Čiabuviškas laikas su savimi
Jono Balsevičiaus nuotrauka
Galerijoje AV17 iki liepos 8 dienos veikia estų menininkės Kristel Saan paroda „Rojus – aš jau išėjau ir grįžau“. Skulptūrinių objektų parodoje menininkė minimalistinėmis priemonėmis sukūrė kontempliatyvią ir poetišką erdvę. Žiūrovui čia siūloma pasitelkti savo pojūčius bei mintis, vidujai priartėti prie meditatyvios būsenos ir taip užpildyti subtilius ekspozicijos tarpus ir nutylėjimus.
Jono Balsevičiaus nuotrauka
Parodos pristatyme teigiama, kad menininkė remiasi vabi sabi – japonų estetikos filosofijos, teigiančios, kad grožis yra matomas paprastuose, neišbaigtuose ir netobuluose dalykuose, – principais. Skulptūriniai objektai ar iš jų dėliojami ansambliai K. Saan kūryboje pasižymi paprastumu, minimalistine išraiška, aiškiai neakcentuojamais, tik nujaučiamais tarpusavio ryšiais. Labai svarbus yra kūrinių medžiagiškumo aspektas – natūralios medžiagos, kartais gamtoje rasti savotiški ready-made objektai (pavyzdžiui, vandens ir vėjų nugludinti medgaliai) sukuria niuansuotais, subtiliais skirtumais ir panašumais pasižyminčias skulptūrines instaliacijas. Tai estetiškai patrauklūs kūriniai, tačiau sukurti iš nebylių, negyvosios gamtos daiktų, bylojantys apie lėtąjį laiką ir pasaulio prigimties abejingumą. Gyvatės odos išnaras menininkė jungia su degto molio formomis („Atsinaujinimas“, 2021), iš jūros kempinės, ašutų, sidabro ir molio konstruoja savotišką erdvę saugantį totemą („Tai seka“, 2021), gėlo vandens perlus jungia su derva ir siuvinėta tekstile („Perlų koralas“, 2021). Menininkė taip pat naudoja sidabrą, odą, žmogaus plaukus, akmenį. Skirtingos medžiagos, jų spalvos, paviršiai, tekstūros sudaro stebėtiną dermę – beveik kaip gamtoje.
Jono Balsevičiaus nuotrauka
Vienas iš svarbiausių, bent jau ryškiausiai į akis krentančių kūrinių yra galerijos salės viduryje suręsta nedidelė palapinė su viduje šviečiančiu raudonu neoniniu užrašu „Indigenous times with self“ (čiabuviški laikai su savimi). Tai simbolinė erdvė atrasti pirmapradį save. Už žmogiško kūno, už žinojimo ir žodžių ribos – „arti laukinės gyvenimo širdies“. Darbas primena ilgesį, kurio vedami mes, miesto žmonės, keliaujame į kalnus, miškus ar pajūrio kopas, ieškome civilizacijos nepaliestų kampelių, vildamiesi susitapatinti su paslaptingu ir nepažįstamu gamtos alsavimu; švelniam vasaros vėjo dvelksmui perleisti savo mintis ir jausmus, tą viduje kirbantį dvasinį polėkį, kuris vis stringa ir stringa monotoniškoje kasdienybėje. Gamta parodoje yra tapatinama su rojumi – vieta, iš kurios išeiname ir į kurią vėl grįžtame, ilgesingai tikėdamiesi atrasti pilnatvės akimirkas.
