Bedugnės

 

Ivana Šojat (g. 1971) – kroatų prozininkė, poetė, vertėja, keliolikos knygų autorė.

 

 

Nežinai, kas tai yra. Tai ne žodžiai. Su žodžiais lengva. Žodžiai yra dekoratyvinis popierius, pigus arba prabangus, į kurį nepatogiai ar dailiai, lyg Trojos arklį, suvynioji, ką nori įsiūlyti. Reikia klausyti ir girdėti, įdėmiai sekti, uostyti kaip Reksas, kuris kas rytą, išėjęs į lauką, išuosto visą pievą.

– Šunys tau palieka žinutes, – juokdamasi sako Tamara. Lyg tai būtų sena tiesa.

– Šunys ir vienas kito šikną uosto, – noriu jai atsakyti, nors žinau, ką iš tiesų šunys uosto, nes net su pavadėliais, šeimininkų lovose, netgi šilto buto malonumuose šunys gyvena gaujomis. Ir visi žino, kas vadeiva.

Reksas loja arba tyliai inkščia, uosdamas kitų gaujos šunų šlapimą, nors šiuos šunis sutinka retai. Šunys užuodžia ligas, besiartinantį galą. „Šunys nepuola sergančių brolių“, – pasakau Tamarai, kuri bijo lojančių šunų. „Tik žmonės išsilieja ant silpnesnių“, – visada priduriu. Aiškinu jai, kad lojantys šunys yra kaip nuo ryto girtas Pajus, kuris klaidžioja gatvėmis ir rėkauja užvertęs galvą į dangų. Pajus niekada nieko nėra nuskriaudęs. Jis tik loja. Jis sužeistas. Nežinau, kas jį taip nuskriaudė: pats savęs nemylėjo ar kiti pasistengė. Sakoma, kad visi geria dėl vienokių ar kitokių priežasčių. Nesutinku. Senelis močiutei visada priekaištaudavo, kad per ją jo gyvenimas per butelio kaklelį išbėgo. Taip jai kalbėjo ir per pusryčius, dar prieš išeidamas. Ir tada, kai išgėrė abu kavai skirto konjako butelius. Alkoholis seneliui buvo kaip pusryčiai. Sakydavo, kad jam alkoholio reikia taip, kaip automobiliui degalų. O tą rytą tikriausiai išgėrė per daug. O gal tas skystis, kurį siurbė nuo ryto, buvo paskutinis lašas. Nesvarbu. Jau seniai jis po žeme. Visi jau seniai pamiršo jo nuodėmes. Apie mirusius blogai nekalbama. Galbūt tai paskutiniai pagarbos likučiai tiems, kurie patys nebegali apsiginti. Nors abejoju: žmonėms labiausiai patinka skriausti tuos, kurie neapsigins.

Žmonės yra žiaurūs.

– Liksime be nieko, – sakau jam.

Pagalvoju, kad galėjau sakyti: „Nieko neturėsime“, bet tada suprantu, kad jis ir taip mus laiko vargetom. Matau, kad žiūri man į dantis. Norėčiau pasakyti, jog man gėda, kad neturiu dantų, kad jie byra, lūžta, geltonuoja ir pūva, todėl slepiu juos po apatine lūpa, kuri vis plonėja dėl tempimo ant dantų. Norėčiau pasakyti, kad žinau, jog jis, kaip ir visi, mano, kad našlaičiai nesigėdija vargo, nes taip gyventi yra įpratę. Todėl įsikandu liežuvį ir vidinę žando pusę, kad neprasižiočiau. Burnoje jaučiu kraujo skonį. Jis metalo, bet vis tiek saldus.

– Bankų aš nevaldau, – sako ir į akis man nežiūri, žvilgsnis nukreiptas į dantis, žodį „nevaldau“ išskiemenuoja.

– Valdote kitus dalykus, – mano balsas skamba keistai dėl lūpos, kurią stengiuosi laikyti ant dantų.

– Kokius kitus dalykus? – paklausia ir nusijuokia.

Jo dantys dailūs kaip porcelianas, per balti, kad būtų natūralūs. Niekas tokių dantų neturi. Niekas.

– Socialinius butus ir įmones, – tyliai atsakau.

Žvelgiu į savo rankas. Jos – kaip senos skalbėjos. Tikriausiai nederėjo to sakyti, bet išsprūdo. Tokios mintys nestebina. Tikiuosi, kad ir jis žino, jog jo draugai ir draugų giminaičiai nenori dirbti purvinų darbų. Bet kažkam gi reikia juos nudirbti.      

– Nieko nebus, – nusijuokia jis ir išskečia rankas kaip Kristus.

Netrukus jas nuleidžia, nervingai nusivelka švarką ir meta ant kėdės, kuri vieniša stovi prie sienos už jo nugaros. Noriu jam pasakyti, kad pardavusi tokį švarką kokius tris mėnesius galėčiau mokėti komunalinius mokesčius. 

– Kodėl ne? – klausiu, jausdama skruostų raudonį ir silpnumą balse.

Klausiu, žiūrėdama į jo nepaprastai baltų dantų eiles, iššieptas lūpas, bet nesišypsančias akis, kurios kartais žvelgia į mano rankas, kartais – į dantis.

Stankas man kartoja, kad grožis ir jaunystė slypi sieloje, kai skundžiuosi, kad esame pasenę ir bjaurūs, kad Tamara mūsų gėdijasi. Kartais sustoju priešais veidrodį ir žiūriu į save, lyg smirdėčiau, – taip į mane žiūri kiti tėvai, kai ateinu į tėvų susirinkimą. Galbūt ir smirdžiu. Žmonės prie smarvės pripranta kaip prie kvepalų.   

– Yra tam tikra tvarka, – sako man valdininkas.

Taip juos vadiname. Man atrodo, kad visi aplink yra valdininkai. Mirksiu, lyg tas perštėjimas, dėl kurio kaupiasi ašaros, būtų praėjęs, bet nesiseka. Vis labiau sau smirdžiu kaip degančios anglys. Nykstu toje kėdėje priešais jį – joje ištirpo visi, čia kreipęsi prieš mane. Ir mano balsas nyksta, kol aiškinu, kad socialinio būsto laukiame jau penkerius metus. Netgi drįstu pridurti, kad tuos butus gauna tie, kuriems pagalbos visiškai nereikia.

– Kas juos gauna? – nustemba jis.

Mikčiodama užsimenu apie valstybės tarnautojų meilužius, giminaičius, draugus. Valdininkas šypsosi, aiškina, kad klystu, o aš reikalauju pateikti man sąrašus tų, kurie praėjusiais metais gavo butus.

– Asmens duomenų apsaugos įstatymas, – lyg maldą kartoja jis. Į mane nežiūri – pasiima mobilųjį telefoną ir skubiai kažką rašo ekrane.

– Kitą savaitę mus išmes iš namų, – kažkaip sugebu išstenėti, nors liežuvis manęs neklauso, kimba prie gomurio, jį aplipusios tirštos seilės, kurios visada pasirodo prieš ašaras. Mano galvoje, o gal į lakuotas jo biuro duris, pasigirsta beldimas.

– Mere, jūs laukiamas priėmime pas kleboną, – už nugaros išgirstu sekretorės murkimą, bet neatsisuku.

Mano akys raudonos. Žmonėms nerodau ašarų pilnų akių. Žiūriu į rankas ir kelius, kai prie manęs prieina valdininkas, jau ruošiasi išprašyti tokiais judesiais, kokiais aš į maišelį renku Rekso išmatas, ima mane už pečių ir rodo durų link. Atsistoju, mėginu eiti.

Švelniai, bet tvirtai tempdamas link durų valdininkas paklausia, kokia mano specialybė.

– Diplomuota ekonomistė, – sakau, žiūrėdama į vyno spalvos kilimą su baltais taškeliais.

„Tai tikrai ką nors reiškia“, – pagalvoju, žvelgdama į batus, ant kurių išdžiūvęs purvinas miesto gatvių vanduo pavirto į purvo dėmes.

„Išsproginės vamzdžiai“, – man nuolat kartoja Stankas žiemos vakarais, užsukdamas vožtuvą, nes vakarais išjungiame šildymą name, kuris ištroškęs sugeria visą miesto drėgmę, ir ant sienų tarpsta pelėsis, kuris netrukus užsiveis ir mūsų veiduose. Ši mintis man šauna į galvą bežiūrint į sutrūkinėjusius dviračio ratus.           

– Reikia kovoti, – girdžiu sakant valdininką, kuris skuba pas kleboną.

Žinau, kad į mane nežiūri, nes kava ir kažkokiais sausainiais atsiduodantis jo kvapas sklinda ne į tą pusę. Jaučiu ašaras, kurios teka nosimi kaip reta virusinė sloga. Laižausi jas kaip vaikas, pamiršęs nosinaitę ir žinantis, kad negalima nosies valytis rankove.

Noriu jam pasakyti, kad kovoju ragais ir nagais, bet negaliu atsikratyti jausmo, jog stoviu krioklio viršūnėje – mane įtrauks ir sulaužys, o viskas, dėl ko kovoju, yra gleivėta ir neverta gelbėti.

„Kur dar ašaroms dėtis, jei ne akyse“, – sako žmonės, o aš pastaruoju metu priduriu, kad ašaros gi nesidės šiknoj.

– O jūs ir lietui lyjant dviračiu važinėjat? – sustoja meras; aš rakinu dviratį ir išsitepu rankas purvinu vandeniu, kuris laša nuo grandinės ant rėmo ir užpakalinio rato, nes važiuoju be purvasargių – gatvės purvas tykšta ant batų ir kelnių, drabužių, viso kūno. Prie nerimastingai besišypsančio mero prieina kostiumuotas vyriškis, tikriausiai protokolo vadovas, ir nedelsdamas virš valdininko galvos išskleidžia skėtį, kuris dėl dydžio puikiai tiktų paplūdimyje. Akimirką stebiuosi, kodėl žmonės nuožmiau ginasi nuo saulės nei nuo lietaus. Galiausiai pastebiu į mane surūgusiu žvilgsniu žvelgiančią sekretorę. Staiga gėda išnyksta, todėl atsistoju ir kreipiuosi į juos visus, net į vairuotoją, kuris merui jau veria prabangaus automobilio duris:

– Pabandžiau jums per penkias minutes išpasakoti savo gyvenimą, bet jūs mane pažeminot kaip šunį, – akyse man stovi Rekso snukis, kai šaukiu, kad liautųsi lojęs, nes Stankas miega pavargęs po darbo. Tada Reksas akimis klausia, kodėl neleidžiu mūsų saugoti. – Jūs man liepėte kovoti. Iš manęs pasityčiojote. Kaip man kovoti be rankų?

Daugiau nieko neįstengiau pasakyti. Ir nuvažiavau purvinu šaligatviu.

– Kodėl jam nepasakei visko? – išpūtė akis Stankas, čiaumodamas kiaušinienę su bulvėmis.

Name temperatūra vėso, nes krosnyje geso ugnis – kūrenome padėklus prekėms gabenti, kuriuos Stankas naktimis paslapčia tempdavo namo iš netoliese esančio prekybos centro aikštelės, kartodamas, kad mes nevagiame, nes jiems padėklų nereikia, o mus jie šildo.

– Kaip per penkias minutes jam viską išpasakoti? – nustebusi pažvelgiau į jį. – Lyg išsirengčiau gatvėje vidury dienos.

Vieni pyktį nuryja, kiti jame murdosi. Stankas vargus skaičiuoja. Todėl įsiutęs iš liūdesio ima kalbėti apie paskolą, kurią paėmėme namui, ir staiga pasikeitė valiuta, apie mums gimusią Tamarą, apie mano darbdavį, kuris po Tamaros gimimo pareiškė, kad motinos gadina produktyvumą, apie savo įmonę, kurią kažkam pardavė už centus, apie visas plyteles, kurias sudėjo svetimų žmonių namuose, emigravusius svetimus žmones, kitiems skirtus medžių ir anglių sunkvežimius, svetimų vejų pjovimą ir svetimo derliaus ėmimą, kad tik mus išmaitintų. Suskaičiavęs nesėkmes Stankas visada atsistoja, išeina iš namų ir suka ratus kaip pakvaišęs šuo, taip elgiasi visi prie grandinės pririšti šunys, nežinodami, ką daryti tokioje neviltyje, todėl vaikšto ratais, kad nesušaltų, o saulėkaitoje – nenusilptų.

Aš grimztu į tai, kas primena bedugnę, į juodą vazoną, kuriame močiutė Mandica kadaise laikė perdžiūvusią viksvą – ją kartais purkšdavo plaukų laku, kad kambaryje nebarstytų sėklų. Vaikystėje sėdėdavau prie viksvos vazono, pasislėpusi jo šešėlyje, ir stebėdavau toje bedugnėje gyvenusį vorą – kartais jis lipdavo ant nudžiūvusių šakelių, galbūt mane stebėdavo, o tada grįždavo į tamsą. Nepamenu, ar tada savęs klausdavau, ko tas bevardis voras bijo labiau – manęs ar tamsos. O dabar savęs to nuolat klausinėju. Klausinėju, ar turėjau jam duoti vardą. Klausinėju, ar kiekvienas mūsų turime sau skirtą bedugnę.

 

Vertė Kristina Tamulevičiūtė

 

 

Vertimą remia Lietuvos kultūros taryba