Vasara ant paradinių laiptų
Žvelgiu į nuotrauką „Šiaurės Atėnų“ birželio 4-osios numeryje ir matau paradines Anykščių bažnyčios duris, prie kurių susėdo Anykščių parapijos jaunimas.
Tas nežinomas miestelis su neogotikine bažnyčia, kurioje 1939-ųjų vasarą Pirmąją Komuniją priėmė, kaip ši nuotrauka liudija, bene 141 vaikas (koks svarbus Lietuvai skaičius!), žinoma, yra Anykščiai. Ant paradinių bažnyčios laiptų, balti lyg po atnaujinto Krikšto sakramento, jie pasitiko savo Vasarą.
Anykščių vaikai su vikaru Vincentu Arlausku (centre kairėje) ir klebonu Jurgiu Žitkevičiumi (centre dešinėje) po Pirmosios Komunijos prie šoninių bažnyčios durų 1956-aisiais
Juodžių Juozukui tuo metu jau įpusėjo 14-ieji, kai jis į šį kadrą pateko, o nuotrauką pasiliko atminimui. Gaila, įvardinti, kuris čia jis, tikrai jau nebepavyks. Tačiau tos pačios bažnyčios krikšto metrikai liudija, kad jis tikrai gimė 1925-ųjų pabaigoje ir augo čia, miestelyje šalia aukščiausios Lietuvos bažnyčios, bent iki tos 1939-ųjų vasaros.
Tais pačiais 1925-aisiais susituokusių miestelio darbininkų Antano ir Melanijos (Kazlauskaitės) Juodžių šeimoje jis buvo pirmagimis, augo vyriausias. Vėliau šeima sulaukė dar poros vaikų, tačiau vieną sūnelį, tėvo vardu krikštytą, palaidojo kūdikystėje – kokliušas tuo metu buvo mirtina liga. Užaugs tik Juozas ir Ona, tačiau šeima nepasiliks Anykščiuose – gyvenimas ją tikriausiai kažkur nublokš, net pavardės pėdsakų nuo XX a. vidurio nebepalikdamas.
Tačiau tame vaikų būryje, pačiame centre, juoduoja ir dvasininko figūra. Tai Anykščių vikaras kunigas Bronislavas Šateika. Jam tuo metu buvo 29-eri, jis kartu su Pauliumi Jatuliu talkino Anykščių klebonui, filosofijos daktarui Juozapui Čepėnui.
Fotografuodamasis su vaikais, jis dar nežino, kad slaptoms svajonėms, tuo metu jau gimstančioms jo galvoje, išsipildyti nebus lemta. Nuo Subačiaus kilęs ir prieš porą metų iki šios nuotraukos gavęs kunigo šventimus, jaunasis kunigas Bronius savo dvasininko kelią kaip tik ir pradėjo Anykščiuose. Ši vieta jam taip patiko, kad jau nuo pirmųjų metų pradėjo brandinti viltį čia tarnauti ilgėliau – net ir tapęs klebonu. Kai 1942 m. jis bus perkeltas tęsti tarnystės vikaru Utenoje, net ir karo metais vis važinės siauruku į Anykščius, palaikydamas gyvąjį ryšį su pirmąja savo parapija ir kaskart užsimindamas klebonui J. Čepėnui apie savo svajones.
Tačiau 1944-ieji kunigą Bronislavą nublokš į Vakarus, jo jaunystės jėgas išsiurbs tarnavimas karo pabėgėlių stovyklose, paskui – Jungtinių Valstijų anglakalbėse parapijose. Svetimuose kraštuose jis neteks sveikatos ir, net senatvės nesulaukęs, baigs savo kelionę šioje žemėje, būdamas vos šešiasdešimties.
Tuo metu jo palaiminti Pirmosios Komunijos vaikai – XX a. 3-iojo dešimtmečio karta – irgi išsisklaidys: tai bus ir tremčių jaunimas, ir pokario partizanai, ir sovietmečio Lietuvos statytojai.
Pirmoji Komunija vėlyvuoju sovietmečiu: apie 1980-uosius vėl ant tų pačių laiptų baltuojantys Anykščių paaugliai ir kukliai dešinėje prigludęs Anykščių klebonas Albertas Talačka. A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus fondų nuotraukos
Pirmosios Komunijos nuotraukos į asmeninius anykštėnų albumus guls ir sovietmečiu, bet už vaikų ir dvasininkų nugarų tuomet matysis siauros ir kuklios šoninės bažnyčios durys į zakristiją, nuo miesto pusės išvis nepastebimos. Bet ir tos nuotraukos, dabar kaupiamos muziejaus fonduose, liudys, kad kai kurios tradicijos bet kokiomis aplinkybėmis nenumarinamos.
O ant tų pačių paradinių Anykščių bažnyčios laiptų jaunimas vėl ims fotografuotis tik po keturių dešimtmečių, kai šviesaus atminimo Anykščių klebonas monsinjoras Albertas Talačka, atkurdamas senąją tradiciją, čia apie 1980-uosius ir vėl drąsiai atsives jau kitos kartos jaunuomenę.
