Apie tobulumą

Vosyliaus Sezemano (1884–1963) rusiškai parašytas rankraštis saugomas Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje (F 122-90). Rankraštis rašytas rašalu ant balto popieriaus lapų. Rašysena gan nestabili. Tobulumo problema svarstyta daugelyje Sezemano rankraščių. Šiame pateikiami apibendrinimai ir religinis tobulumo sampratos pagrindimas. Rankraštis galbūt parašytas jau grįžus iš lagerio 1956–1962 metais. Sezemano svarstymai apie tobulumą susisieja su Levo Karsavino nedideliu tekstu „Apie tobulybę“.

Tobulumas yra visko, kas yra, buvo ir bus, pilnatis. Tobulumo negali nebūti, jis ne tik idėja (subjektyvi būtis), bet ir objektyvi. Ontologinis įrodymas nėra išvedimas iš subjektyvios būties link objektyvios. Savojo netobulumo pažinimas yra esminis žmogaus santykis su tobulumu. Subjektyvi būtis nėra atskirta nuo objektyvios. Netobulumas remiasi tobulumu. Subjektyvi būtis skiriasi nuo objektyvios, bet kartu yra vieninga su ja. Savimonės pavyzdys. Subjekto ir objekto sutapimas. Aš pasikeitimai – pulsacijos: išsiplėtimas iki viršindividualaus Aš ir susitraukimas. Socialinis Aš (šeima, giminė, tauta) individualizuojasi atskirame asmenyje. Bendrai reikšmingas žinojimas – (mokslas) yra viršindividualus. Bendrų sąvokų galimybę sąlygoja žmonijos Aš. Tai patvirtina ir konkretus jausmų gyvenimas. Panteistinė poetų nuotaika. Pažinimas galimas tik kaip dalinė (netobula) vienovė su pažinimo objektu. Dvi mąstymo rūšys – diskursyvus ir intuityvus. Subjekto ir objekto susijungimas ir objekto atsiskyrimas nuo subjekto (jo apibrėžimas). (Prieštaravimo dėsnis ir dalyvavimo dėsnis) Aukščiausia būties sfera (tobulumas) kaip priešybių sutapimas (Mikalojus Kuzietis). Atskyrimas ir apibrėžimas ne iš šalies, bet sutapimo sferos viduje. Empirinė, netobula ir tobulėjanti būtis yra aprėpiama tobula būtimi (coincidencia opositorum). Netobulume ir vienijimasis, ir išsiskyrimas nėra visiškas. Žemesnysis Aš ištirpsta [neįsk.], ryšys tarp individų galimas tik per aukštesnįjį Aš.

Blogis (netobulumas) yra tik gėrio trūkumas. Tobulumas – ir ramybė, ir judėjimas (kaip gyvybė). Gyvybė per mirtį (naujumo atsiradimas). Tobulumas – nekintantis, amžinas. Bet jis yra tobulėjimo tikslas ir riba. Ramybė ir judėjimas yra tos pačios būties modusai. Ramybė – judėjimo nekintamumo visuma, jo visalaikybė, visų momentų „iškart“.

Tobulumo visalaikiškumas atsispindi ir netobuloje būtyje. Pavyzdys: atmintis. Praeities atgimimas dabartyje. Konkrečios ateities numatymas. Neteisinga būties proceso ir tobulėjimo linijinė schema. Teisinga schema: centras ir periferija. Iš kur atsiranda netobulumas? Mitai apie žmogaus nuopuolį, apie būsimą tobulą gyvenimą. Tokių schemų vienpusiškumas. Tobulumas ir prieš netobulumą, ir po jo – ontiškai kaip ištaka ir kaip tikslas. Žmogus netobulas laisvu pasirinkimu (Būti? Nebūti?) – nepakankamas noras. [Neįsk.] atskirų momentų netobulumas nepanaikina tobulumo. Išsaugomas absoliutus individualių momentų vertingumas. Trys individualios būties vystymosi etapai. Bet kiekvienas pasižymi savarankišku vertingumu.

Netobulumo neįveikiamumas. Jo vystymasis – bloga begalybė. Netobulumo ir tobulumo atskirtis (netobulumui). Tobula žmonija – aukščiausia būties individuacija. Ji yra visa būtis, įprasmina ir išlaisvina visą netobulumą. Savęs įveikimas – tai tikroji laisvė. Vieno momento patobulinimas reiškia visos būties patobulinimą.

Tobulumas manajame „buvau“ ir „būsiu“. Jis negali nebūti dalinis. Bet jame būtinai dalyvauja netobulumas, sukurtoji būtis. Netobulumas praeina, kaip ir Dievas, ir atgalinis kelias nuo pilnatvės link nebūties (gyvenimas per mirtį). Tai mano laisvas aktas – nepakankamas noras būti (tobulam). Ir tai tobulumo pasiekimo priemonė. Netobulumas ir inercija, savęs patvirtinimas būtyje su trūkumais. Bet jis įveikiamas tobulume. Jis ontiškai yra vėlesnis nei tobulumas, bet ankstesnis nei sukurtoji būtis. Pats savaime jis yra bloga begalybė (tikslo nepasiekiamumas). Tuo paremtas buvimas tarp tobulumo ir netobulumo. Netobulumo ribotumo empirinė išraiška yra individualios asmenybės mirtis, tuo paremta prielaida apie netobulą pomirtinį gyvenimą. Savęs tobulinimo procese žmogus „potencialiai“ turi savo tobulumą, tačiau pažįsta jį neaiškiai. Savimonė iškyla virš jo prigimties (yra suvokiamas savasis netobulumas ir per jį tobulumas). Netobulumo įveikimas galimas tik per mirtį. Religinėse etinėse sferose μετάνοια (proto perkeitimas). Tai naujas gyvenimo įprasminimas: savos kaltės ir jos atpirkimo pripažinimas priimant „bausmę“ (sukurtosios būtinybės įveikimas) (fata volentem ducunt, nolentem trahunt). Būtinybė (likimas, jos priėmimas) yra laisvės įrankis. (Revoliucijos sąmoningumas, racionalumas yra jos prakeiksmas.) Empiriškai protas korumpuoja valią. Bausmė numato kitus „kaltuosius“ ir reikalauja aukos kitiems. Tobulumo pradžia pasiaukojamoje mirtyje, nežemiška mirtis (pirmoji), bet antroji, tobula mirtis. Nėra begalinės sielos nemirtingumo. Pažadėtas dvasinės kūniškos būtybės persikeitimas. Manasis Aš kaip visavienovės momentas yra nemarus savajame tobulėjime (Dievažmogyje) ir atgimimas empiriškai gyvuoja kaip atmintis apie žmogų, jo paties tobulumas. Nepaisant netobulumo mes savo abstrakčiu pažinimu įveikiame (blogos, tiesmukos) begalybės potencialumą (prisiminimai, sąmonės visalaikiškumas). Tiesa ir pažinimo judėjimas (atsiskleidimas) ir pažinumas (proceso visuma). Absoliuti kiekvieno akimirksnio reikšmė. Gyvenimo tiesa (visa apimantis judėjimas tobulume). Netobulo gyvenimo prasmė – jo kančios (manasis Aš ir pasaulio netobulumas), nes kentėdamas aš jį neigiu, tobulinuosi.

Fragmentas apie žmonijos apogėjų

Pirmykščių žmonių susiliejimas (pasitelkiant „maną“) su Dieviškąja prigimtimi ją imituoja. Individualaus ir socialinio gyvenimo neatskiriamumas. (Religinio pakilimo periodai.) Šio gyvenimo ritmai susisieja su gamta. Kultas. Utilitarinis momentas jame yra antrinis, tai magija, iš kurios atsiranda technika. Nesuinteresuotas spontaniškas (nesąmoningas) religingumas yra pirminis. Kartu su sąmoningumu auga ir utilitariškumas, racionalumas, bet taip pat kulto įprasminimas. Du svarbiausi mąstymo momentai: intuityvusis ir diskursyvinis. (Dalinis subjekto ir objekto sutapimas arba supriešinimas.) Lévy-Bruhlio dalyvavimo dėsnis. Diskursyvus mąstymas atskiria, apibrėžia objektą; jis iš esmės yra teorinis, abstraktus. Diskursyvus mąstymas giminingas prekinės gamybos visuomenei, o ne agrarinei [neįsk.]. Konkretus objektas kaip dieviškumo įsikūnijimas tampa kitų jo reiškinių simboliu. Taip atsiranda mitologinis pažinimas. Mituose įprasminamas kultas. Simbolis atsispindi varde, o vėliau ir bendroje abstrakčioje sąvokoje. Bendrybės pažinimas. Vieninga būtis per savęs pažinimą suskyla į netobulą atskirų momentų savęs pažinimą ir viens kito pažinimą. (Dvilypė vienovė su Dievu per Jėzų Kristų.) Racionalizmas (diskursyvumas) veda link individualizmo.

Apie meną

Meno užduotis nėra gamtos imitavimas. Estetinis įspūdis atsiranda tik tada, kai menininkas objekto vaizdiniui suteikia kažką, ko nėra realiame objekte. Jis jį pakeičia. Tai subjektyviai objektyvus procesas, kuris neapsiriboja tuo, kas vyksta subjekte, bet paliečia ir realų objektą, nors ir mums nepastebimu būdu. Bet estetiškai vertingas yra tik tas pakeitimas, kuris vadovaujasi tam tikru saiku. Jo pažeidimas veda prie dirbtinumo, nenatūralumo (estetinio prieštaringumo). Menininkas vadovaujasi ne diskursyviniais samprotavimais, apskaičiavimais, bet nesąmoninga, instinktyvia intuicija. Jis kuria kaip pati gamta, susilieja su ja. Menininko kūrybinis bendradarbiavimas su gamta, jame (šiame menininke) sukuria ir aukščiausiąjį socialinį Aš, kuris individualizuojasi. Bet nedera empirines socialumo formas laikyti meną kuriančiais faktoriais. Tikslinga socialinės asmenybės veikla. Meninių mokyklų reikšmingumas: socialinis momentas dera su individualiu. Vėliau ši dermė yra pažeidžiama socialumo sąskaita ir sąryšyje su gamta. Naujausiais laikais individo hipertrofija. Meniniame akte yra įtvirtinama menininko vienybė su gamta. Tai ir yra jo genialumas. Bet kartu jis išsilaisvina per kūrybą ir jaučiasi laisvas. Jis realizuoja, galutinai suformuoja materiją, ko ir siekia pati gamta. Tai meninės kūrybos kosminė reikšmė. Siela pakyla į tobulo, visų gražiausio pasaulio visalaikiškumą, kur dalis atstoja visumą.

Menas yra simbolinis: netobuloje būtyje jis išreiškia jos tobulumą. Tikrasis menininkas ne „išgyvena“, bet objektyviai atkuria prieš jį esančią būtį, kuri vystosi pagal savo vidinius objektyvius dėsnius. Neteisingas jų kūrybos interpretavimas [neįsk.]. Nuo Cézanne’o yra du keliai: sintezuojantis [neįsk.] ir paleolito primityvizmas. Mokslas pažįsta pasaulį tokį, koks jis yra, menas tokį, koks jis siekia tapti (įgydamas tobulumą). Menas yra metafizinis ir religinis. Menas ne teorinis kaip kad mokslas, bet negyvas be veiklos, tokios kaip religinis tikėjimas. Religija reikalauja veiksmingai perkeisti pasaulį, o ne simboliškai atvaizduoti jo tobulumą. Mene atsiskleidžia laisvos kūrybos džiaugsmas kaip ir religijoje.

Apie refleksologiją

Problema: žmogaus (žmonijos) santykis su gyvūnu ir visa materialia aplinka. Žmonija – tai ne tik mūsų sukurta abstrakčiai bendra sąvoka. Ji egzistuoja tik per savo individuacijas. Žmogus tai visalaikiška, visaerdviška daugio vienybė. Ji yra kiekvienas jos momentas (individas). Empirinė būtis yra tik sumažinta tobula būtis. Šiuo patirtiniu teiginiu turi remtis ir fiziologas. Jis neturėtų dirbtinai izoliuoti individą ir naudoti tik tokį metodą, kuris yra tinkamas tirti elementų mechaninius tarpusavio santykius. Negalima paneigti introspektyvaus stebėjimo reikšmės. Ir išorinis suvokimas per jutimų organus yra subjektyviai objektyvus mano kūniškumo susiliejimas su svetimu. Negalima nekūniškos sielos priešinti su kūnu: problemos sprendimo būdai yra susiję su tam tikro erdviškumo atradimu dvasinėje būtyje (loginis erdviškumas, Aš susidvejinimas savęs pažinimo akte ir pan.). Išorinio žinojimo sfera – mano kūno sąveika su išoriniu pasauliu, ne daugiau. Neįmanoma tuo paaiškinti dvasią. (Žr. [neįsk.] Uex-
küllį – kaip siela formuodama save formuoja ir savo aplinką.) Psichofiziologija yra galima kaip specialus fiziologinių procesų bei jų sąveikos su aplinka tyrinėjimas. Bet siela yra problema – kūnas yra anapus jos ribų. Neįmanoma paaiškinti pasaulio atsiradimą iš chaoso (mechaniškai, atsitiktinai). Pasaulio tikslingumas (tobulumo siekis). Objektyvi psichologija – refleksologija. Reflekso sąvokos neaiškumas (tai vieno jutimų organo arba viso organizmo reakcija). Organizmas sutapatinamas su neindividualia pasyvia aplinka. Reflekso nesąmoningumas – ne sąmonės (psichikos) nebuvimas, bet sąmonės nepažinumas, kuris skiriasi nuo savimone pažintos sąmonės. Bandymas sąmonę paaiškinti sumuojant refleksus (jų materialius substratus). Bet vis dėlto yra daroma prielaida apie tikslingą reflektorinių reakcijų visumą. Ne sumavimas, bet diferencijavimas, perėjimas nuo paprastos vienovės prie daugio vienovės. Dvi pusės: kūniškumas – erdviškas išskyrimas; dvasingumas – sujungimo vienovė. Bet kokio Aš turinio neužbaigtumas liudija apie jo netobulumą.

Du tobulumai: pirmasis Dievo ir antrasis Dievo sukurtos tobulos žmonijos. (Tikrasis, buvęs ir būsimas visais žmonijos vystymosi periodais.) Netobulumas kaip tobulėjimo įrankis. Žmogus pripažįsta savo kaltę: jis pats save teisia. Netobula būtis – atpildas už šią kaltę. Norų tobulinimas įveikia ir netobulumo neįveikiamumą. Proto perkeitimas (μετάνοια). Pasiaukojimas, meilė.

Apie vadinamąjį sielos nemirtingumą

Mano individuali asmenybė – individuacija, hierarchinis momentas aukščiausioms asmenybėms, aukščiausiems Aš (šeimos, giminės, socialinių grupių). Manojo Aš susiliejimas su jais. Manasis Aš aktualizuojasi (individualizuojasi) savais kokybėjimo momentais (daugio vienovė). Tai daugio vienovė realizuojama per laikišką erdvišką kokybėjimą. Laikas ir erdvė sąlygoja atskirų momentų skirtumą ir jų konkrečią vienovę – nenutrūkstamumą. Be šių momentų nėra Aš, jis pasireiškia per juos. Praeities atgimimas vyksta dabartyje. Ateities ir praeities reliatyvumas. Nėra dabarties kaip nejudraus akimirksnio. Tas pat Aš pražūva ir vėl atsiranda. Atsiradimas per pražuvimą (bet ne atvirkščiai): gyvenimas per mirtį. (Susijungimas per atsiskyrimą.) Asmenybė yra visalaikiška ir visaerdviška (ne viršerdviška) – konkretaus ateities numatymo faktai. Atsiminimai ne praeities vaizdinys, bet ji pati. Aš momentas yra lygus visumai, bet nesutampa su kitais momentais. Aš simbolinė schema: nėra pirmojo ir paskutiniojo momento. (Aš baigtinis ir begalinis.) Žmogus gyvena mirštančiu dėl jo Dievu ir miršta dėl Dievo atgimimo. Dvilypė Dievo ir žmogaus vienovė. Dievas yra savęs pažinimo ir žinojimo pagrindas. Todėl ir žmogaus gyvenimas yra amžinas, kaip amžinas gyvenimas per antrosios hipostazės mirtį. Manasis netobulumas ne tik gyvenimo neužbaigtumas. Bet ir mirties neužbaigtumas (negyva praeitis, kaip išorinė būtinybė). Tobulumas, tobulėjimas, netobulumas (pirmasis pirmesnis nei antrasis, nors dabartyje [neįsk.] antrasis pirmesnis). Erdviškumas – tai savęs pažinimo aktu atliekamas subjekto ir objekto atskyrimas. Erdviškumas pasireiškia ir loginėje sferoje. Logikos ir matematikos objektas yra suskirstyta būtis. Erdviškumo ir laikiškumo neigimas veda prie vienpusiškos tobulos būties spiritualizacijos. (Šie momentai egzistuoja ir mąstyme, ir jausmų gyvenime.) Realus metaforų pagrindas. Todėl Aš negali būti supriešinamas su kūnu. Net ir aukščiausioji kolektyvinė asmenybė yra kūniška. Mūsų Aš kūniškumas – tai jo pirminis netobulumo suskilimas, kurio nekompensuoja susijungimas. Netobulumo dalis nėra lygi visumai. (Organizmo specifika yra netobula visavienovė.) Lygybės potencija tarp žemesniųjų organizmų. Materia prima – individo ir kito tiesioginiai tarpusavio santykiai per aukščiausiąją asmenybę. Bet šie santykiai neatveda prie visiškos vienovės. Todėl materija senovėje buvo laikoma daugio ir blogio pradmeniu (gėrio neužbaigtumas, materijos neapibrėžtumas). Bet ir būdama tobula protinga materija yra kaip visavienovės daugis (kaip netobulumo tobulėjimas). Mūsų kūnas yra tik pasaulinio kūniško materialaus proceso sutelktinis momentas (mazgas), kur viskas tampa viskuo. Pasaulio baigtinumas. Būdamas tobulas kiekvienas individas – Aš yra viso pasaulio (būties) aspektas. Pažinimas – tai atsidavimas kitam pasauliui. (Individo mirtis vedanti link jo atgimimo.) Dalyvavimas dieviškajame kūrybos akte. Dieviškasis (tobulas) pažinimas praranda savo abstraktumą ir tampa konkrečia gyvenimiška veikla. Žmogaus asmenybės dvilypė vienovė su Dieviškąja logo hipostaze. Gyvenimas yra gyvenimas tik per mirtį. Bet atsidavimo tikslas yra ne savęs įtvirtinimas, bet tai, kaip Dievas teigia žmogų ir žmogus Dievą. Pražūtis yra vienalaikė su egzistavimu. Apogėjus yra kažkur per vidurį tarp gimimo ir mirties. [Neįsk.] Per Dievą-žmogų (jo sužmogėjimą) žmogus tampa asmenybe, įgyja veidą (олицетворяется), o per žmogų sudievinamas, įgyja veidą ir visas pasaulis.

Parengė Dalius Jonkus

Rankraštis parengtas kaip Lietuvos mokslo tarybos finansuoto projekto Nr. P-LIP-18-95 dalis