Ilgieji nuotoliai
Regina Katinaitė-Lumpickienė. Varna su baltu plūksnu. Eilėraščiai aukštaičių uteniškių tarme. K.: Kauko laiptai, 2021. 128 p.
Pirmąkart Reginą Katinaitę-Lumpickienę, skaitančią savo eilėraščius aukštaičių uteniškių tarme, išgirdau prieš kokius dešimt metų. Teigiamą įspūdį paliko poetės pasitikėjimas savo žodžiais, plūstančiais gimtąja tarme. Naujoje knygoje autorė ne tik apmąsto tarmiškai prabylančios poezijos vertę, bet ir maloniai nustebina išryškėjančia (auto)ironija, humoro jausmu, šiuolaikinių detalių ir praktinės išminties sąsajomis.
Pagrindinė tematinė gija, jungianti tris rinkinio dalis, yra subjektės (ne)mokėjimas prisijaukinti mirtį. Poetė vaizduoja prieštaringus žmogiškojo mąstymo procesus ir kamuojančią mirties baimę. Kitaip tariant, neišvengiamai suvokiama, kad teks išeiti, atsisveikinti su pasauliu, nugyventas gyvenimas išnyksta lyg „dalikotnas dūmelis“
(p. 31), tačiau eilėraščių subjektė apimta „nesvietiško“ noro pergudrauti „smertį“ (p. 103), ją žavi begalinis ir „besarmatis / bejėgis / nepriveikiamas / gyvenima traškimas“ (p. 109). Negana to – jaučiama pagunda stumtelėti kažką pirma savęs į gyvenimo duobę (p. 25). Kita vertus, už milžiniškos baimės glūdi ir besąlygiška gyvenimo meilė, kuri tampa galingesnė už meilę konkrečiam žmogui, priverčia manyti, kad gyvenimas be jos netenka vertės (p. 60). Subjektės gyvenimo meilė paradoksaliai suteikia galimybę pamažu prisijaukinti tiesą apie savąjį mirtingumą (p. 120) ir netgi išgyventi netikėtus išminties blyksnius (p. 91).
Skaitant knygą galima tik stebėtis gyvybiškumu pulsuojančiomis ištaromis: užtenka minties eigą pasukti netikėta linkme, vieno kito įdomesnio sugretinimo, kad eilėraštis šviežiai suskambėtų. Gerai žinomas ištaras autorė naudoja kaip medžiagą, siekdama išryškinti asmeninės patirties vaidmenį, kai tampa svarbu patiems įvertinti, gebėti apibendrinti net ir žinomus dalykus, nesivadovaujant išankstinėmis nuostatomis. Ne veltui parodoma subjektyvios patirties svarba, nors neneigiamas objektyvus žinojimas: „[...] ragis aič ir aič par svietų išsižiojus / na ja grožia slaptingiausia // neskubink jau žinau: / laikas teka tik venon pusan / nars saka – žeme apvali“ (p. 39). Lakoniški ir skaidrūs eilėraščiai suteikia galimybę permąstyti nepamainomą gyvenimiškos patirties vaidmenį ir laisvę mums patiems be kažkieno įsikišimo tą patirtį vertinti. Kai kurie išgyvenimai kelia šypseną ir išties yra atpažįstami: „terp šimta dvidešim saptynių puslapių / jieškai viena ailėraščia žmanėm paskaityt / karštligiškai vartai knygų narvuojies / nerundi [...]“ (p. 7).
„Varna su baltu plūksnu“ leidžia prisiminti ir kitos poetės – Zitos Mažeikaitės rinkinį „Esanti“ (2019), nes abiem autorėms rūpi ne tik išorinė aplinka ar prisiminimai, bet ir bandymai užčiuopti subjektės, kaip esančiosios, šerdį. Be to, kaip ir Z. Mažeikaitė, R. Katinaitė-Lumpickienė pernelyg nepasiduoda sentimentams, o jos eilėraščių subjektė nesistengia apsimetinėti ir matyti save tobulesnę, nei yra iš tiesų.
Dar vienas labai svarbus rinkinio bruožas – kalbančiosios santykis su tarme. Panašiai kaip ir gyvenimui, tarmiškiems žodžiams subjektė išpažįsta besąlygišką meilę ir prielankumą. Tarmė neatsiejama nuo amžinybės ir nuo nenutrūkstamo kūrybinio veiksmo: „[...] būsi žodis / ir viska pradžia“ (p. 88). Kita vertus, jaučiamas šioks toks teisinimasis dėl pasirinkimo rašyti tarmiškai: „devulis liudinykas: // meginau rašyt kaip visi – / iš letuviška // sakau niaugi teip jau durnasna / kad neišeis“ (p. 84). Įtampą tarp susitaikymo su mirtingumu ir nerimo keičia įtampa tarp noro rašyti tarmiškai ir jausmo, esą taip rašydamas nepritampi prie kitų. Tokį nepritapimą simbolizuoja varnos su balta plunksna įvaizdis, kai ši prie kitų pritampa tik iš dalies (p. 11). Kitaip tariant, išryškėja subjektės „tarpinė“ būklė: ji nėra svetima, bet ir nėra sava, vis balansuoja tarp susitapatinimo ir išskirtinumo. Tad ir varna pasirodo ne tik kaip išminties simbolis (p. 43), kartais jai suteikiama ir negatyvi prasmė (p. 30).
Įdomu, kad kalbančioji užduoda svarbų klausimą sau pačiai – ar ji tik kalba tarmiškai, ar užgimsta ir poezija? Perspėdama apie pavojų nesuprasti tarmės, subjektė svarsto apie kūrybos vertę: „neapstručyk mana ailėraščiais / kad locka // iš roza / navatni anys biškį / jag nemoki sanosias kalbas / arba ažmiršai // pati savįs klausiu ka čia daugiau – / ailėraščia ar kalbas“ (p. 44). Vis dėlto mąstyti apie tarmę kaip apie kažką atskirą nuo poezijos nebėra prasmės: autorės pasirinkti tarmiški žodžiai (nors gal geriau sakyti, kad būtent rašančioji yra tarmės pasirinkta) ne tik atveria tekstų turinį, bet ir priartėja prie intuityvaus suvokimo. Grakštūs gamtos vaizdai, subjektės patirtys ir jausenos nėra parodomi paviršutiniškai, o savita eilėraščių poetinė intonacija atspindi ne tik praeitį, bet ir dabartį. Kitaip tariant, poetė geba išplėsti savo pasaulėvaizdį: neapsiribodama tik jaukiais prisiminimais, ji sklandžiai inkorporuoja aktualias temas. Nors šiuolaikinis pasaulis kartais regimas gretinant su praeitimi, nevengiant abejonių. Ypač tai iliustruoja delne suspausta gilė, subjektei besistumdant tarp „dungoraižių“ (p. 8). Vis dėlto dirbtinių priešpriešų tarp praeities ir dabarties nėra, veikiau susikoncentruojama į neišvengiamą visa ko kismą, nykimą ir atstumą tarp to, kas buvo, yra ir galbūt bus.
Vytautas Kaziela. Sapnų slidininkas. Eilėraščiai. K.: Kauko laiptai, 2021. 136 p.
Vytauto Kazielos naujos knygos pavadinimas „Sapnų slidininkas“ – nuoroda į jo ankstesnį rinkinį „Alyvmedžiai“ (2018). „Sakyk ar prisimeni / sapnų slidininką / akimirkai išnirusį / iš pusšimčio metų / senumo pūgos“ (p. 71), – klausia lyrinis subjektas, mat „Alyvmedžiuose“ yra tokio pat pavadinimo skyrius ir eilėraštis, kuriame pasirodo slidininko figūra. Tačiau šiame, jau dvyliktame, rinkinyje neeliminuodamas egzistencinių, religinių ieškojimų V. Kaziela ypač atviras ir atidus pasaulio įvykiams, visuomenės problemoms. Išryškindamas konfliktišką asmens pasaulį, poetas nevengia militaristinių įvaizdžių, o tikėjimas anapusybe susipina su rūsčiu žvilgsniu į gyvenamąją aplinką: „protestuodamas nekalbu / neaugu / šio pasaulio tvarka / stojasi man / skersai gerklės“ (p. 35).
Dėliodamas net ir įprastas poetines figūras, autorius atveria platesnius kontekstus. Įspūdingas eilėraštis, kuriame ryžių laukuose vaizduojama motina, apsigaubusi balta skarele, kyla į dangų (p. 32). Lieka visiškai neaišku, kur vyksta veiksmas, o reginys pasirodo lyg sapnas arba mirtis. Žaibiškai kaitaliodamas geografines vietoves, V. Kaziela transformuoja ne tik išorinę aplinką, bet ir vidines subjekto būsenas: „palmių giraitė / išners iš pasąmonės / dumblo // tai ką nešiojam savy / iš praeitų / gyvenimų // yra kamuoliniai debesys / sugrįžtantys žemėn lietum / ir labai ilgesinga vasara // skaičiuoju dienas ir valandas / nešiojuos tinklelį / drugiams gaudyti // naktimis jie užkloja veidą“ (p. 126). Kasdienio pasaulio laikinumas, įvykiai, pasąmonės klampumas yra neatsiejami nuo kitos tikrovės dimensijos ar bent jau galimybės kitą tikrovę patirti. Atsižvelgdamas į gyvenimo trapumą, kasdienių pavidalų netvarumą, subjektas niekais paverčia savo aistras (p. 80), svarsto apie savo ydingą prisirišimą prie formų (p. 33–34).
Pažymėtina, kad įvairūs simboliai ir ženklai kartais įgauna politinę prasmę, kurią sudėtinga atsieti nuo asmeninių, egzistencinių ieškojimų: „nė vienas / jo neregėjom: / tiktai kančioje / arba vienišystėje // nušvinta jo pėdsakai // anapus / grotuoto lango / už kurio / bus kalėję / visi užkankinti teisieji // tyla ir švytėjimas / erdvėse liepsnojančios / vėliavos“ (p. 20). Tai tik vienas iš pavyzdžių, kaip vidinės būsenos ir religinės nuorodos siejamos su prievartos, politinės galios ir ideologijos aukomis. Taigi visai nebūtina vartoti specifinius terminus ar pateikti aiškias nuorodas, tačiau eilėraštį laikyti tik asmeninės patirties išdava neišeina. Ir tai yra viso rinkinio ypatybė: inkorporuodamas tokius įvaizdžius kaip medūzos (p. 111), lavonvabaliai (p. 35), stadiono ratas (p. 110), poetas neretai kalba visai apie ką kita, nei iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, todėl įdėmus skaitytojas įžvelgs glūdinčias potekstes, socialinių reiškinių kritiką, ironiją bei subtilias literatūrines aliuzijas.
Rinkinyje nemažai dėmesio skiriama pandemijai ir karantinui, nuo kurių, manau, daugelis pavargo, todėl tikėtina, kad ateityje tokie tekstai įgaus kiek kitokią vertę. V. Kazielos eilėraščiai – vienas iš įdomesnių liudijimų, kaip neišvengiami įvykiai veikia poezijos turinį. Šiurpią tokio pobūdžio eilėraščių nuotaiką iliustruoja apokaliptinis raitelis (p. 43), ore pakibę akmenys (p. 47), ištuštėjęs miestas (p. 58), supainioti asmens kodai (p. 49). Ramus kalbančiojo tonas maskuoja sunkiai išreiškiamą įtampą, sukeliančią pojūtį, kad tuoj įvyks kažkas itin baisaus. Taip konkreti situacija pakeliama į universalų lygmenį: nesvarbu, kokioje epochoje gyventume, kokios nelaimės užkluptų – mirtis yra neišvengiama, pasirodanti įvairiausiais pavidalais, ženklais. Jau pirmajame rinkinio eilėraštyje „Mirties užkalbėjimas“ (p. 9–13) pasirodo elnio figūra, ne tik susijusi su krikščionybe bei pagonybe, bet ir nurodanti akimirką, kai gyvenimas taip priartėja prie mirties, kad vos įmanoma įžvelgti juos skiriančią ribą, panašiai tikrovė priartėja prie sapno, išnykimo nuojauta prie meilės ir geismo.
Įdomu skaityti eilėraštį, kuriame poetas, galima sakyti, pateikia eilėraščio sampratą: „degtukas / turi būti sausas ir plonas / (kaip ir) eilėraštis // daugiažodžiai šakoti eilėraščiai / pradreskia burną / [...] nemoku papasakoti / – buvo praėjo – / tarp pirštų lietus ledas ant balų – – – // – – – turiu dar vieną išprakaitavusią / vasarą. degtukas sudega / apdegindamas mano pirštus“ (p. 102). Šiame savotiškame pa(si)aiškinime slypi V. Kazielos kūrybos paradoksas: eilėraštis dega lyg įžiebtas degtukas, kuris tuoj sudegs, todėl privaloma ištarti kuo mažiau žodžių, kad būtų pasakyta daugiau. Dėl šios priežasties tekstus privaloma skaityti lėtai ir jų „neperdozuoti“. Tiesa, vyraujanti niūroka nuotaika ir gana vienodos meninės vertės eilėraščiai rizikuoja vienas kitą užgožti. Nepaisant to, „Sapnų slidininkas“ – elegantiškos ir kartu giliamintiškos poezijos knyga, kurioje įvaizdžiai nutoldami vienas nuo kito palieka erdvės įvairioms interpretacijoms. Kitaip tariant, plonytis lyg degtukas eilėraštis neretai yra daugiasluoksnis, daugiaprasmis, apimantis ne vieną laikotarpį ir kultūrą.
