Baigtinis Alfredo gyvenimas

Šiandien Alfredas nusprendė mirti. Prieš tris mėnesius jis paliko ilgametį darbą, nenorėdamas užkrauti gedėjimo ir skausmo naštos bendradarbiams. Artimų draugų jis neturėjo, tačiau tiems, su kuriais kiek bendravo, palaipsniui nustojo atsakinėti į laiškus ir skambučius. Ir tai puikiai suveikė: užteko vos pusės metų ir Alfredas buvo paliktas ramybėje. Prarasti ir taip menkų draugysčių jam nebuvo sunku, giliai širdyje Alfredas nebuvo prisirišęs prie jokio žmogaus. Juo mažiau, kai nusprendė nusižudyti. Alfredo seneliai ir tėvai buvo jau seniai mirę, o brolių ar seserų jis neturėjo. Taigi, nebuvo nė vieno žmogaus, kuris kokiais nors sentimentaliais saitais jungtų jį su šiuo pasauliu.

Alfredas nusprendė, kad geriausias būdas mirti nuo savo rankos yra pasikarti. Tai ir švaru, tylu, taip pat nereikia gąsdinti niekuo dėtų žmonių, kaip kad šokant pro langą ar persišaunant sau smegenis. Be to, viską tinkamai padarius, mirtis gana greita, per daug neskausminga ir neatšaukiama. Virve Alfredas pasirūpino maždaug prieš mėnesį. Užsisakė ją internetu sekso prekių parduotuvėje, o kad niekam nesukeltų įtarimo, šalia jos dar pirko guminį falą ir lubrikantą. Pirkdamas virvę iš suaugusiųjų prekių parduotuvės Alfredas susimąstė, kad žmogų ne tik varo dvi jėgos – seksualinė ir naikinimo, – kaip teigė Freudas, bet ir jos visuomet yra viena šalia kitos, veikdamos kartu. Šią mintį jis paskubomis užsirašė į užrašų knygutę, kaip ir visas kitas savo mintis, ir padėjo į stalčių greta kitų, jau prirašytų knygučių. Alfredas niekada neturėjo noro su kuo nors dalintis savo mintimis ar kam rodyti tai, ką yra užrašęs. Rašydavo tik dėl savęs ir viską dėdavo į stalčių.

Diena buvo trečiadienis, tačiau dėl to, kad jau senokai nedirbo, skirtumo, kuri diena, Alfredui nebuvo. Pastaruoju metu dienos skirtumus jis patirdavo tik pagal žmonių srautus maisto prekių parduotuvėje. Maistą Alfredas pirkdavo pats, nors mieliau būtų užsisakinėjęs per kurjerius, tačiau negalėjo pakęsti negrabiai atrinktų vaisių ir daržovių. Maistą jis mėgo, tai buvo vienas didžiausių ir svarbiausių malonumų jo gyvenime. Alfredas visuomet su dideliu atidumu ir gamindavosi maistą, ir spręsdavo, ką vieną ar kitą dieną valgys. Sveiku gyvenimo būdu jis netikėjo, tačiau jo mityba buvo subalansuota, nes jam patiko gerai jaustis. Tai buvo vienintelė priežastis, kodėl jis maitindavosi sveikiau nei dauguma apie mitybą negalvojančių žmonių. Maistas, kurį Alfredas valgydavo, buvo išties skanus.

●

Aštuntą valandą ryto, pabudintas žadintuvo, Alfredas jau žinojo, kad šiandien mirs. Ši mintis jam nekėlė jokių neigiamų emocijų ar prieštaravimų. Neskubėdamas jis išlipo iš lovos, tualete, kaip ir kiekvieną rytą, nusišlapino žiūrėdamas į šlapimą ir vertindamas jo spalvą, tuomet nusiplovė rankas, nusiprausė veidą ir išsivalė dantis. Užsiplikė stiprios juodos kavos ir gerdamas ją virtuvėje užsirūkė. Valytis eukaliptine dantų pasta dantis ir paskui gerti kavą nebuvo geras sumanymas, tačiau būtinas, kad po nakties pakitęs burnos ertmės skonis nekeltų netikėtumų. Tai buvo nedidelis kompromisas. Jų savo gyvenime Alfredas darydavo itin mažai.

Baigęs gerti kavą ir surūkęs dvi cigaretes, Alfredas chalatą pakeitė vienintele savo juoda eilute. Apsiavė išeiginius lakinius, juodus batus. Oficialių rūbų jo gyvenime beveik nereikėjo, jis niekad neidavo į koncertus, spektaklius ar kokius kitus renginius, kur reikėjo laikytis griežto aprangos kodo. Savo juodą kostiumą apsivilkdavo tik eidamas į kurio nors bendradarbio ar pažįstamo laidotuves. Jų pasitaikydavo vidutiniškai vienos per metus. Ta pačia savo vienintele eilute vilkdavosi eidamas į darbovietės kalėdinį vakarėlį. Neiti buvo prastas tonas. Tų vakarėlių Alfredas nuoširdžiai nemėgo, apskritai nemėgo pačių žmonių, o dar labiau jų susibūrimų, tačiau tai buvo dar vienas kompromisas jo gyvenime. Iškentėti tris keturias valandas girtų ir linksmų bendradarbių būryje buvo lengviau, nei aiškinti, kodėl vakarėlyje jis nepasirodė. Apskritai Alfredas nemėgo atsakinėti į klausimus ir jeigu galėdavo to išvengti, būtinai stengdavosi tą ir daryti.

Virvė buvo stalčiuje, greta užrašų knygučių, praplėštoje siuntos pakuotėje. Praplėšė tik tam, kad įsitikintų, ar virvė nepažeista ir ar tokia, kokią buvo užsisakęs. Kartu buvusius guminį falą ir lubrikantą sudėjo į juodą šiukšlių maišą, užrišo ir dar tą pačią dieną, kai gavo siuntinį, išmetė į šiukšlių konteinerį. Alfredas nenorėjo, kad bute, kur jį ras mirusį, būtų kokių nors jo gyvenimo būdo neatitinkančių daiktų.

Alfredas bandė įsivaizduoti, kokį nekrologą pats sau parašytų: savo bute rastas pasikoręs 54 metų vyras, vidutinio ūgio ir svorio, neatletiško sudėjimo, tačiau ir neapkūnus, rudų, pilkšvo atspalvio plaukų, žmonėse vadinamų pelenų spalvos, šukuosena kukli, trumpo kirpimo. Kirpdavosi jis, beje, kas antrą mėnesį toje pačioje kirpykloje jau beveik 20 metų. Visuomet trumpai, taip, kaip jį vaikystėje kirpdavo mama.

Oras pasitaikė puikus, nors buvo pats žiemos vidurys, diena ir saulėta, ir neįprastai šilta, keli laipsniai virš nulio. Švelni saulės šviesa Alfredą nuteikė ryžtingai, jis tikėjo savo sumanymu ir, svarbiausia, jautėsi neįprastai linksmas. Dažniausiai Alfredas būdavo niūrios nuotaikos, jam tai patiko ir tiko, jis niekuomet nematė reikalo kuo nors per daug džiaugtis. Tikroji Alfredo džiaugsmingumo išraiška buvo melancholiškas niūrumas, tuomet jis jausdavosi labiausiai savimi ir patenkintas. Netikėtas ir neįprastas nuotaikos pokytis jam sakė, kad nei kūnas, nei sąmonė ketinimui mirti nesipriešina. Daugelis žmonių mano, svarstė Alfredas, kad žudomasi iš nevilties, taip pat dėl per didelio kūno ar dvasios skausmo. Tačiau šis atvejis kitoks. Ir tai įrodo, tęsė savo svarstymus Alfredas, kad žudomasi dėl kur kas įvairesnių priežasčių. Jis norėjo šias mintis užsirašyti į užrašų knygutę, atrodė, kad tai labai svarbios mintys. O gal palikti pomirtinį laišką, kuriame išdėstytų šiuos apmąstymus. Tačiau giliai viduje tūnantis skeptikas nugalėjo lėkštą impulsą. Kokia kam nors iš to nauda, mintyse reziumavo jis.

Tikroji Alfredo mirties troškimo priežastis buvo banali. Jis nejautė begalinio dvasinio ar fizinio skausmo, nejautė ir nevilties. Gyvenimą nutraukti skatino troškimas užleisti vietą kitiems. Nors savotiškai mylėjo gyvenimą, Alfredas nuolat jautė, kad iš jo pasauliui beveik jokios naudos. Kas iš to, kad dirba biure, atlieka pareigas, moka mokesčius; jo vietą mielai užimtų kitas etatinis darbuotojas ir taip pat gerai atliktų savo funkcijas kaip ir Alfredas. Maistas, kurį suvalgo, kur kas reikalingesnis skurstantiems. Kol Alfredas valgo ką ir kiek nori, Afrikoje badauja tūkstančiai, ne, milijonai vaikų. Ši mintis kėlė pasišlykštėjimą savimi. Per visą savo gyvenimą Alfredas neužmezgė jokio stipresnio ryšio su kitu žmogumi, moterimi ar vyru. Netgi tėvams, kurie sykiu mirė per nelaimingą atsitikimą, kai Alfredui buvo kiek virš 20 metų, niekuomet tikrai nebuvo artimas. Jis jautėsi lyg šlykštus kirminas, graužiantis sveiką, prinokusį ir sultingą obuolį, kokiu laikė pasaulį.

Laisvadieniais Alfredas pietus pradėdavo gamintis lygiai 12 valandą kaip puikiai veikiantis šveicariškas laikrodis. Pastarieji trys mėnesiai ir buvo kaip vienas ilgas laisvadienis. Per visą tą laiką Alfredas savo rutinos laikėsi griežtai. Kol dar dirbo Valstybiniame buhalterijos centre vyresniuoju buhalteriu, pietauti visuomet eidavo 12 valandą ir valgydavo kavinėje „Pastarnokas“, esančioje arčiausiai darbovietės. Maistas „Pastarnoke“ buvo geras, nors šiek tiek brangokas, tačiau tai garantavo laisvą staliuką kiekvieną darbo dieną netgi pietų metu. Alfredas stengdavosi pietauti prie to paties staliuko. Kartais jis būdavo užimtas atsitiktinių klientų, tuomet tekdavo sėstis prie kito ir Alfredas priimdavo tai kaip dar vieną kompromisą savo gyvenime. Kadangi „Pastarnokas“ buvo visai šalia darbovietės, pietaudamas Alfredas galėdavo ilgiau pasimėgauti maistu, ką itin mėgo daryti.

Tačiau šiandien Alfredas nusprendė visai nevalgyti. Tai ne tik apsunkintų jo ketinimą mirti, bet ir atrodytų beprasmiška savižudybės priežasčių šviesoje. Lygiai 12 valandą Alfredas nepradės gamintis pietų, vietoj to jis kojomis nustums kėdę, ant kurios stovės, ir virvė užspaus jam kaklą.

●

Dešimt minučių iki dvyliktos, vilkėdamas tvarkinga juoda eilute, Alfredas sėdėjo mėgstamiausiame savo fotelyje svetainėje, neskubėdamas rūkė ir ramiai žiūrėjo į paties rankomis surištą pakaruoklio virvę, pakabintą sietyno vietoje ant storo metalinio kablio, ir į paprastą virtuvinę taburetę. Jis žinojo, kad lygiai už dešimties minučių jo gyvenimas baigsis. Šią mintį sutiko be baimės. Toks stiprus buvo Alfredo apsisprendimas ir tokia stipri buvo jo valia. Bijoti gal jis būtų kiek ir bijojęs, vis dėlto ruošėsi tam, apie ką neturėjo menkiausio supračio, tačiau vietoj baimės, kurią kitas greičiausiai jaustų, jo širdis buvo apimta lengvo nekantrumo ir net džiugesio.

Rūkydamas paskutinę cigaretę savo gyvenime, Alfredas nusprendė kelias jam likusias minutes praleisti stovėdamas ant kėdės, užsimovęs virvės kilpą sau ant kaklo. Tokiu būdu jis norėjo atsisveikinti su gyvenimu, leisti sau pasimėgauti mintimis, kurių buvo pilna galva, ir susikaupti tam, kas jo laukia. Likus vos keturioms minutėms iki gyvenimo pabaigos, jis nesvyruodamas užlipo ant taburetės ir ant kaklo užsimovė virvės kilpą. Ją tvirtai, bet nestipriai suspaudė, ši apgaubė kaklą ir jis paskutinį kartą pažvelgė į laikrodį, kiek minučių jam dar liko. „Keturios“, – pasakė sau mintyse Alfredas, o tuomet susimąstė, kad jis tarytum vykdo mirties bausmę sau pačiam. Ši keista mintis jį ir sudomino, ir pralinksmino. „Pasirodo, žmogui nereikia kito, kad jam įvykdytų mirties bausmę, jis tą gali padaryti ir pats sau“, – galvojo Alfredas ir ši mintis jam taip patiko, kad būtų norėjęs užrašyti į savo užrašų knygutę, tačiau dabar tai jau buvo nebesvarbu, nes visos knygutėse užrašytos mintys skirtos tik jam pačiam, o kai jo nebebus, nebus ir to, kam reikia tų minčių. „Keisti dalykai tos mintys ir norai, niekas iš tiesų nežino, iš kur jie kyla“, – tęsė savo svarstymus būsimas savižudis.

Alfredui viena po kitos galvoje kilo vis naujos mintys, geresnės ir įdomesnės už ankstesnes, tačiau kad ir kiek tai jį būtų dominę, sprendimas, priimtas prieš maždaug pusę metų, buvo neskundžiamas ir neatšaukiamas. Svarstymai surijo beveik visą jam likusį laiką šiame gyvenime, Alfredas sau tą leido ir nepyko, tačiau dabar, likus mažiau nei minutei iki svarbiausio ir reikšmingiausio gyvenimo įvykio, jis susikaupė, apmaldė mintis ir ramiai žiūrėjo į laikrodį, stebėdamas paskutinį sekundinės rodyklės šokį. „35, 34… 30, 29“, – skaičiavo tyliai Alfredas, bet, netikėtai sau pačiam, širdyje pajuto nepažįstamą jausmą, tartum kažkokį pasipriešinimą, prisirišimą prie šio pasaulio, kokio jis niekada anksčiau nebuvo jautęs. Ne, jeigu tai abejonė, jis negali dabar mirti. O tai buvo kuo tikriausia abejonė, kuri ir erzino, ir kėlė smalsumą, ir, galų gale, vertė jį pripažinti, kad mirti tikrai to nenorint būtų gėdingas pralaimėjimas kovoje prieš gyvenimą. Alfredas su apmaudu nusimovė nuo kaklo virvę ir, sekundinei rodyklei peržengus 12 valandos padalą, kai turėjo įvykti neišvengiama jo mirtis, nulipo nuo kėdės ir atsisėdo tame pačiame savo mėgstamiausiame fotelyje, kuriame sėdėjo prieš tai. Alfredas dar tikėjosi, kad staiga apėmę jausmai savaime liausis ir jis galės baigti tai, ką nusprendęs daryti ir kas buvo per plauką nuo finalo. Tačiau prisirišimo jausmas niekur nedingo ir nesėkmingas savižudis, kokiu pats ironiškai save dabar vadino, niekaip negalėjo suprasti, iš kur tai atėjo ir kodėl neišnyksta.

Ar čia tik kūno ar sąmonės reakcija į jo norą baigti savo gyvenimą, ar tai atsitiktinis jausmas, nelauktai, netikėtai ir be reikalo jį apėmęs? Tuomet lygiai taip pat netikėtai, kaip ir jausmai, sutrukdę jam mirti, Alfredą aplankė supratimas, kas paskutinę minutę jį sulaikė. Jis suprato, kad jo širdis ir protas troško jam priklausančių pietų, troško dar vienos cigaretės, troško dar vieno puodelio kavos.

Tuomet Alfredas užsirūkė, pasižiūrėjo į laikrodį ant sienos ir susimąstė, kad reikės grįžti į darbą.