogiškomis savybėmis nėra malonu. Juk tai nuolatinis patvirtinimas, kad poetai dažniausiai tėra ydų rinkiniai, o jų niūrūs egoizmo pliūpsniai žemina kitus. Apie Vacį Reimerį irgi jaučiuosi žinanti mažumėlę per daug, tada jau sunku nekaltai žavėtis poezija.
Dar patiko Benediktas Januševičius, eilėraštyje „poetas ir gėlės“ (p. 228) švelniai ironizuojantis patį „Poezijos pavasarį“. Iš „jaunųjų“ (nežinau, ar čia tinka tas žodis) – Lukas Miknevičius; Laura Kromalcaitė, atrodo, žengia per ribą ir eina į naujas temas. Iš svečių – abi estės (Triin Paja ir Berit Kaschan), latvis Tomas Treibergas. Kai visus pamatysiu gyvai ir išgirsiu skaitant, įspūdis gali pasikeisti. Įdomu, kad baltarusė Marija Malinovskaja rašo panašiu metodu kaip mūsiškė Enrika Striogaitė, o Striogaitė ir toliau rašo ne apie save.
Šių metų almanacho viršeliu (dailininkė Deimantė Rybakovienė) galima mojuoti kaip „The Roop“ palaikymo atributu: Poetry Roop skamba visai gerai. Kai pagalvoji – almanache visi tie patys, šimtąkart skaityti, girdėti, pažįstami: kai kurie dėl socialinių tinklų gal ir pakyrėję. Ir vis vien jie šeima, kurios pasiilgsti. Nelaikau savęs poete, tai tebuvo priepuolis. Su tuo tapatybės dėmeniu nepatogu, jis kvailokas, net mano dukrai manęs gėda. Kita vertus, dabar jau ne taip paprasta nusiplauti rankas, reikia sugebėti rašyti bent jau prozą.
