Nepažintas Karlas Marxas
Tęsinys. Pradžia Nr. 12
Įvairialypė darbo klasė
Pravartu pradėti nuo darbo klasės interpretacijos Marxo darbuose. Kaip žinoma, XIX a. Britaniją Marxas laikė labiausiai išsivysčiusia ir dėl to paradigmine šalimi, kurioje kapitalo valdžia įsitvirtino. Nors „Kapitalo“ tomuose būtent Britanijos pavyzdys yra dažnai naudojamas siekiant iliustruoti kapitalo ir darbo konfliktą, reikia pabrėžti, kad šalies darbo klasė nėra vertinama kaip homogeninis vienetas. Prisiminkime, kad prasidėjus pramonės revoliucijai Mančesteris tapo pavyzdiniu miestu, iliustruojančiu XIX a. kapitalizmo tipą. Ankstyvas pramoninis kapitalizmas buvo paremtas ekonominiu išnaudojimu darbo klasę skaldant ir tautiniu (ir būtų galima teigti – rasiniu) pagrindu. Anuomet tai buvo aiškiausiai matoma tarp anglų ir airių darbininkų. Tiek Marxui, tiek Engelsui vadinamasis airių klausimas buvo ypač opus.
Prisiminkime, kad XIX a. penktajame dešimtmetyje Airiją kamavo Bulvių badas. Jis kilo dėl bulvių maro – nuo 1845 iki 1847 m. bulvėmis apsodinti plotai sumažėjo 8 kartus. Kilusią maisto krizę pagilino dėmėtosios ir grįžtamosios šiltinės epidemijos. dėl šio bado išmirė maždaug pusė milijono žmonių, o šimtai tūkstančių emigravo. „Kapitalo“ puslapiuose šio bado priežastis Marxas sugretina su kapitalo kaupimo procesu. Vadinamojo airių klausimo svarba ryški ir Marxo mėginimuose įtikinti Pirmąjį internacionalą palaikyti airių revoliucionierius, kovojančius dėl šalies nepriklausomybės. Marxo ir Engelso airių palaikymas iš dalies parodo, kad jų analizė niekada neapsiribojo vien tik išskirtiniu dėmesiu klasinei politikai. Kita vertus, jis taip pat sufleruoja, kad siekis Pirmąjį internacionalą įtikinti palaikyti airius kovoje dėl nepriklausomybės atskleidžia daug sudėtingesnį kapitalo ir darbo klasės kovos paveikslą. Net jei Britanija XIX a. aštuntajame dešimtmetyje galėjo pasigirti industrializacijos sparta ir gerai organizuotu darbo judėjimu, tai nereiškė, kad klasių kova artėjo prie pabaigos. Kitaip tariant, darbo klasės pergalė prieš kapitalą tikrai nebuvo garantuota. Marxas tai paaiškino pateikdamas daug konkretesnius argumentus nei plėtotus Komunistų partijos manifeste. Viename iš internacionalo nariams skirtų tekstų jis teigė, kad Anglijos buržuazija sąmoningai siekė suskaldyti proletariatą į dvi skirtingas stovyklas. Anglų darbininkai buvo įtikinti nekęsti airių, nes šie atvykę iš Airijos numuša anglų atlyginimus ir blogina pragyvenimo lygį. Todėl anglų darbininkas, rašo Marxas, „jaučia tiek tautines, tiek religines antipatijas airiui. Anglas žiūri į airį panašiai kaip neturtingi baltieji Šiaurės Amerikos pietinėse valstijose žiūri į juodaodžius vergus.“ Ši priešprieša tarp Anglijos proletariato – airių ir anglų darbininkų – buvo sąmoningai kurstoma buržuazijos. Buržuazija žinojo, kad proletariato skaldymas tautiniu pagrindu yra tikroji jos valdžios išsaugojimo prielaida.
Aiškėja, kad tarp airių ir anglų darbininkų kuriama priešprieša buvo ne tik buržuazijos projektas, bet ir priespaudos įtvirtinimas nacionaliniu pagrindu. Airijos nepriklausomybė nuo Anglijos valdžios, Marxo akimis, galėjo paskatinti socialistinę revoliuciją. Būtent todėl jis laikėsi pozicijos, kad anglų darbo judėjimas niekada nepasieks emancipacijos tikslų, kol dvi tautos egzistuos priverstinėje sąjungoje. Anot jo, anglų darbo klasės tikslas buvo agituoti už lygiavertę dviejų šalių konfederaciją arba už Airijos nepriklausomybę. Čia turime daug išsamesnę ir konkretesnę realiai egzistuojančių darbo klasių analizę XIX a. pabaigos Britanijoje. Skirtumai nuo abstraktaus analizės modelio, manau, turėtų būti nesunkiai atpažįstami.
Per daug nenukrypstant nuo aptariamos tematikos, būtų naudinga išskleisti Marxo teiginį, kad airių migrantai blogina anglų darbo klasės pragyvenimo lygį. Šis teiginys gali būti interpretuojamas kaip pozicija, pritarianti griežtam migracijos ribojimui. Vis dėlto pravartu paminėti du dalykus. Pirma, Marxas visada buvo revoliucionierius, nenuvertinęs internacionalizmo principo. Paprastai jis visada rėmė migrantus ir jų kovą su išnaudotojais: ar jie būtų nuosavybę praradę valstiečiai, migruojantys į urbanistinius centrus, ar juodaodžiai vergai, gabenami į plantacijas ir anglių kasyklas, ar airių darbininkai, susiduriantys su dviguba priespauda – klasiniu ir tautiniu pagrindu. Antra, įdomu pažymėti, kad Marxas turėjo net ir politinį sprendimą problemai, kuri nesvetima ir šiandien, – ką reikėtų daryti progresyvioms jėgoms kovojant su migrantų išnaudojimu. 1880 m. parašytoje Prancūzijos darbininkų partijos programoje Marxas kartu su bendraautoriais pasisako už teisinius metodus, kurie apskritai panaikintų kompanijas, iš užsienio atvykusius darbininkus įdarbinančias už mažesnes algas nei mokamos prancūzams.
Pereinant prie susijusios, bet kiek kitokios argumentacijos krypties reikėtų akcentuoti, kad Marxo analizės centre figūravo ir išnaudojimo rasiniu pagrindu klausimas. Ši išnaudojimo ir priespaudos forma buvo tik dar vienas būdas skaldyti darbo klasę JAV. Prisiminkime, kad Marxas buvo aršus vergovės kritikas ir garsiai pasisakė už jos panaikinimą. Šiuo požiūriu jo kova už laisvę niekaip negali būti kvestionuojama. Vergovė Šiaurės ir Pietų Amerikos plantacijose, Marxo nuomone, buvo neatskiriama nuo kapitalizmo raidos. Ir tai galima matyti jau ankstyvuose jo raštuose. „Filosofijos skurde“, publikuotame 1847 m., Marxas teigia, kad vergovė yra lygiai tokia pat buržuazinės pramonės ašis kaip ir dirbtuvių mašinos ar kreditai, kurių reikia kapitalistams: „Be vergovės neįsivaizduotume medvilnės, be medvilnės neturėtume modernios pramonės.“ Tad būtent vergovė ir suteikė kolonijoms jų vertę, būtent kolonijos ir sukūrė pasaulinę prekybą, o ši buvo prielaida stambiajai pramonei įsigalėti. Kiek vėliau ir „Grundrisse“, ir „Kapitalo“ pirmajame tome Marxas teigs, kad plantacijose klestėjusi vergovė buvo paremta kapitalistiniais socialiniais santykiais, o vergvaldžiai buvo tiesiog kapitalistai. Nenuostabu, kad vykstant JAV pilietiniam karui Marxas palaikė šiaurines valstijas. Anot jo, šis karas buvo antroji Amerikos revoliucija, kuri galėjo sukurti sąlygas darbo klasei emancipuotis. Panaikinus vergovę darbo judėjimas galėjo pradėti vienytis kilniam tikslui – kad būtų įvesta aštuonių valandų darbo diena. Reziumuojant tampa akivaizdu, kad kova už darbo judėjimo pergalę Marxui buvo neatskiriama nuo priešinimosi kapitalo valdymo formoms naudojant rasės kategoriją.
Marxo įžvalgos apie emancipaciją niekada neapsiribojo baltos odos spalvos darbo klase, taip pat šios klasės sandara nebuvo redukuojama į vyriškosios lyties atstovus. Čia reikėtų pažymėti, kad nors Marxas negalėjo visiškai atsikratyti patriarchalinių stereotipų, o kartu nepateikė platesnės namų ūkio darbo analizės, savo raštuose jis neignoravo lyties klausimų. Ypač mažai žinomuose „Etnologijos užrašuose“, kuriuos rašė paskutiniais gyvenimo metais, galime rasti bandymų analizuoti prieš kapitalizmą egzistavusias visuomenes ir jų socialinius santykius. Čia kalbame apie irokėzus, čiabuvius ir ankstyvąsias graikų ir romėnų visuomenes. Prieš mirtį Marxas padarė išvadą, kad ankstyvosiose visuomenėse moterų dalyvavimas socialiniame gyvenime – įskaitant ir politinę lyderystę – buvo ryškesnis ir pažangesnis nei modernizacijos laikotarpiu. Bet kartu Marxas neidealizavo tų ankstyvųjų visuomenių dėl dviejų priežasčių. Pirma, dėl to, kad moters vaidmuo nebuvo lygiavertis vyro vaidmeniui. Antra priežastis buvo ta, kad ano meto socialiniai santykiai neretai apribojo individo laisvę ir savarankiško vystymosi poreikius. Kiek geriau galėtų būti žinoma Marxo citata iš jaunystėje parašytų „1844 m. ekonominių ir filosofinių rankraščių“. Juose Marxas teigia, kad visuomenėse egzistuojantys santykiai tarp vyrų ir moterų yra pagrindinis kriterijus socialiniam progresui matuoti. Apie Marxo humanizmą, kuris puikiai atsiskleidžia būtent ankstyvuosiuose ir vėlyvuosiuose raštuose, bet nėra pamirštamas ekonominiuose darbuose, išsamiai rašė dar vaikystėje iš dabartinės Ukrainos teritorijos emigravusi amerikiečių socialistė ir feministė Raya Dunayevskaya (1910–1987), jos darbus pravartu paskaityti.
Norėčiau akcentuoti ir tai, kad Marxas ir Engelsas niekada nebandė darbo klasę sugretinti išskirtinai su pramoniniu proletariatu. Tai pabrėžiu vien dėl to, kad dauguma žmonių, save vadinančių marksistais, turi tam tikrą įsivaizdavimą ne tik apie tai, kaip turėtų įvykti kita (socialistinė) revoliucija, bet ir apie tai, kas turi būti laikoma arba nelaikoma proletariatu. Paprastai argumentai paremti teiginiais, kad „autentiška“ arba „tikroji“ darbo klasė dirba tik fabrikuose. Būtent ji ir yra vienintelis revoliucinis subjektas. Politiškai šis teiginys man atrodo ypač problemiškas. Bet dėl to pernelyg nerimauti nereikėtų, nes tokios pozicijos neaptiksime klasikų darbuose. Jeigu atidžiau skaitytume „Kapitalą“, greitai rastume nuorodų į agrarinį proletariatą, jį Marxas nagrinėja pirmojo tomo 25 skyriuje. Negana to, „Kapitalo“ trečiajame tome, pasirodžiusiame jau po Marxo mirties ir redaguotame Engelso, aptiktume nuorodą į komercinį proletariatą. Pasak Engelso, Marxas šią sąvoką vartojo kalbėdamas apie aukštos kvalifikacijos darbuotojus, pavyzdžiui, galinčius kalbėti trimis užsienio kalbomis ir dirbančius klerkais Londono centre įsikūrusiose komercinėse kompanijose. Nors šis Engelso komentaras pasirodo tik išnašoje, pats Marxas turėjo planų šiam konceptui skirti daugiau dėmesio. Esminis argumentas, kad nors mano minėti klerkai visiškai skyrėsi nuo stereotipinio fabriko darbininko, jie, abiejų autorių akimis, buvo proletariato dalis. Veikiausiai vienas opiausių kairės tikslų šiandien ir turėtų būti prisiminti klasikų darbus, kuriuose darbo klasė yra įvairialypė ir niekuo nepanaši į supaprastintą ir tam tikra prasme nostalgišką jos portretą.
Analizės kategorijos už klasės ribų
Išskleidę pirmąją tezę atsiduriame puikioje pozicijoje gvildenti antrąjį mano anksčiau minėtą teiginį, kad Marxo analizė niekada nebuvo apribota tik klasės kategorijų. Vis dėlto abiejose politinio spektro pusėse neretai sutiksime kaltinančių Marxą, kad klasę ir konkrečiai klasių konfliktą laikydamas pagrindine visuomenių vystymosi ašimi jis ignoravo kitokias konfliktų formas. Kad jo analizė, grįsta klasiniu redukcionizmu, visiškai nusigręžė nuo tematikos, egzistavusios už darbo ir kapitalo konflikto ribų. Tokios mąstymo linijos yra įmanomos tikslingai supaprastinant Marxo argumentus arba jų tiesiog įdėmiai neskaitant.
Norint nuodugniau išplėtoti šią tezę pravartu prisiminti, kad Marxas pramoninės darbo klasės niekada nelaikė vieninteliu revoliuciniu subjektu. Taip galėtų atrodyti, jeigu mūsų akiratis apsiribotų vien tik jo rašiniu apie 1851 m. Prancūzijoje įvykusį perversmą, kai buvo įtvirtintas diktatoriškas Liudviko Napoleono valdymas. Ir nors šiame tekste valstiečiai yra laikomi konservatyvia ir reakcinga klase, to negalima pasakyti apie vėlesnes Marxo pozicijas, plėtotas, tarkime, „Gothos programos kritikoje“. Šiame pamflete Marxas kritikuoja žymų to meto socialistą Ferdinandą Lassalle’į dėl to, kad šis valstiečius, o kartu ir visas kitas klases laikė reakcingomis. Tad teigti, kad revoliucinį subjektą Marxas visada tapatino tik su pramoniniu proletariatu, nebūtų tikslu.
Kita vertus, išsklaidyti mitą apie Marxo klasinį redukcionizmą mums padėtų ir jo palaikymas, skirtas nacionaliniams judėjimams, kurie galėjo prisidėti prie emancipacijos projektų. Apie tai jau šiek tiek užsiminiau kalbėdamas apie Airiją. Įdomumo dėlei reikia pasakyti, kad tarp socialistų „nacionalinis klausimas“ (arba klausimas, ar socialistams reikėtų palaikyti tautas, siekiančias sukurti savo valstybes) paprastai aptariamas kaip pavyzdį pateikiant Lenino ir Rosos Luxemburg debatus. Tačiau dar prieš kurį laiką iki pastarųjų debatų pradžios būtent Marxas viename savo pareiškimų apie žlugusią Abiejų Tautų Respubliką (ATR) įvardijo takoskyrą tarp siaurų nacionalistinių (arba, kitaip tariant, reakcingų) judėjimų ir tikrų nacionalinių revoliucijų, kurios su savimi atneša ir progresyvias žemės reformas bei demokratines valdymo formas.
Kaip žinoma, Marxas buvo aršus ATR padalijimų kritikas ir vėliau kilusių sukilimų rėmėjas. Gegužės trečiosios konstituciją, kurios 230-ąsias metines neseniai minėjome, jis yra pavadinęs bene vieninteliu autentišku ir laisvės principu pagrįstu projektu, kada nors gimusiu rytinėje Europos dalyje. Čia reikėtų pažymėti, kad Engelso požiūris į ATR ir nacionalinį klausimą buvo pesimistiškesnis ir problemiškesnis. Viename rašinyje nacionalinio klausimo tematika Engelsas netgi teigė, kad mažos tautos apskritai niekada neatliks jokio vaidmens istorijoje ir todėl joms nevertėtų turėti aspiracijų, susijusių su valstybingumu. Išsamesnę šios pozicijos kritiką iš kairės perspektyvos galima rasti puikiame ukrainiečių marksisto Romano Rozdolskio (1898–1967) rašinyje „Engelsas ir neistorinės tautos: nacionalinis klausimas 1848 m. revoliucijos metu“.
Pridėkime ir tai, kad Komunistų partijos manifeste rastume Marxo ir Engelso ano meto progresyvios minties šalininkams rekomenduojamas pozicijas. Viena jų, kad ir kaip keista, pabrėžia ATR išsivadavimo iš Rusijos, Austrijos ir Prūsijos okupacijos palaikymą. Iki pat gyvenimo pabaigos Marxas buvo įkvėptas LDK ir Lenkijos teritorijose vykusio 1863 m. sukilimo. Na, o rašydamas apie Paryžiaus komuną jis išskyrė iš ATR atvykusius komunos gynėjus. Reikia pripažinti, kad dauguma jų buvo lenkai, bet tame sąraše būtų galima aptikti ir lietuviškų pavardžių.
Panašios mintys, palaikančios nacionalinius judėjimus, kurie su savimi nešė emancipacijos potencialą, aptinkamos ir kitame Europos gale – Airijoje, kaip ir užsiminiau anksčiau. Ką dar pravartu paminėti, kai bandome akcentuoti analizės parametrą, išeinantį už klasės ribų? 1870 m. Marxo palaikymas, skirtas airių nacionaliniam judėjimui, sudarytam iš inteligentijos ir valstiečių, buvo priešiškai sutiktas žymaus rusų anarchisto Michailo Bakunino ir jo sekėjų Pirmajame internacionale. Pasak Bakunino, tarptautinė darbininkų organizacijų sąjunga neturėjo rūpintis klausimais, kurie nebuvo susiję su tiesioginėmis strategijomis, galinčiomis nulemti darbuotojų pergalę prieš kapitalą. Tačiau Marxas niekada nebuvo įtikintas šios klasinį redukcionizmą puikiai apibūdinančios pozicijos. Priešingai, Marxo akimis, airių nacionalinis išsivadavimas iš Anglijos priespaudos buvo būtinas, norint kalbėti apie ekonominę revoliuciją visuotiniu mastu. Ir nors iki 1869 m. Marxas tikėjo, kad agrarinė nacionalinė revoliucija Airijoje įvyks iškart po to, kai anglų darbininkai sukils prieš buržuaziją, vėliau jo pozicija pasisuko priešinga kryptimi. Anglijos proletariatas, kaip viename savo laiškų Marxas rašo Engelsui, nepasieks jokių pergalių, kol Airija išliks Anglijos priespaudoje. Pradinis pokyčių taškas yra Airijoje ir būtent dėl to airių klausimas yra toks svarbus visame revoliuciniame judėjime.
Neabejoju, tiems, kurie bent šiek tiek yra susipažinę su Marxo raštais, toks teiginys gali pasirodyti kiek eretiškas. Tačiau tokį įspūdį susidarome vien dėl to, kad pernelyg menkai išmanome Marxo darbus. Mums taip pat svetima idėja, kad šis autorius dažnai keitė savo pozicijas ir to nebijojo. Likus maždaug trylikai metų iki mirties, Marxas ėmė smarkiai abejoti savo ankstyvaisiais teiginiais, kad revoliucija turi prasidėti labiausiai išsivysčiusioje pasaulio šalyje. Priešingai, vis didesnis revoliucinių įvykių potencialas slypėjo pasaulio ekonomikos periferijoje. Niekada nebuvo galima atmesti galimybės, kad būtent agrarinės ar nacionalinės revoliucijos suteiks peno arba sukels pasipriešinimą kapitalistinei valdžiai anuometiniuose pasaulio centruose.
Primityvus istorijos raidos modelis
Prisiminkime, kad trečioji tezė, kurią norėjau išplėsti, yra susijusi su Marxo istorijos raidos interpretacija. Kad galėtume tinkamai ją analizuoti, būtų pravartu glaustai pažvelgti į ankstyvąjį istorijos analizės metodą, kurį Marxas ir Engelsas suformulavo „Vokiečių ideologijoje“ 1846 m. Nors „Vokiečių ideologija“ niekada nebuvo Marxo ir Engelso pabaigta ar publikuota kaip knyga – ji pasirodė tik 1932 m. kaip užrašų rinkinys, – būtent joje ir atskleidžiama materialistinė, bet kartu ir gana supaprastinta (mechaninė) istorijos raidos samprata.
Minėtosios sampratos skiriamieji ženklai yra linijinis arba fazinis istorijos vystymosi paveikslas. Kiekviena visuomenė pereina per skirtingas fazes, kol gimsta kapitalizmas. Lygiai taip pat kiekvienoje visuomenėje ilgainiui turi triumfuoti pokapitalistinis gamybos būdas. Tad „Vokiečių ideologijoje“ rasime formuluotę, nurodančią, kad klaninės arba gentinės visuomenės pereina prie vergovės kaip senovės Romoje ir Graikijoje, o toliau besivystydamos pasiekia feodalinės santvarkos etapą. Po jo eina kapitalizmas, paremtas laisvai samdomu darbu. Paskutinis etapas arba fazė, žinoma, yra tai, ką dalis kairiųjų vadintų komunizmu arba socializmu. Nors šiuos žodžius kartais aptiktume ir Marxo raštuose, kalbėdamas apie gamybos būdų analizę, jis paprastai vartodavo frazę „laisvų asociacijų visuomenė“. Į šią detalę nesigilinsiu, bet paminėsiu tik tai, kad dar ruošdamasis rašyti savo opus magnum – „Kapitalą“ – užrašuose apie politinės ekonomijos kritiką („Grundrisse“) jis išskiria ir vadinamąjį azijietiškąjį visuomenių arba gamybos būdų tipą, kuris nebuvo paremtas nei vergove, nei baudžiava. Taip, anot Marxo, buvo dėl to, kad kolektyviniai socialiniai santykiai tokiose visuomenėse buvo neatskiriami nuo vertikaliu išnaudojimu grįstų santykių. Jose buvo galima aptikti ir specifines kombinacijas tarp ekologinių ir socialinių veiksnių. Ištisi sausumos plotai ir besivystanti žemdirbystė reikalavo gigantiškų irigacijos sistemų, stiprios valstybės ir tvirtos darbo jėgos bei žemės kontrolės. Net ir dalinai kolektyvizmo principais grįstos bendruomenės buvo priverstos mokėti duoklę valstybei. Didžia dalimi tai buvo statiškos visuomenės, kuriose perėjimas prie kapitalistinių socialinių santykių galėjo užsitęsti amžius. Marxas tokiomis visuomenėmis laikė, pavyzdžiui, Indiją, Egiptą, Kiniją, Mesopotamiją ir iš dalies Rusiją. Nors to azijietiškojo visuomenių tipo įtraukimas į užrašus rengiant „Kapitalą“ sufleravo, kad Marxo mintis tapo vis globalesnė ir jis kreipė dėmesį į niuansus, nesutelpančius į mano minėtą etapinį arba fazinį istorijos vystymosi trafaretą, – po jo mirties šis labiau holistinis impulsas buvo pamirštas. Stipriai nuvertintos buvo ir Marxo įžvalgos, kad nevertėtų mėginti perkelti interpretacijai reikalingų abstrakčių kategorijų iš visiškai nesusijusių istorinių ir geografinių regionų į kitus. Tad diskusijos apie vadinamąjį azijietiškąjį gamybos būdą persikėlė į Vakarų universitetus, o Sovietų Sąjungoje Stalino valdymo metais Marxas buvo taip supaprastintas, kad oficialiai egzistavo tik trys gamybos būdai, per kuriuos perėjo visos pasaulio visuomenės: vergovinis, feodalinis ir buržuazinis. Sovietų Sąjunga buvo pasiekusi pereinamąjį etapą (socializmą) pakeliui į komunizmą, į stadiją, kurioje istorija turėjo prasidėti iš naujo. Tokie primityvūs ir vulgarūs iškraipymai Marxą nuodugniau studijuojantiems akademikams ir istorikams, kurie niekaip negalėjo Mogolų dinastijos valdytos Indijos arba Konfucijaus laikų Kinijos priskirti nei vergoviniam, nei feodaliniam tipui, kainavo pozicijas universitetuose.
Bet grįžkime prie Marxo. Jo bandymas plėtoti vis daugiau kategorijų, apibrėžiant visuomenių, tokių kaip minėtas azijietiškasis gamybos būdas, skirtumus, buvo neatskiriamas nuo politinių motyvų. Visgi XIX a. viduryje „Kapitalą“ ruošiantis Marxas gali būti kritikuojamas dėl išties kolonijinio ir europocentristinio požiūrio. Šis požiūris apčiuopiamas jo raštuose apie Kiniją, kuri, anot Marxo, turėtų kuo greičiau atsiverti pasaulinei rinkai, arba teiginiuose, kad britų kolonializmas Indijoje yra paremtas progresyvumu ir modernizacija. 1853 m. Marxas Indiją laikė atsilikusia visuomene. Straipsnyje „The New York Tribune“ jis teigė, kad britų kolonialistinė valdžia buvo sveikintina, nes jos dėka vykdyta vienintelė žmonijos kada nors matyta socialinė revoliucija Azijoje. Tokią retoriką vėlesni kairieji akademikai pagrįstai kritikavo. Vis dėlto čia galutinai nuteisti Marxo nevertėtų. Didelė dalis jį kritikavusių kairiųjų autorių, tokių kaip Edwardas Saidas, retai atkreipdavo dėmesį, kad, praėjus vos kelioms savaitėms po kolonijinės retorikos persmelkto straipsnio, Marxas publikavo dar vieną – pavadintą „Britanijos valdžios Indijoje ateities rezultatai“. Šiame rašinyje aptinkame priešingus teiginius. Marxas ne tik Britanijos kolonializmą sugretina su barbariškumu, bet ir teigia, kad vieną dieną Indija galės galutinai atsikratyti anglų priespaudos. Jau pradėjęs rašyti „Grundrisse“, Marxas išspausdins dar kelis straipsnius Niujorko laikraštyje išreikšdamas palaikymą tiek 1857 m. sukilimui Indijoje prieš Britų Rytų Indijos kompanijos valdžią, tiek kinų kovai su Britanija Antrajame opijaus kare. Ir nors čia tikrai matome autoriaus minties transformaciją, ši pasidarys dar ryškesnė paskutiniais jo gyvenimo metais. Istorijos supratimas, o kartu ir pastarojo supratimo politinis reikšmingumas bus visiškai nutolę nuo mechaninių vertinimų, plėtotų „Vokiečių ideologijoje“. Išties paskutiniai Marxo gyvenimo metai yra laiko tarpsnis, puikiausiai atskleidžiantis autoriaus požiūrių kaitą. Daugeliui tas vėlyvasis ir netradicinis Marxas išlieka nepažintas.
Pabaiga kitame numeryje
