Feljetonai

 

Šiais metais minimas rusų literatūros klasiko Michailo Bulgakovo (1891–1940) 130 metų jubiliejus. Be romanų, pjesių, apysakų, apsakymų, inscenizacijų, yra parašęs per šimtą feljetonų (daugumą trečiojo dešimtmečio pirmoje pusėje).

 

Skrajojantis olandas

 

Ligonio dienoraštis

 

 

Pas mus Geležinkelio sveikatos saugos skyrius

ligonį T. per klaidą pasiuntė į Aksakovo sanatoriją.

O ten jam, ligoniui, sako: „Jus klaidingai čia atsiuntė.“

Ir šis atgal išvažiavo. Šitaip ir į mėnulį gali pasiųsti!

 

Darbininkas korespondentas Nr. 1043

 

 

Liepos 5-oji. Kosėti aš pradėjau. Kosėju ir kosėju. Visą naktį be perstojo. Miegoti turiu, o aš kosėju.

Liepos 7-oji. Užsirašiau į priėmimą.

Liepos 10-oji. Patukseno plaktuku ir pasakė: „Hm.“ Ką tai reiškia – tas „hm“?

Liepos 11-oji. Padarė man rentgeno nuotrauką. Labai gražu. Visas tamsus, o šonkauliai balti.

Liepos 20-oji. Sveikinu jus, brangūs draugai, man tuberkuliozė. Sudie, platusis pasauli!

Liepos 30-oji. Pasiuntė mane į sanatoriją „Sveika dvasia“ kurorte. Gavau kelionpinigių 2 tūkstančiams varstų ir nemokamą bilietą kietajame vagone su čiužiniu.

Rugpjūčio 1-oji. …ir su blakėmis. Važiuoju, labai gražūs vaizdai. Blakės tarakonų dydžio.

Rugpjūčio 5-oji. Atsibeldžiau į Sibirą. Labai gražus. Arkliais į šoną jojau nedaug – 293 varstus. Kumysas.

Rugpjūčio 6-oji. Še tau ir kumysas! Jie sako, kad tai klaida. Jokios tuberkuliozės jums nėra. Vėl padarė nuotrauką. Mačiau savo inkstą. Baisiai bjaurus.

Rugpjūčio 8-oji. Tai dėl to dabar rašau Rostove prie Dono. Labai gražus miestas. Važiuoju į gydyklą „Saulės dovana“ Kislovodske.

Rugpjūčio 12-oji. Kislovodskas. Ir nieko panašaus. Inkstas čia niekuo dėtas. Sako: koks velnias jus čia atsiuntė?!

Rugpjūčio 15-oji. Rašau garlaivyje, tariamai su paveldėtu sifiliu, ir plaukiu į Krymą (slapta). Dėl sūpavimo pykina. Tegu skradžiai tokį gydymą.

Rugpjūčio 22-oji. Jalta, nuostabus miestas, jei ne ta medicina! Paslaptingas mokslas. Čia man kirmėlių atrado ir lėtinį apendicitą. Vykstu į Lipecką Tambovo gubernijoje. Sudie, Juodosios jūros vandens stichija!

Rugpjūčio 25-oji. Lipecke visi stebisi. Gydytojas labai simpatiškas. Kirmėlių klausimu pasakė šitaip:

– Patys jie kirmėlės.

Pasivedė mane prie lango, pažiūrėjo į akis ir pareiškė:

– Jums širdies yda.

Aš jau taip apsipratęs su savo iškirmijimu, kad nė neišsigandau. Tiesiai klausiu: kur važiuoti?

Pasirodo, į Boržomį.

Sveikas, Kaukaze!

Rugsėjo 1-oji. Boržomyje net neleido mantos išsipakuoti. Mes, sako, reumatikų nepriimam.

Štai jau ir reumatiku patapau! Neilgai, neilgai margajam pasauly man begyvent! Traukiu vėl į Sibirą…

Rugsėjo 10-oji. …Šauniosios marios, šventasis Baikalas! Vaizdai čia žavingi, tik šalta tai šuniškai. Ir gydytojas sibirietis pareiškė, kad kvaila po kurortus trankytis, kai sniegas ant nosies. Jums, sako, dabar reikia važiuoti pasikaitinti. Aš, sako, jus į Krymą nušvilpinsiu… Kad jau buvau, sakau. Mersi. O kur buvot? – klausia. Jaltoje. O jis: aš, sako, pasiųsiu jus į Alupką. Gerai, į Alupką, tai į Alupką! Man vis vien, kad ir ant paties velnio ragų. Nusipirkau kailinius ir išbildėjau.

Rugsėjo 25-oji. Alupkoje viskas uždaryta. Sako: važiuokite jūs namo, o tai, sako, blaškotės po visą Respubliką kaip benamis. Spjoviau į viską ir vykstu namo.

Spalio 1-oji. Ir štai aš namie. Kol važinėjau, žmona manęs išsižadėjo. Nuėjau pas gydytoją. O jis sako: jūs, sako, sveikut sveikutėlis, kaip ridikas. O tai ko mane, klausiu, taip vaikėt? O jis atsako: klaida, ir tiek! Na, klaida, tai klaida. Rytoj einu į tarnybą. 

                                                                                                                                            Ligonis Nr. 555

 

 

Negyvėliai slankioja

 

 

Mirė 2-ojo Severnų geležinkelio ruožo katilininko kūdikis.

Felčeris pareikalavo vaiką atnešti pas jį konstatuoti mirtį.

 

Darbininkas korespondentas Nr. 2121

 

 

I

 

Priimamojo rimtis. Klientus priiminėja felčeris.

Įeina 2-ojo geležinkelio ruožo katilininkas. Liūdnas.

– Sveiki, Fiodorai Naumovičiau, – sako katilininkas gedulingu balsu.

– A, sveiki. Nusimeskite švarką.

– Klausau, – su nuostaba atsako katilininkas ir pradeda sagstytis, – man, matote…

– Paskui pašnekėsit. Marškinius nusimeskit.

– Kelnes mautis, Fiodorai Naumovičiau?

– Kelnių nereikia. Kuo skundžiatės?

– Dukrelė mirė.

– Hm. Vilkitės švarką. Kuo gi galiu būt naudingas? Duokdie jai dangų. Prikelti jos aš negaliu. Medicina dar bejėgė.

– Liudijimo reikia. Laidoti.

– A… konstatuoti, vadinasi… Ką gi, duokš ją šen.

– Susimildamas, Fiodorai Naumovičiau. Atšalusi. Guli. O jūs gyvas.

– Aš gyvas, ir vienas. O jūsų, mirusiųjų, – kalnai. Jei paskui kiekvieną bėginėsiu, pats kojas ištiesiu. Užsiėmęs aš – matai, miltelius maišau. Ate.

– Klausau.

 

II

 

Katilininkas nešė karstelį su mergaite. Įkandin traukė dvi rypuojančios bobos.

– Pas popą, širdelės, nešat?

– Pas felčerį, draugai. Praleiskit!

 

III

 

Prie priimamojo vartų stovėjo katafalkas su karstu. Šalia – žmogysta su baltu cilindru, melzgana nosim ir žibintu rankose.

– Kas gi čia, draugai? Mažu felčeris pasimirė?

– Kodėl felčeris? Svėriko motušė dievui sielą atidavė.

– Tai ko ją čionai atvežė?

– Konstatavimą darys.

– Aa… Mat kaip.

 

IV

 

– Tau ko?

– Aš, Fiodorai Naumovičiau, leiskite pranešti, pasimiriau.

– Kada?

– Ryt prieš pietus.

– Keistuolis! Tai ko iš anksto atsivilkai? Rytoj po pietų ir būtų tave atvežę.

– Matote, Fiodorai Naumovičiau, aš vienišas. Nėr kam manęs vežti. Kaimynai sako, nueik iš anksto, Paftunjičiau, pas Fiodorą Naumovičių, išsirašyk, nes rytoj plūktis su tavim nėr kada. O ilgiau kaip dieną vis tiek nepratempsi.

– Hm. Na, gerai. Aš tave išankstine data išrašysiu.

– Kokia tik norit, jums geriau žinot. Kad tik draudimą išmokėtų. Reikalų taigi dar begalė. Pas popą reikia užsukti, ir kelnes taipgi noriu nusipirkt, su šitom kelnėm juk mirt nepadoru.

– Na, mauk, mauk. Seneliuk tu, apsukruoli.

– Viengungis aš, tat dėl ko. Apgerbti manęs taigi nėra kam.

– Na, drožk, drožk. Lankstykis ten, anam pasauly.

– Perduosiu.

 

 

Nuogu reikalu

 

(Laiškas)

 

„Viskas buvo ramu, viskas labai gera, ir staiga mūsų gerbiamoje geležinkelio S.–K. Gudermeso stotyje kažkas paleido gandą, atseit 18.00 traukiniu Nr. 12 iš Maskvos nuogi atvažiuos visi draugijos „Šalin gėdą“ nariai.

Susidomėjimas kilo neapsakomo masto, o moterys, be kita ko, šnekėjo:

– Tai šlykštybė!

Pažiūrėti tačiau atėjo visi.

O kiti šnekėjo:

– Lupsime juos!

Vienu žodžiu, pasitikti traukinio išėjo visas Gudermesas iki vieno.

Na, ir ištiko nusivylimas, nes traukinys atvyko apsirengęs iki kaklo, neskaitant kūriko, bet ir tas nuogas tik iki pusės. O nuogą kūriką jau esam matę, nes jam suodžiai kaip darbiniai rūbai.

Taigi, visi išsivaikščiojo juokdamiesi.

Tačiau mums įdomu, kokie tos bendrijos reikalai ir kaip panašius poelgius suvokia Maskvoje?“

                                                                                                 Drg. Pivenio laiškas

Perrašė M. Bulgakovas

 

 

Bulgakovo atsakymas:

„Drg. Piveni! Praneškite gudermesiečiams, kad nuogalių poelgius reikia suvokti kaip paikus poelgius.

Iš tikrųjų – Maskvoje du nuogaliai įlipo į tramvajų, bet nukeliavo tik iki artimiausios milicijos nuovados.

O „draugija“ dabar likviduota dėl dviejų priežasčių: pirma, milicija nuogalių pakęsti negali, o antra, prasideda šalčiai.

Taigi, nieko nelaukite: nuogalių neatvažiuos.“

 

 

Vertė Andrius Patiomkinas