Kinas, kurį pažįstame, bet ne visi
Kadras iš filmo „Žmonės, kuriuos pažįstam“
Pirmoji pandeminių metų lietuvių vaidybinio ilgametražio filmo premjera – Tomo Smulkio debiutas „Žmonės, kuriuos pažįstam“ (2020). Tai filmas, kuris prisideda prie seniai puoselėjamos vaisingos socialinę tikrovę besistengiančio suvokti Lietuvos kino tradicijos. Kartu tai aiškus skirtingų režisierių kartų atspindys. Neretai Nepriklausomybės priešaušryje ir ją atkūrus dirbę dabar jau vyresniosios kartos režisieriai taip pat stengėsi suvokti juos supantį pasaulį – statė filmus apie elgetas, alkoholikus, prostitutes, klijus uostančius vaikus, filmavo pirtyse garuojančius senų vyrų kūnus. Tai suprantama, kai penkiasdešimtmetį užtrukęs socialistinio darbo didvyrių, poetų, kurie tik krašteliu užkabino proletariato begalinės dvasios išteklius, dabarties, kuriai jau nebereikia vytis ateities, upių vagas keičiančių traktorių, didžiausios mikroschemos šlovinimas netikėtai liaujasi. Natūralu, kad po tokios šventės ateina pagirios. Lietuva nebuvo vienintelė posovietinė šalis, vežusi savo skaudulius į užsienio festivalius lokiams, tigrams ar putpelėms susirinkti. Toks kinas reikalauja milžiniško subtilumo, socialinio jautrumo ir aiškių moralinių koordinačių – ne visuose to meto filmuose tai matyti. Filmas „Žmonės, kuriuos pažįstam“ – ne pirmas, bet jis aiškiai parodo jaunosios kartos kitokį, ne neigimo principu pagrįstą socialinio pasaulio suvokimą.
Filme pasakojamos keturios istorijos: skyrybų traumą išgyvenančios Godos (akt. Gabija Jaraminaitė), su pagreitį įgaunančiu jauno žmogaus gyvenimu nesusitaikstančios Justės (akt. Milda Noreikaitė), nuo aplinkinių savo seksualinę orientaciją slepiančio Vyto (akt. Arūnas Sakalauskas) ir šias tris gijas vienijančio Anatolijaus – šis filme nepasirodo, tačiau su kitais trimis personažais vienu ar kitu metu susitinka. Anatolijaus paslaptingumas, jo atsitiktinis kontaktas su kitais personažais, scenos, filmuojamos pirmu planu, siekia padėti žiūrovui lengviau susitapatinti su stebimu veikėju. Filme nesprendžiamos jokios grandiozinės geopolitinės, istorinio neteisingumo ar ideologinės problemos. Režisierius nuoširdžiai ragina sustoti, susivokti savo buvimo vietoje, pažvelgti į Kitą: kamera nukreipta ne į raudoną dangų, ne į pilką dugną, bet horizontaliai – į mus pačius. Tai yra sąmoninga režisieriaus pozicija – atsisakoma hierarchinės žiūros, nesiekiama „formuoti“ visuomenės. Simptomiška, kad tokios nuosaikios pozicijos besilaikantis Smulkis pirmasis pavaizduoja Vilniaus kasdienybę tokią, kokia ji yra, – tai miestas, kuriame gyvena dirbantys ir poilsiaujantys žmonės, jokių nostalgiškų aliuzijų į supuvusiais lapais ir kitais gaveliškais tropais nužymėtus Vilniaus senamiesčio kiemus ar neatpažįstamą naktinio gyvenimo pulso drebinamą, kazino ir naktinių klubų pripildytą geležinio vilko legendą.
Ir visgi reikia pabrėžti, kad Anatolijus – esminė filmo figūra, suteikianti gylį kitiems personažams, nors ir pavojingai mažai išplėtota. Šalia pirmojo pasaulio problemų (neplanuotas nėštumas, baimė pradėti naujus santykius, baimė prisipažinti ilgametei žmonai, kad esi homoseksualus) įvykusi savižudybė atrodo per stiprus kontrastas. Kitaip tariant, režisierius suteikia Anatolijui per daug funkcinio, bet per mažai semantinio krūvio. Žiūrovas yra raginamas peržengti savo susikurto pasaulio ribas ir suvokti, kad kiekvienas gali pakliūti į pavaizduotas situacijas, tačiau savižudybės aktas arba sumažina aptariamų situacijų svarbą, arba yra vaizduojamas kaip panašaus lygmens įvykis. Pritardamas minčiai, kad socialinis artumas yra pamatinė vertybė, privalau pasakyti, kad Vilnius, Kaunas ir Klaipėda nėra Lietuva. Arba kad, prisimenant vieno kultūros specialisto viešą kalbą, egzistuoja dvi Lietuvos. Filme demonstruojamas abejingumas, netgi panieka materialinei gerovei sudaro įspūdį, kad Lietuvoje nėra žmonių, kasdien galvojančių apie elementariausių fizinių poreikių patenkinimą. Pilkai ir abejingai nufilmuoti Pašilaičių ar Naujamiesčio vaizdai verčia pamiršti elementarų faktą, kad yra žmonių, kuriems asmeninio būsto turėjimas būtų džiaugsmingas įvykis. Tai nebūtų svarbu, jeigu būtų tik sušlubavusi meninė priemonė. Tačiau Anatolijaus personažas yra filmo ašis, sujungianti atskiras istorijas į prasmingą visumą. Po savižudybės įvykstantis katarsis – pagrindinių personažų transformacija – keistai rezonuoja su jauno žmogaus mirtimi. Kad filmas veiktų, jo visuma turi įsiterpti į konkrečią erdvę – šiuolaikinę, kontrastingą Lietuvą.
Žiūrėdamas filmą, prisiminiau Krzysztofo Kieślowskio „Dekalogą“ (1988–1989) – ten taip pat egzistuoja keistuolis, beveik anoniminis personažas, vienijantis visas Dievo įsakymų ekranizacijas. Kadangi Kieślowskis buvo tikintis žmogus, tai natūralu, kad panašią funkciją atliekantis, visumą sujungiantis archetipinis personažas yra angelas. Puikus sutapimas, kad pažiūrėję „Žmones, kuriuos pažįstam“ turėjome galimybę „Skalvijoje“ pamatyti Kieślowskio jubiliejui skirtą „Dekalogo“ retrospektyvą. Nėra blogai, kad kinas kartais užima socialinio terapeuto vietą. Tačiau nereikia vengti ir žvilgtelėti į dangų – jis ne visada raudonas.
