Svetingumo ritualai senovės Graikijoje
Įeik ir būk sveikas, tu, kurio aš nepažįstu.
Anne Dufourmantelle, „Lʼhospitalité, une valeur universelle?“
Dokumentiniame filme „Spectres are haunting Europe“ (rež. Maria Kourkouta ir Niki Giannari, 2016) fiksuojamas pabėgėlių iš Sirijos, Pakistano ir kitų šalių kasdienis gyvenimas Idomenio stovykloje Graikijoje. Pabėgėliai gyvena varganomis sąlygomis: stovi eilėse, laukdami maisto, karštos arbatos, gydytojo, kad galiausiai galėtų pereiti sieną, skiriančią Graikiją ir Makedoniją. Europa savo ruožtu nusprendžia uždaryti sienas, todėl pabėgėliai blokuoja geležinkelio bėgius, kuriais vežamos maisto atsargos. Lyg vienas filmų, pasakojančių apie Antrąjį pasaulinį karą.
Tremtiniai, pabėgėliai, deportuoti, išvykę savu noru, klajokliai, neturintys šaknų nei tėvynės. Pasiūlyti prieglobstį arba svetingumą atvykėliui reiškia duoti dalelę savęs. Sociologai ir filosofai analizuoja šių žmonių situaciją šiandieninio pasaulio kontekste. Tyrėjų nuomone, laikui bėgant, svetingumas patyrė tam tikrą nuosmukį privačioje erdvėje, todėl valstybė pati ėmė tuo rūpintis. Tad svetingumą šiandien suvokiame kaip sienų kontrolę ir pabėgėlių teisę, tačiau jis vis dar atsiranda už politikos ribų, privačiame gyvenime.
Egzistuoja įvairios iniciatyvos, pavyzdžiui, svečių namai ar privačios asociacijos, kurios priglaudžia atvykėlį ir rūpinasi jo gerove. Internetinis tinklalapis „Couchsurfing“ – vienas iš šiuolaikinio svetingumo pavyzdžių, jo principas – keliautojams padėti susirasti nemokamą nakvynę. Užtenka tik prisiregistruoti tinklalapyje, pasirinkti šalį, į kurią keliaujate, ir sulauksite pasiūlymų iš žmonių, pasiruošusių jus nemokamai apgyvendinti savo namuose. Iniciatyvos principas – pažinti vietinius gyventojus, jų papročius ir kultūrą svečiuojantis užsienio šalyje. Tinklalapio idėja gimė amerikiečių programuotojui Casey Fentonui, kuris, keliaudamas po Islandiją ir ieškodamas galimybės geriau pažinti vietinių gyvenimo būdą, išsiuntė elektroninį laišką Reikjaviko universiteto studentams, prašydamasis nakvynėn. Atsakiusių į prašymą skaičius paskatino C. Fentoną sukurti tinklalapį ir taip sujungti šiuos dosnius bendruomenės narius. Iki 2018 m. registracija tinklalapyje „Couchsurfing“ buvo nemokama. Tiesa, šiandien nė nereikia kalbėti, kad susiklosčius dabartinei pandeminei situacijai svetingumo lygis šiek tiek sumažėjo.
●
Kad ir kaip keistai galėtų pasirodyti, tinklalapio „Couchsurfing“ idėja šiek tiek primena antikinio svetingumo principą, pagal kurį atvykėlį reikia sutikti kaip karalių. Šis besąlygiško svetingumo įstatymas atsirado seniausiais laikais kartu su mesopotamiečių rašto lentelėmis. Anot prancūzų psichoanalitikės ir filosofės Anne Dufourmantelle, svetingumo įstatymas yra vienas iš civilizacijos pagrindų, jis skamba paprastai: tas, kuris šiandien priglaudė atvykėlį, rytoj gali atsidurti kelyje ir būti atvykėlio vietoje. Senovės graikų pasaulyje ši svetingumo taisyklė buvo labai svarbi.
Senovės graikų kalba žodis ksenia reiškia „svečias“, „namų šeimininkas“ ir „atvykėlis“. Kai kurių autorių nuomone, tai nėra sutapimas, nes graikai nejautė skirtumo tarp šių trijų socialinių vaidmenų. Įsitikinę, kad prašalaitis yra įsikūnijęs Dzeusas, graikai kiekvieno prašalaičio užklydimą švęsdavo gerdami ir aukodami vyną Olimpo valdovui. Dievas buvo kiekviename prašalaityje ir kiekvienas prašalaitis galėjo būti pats Dzeusas, nes graikai tikėjo, kad dievai galėjo užklysti persirengę keliautojo apdaru. Kaip pavyzdį galime paminėti ištrauką iš Ovidijaus „Metamorfozių“, kur pasakojama, kaip Dzeusas kartu su Hermiu keliavo po Frigiją. Apsimetę mirtingaisiais, dievai ėjo nuo vienų durų prie kitų, prašydami prieglobsčio, tačiau niekas nenorėjo jų įsileisti, išskyrus Filemoną ir Baukidę, kurių namų durys buvo atviros. Atsidėkodami už nakvynę, dievai pavertė jų namą šventykla, o sutuoktiniai tapo jos žyniais, jie ir po mirties neišsiskyrė – pavirto iš vieno kamieno augančiais ąžuolu ir liepa. O poros kaimynams, nenorėjusiems įsileisti nepažįstamų keliauninkų, buvo atlyginta mirtimi. Tad svetingas žmogus yra tas, kuris bijodamas dievų rūstybės sveikina ir priglaudžia kiekvieną atvykėlį, o šiam išvykstant duoda dovanų, nes jis jam yra kaip brolis. Atsisakyti suteikti prieglobstį prašalaičiui reiškė parodyti nepamaldumą.
Amfora, vaizduojanti Dzeusą, svetimšalių globėją. V a. pr. Kr. vid. Iš: www.metmuseum.org
Homeriškasis svetingumas laikomas idealiu ir griežtai reglamentuotu. Visi atvykėliai buvo globojami Dzeuso, tad į duris pasibeldęs nepažįstamasis buvo priimamas į namus, nuprausiamas, jam duodami švarūs rūbai, jis pavalgydinamas, apnakvindinamas ir net buvo surengiamos linksmybės jo garbei. Tokio svetingumo pavyzdžių lengvai galime surasti Homero epuose: Odisėjas sutinkamas fajakų žemėje kaip karalius, nors ir nežinoma jo tikroji tapatybė, jo garbei surengiama puota, linksmybės, o išvykdamas jis apdovanojamas gausiomis dovanomis. Net ir laukinis kiklopas Polifemas išmanė svetingumo taisykles ir turėjo svetingumo dovaną Niekui: tvirtino jį suvalgysiąs paskutinį ir tai būsianti jo dovana svečiui.
Šeimininkas svetimšaliui įteikdavo svetingumo dovaną, kuri padėdavo užmegzti svarbius santykius tarp dviejų pusių. Tokia dovana ir svetingumo simbolis buvo per pusę padalintas objektas: vadinamieji svetingumo žetonai, akmenukai, antspaudai ar kiti daiktai būdavo padalinami ir viena pusė duodama svetimšaliui, o kitą pusę pasilikdavo namų šeimininkas. Šie objektai nebuvo vien tik simboliniai, jie taip pat galėjo būti naudojami kaip tam tikros teisinės sutartys tarp dviejų pusių, turinčios vertę to meto visuomenėje. Apie šių objektų naudojimą rašoma Euripido tragedijoje „Medėja“ (431 m. pr. Kr.). Štai kaip Jasonas kalba apie savo sprendimą palikti Medėją ir vesti kitą moterį:
Daugiau aš su tavim nebesiginčysiu.
Jei nori paramos saviems vaikams ir sau
Iš mano turtų gaut kelionei, pasakyk,
Aukosiu noriai jums aš rankomis pilnom;
Draugams pasiųsiu ženklus, kad padėtų tau.
O jeigu, moteriške, tu nenori to,
Kvaila esi, – jei liausies pykus, bus geriau.
Vertėjas Benediktas Kazlauskas pateikia išnašą, kurioje patikslinama ženklų reikšmė, apie kuriuos kalba Jasonas: „Čia turima galvoje ženklai iš medžio ar metalo, kuriuos įteikę tam tikriems asmenims nepažįstamieji galėjo susipažinti, įgyti pasitikėjimą ir gauti prieglaudą svetimame krašte. Ateivis jį perlauždavo pusiau, vieną jo dalį atiduodavo savo globėjui, o kitą pasilikdavo.“ Vienas iš tokių ženklų buvo astragalas, gyvūnų užpakalinių kojų kauliukas ties keliu, naudotas žaidimams ir ateities spėjimams, – kaip svetingumo ženklas jis buvo perpjaunamas pusiau. Tokios privačios senovės graikų svetingumo praktikos galiausiai tapo institucija: jie vieni pirmųjų institucionalizavo svetingumą, sukurdami oficialią prokseno, t. y. oficialaus šeimininko, pareigybę. Proksenas gyveno svečiame mieste, jo pagrindinė pareiga buvo priimti iš gimtojo miesto atvykusius prašalaičius. Kaip pavyzdį galime paminėti strategą Kimoną (V a. pr. Kr.), kuris, būdamas atėniečių proksenas Spartoje, rūpinosi į miestą atvykusiais atėniečiais.
Svetingumas yra susijęs su tam tikrais religiniais, socialiniais ir juridiniais kodais, egzistuojančiais visuomenėje. Moderniųjų laikų mąstytojai garbino antikinį svetingumą ir apgailestavo, kad jis išnyko dėl socialinių, ekonominių, politinių sąlygų ir žmonių judėjimo, kuris kito per istoriją. Tad būtent homeriškasis svetingumas dažnai laikomas idealu.
O koks gi tas šiandieninis svetingumas, kontroliuojamas valstybės institucijų? 1951 m. buvo priimta Ženevos konvencija dėl pabėgėlių statuso, ją pasirašiusios 145 šalys įsipareigoja priimti karo pabėgėlius, persekiojamus dėl religijos, išvaizdos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei. Tarptautinės migracijos organizacijos duomenimis, 2014–2018 m. Viduržemio jūroje dingo 17 000 migrantų, bandžiusių pasiekti Europos krantus ir prašyti prieglobsčio. O jeigu dar pridėsime šiandienos pandeminę situaciją, regis, prašalaitį matome ne kaip Dzeusą, o kaip velnią.
