Karbidas

 

Populiaraus šiuolaikinio ukrainiečių rašytojo Andrijaus Liubkos (g. 1987) „Karbidas“ (2015) ‒ smagus nuotykių romanas. Jo veiksmas vyksta karštą ir tvankią 2015 metų vasarą Užkarpatėje, išgalvotame Vedmedivo mieste.

Būrelis entuziastų užsimoja pastatyti Vienybės fontaną, kuris simbolizuotų Ukrainos susijungimą su Europa. Kodėl būtent fontaną? Kodėl romano herojų laukia kalėjimas? Kiek Ukrainoje kainuoja inkstas? Apie šiuos ir kitus įdomius, keistus, bauginančius ir labai juokingus dalykus autorius pasakoja nestokodamas gero humoro, ironijos, net pesimizmo.

Septyniolikoje knygos skyrių rasite ir stiprios slyvinės, ir žvejų, ir duobkasį, ir gundančią viliokę, taip pat kelis žmogžudžius, korumpuotą merą, istorijos mokytoją Tisą, genialią idėją ir beviltiškumą. Tačiau romane neaptiksite nė žodžio apie Šengeno vizas, negausite atsakymų į visus klausimus, čia nėra nė vieno kulinarinio recepto ar patarimų, kaip greitai praturtėti.

Rudenį „Karbidą“ lietuviškai išleis „Sofoklis“.

 

Vertėja

 

 

Penktas skyrius,

 kuriame meras vaišina ir užduoda klausimus

 

Mero Zoltano Bartoko priimamajame stovėjo didžiulis akvariumas, kuriame gyveno visai ne įvairiaspalvės žuvytės ir mąslūs vėžiagyviai. Akvariume patogiai rūgo pomidorai. Apimtas nuoširdaus susižavėjimo ir patriotizmo, Tisas kelissyk jį apėjo.

‒ Beje, ponas Zoltanas jį pats padirbo, pats pomidorus rinko, pats užraugė, o dabar garbius svečius vaišina. Siūlo miestui net sovietinio herbo atsikratyti ir naujajame pavaizduoti degtinaitės taurelę su raugintais pomidorais. Jo manymu, taip atkurtume istorinę teisybę, pakeltume miesto prestižą ir taptume patrauklūs turistams, ‒ pabrėždama kiekvieną žodį išklojo sekretorė. Nors burnoje turėjo tik kas antrą dantį ir buvo panaši į seną plaušinę, nė iš tolo nestokojo nei išdidumo, nei miestelėnų pagarbos.

Visa draugija pasisuko akvariumo pusėn ir priekabiai jį nužiūrėjo, o Tisas mėgaudamasis uodė malonų raugintos užkandos kvapą ‒ vieną turistų traukos elementų. Pas merą Zoltaną Bartoką buvo lankytojų, tad vyrams teko luktelėti. Ikaras ir Karpatų Genijus įsitaisė foteliuose. Abu atrodė itin solidžiai ‒ vilkėjo tamsius kone vienodus kostiumus, tamsius marškinius ir avėjo juodus batus. Stropiai susišukavę ir nekalbūs. Kairėliau nuo sekretorės, atsirėmęs į palangę ir įbedęs abejingą žvilgsnį į spintą, stovėjo Yčis. Mūvėjo murzinus, riebaluotus džinsus, vilkėjo nenusakomo laikmečio dryžuotą megztinį. Tisas blaškėsi ir zyliojo ‒ čia klesteli ant taburetės, užsimeta koją ant kojos, čia išeina koridoriun, vos nugirdęs iš ten kokį garsą, čia bando užmegzti pokalbį su sekretore apie kopūstų kainas ir ar ši dar ilgisi velionio vyro. Nepavykus pasikalbėti, mokytojas vėl bamblinėjo aplink ir nervingai traškino laibų pirštų sąnarius. Žinovai išsyk įžvelgtų Tiso elgesy pagirių požymių, mat koncepcijos autorius vakar smarkiai padaugino. Net kai Ikaras parvežė jį namo, Tisui pasidingojo, kad neprošal apsilankyti netoliese esančioje aludėje ir papasakoti naujienas apie kunigaikštį Sviatoslavą. Visai nenuostabu, kad rytą jautėsi ir atrodė it subombarduotas Dresdenas. Kai Mirčia, Ikaras ir Yčis jo atvažiavo, Tisas vis dar taikiai parpė, o perpykusi Marijka visai gatvei garsiai ir vaizdžiai pasakojo apie Tiso kilmę, silpnybes, ypač pabrėžė genetinius trūkumus ir meistriškai apkaltino nesėkmingą žvaigždžių išsidėstymą jų vestuvių dieną, refrenu minėjo savo aklumą ir ją suvedžiojusį kipšą. Tokia išsami Tiso charakteristika galėtų nebent ateities biografus sudominti, tik jau ne Tiso kompanionus. Jie be skrupulų prižadino mokytoją ir liepė per penkias minutes susiruošti. Inteligentiška, skoninga natūra tokia ir lieka, nepaisydama pačių netikėčiausių aplinkybių, tarkim, sunkių pagirių, todėl istorijos mokytojas per kelias jam suteiktas minutėles spėjo apsivilkti juodus blizgaus audinio marškinius, sniego baltumo eilutę, įsispirti į smailianosius pusbačius ir užsimaukšlinti skrybėlę. Pasiruošęs! Objektyvumo dėlei verta pasakyti, kad Tiso įvaizdis labai tiko prie jo žilstelėjusių, tankių, kad ir suveltų, ūsų, bet, tiesą sakant, jis nepaprastai priminė provincijos cirko sargą, kuris podraug ir bilietų kontrolierius.

Kartkartėmis iš mero kabineto atskriedavo riksmai, bet jų turinio nebuvo įmanoma suprasti. Tik atskirus žodžius, tokius kaip „kanalizacija“, „Tania“, „eik šikt“. Išsyk tapo aišku, kad už durų aptariamas Vedmedivo plėtros planas. Zoltanas Bartokas iš tiesų buvo miesto patriotas, veiklus ir ryžtingas, o jo maždaug šimto trisdešimties kilogramų galia tikslingai rūpinosi vedmediviečių gerove. Mero pareigas ėjo jau antrą kadenciją ‒ šis faktas rodė ne tik jo populiarumą, bet ir efektyvumą.

Prieš dešimtmetį, dutūkstantųjų pradžioje, jaunas išstypęs Zoltanas žengė pirmuosius žingsnius sėkmės link. Iš pradžių dirbo kroviku turguje, bet kaipmat suprato, kad trūkį ar išvaržą užsidirbs greičiau nei pirmą milijoną, tad leidosi pasroviui. Ukrainos nepriklausomybės aušroje vogti reiškė dirbti, tai yra turėti verslą. Sakykim, Zoltanas tai darė dėl gailestingos širdies ir noro padėti. Vietos turgaus prekiautojai ir pirkėjai naudojosi vieninteliu mediniu lauko tualetu. Kas rytą turgavietės sargas palikdavo jame ritinėlį tualetinio popieriaus. Popieriaus pristatydavo paeiliui visi turgaus darbuotojai. Išvietėje lankydavosi ir minėto turgaus krovikas Zoltanas Bartokas, kol per vieną ilgėlesnį pasibuvimą jam dingtelėjo pasiutusiai ukrainietiškas biznio planas ‒ nugvelbti tualetinį popierių. Jaunuolis užsikišo ritinėlį užantin ir išdidžiai, pakelta galva pasišalino iš tupyklos. Vidun įėjo krovikas, o laukan ‒ visaverčio verslo galva. Vos uždarė medines duris, pro jas šmurkštelėjo kažkokia žmogysta. Netrukus pasigirdo besiveržiančio vulkano garsai, o dar po akimirkos – plonas išgąstingas mekenimas: „Jėzau, o kur popierius?“ Išmušė Zoltano Bartoko sėkmės valanda. Oriai priėjęs prie medinio statinio su išpjauta širdele duryse, krovikas tarė:

‒ Galiu padėt. Popieriaus gausi, bet už griviną.

Žaibo greitumu nepažįstamasis pro širdelę iškišo kupiūrą, o naujai iškeptas verteiva atsidėkojo tualetinio popieriaus skiautele.

Nuo tosyk būsimas meras nebekrovė turguje dėžių, o tūnojo pasislėpęs už medinio tualeto ir reikiamu metu siūlė pagalbą. Dirbdamas fizinį darbą gaudavo dešimt grivinų per dieną, o dabar, atlikdamas intelektinį ir stačiai humanitarinį darbą, lengvai pasidarydavo dvidešimt ar net trisdešimt grivinų. Verslas nesiplėtė, tačiau buvo stabilus. Tiesa, ne visiems nauja veikla lipo prie širdies, ypač piktinosi turgaus prekiautojai. Kas mėnesį jie rinko pinigus bendroms išlaidoms, taip pat ir tualetiniam popieriui, o tas dingdavo, vos sargas pakabindavo naują ritinėlį ant vinies. Kai Zoltanas buvo sučiuptas nusikaltimo vietoje, minioje pasigirdo raginimas įvykdyti linčo teismą ir sukišti tualetinio popieriaus ritinius į visas ilgapirščio kūno ertmes.

Užspeistas į kampą ir pabūgęs susidorojimo, Zoltanas Bartokas netikėtai net sau pačiam pajuto keistą valios ir ryžto spyrį. Vaikino pasąmonėje budo politikas. Apmetęs akimis įpykusius žmones, kreipėsi į juos temperamentinga prakalba. Kiekvienas teiginys kėlė vis didesnį kerštautojų susidomėjimą, jie palengva virto dėkingais klausytojais. Oratorius patikino šunybes krėtęs genamas geranoriškumo, dėl vedmediviečių gerovės, sakė niekam nieko blogo nepadaręs, nors nelabasis visaip gundęs miesto vandentiekyje primėtyti laisvinamųjų ir taip padidinti turgaus išvietės lankytojų būrį, betgi nepaklaũsęs, atsispyręs pagundai. Esą pradiniam kapitalui kaupęs, todėl ir kniaukdavęs popierių. Visiems dalijęs po lygiai, kad, neduokdie, kas netaupydamas neprisiplėšytų daugiau, nei iš tiesų reikia. Ėmęs juokingai menką mokestį, užtai įvedęs lygiavą.

Minia nurimo ir šikpopierio vagišių paleido. Po keturių savaičių visose pašto dėžutėse atsirado skrajutė, skelbianti, kad verslininkas ir ištikimas gimtojo krašto pilietis Zoltanas Bartokas dalyvausiąs Vedmedivo mero rinkimuose ir užtikrinsiąs kiekvieno miestelėno gerovę. Paminėta ir tai, kad kandidato bei jo bendraminčių valia bus sukurtas pilietinis judėjimas „Pagalbos ranka“. Toliau dėl mažai žinomų priežasčių ėjo tekstas apie organizacijos „Juodoji ranka“ narį, serbų nacionalistą Gavrilą Principą, kuris prieš šimtą metų Sarajeve nušovė Austrijos‒Vengrijos erchercogą Pranciškų Ferdinandą ir jo žmoną Sofiją, neva dėl to ir prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. Zoltanas Bartokas savąją ranką naudosiąs tik geriems darbams – gelbėsiąs sunkumų prislėgtus kraštiečius. Skrajutės apačioje puikavosi nuotrauka: vienoje rankoje Zoltanas Bartokas laiko tualetinio popieriaus ritinėlį, o kitoje ‒ raktus, suprask, nuo miesto vartų. Rinkėjai galėjo susipažinti ir su kandidato gyvenimo aprašymu. Ypač pabrėžtas Zoltano Bartoko kelias nuo vergaujančio kroviko iki verslininko ‒ ryklio, savomis rankomis susikūrusio darbo vietą. Ką ir besakyti, vedmediviečiai nuo seno mylėjo darbščius ir sąžiningus, tad Bartokas nesunkiai išrinktas Vedmedivo meru.

Nuo tų rinkimų daug Tisos vandens nutekėjo. Miesto galva spėjo ne tik pasilikti antrajai kadencijai, bet ir įgauti nemenko svorio, ypač kūniškojo. Kadaise lieknas ir pasitempęs, dabar – sulig rauginių statinaite ant laibų kojelių. Tokio pilvo nieks Vedmedive neturėjo. Beje, nieks ir meru nebuvo. Joks diržas neįstengtų apjuosti mero talijos, jei šis žodis čia apskritai tinka, todėl diržas slėpėsi po pilvu. Išprakaitavusią plikę meras nuolatos šluostėsi papilkėjusia nosine. Bulvę primenančią nosį pasibalnojo akiniais, idant suteiktų įvaizdžiui solidumo ir svarbos. Atrodė šiaip sau. Be to, nuo jo, kaip, beje, ir nuo visų miestelėnų, trenkė česnakais, o dešinėje mero ausyje lindėjo purvinas vatos gniutulas – Vedmedivo gyventojai ilgus metus kentė chronišką ausų uždegimą. To priežastis ‒ skersvėjai tarp Rytų ir Vakarų, juk Ukraina nuolatos skelbė apie savo misiją tapti tiltu tarp šių pasaulio dalių.

Netikėtai durys prasivėrė ir lyg koks ančių pulkelis išlingavo būrys valdininkų, o už jų kyštelėjo apvali paties mero galva. Nužvelgęs susirinkusius priimamajame, riktelėjo: „Užeikit, užeikit, užeikit!“ Jis dažnai kartojo atskirus žodžius kelissyk iš eilės, greičiausiai taip elgėsi pamokytas patarėjų, kad elektoratas aiškiau suprastų ir geriau įsimintų. Tarpdury kilo šiokia tokia sumaištis, nes Karpatų Genijus ir Ikaras bandė prasibrauti į mero kabinetą pirmieji, bet, pastebėję nustebusį mero žvilgsnį, kaipmat atsitraukė ir puolė viens kito atsiprašinėti bei maivytis. Tisas netruko tuo pasinaudoti ir elegantiškai įčiuožė pro duris pirmas: galantiškai, kaip dera, kilstelėjo skrybėlę ir linktelėjo miesto galvai. Paskutinis, trankiai uždarydamas duris, kabinetan įėjo Yčis. Tą pačią akimirką durys vėl prasivėrė ir lengvu sakytum balerinos žingsneliu įsliuogė sekretorė.

‒ Zoja Leonidivna, atneškite penkias porcijas delikateso, prašyčiau, prašyčiau, prašyčiau. Iš anksto dėkingas!

Lankytojai įsitaisė prie apskrito stalo, o meras įsispraudė į didžiulį odinį krėslą. Pagrindinę kabineto sieną puošė įspūdinga nuotraukų kolekcija. Čia buvo tik merui svarbūs asmenys: šalies prezidentas, ministras pirmininkas, Rados pirmininkas, Pataisos tarnybos vadovas, saugumo vadovas, Valstybės kontrolės direktorius, Maskvos patriarchato galva, jaunutė Pamela Anderson ir Kijevo „Dinamo“ vyriausiasis treneris. Netrukus vėl atplevenusi sekretorė ant stalo išrikiavo porceliano lėkšteles su raugintais pomidorais, padėjo desertines šakutes ir servetėlių. Meras iš stalčiaus ištraukė degtinės taureles, tada, nužingsniavęs iki lango, atsuko ant palangės įkurdinto Taraso Ševčenkos biusto galvą ir ištraukė butelį.  

‒ Na, štai, mielieji, pradėkim, pradėkim, pradėkim. Kokie vėjai atpūtė? ‒ draugiškai prabilo į svečius.

Paskui šyptelėjęs kilstelėjo antakius, suprask, išgerkime, tą visi čia pat ir padarė. Tada kompanija susižvalgė ir sutartinai įsistebeilijo į Ikarą, kuris juos čia ir atvedė.

‒ Pone mere, esate neabejotinai ištikimas miestui, todėl ir mes, apimti patriotiškų jausmų, atvykome išreikšti padėkos už jūsų neįkainojamą triūsą, už nenuilstančias rankas…

‒ Pala, pala, atidėkime šalin tas įžangas. Mano rankos išties nenuilstančios, tad, kaip liaudy sakoma, tarp pirmos ir antros neras boba šluotos, ‒ Bartokas nutraukė Ikarą ir ėmė pilstyti degtinę. ‒ Tęskite, tęskite, tęskite.

‒ Na, jei trumpai… ‒ Ikaras akivaizdžiai atrodė suglumęs, juk pernakt kūrė prakalbą, o dabar septyniolikos minučių įžanga nuėjo perniek. ‒ Mes, Vedmedivo piliečiai, atėjome su idėja ir pasiūlymu.

‒ O, jau įdomiau, ‒ meras vėl teatrališkai kilstelėjo antakius ir vyrai mašinaliai užsivertė taureles. ‒ Tęskite, tik prašom imti užkandos, ragaukit pomidorų, pats raugiau, pats raugiau, pats. 

‒ Reikalas tas, kad šiuo istoriniu laikotarpiu mūsų puikiajam miestui, kuris nuo seno džiugino užklydusius keliauninkus ar garbingus svečius, šio bei to trūksta, ‒ reikšmingai tęsė Ikaras, o meras suraukė kaktą ir vėl papilstė degtinės. ‒ Tarp mūsų yra mokslo žmogus iš didžiosios raidės, miesto ir krašto patriotas, tikras gimtosios žemės sūnus, vietinės mokyklos istorijos mokytojas Mychaila Čvakas, arba mūsų geras draugas Tisas. Šis talentingas istorikas, mūsų kraštietis, susizgribo, kad miestas stokoja svarbaus elemento, todėl suskubo pasidalyti mintimis su manim. Išklausę idėjos, prie mūsų prisidėjo du patriotiškos sielos Užkarpatės sūnūs ‒ Mirčia ir Yčis. Negalėjome miesto tėvo palikti nežinioje, todėl esame čia. Trokšdami suteikti mūsų Vedmedivui daugiau patrauklumo, o pagrindinei aikštei žavesio, nusprendėme padovanoti… fontaną!

‒ Fontaną? ‒ nedrąsiai perklausė Karpatų Genijus.

‒ Fontaną… ‒ nusivylęs burbtelėjo Yčis.

‒ Padovanoti… Na, taip… ‒ sutriko Tisas.

‒ Šit kaip! Puikus sumanymas! Siūlau už tai išgerti! ‒ mero balsas jau neatrodė toks draugiškas. Visi maktelėjo ir akimirkai nutilo.

Bartokas prabilo pirmas:

‒ Vadinasi, fontanas? Dovanų?

‒ Taip, taip, ‒ linksėjo visi sykiu.

‒ Sakot, iš patriotiškų paskatų? ‒ varė toliau meras. ‒ O rauginto pimpio paragaut nenorit?! ‒ užriko Bartokas.

‒ Ne, ‒ po trumputės pauzės leptelėjo Yčis.

‒ Už visus nekalbėk! ‒ užriaumojo Karpatų Genijus. ‒ Pone mere, jūs ne taip supratote, tiksliau, taip, bet ne iki galo.

‒ Man tų blevyzgų apie dovanas ‒ per akis. Arba sakot, koks reikalas, arba maukit po velnių! Sutinku padėt, jei žinosiu visą tiesą, ‒ Bartoko balsas kiek suminkštėjo.

‒ Gerai, gerai, tik nerūstaukit. Nespėjome visko papasakoti, ‒ meilikavo Ikaras. ‒ Tuojau mūsų garbusis mokytojas viską išdėstys, išklos kaip ant delno savo genialią idėją. Netrukus pats tuo įsitikinsit.

Visi sužiuro į Tisą, tas ūmai susigūžė ir išraudo. Skaudžiai gurktelėjo seiles, o jo Adomo obuolys šovė viršun ir nėrė žemyn it užjudinta plūdė. Valandėlę Tisą apėmė baimė, pilvas sugurgė, rodės, prispyrė rimtas reikalas, todėl greitosiomis atsiprašė ir pasileidęs lauk iš kabineto nudūmė tiesiai į tualetą. Atsisėdęs ant unitazo džiaugėsi it Odisėjas, grįžęs iš varginančios kelionės.

Po minutėlės patenkintas apsižvalgė – nėra tualetinio popieriaus. „Bartokas ėmėsi senų reikaliukų?“ ‒ šmėstelėjo Tiso galvoje. Dar kartelį apsidairęs, bet neradęs, ko taip reikėjo, dėbtelėjo tarp šlaunų į unitazo dugną: „Tai šūdas! Šitiek prikraut!“

Smarvės būta nepakeliamos. Pabandė nuleisti vandenį, bet unitazo bakelis tuštut tuštutėlis. „Ką daryti, ką daryti?“ ‒ veik apimtas panikos mero stiliumi laužė galvą Tisas. Netikėtai smegeninėn atskriejo mintis.

Kaip gera būti istoriku, žinoti praeities kartų patirtį. Bemaž prieš septynias dešimtis metų, tolimaisiais 1939-aisiais, Užkarpatėje lankėsi anglų žurnalistas Maiklas Vinčas. Jo vizito tikslas ‒ stebėti tuometės Čekoslovakijos padalijimą, Karpatų Ukrainos įkūrimą ir Hitlerio aneksuojamą Vengriją, kuri ilgainiui tapo reicho sąjungininke. Įvykius žurnalistas aprašė knygoje „Vienadienė valstybė“. Vinčo knygą Tisas ypač mėgo, nes joje detaliai papasakota Užkarpatės istorija ir buitis. Vienoje pastraipoje žurnalistas stebisi jos gyventojais, aprašo nesuprantamą pacientų ir lankytojų elgesį naujoje, švarioje ligoninėje. Mat šie, pasinaudoję tualetu, šluostėsi tiesiog ranka, o tą paskui valėsi į drabužius.

Tisas nužvelgė save veidrodyje, kruopščiai suglostė ūsus, susiraukė nuo vimdančio rankos kvapo, iki pat viršaus užsisagstė marškinius, iš užpakalinės kelnių kišenės išsitraukė šukas ir neskubėdamas susišukavo, tada pamerkė akį Tisui veidrodyje, metė žvilgsnį į rudą dryžį ant baltos sienos, kuris stebėtinai priminė skriejančią kometą, susigraudino, bet susiturėjęs iškvėpė ir ryžtingai patraukė mero kabineto pusėn.

Laukė lemiama akimirka: Tisas pagarsins tai, kas amžiams pakeis ne tik jo, bet ir Vedmedivo, Ukrainos bei Europos likimą.

 

Iš: Андрій Любка. Карбід. Чернівці: Книги   ХХІ, 2015

Vertė Donata Rinkevičienė