Priklausomybė nuo fikcijos: kam žmonėms reikia istorijų

 

Tai primena tobulą vasaros hitą.

Karalius gražuolis apdovanotas antžmogiškomis galiomis, tačiau dėl nepakenčiamo jo išpuikimo kyla grėsmė žlugti jo karalystei. Pasirodo žemiškas keliautojas ir meta jam iššūkį. Kova priverčia karalių susimąstyti, abu didvyriai tuoj susibičiuliauja ir drauge leidžiasi į pavojingas keliones po karalystę.

Tai, kad šis pasakojimas tebeskaitomas ir šiandien, jau savaime kelia nuostabą. Tai – Gilgamešo epas, išraižytas molinėse senovės Babilono lentelėse prieš 4 tūkst. metų, seniausias išlikęs didžiosios literatūros kūrinys. Galime daryti prielaidą, kad ši istorija anais laikais buvo nepaprastai populiari, nes epo atkartojimų aptinkama visą kitą tūkstantmetį.

Dar labiau stulbina tai, kad epą skaito ir juo mėgaujasi šiais laikais ir kad tiek daug pagrindinių jo elementų, – įskaitant širdžiai mielą „bromansą“*, – galima rasti tokioje daugybėje populiarių istorijų, sukurtų vėliau.

Šie bendrieji bruožai labiausiai domina šiandieninius „literatūrinio darvinizmo“ pakraipos mokslininkus, kurie klausia, kuo būtent pasižymi gera istorija, ir tiria evoliucines tam tikrų pasakojimų – nuo Homero „Odisėjos“ iki J. K. Rowling „Hario Poterio“ – patrauklumo priežastis.

 

Bėgimas nuo tikrovės?

 

Nors neturime tvirtų pasakojimo gyvavimo ikirašytiniais laikais įrodymų, galime numanyti, kad pasakojimai žmogaus gyvenime esminę vietą užima tūkstančius metų. 30 tūkst. metų urvų piešiniai tokiose vietovėse kaip Šovė ir Lasko Prancūzijoje, rodos, vaizduoja dramatiškas scenas, kurias greičiausiai lydėjo žodinis pasakojimas.

„Žvelgiant į urvą viena kryptimi, dažnai atrodo, kad paskirų piešinių eilė sudaro pasakojimą, susijusį su medžiokle“, – sako Mičigano universiteto mokslininkas dr. Danielis Krugeris – galimas daiktas, svarbius mokomojo pobūdžio pasakojimus. Kai kurios pasakos išlikusios galbūt net nuo paskutinio ledynmečio.

Šiandien galime nebesirinkti prie laužo, tačiau manoma, kad vidutinis suaugęs žmogus bent 6 proc. savo dienos laiko praleidžia įsitraukęs į fikcines istorijas įvairiuose ekranuose.

Žvelgiant evoliuciškai tai būtų baisus laiko ir energijos švaistymas grynam eskapizmui, tačiau psichologai ir literatūros teoretikai dabar yra nustatę daug galimų tokios priklausomybės nuo fikcijų teigiamybių. Įprasta manyti, kad pasakojimas – tai mūsų sąmonę aštrinanti pažintinio žaidimo forma, leidžianti simuliuoti aplinkinį pasaulį ir įsivaizduoti įvairias strategijas, ypač socialinėse situacijose. „Pasakojimas moko mus apie kitus žmones, tai – empatijos ir proto teorijos pratybos“, – sako Josephas Carrollas iš Misūrio Sent Luiso universiteto.

Šiai teorijai įrodymų pateikė smegenų skenavimas, parodęs, jog skaitant ar klausant istorijų aktyvinamos įvairios smegenų žievės sritys, kurios, kaip žinoma, yra susijusios su socialinio ir emocinio turinio apdorojimu, tad kuo daugiau grožinės literatūros skaitai, tuo lengviau įsijauti į kitus žmones.

 

Paleolitinė politika

 

Svarbiausia, kad, – evoliucijos psichologų manymu, – priešistoriniai mūsų interesai tebeformuoja mums patinkančių istorijų pavidalus. Ilgainiui pradėję gyventi didesnėmis bendruomenėmis, mes, žmonės, turėjome išmokti bendradarbiauti, t. y. nebūti „veltėdžiais“, kurie tik ima ir nieko neduoda, ar sutramdyti asmenis, kurie piktnaudžiaudami viršenybe kenkia grupės gerovei. Todėl mūsų gebėjimas pasakoti ir patys pasakojimai galėjo išsirutulioti ir kaip teisingų socialinių normų perdavimo būdas. „Esame mokomi priešintis tironijai ir netapti tironais patys“, – teigia Krugeris.

Panašiai ir įvairiuose tyrimuose bendradarbiavimas buvo įvardytas kaip pagrindinė populiariausių pasakojimų tema visame pasaulyje. Antropologas Danielis Smithas iš Londono universiteto koledžo neseniai lankė 18 medžiotojų-rinkėjų grupelių Filipinuose. Jis nustatė, kad beveik 80 proc. jų pasakojimų buvo susiję su moralinių sprendimų priėmimu ir socialinėmis dilemomis (palyginti su pasakojimais, tarkime, apie gamtą). Itin svarbu tai, kad šie pasakojimai, atrodo, įsiliedavo į realią jų elgseną; be to, grupelės, kurios iš pažiūros skyrė daugiausia dėmesio pasakojimo veiklai, pasirodė labiausiai bendradarbiaujančios atliekant įvairias eksperimentines užduotis – kaip evoliucijos teorija ir teigia.

Gilgamešo epe rasime vieną iš senosios literatūros pavyzdžių. Pradžioje karalius Gilgamešas dėl savo fizinio pajėgumo ir drąsos gali pasirodyti besąs tobulas didvyris, bet jis – ir išpuikęs tironas, piktnaudžiaujantis valdžia, besinaudojantis droit du seigneur („valdovo teise“) miegoti su bet kuria jam patikusia moterimi; ir tik po nepažįstamojo Enkidu mesto iššūkio jis pagaliau sužino bendradarbiavimo ir draugystės vertę. Ištarmė auditorijai turėjo būti paprasta ir aiški: jei kitus gerbti privalo net didvyris karalius, tai juo labiau jūs.

Savo knygoje „Apie istorijų kilmę“ (On the Origin of Stories) Brianas Boydas iš Oklando universiteto aprašo, kaip šios temos išryškėja ir Homero „Odisėjoje“. Kol Penelopė laukia sugrįžtant Odisėjo, jos gerbėjai dienų dienomis valgo ir geria jos namuose. Kai jis pagaliau pasirodo persirengęs varganu elgeta, jie atsisako suteikti jam pastogę (savo paties namuose!). Galiausiai mergintojai sulaukia atpildo – kruvino maskuojančią aprangą nusimetusio Odisėjo keršto.

Gali atrodyti, kad žmonių interesas bendradarbiauti sumenko dėl vis didėjančio pramonės revoliucijos nulemto individualizmo, tačiau Krugeris ir Carrollas nustatė, kad šios temos tebevyrauja kai kuriuose pačiuose mėgstamiausiuose XIX ir XX a. pr. britų romanuose.

Paprašę apklausoje dalyvaujančių skaitytojų įvertinti pagrindinius daugiau kaip 200 romanų (pradedant Jane Austen ir baigiant E. M. Forsterio) veikėjus, mokslininkai išsiaiškino, kad pagrindiniu antagonistų trūkumu dažniausiai laikytas visuomeninio dominavimo siekis kitų žmonių sąskaita arba piktnaudžiavimas turima galia, o protagonistai pasirodė besą ne tokie savanaudžiai ir garbėtroškos.

Pažvelkime į Jane Austen „Puikybę ir prietarus“. Vylinga ir kandi panelė Bingli siekia pagerinti visuomeninę savo padėtį, meilindamasi turtingam, bet išdidžiam ponui Darsiui ir poruodama savo brolį su Darsio seserimi; negana to, ji iš aukšto žvelgia į žemesnio socialinio statuso žmones. O romano herojei Elizabetei Benet, priešingai, nėmaž nerūpi šitokiu būdu kopti socialinės hierarchijos laiptais, pirmą kartą ji netgi atsako besiperšančiam ponui Darsiui.

O štai Williamas Thackeray’us „Tuštybių mugėje“, kaip puikiai žinome, žaidžia mūsų lūkesčiais, į pirmą romano planą iškėlęs negailestingą (ir gal net kraugerišką) tuščiagarbę Beki Šarp, o jos geraširdiškai (bet neišraiškingai) draugei Amelijai suteikdamas antraeilės veikėjos vaidmenį. Paties Thackeray’aus žodžiais, tai buvęs „romanas be herojaus“, tačiau, žvelgiant evoliuciškai, Beki sulauktas atpildas, – galiausiai ji atstumiama savo aplinkos, – tebeveikia kaip griežtas perspėjimas žmonėms, besigundantiems savo poreikius kelti aukščiau už kitų.

 

Kykai ir kykavimai

 

Evoliucijos teorija taip pat gali nušviesti kertinius „romantiškos“ literatūros (romantic fiction) elementus, tarp kurių – veikėjų moterų teikiama pirmenybė tvirtoms „tėčio“ figūroms (pvz., Darsis „Puikybėje ir prietaruose“ ar Edvardas Ferarsas [Austen romane] „Jausmai ir protas“) arba vėjavaikiškiems „niekšams“ (kaip nelabi mergišiai Vikhemas ar Vilebis). „Tėčiai“ gali būti geresnis pasirinkimas ilgalaikiam vaikų saugumui ir globai, tačiau pagal evoliucijos teorijos „patrauklaus sūnaus hipotezę“ (sexy son hypothesis) atsidavimas neištikimo plevėsos meilės žabangoms gali turėti savų pranašumų, nes šie savo patrauklią išvaizdą, gudrumą ir žavesį gali perduoti palikuonims, kurie savo ruožtu galbūt mėgausis didesniu seksualiniu pasisekimu.

Dėl to didesnė tikimybė, kad tavo genai bus perduoti didesniam būriui anūkų, net jei tavo partnerio merginėjimas visąlaik tik aitrino širdį. Štai kodėl literatūros blogiukai vis dar kaitina mūsų kraują, net jei ir nutuokiame apie jų suktybes.

Taigi, tokios rašytojos kaip Austen yra intuityvios evoliucijos psichologės, „stulbinančiai aiškiai“ suvokiančios seksualinę dinamiką ir užbėgančios už akių naujausioms mūsų teorijoms, teigia Krugeris. „Manau, kad šitai iš dalies paaiškina šių istorijų ilgalaikiškumo mįslę. Štai kodėl pagal Jane Austen romanus, parašytus prieš 200 metų, dar ir šiandien kuriami filmai.“

Šitaip interpretuojant galima išgauti ir kur kas daugiau įžvalgų, kaip rodo, tarkim, neseniai atlikta blogųjų maginės fantastikos ir siaubo istorijų veikėjų – Hario Poterio antipodo Valdovo Voldemorto, Odaveidžio iš „Kruvinųjų skerdynių Teksase“ ir pan. – analizė**. Jiems būdinga bjauri išvaizda, pasirodo, pasitelkiama mumyse įsišaknijusiai užsikrėtimo ir ligų baimei kurstyti, o turint omeny įgimtą mūsų gentiškumą, piktadariai dažnai paženklinti kaip „pašaliečiai“ – štai kodėl tiek daug Holivudo blogiukų kalba su svetimšališku akcentu. Susidūrimas su šiomis blogio jėgomis, kaip jau sakyta, galiausiai sustiprina mūsų pačių altruizmo ir lojalumo grupei jausmą.

Romanistas Ianas McEwanas yra vienas iš žymiausių literatūrinių balsų, palankiai priėmusių literatūros skaitymą per evoliucijos prizmę, jis teigia, kad daug siužetinių bendrybių galima aptikti net ir mūsų giminaičių primatų machinacijose. „Skaitydamas sistemingų mažųjų šimpanzių būrių stebėjimų aprašymus, – rašo jis esė knygoje šia tema „Literatūrinis gyvūnas“ (The Literary Animal), – pastebėsi atsikartojančias visas pagrindines XIX a. anglų romano temas: sudarytas ir iširusias sąjungas, vienų individų iškilimą, o kitų nuopuolį, rezgamus sąmokslus, kerštą, dėkingumą, įžeistą garbę, sėkmingas ir nepavykusias piršlybas, netektis ir gedulą.“

McEwanas įrodinėja, kad turime pagarbiai vertinti šias išsiskleidusias tendencijas kaip kuo tikriausią grožinės literatūros galios įveikti žemynų ribas ir šimtmečius versmę. „Nebūtų įmanoma mėgautis nuo mūsų nutolusių laikų ar smarkiai nuo mūsiškės besiskiriančios kultūros literatūra, jei su rašytoju mūsų nesietų bendras emocinis pagrindas, tam tikras giluminis prielaidų šaltinis“, – priduria jis.

Ištryškę iš tokio giluminio šaltinio tokie pasakojimai kaip Gilgamešo epas tebepasižymi šviežumu, tarsi būtų parašyti vakar, ir jo nesenstančios ištikimos draugystės ištarmės išlieka mums pavyzdžiu net po keturių tūkstantmečių, kai jo autorius pirmą kartą stiliumi palietė molinę lentelę.

 

www.bbc.com

Vertė A. P.