Iš moldavų ir rumunų poezijos
MIHAIL VAKULOVSKI
(g. 1972)
Moldavų rašytojas, filologijos mokslų daktaras, rusų literatūros vertėjas, Rumunijos ir Moldovos rašytojų sąjungų narys. Šiuo metu gyvena Rumunijoje. Su broliu poetu Alexandru Vakulovskiu įkūrė populiarią internetinę kultūros svetainę „Tiuk!“, kur skelbia kitur cenzūruotą kūrybą.
spalvotos godos
kai mano brolis
žengė pirmuosius žingsnius
baba vera tikrino mano tėvo
kuris buvo darbe
kelnių kišenes
rengėsi mano mamos
kuri buvo darbe
sukneles
ir kraipėsi
prieš trivėrį veidrodį
kad matytų save iš visų pusių
vienu sykiu
man patiko baba vera
ji rūpinos mano broliuku
vaizduodama mamą
jos dėka
visą laiką galėdavau žaisti
bet prieš tai
slėpiausi už lango
ir žvilgčiojau kaip baba vera
išsitraukus papus
bandė maitinti
mano broliuką
kuris
dar nebuvo parašęs „Pizdec“*.
* Poeto brolis Alexandru Vakulovskis 2002 m. išleido debiutinį romaną „Pizdec“.
čia nebuvo tik tavęs
prieš prasidedant kino festivaliui Sigišoaroje
mes vaikštinėjome po viduramžių tvirtovę
kur kiekviena lūšna istorinis monumentas
tarp bokštų su laikrodžiais ir be jų cerkvių bažnyčių ir
namukų kurie yra broliai tiems kurie stovi auksinėje
gatvėje Prahoj
užsibaigiančių buvusio kalėjimo pastatu
su išradingais kankinimo instrumentais
„pažiūrėk kaip čia nuostabu“ tarė mylimoji
ir suėmus mane už rankos nusivedė siaura gatvele tarp namų
ant sienos matėsi užrašas „Čia Buvau Aš“ kiek žemiau
„MIRTIS“
paskui mes mediniais laiptais pakilome iki bažnyčios
kalvoj
„pažiūrėk koks klasiškas namas“ tariau aš
ant fasado sienos buvo užrašyta:
„vieta pasipisti“ atitinkamas piešinėlis
ir rodyklė išilgai namo verandos
prieš keletą metų garbingai nusibaigusiame poezijos festivalyje
šitoj pačioj vietoj poetas su prozininko pilvu aiškino kad
Sigišoara tai miestas kur vienam vyrui tenka
daugiausia moterų
„man čia patinka gyventi“ kalbėjo jisai „nes čia aš
galiu būt su visom moterim kurios tenka
man“
ir po kelių savaičių jį pistelėjo mirtis
tu geresnis
regiu jaunuolius su Če Gevara ant krūtinės
tatuiruotus Če Gevara
politikus su Če Gevara ant marškinėlių
oligarchus su Če Gevara portfelyje
Če Gevaros dainius
Če Gevaros poetus
kiek Če Gevarų
einu į darbą ir pastebiu giliai miegantį seną valkatą
po suoleliu gretimame parke
ir Če Gevara ant marškinėlių saugo jo miegą
nuramdo svajones
atskraidina malonias mintis
gražius gyvenimo sklidinus prisiminimus
iliuzines viltis
jaunieji jaunieji jaunieji su Če Gevara
galvoje
Če Gevara kuris žudė vaikus
kuo Če geresnis už Leniną
kuo Hitleris geresnis už Leniną
kuo Stalinas geresnis už Leniną
kuo Leninas geresnis už Džimą Morisoną
kuo Džimas geresnis už Džerį
kuo Džeris geresnis už Henrį Milerį
kuo Henris geresnis apsidairyk aplinkui save
pažiūrėk į savo tėvus į savo draugus į savo kolegas
į šalį kurioje gyveni į miestą kuriame tu esi
apsižiūrėk aplinkui save
ir pagalvok apie save
pagalvok truputėlį daugiau apie save
galvok apie save
Marius Samavičius. Koliažas. 2019
ALEXANDRU VAKULOVSKI
(g. 1978)
Moldavų eseistas, kritikas, poetas, romanistas, vertėjas, tinklaraštininkas. Poeto M. Vakulovskio brolis. Šiuo metu gyvena Rumunijoje.
Nagi pakaukime kartu, Džimai
nesiginčyk su manim mama
pats žinau kad kvailys
kad nevertas tokios motinos
kad per mažas
kad mano liguistos aistros
įsivaizduok koks geras aš tapsiu
kai tu josi ant manęs
įsikibusi puikiomis rankomis į nešvarius mano gaurus
o aš laimingas žvengsiu
nepyk mama
kad šantažuoju savo šizofreniškais
prisiminimais
tereikia sulaukti mūsų traukinio
jis būtinai atvyks
išgersime truputį pienelio
nagi pakaukim kartu Džimai į šaltą mėnesį
sugulsim miegoti greta brangioji
sušildysim mūsų mažylį
leisk paglostyti tavo pilvą
kad būčiau arčiau jo
leisk jį pabučiuoti
mamyte mylėk mane pašėlusiai
mylėk mane tiktai mane
tu žinai
kaip labai aš myliu tave
mylėk mane mama
ir aš būtinai sugrįšiu
Basarabia go home
taip bus geriau
paskutinį kartą kai mes
buvom kartu tu liūdėjai kad aš išeinu
ir vis dėlto išėjai pirmoji
aš pamojau įkandin ranka
kai troleibusas išvežė tave
aš nuplėšiau nuo sienų
plakatus su Džimu
aš susikroviau lagaminą
aš galvojau apie tave
kaip tu kandžiojai ausis
ir palikdavai įdrėskimus mano nugaroj
aš gėriau ir žadėjau
mesti žolytę
žadėjau kad viskas bus
gerai kaip gerai būtų
jeigu aš rūpinčiausi tavimi
tu sutikai
mes nusileidome
laiptais ant sienos
buvo Basarabia go home
aš ėmiau keiktis
vožiau kumščiu į sieną
ir pasakiau
Iʼll be back
Eskizai
B. Fundoianu atminimui
Bujukanis
gatve eina
moteris kuri
nori parodyti viską
kaproninės pėdkelnės
tanga
plonas aptemptas
megztinis
po megztiniu
kaproninės pėdkelnės
po pėdkelnėm
tanga
blondine
štai tik veido
niekaip
ne
prisiminčiau
mergaitė
mergaitė
viena
ant kelio
dairosi į šalis
žiūri tarp kojų
ar nepasikėlė
sijonas
per aukštai
under construction
žmogus
rausiasi šiukšlių konteinery
krenta žemyn
galva
suskaldo asfaltą
niekas neatsiliepia
į telefono skambutį
greitojoj
tiktai šuo
loja rodydamas
į žmogų
kažkas sviedžia
akmenį
regis kalė
matyti išbrinkę speniai
kažkur paslėpė
savo šunyčius
pienės
po mano balkonu
tuštinasi viso rajono šunys
žiūriu kaip iš kaimyninių laiptinių
išeina šunininkės ir
bėga prie manęs
su savo riebiais šunyčiais
išsituština ir skubiai atgalios
net rausvakailė kalė
su paslėptais šunyčiais
tuštinas čia
pavasaris pilnas pienių
MONI STĂNILĂ
(g. 1978)
Rumunų poetė, prozininkė, žurnalistė, pelniusi ne vieną rumunų ir moldavų literatūrinę premiją. A. Vakulovskis – jos sutuoktinis.
tai daugiau negu apsikabinimas
tiesiamės delnais per stiklą
sudaužome į šukes
kariamės ant namo stogo
ten bučinys virsta
nauju stiklu
niekad dar mumyse nebuvo tiek aistros
niekad mūsų kojos dar taip nesmigo
į vienas kito rūbus
tiek daug meilės šituose sukamuosiuose judesiuose
demonstruojame ją tarsi eksponatą koridoje
naktį kai visi nepažadinamai girti
mes – svetimi, mumyse – pasibjaurėjimas
bet kokia sistema
skurdžiai europos centre
tai daugiau nei apsikabinimas
tai blaiviai apskaičiuotas
savižudžio gestas
tarsi katė juoda ir akla
abejingai kniauktų padurkuose
autoportretas
pirmadienis
per trejus metus apėjau
visas šito miesto moteris
mylėjau jas visas
nuo pačių jauniausių iki brandžiausių
prasiskverbdavau per durų plyšelius
aš ir mano rytietiškas kaklaraištis
mylėdavau jas kol nepradėdavau gailėtis
jų laukinė akis
didžiulė ir negailestinga
ligi to laiko, kol
kartą naktį
nenusigavau iki mamos
vos pažinau ją
susigūžusią šalia lovos
panašią į žmogų, nužudžiusį per klaidą
antradienis
vynas – vienintelis atradimas
visos moterys – viena ir ta pati
nesvarbu kuri iš jų konkrečiai
krenta į nušiurusį krėslą
aitriai tvoksdama kvepalais
vynas – pats geriausias atsivėrimas
ištrūksiu iš čia
ieškosiu
moters tramvajų stotelėse
trumpai kirpta galva
basos klaidžiojančios po parką
bekrūtės
kertančios gatvę su balta lazdele
su drabužiais
pasiūtais iš lovatiesės
leisiu jai prisigerti ožių kraujo
ir atnešiu čia
į mamos lovą
trečiadienis
matau kaip ji siūbčioja sijonais tolumoje
trikdydama praeinančiuosius
judesių grožis
iš pirmo žvilgsnio
panaikina kūno perviršį
jos lūpos praviros
šypsos plačiai
kairėn, dešinėn
iš istorijos tingiai prasikala jos genai
iš ispaniškos vėduoklės
lūpos ir klubai žadina kraują
eina
absoliučiai negraži
absoliučiai įsitikinusi, kad kažkam reikalinga
pritūpus
ekskursas į autoportretą
tupime. miha užmušinėja skruzdėles ir aš jas valgau.
tupime. miha pridega cigaretes ir aš jas surūkau.
tupime. miha paslapčiomis pasiūlo man gurkšnelį degtinės.
tupiu pritūpusi miha! man baisu išsitiest visu ūgiu
iš viršaus pasaulis atrodo didžiulis ir piktas
Dievas atrodo kaip pliušinis vyšninis hipopotamas
kurio aš įsikimbu kai tu išeini namo
man baisu miha mylėtis
man baisu praleisti liturgiją
man baisu eiti namo
neturiu drąsos apkabinti tavo vaikus
tupiu čia sode pas dėdę Trandafirą
su skruzdėlėmis cigaretėmis ir degtine
tupiu pritūpusi miha!
ir tie kurie stovi visu ūgiu nenutuokia
kad mergaitė subrendo
VICTOR ŢVETOV
(g. 1990)
Moldavų poetas, už rinkinį În lipsa unor lucruri importante (2015) pelnęs tarptautinės Kišiniovo knygų mugės poezijos debiuto premiją.
rytas kybo kažkaip ypatingai
rytas kybo kažkaip ypatingai
kažkas šventiško plevena ore girtuoklis iš magalos
sako mamai nestatykite kryžiaus kai numirsiu
palaidokit mane iki pusės o kas liks aptepkite kalkėm
jam šventė šį šventinį rytą
o mane vimdo kaip tą Velykų sekmadienį
gulėjau su šaltu kompresu ant kaktos ir su žmogaus
kuris nori mirti veidu
trokšdamas tamsaus atokaus kampelio
kad būčiau šventiškas kiek tai įmanoma
kad po velnių būčiau baisiai šventiškas savo vienatvėj
gatvėje užstaugia vaikai
daugiau knygų
daugiau konkursų daugiau festivalių
duokit jiems daugiau premijų kad būtų šventiška
kaip tada kai prie kaimo
apsivertė sunkvežimis su apelsinais
ir visi užvertė jais savo rūsius
kelias dienas vaikai nevalgė nieko kito vien apelsinus
niekad nemačiau tokios gausybės apelsinų
paskui visi draugiškai pateko ligoninėn
kad būtų šventiška
laukiu mašinos kad pakraučiau dėžes su vynuogėm
laukiu mašinos kad pakraučiau dėžes su vynuogėm
neišsiskirdamas iš minios
jaučiuosi esąs jos dalis
po 5 metų mašinos kalbėsis viena su kita
inteligentiškiau negu mes
neužsikirsdamos be nesąmonių nesispjaudydamos
nerodydamos nagų ir to kas po jais
paėmiau iš nykumo peilį ir smeigiau jį į žemę
mataravau juo tarsi ieškočiau
tiesos arba skrosčiau dar tebespurdančios žuvies pilvą
būdavo dienų kai dangus virš manęs būdavo žydras žydras
dabar slepiuosi gūžiuosi kaip susiglamžęs drabužis
širdis kvailioja
širdis kvailioja
net nejudėdamas girdžiu
tarsi plaktuku belstų iš vidaus
man atrodo kad už 100 metrų nuo manęs kažkas nutiks
gaisras prievarta lėta ir skausminga mirtis
per tv sakė kad invalidai gyvens geriau
jiems žada didinti pašalpas rūpestį ir pagarbą
ir mes gyvensim geriau ir laimingiau didžiulėj ES šeimoje
pamenu kaip būdamas aštuonerių palėpėj radau
kulkas kurias tėvas parsinešė iš karo
jos spindėjo ir atrodė simpatiškai
dviese su broliu sukūrėme didelį laužą ir
su vietiniais vaikėzais susėdome aplink jį
kiekvienas metėm į ugnį kulkas tarsi kaštonus
visi užhipnotizuoti žiūrėjom į liepsną
nežinau ko būtent laukėm
juk tai buvo kalašnikovo kulkos
ko dar iš jų galėtum tikėtis?
tu triznius, viktorai
tu triznius, viktorai
tavo liežuvis dirba kaip motoriukas
tik nieko naudingo nenuveikia
aš sakiau kad galėjo būti ir blogiau
moteris šypsojos aš gėriau savo alų
tu man patinki tavo veide yra kažkas tokio
mano veide dar gyvos pelės baimė
priešais katės žabtus
daviau jai minutę pagalvot apie tai ar apie šiaip ką
namie išvėmiau daugiau nei išgėręs
ir išsidrėbiau lovoj tikėdamasis kad bent kartą šiam
tūkstantmety
peilis pervers lubas nudažytas sovietinio durnyno
spalva
Vertė Antanas A. Jonynas
